The City College of New York lyginamosios literatūros profesorius Paulas Oppenheimeris knygoje „Machiavelli“ atskleidžia šią neeilinio likimo asmenybę, formavusią valstybę, ir valstybės įtaką unikaliai asmenybei.
N. Machiavellis sukūrė radikalias teorijas apie klastą, išdavystę ir socialinius pokyčius, negailestingus ir šaltai apskaičiuotus. Originalus, klastingas, nepaprastai įtakingas, patyręs ir valdžios aukštumas, ir atstūmimą.
Jo gyvenimas ir pažiūros – tai šiuolaikinės politikos raktas, ir kartu jos veidrodis. Knygą iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis, išleido leidykla „Tyto alba“.
Knygos pristatymas vyks vasario 11 d., pirmadienį, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Renginį moderuos filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas prof. dr. Alvydas Jokubaitis, dalyvaus Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas Simas Čelutka, filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vilius Bartnikas.
Kviečiame paskaityti knygos „Machiavelli“ ištrauką.
9 skyrius
Religinis perversmas
Girolamas Savonarola pasirodė tarsi iš niekur. Nustebusiems, galbūt net priblokštiems žmonėms tikriausiai atrodė, kad jis atsirado iš sužalotos krikščionybės kultūros, nors ir prieš 1492-uosius jau buvo tyliai ruošiamasi mases patraukiančio maištininko pasirodymui.
Ruošėsi ir jis, ir daugelis Florencijos bendruomenių bei lyderių – šie į Savonarolą reagavo susidomėję ir su panieka, su atsidavimu ir aistra, o vėliau ir smurto griebėsi. Bet iš pradžių, regis, niekas nesiruošė ar bent jau pasiruošimų nebuvo matyti, kaip ir po kelių amžių laukiant Napoleono ar Lenino pasirodymo, ar – kadangi išpuoliai prieš visuomenę kyla tiek iš vieno, tiek iš kito politinio bei religinio spektro galo ir būna tiek džiaugsmingi, tiek priešiški – Thomo Paine’o, Thomo Jeffersono, Benito Mussolinio, Adolfo Hitlerio, Mahatmos Gandhio, Mao Dzedongo ir Pol Poto.
Tikriausiai akivaizdu, kad politiniai revoliucionieriai dažnai žvelgia į priekį, o religiniai – atgal. Marksistų ar demokratų, ar net fašistų ir nacių laukia utopinė, džiaugsminga ateitis, o kunigą ar pamokslininką, ieškantį prarasto, žemiškojo nuopuolio suteršto dvasios tyrumo, vilioja paaukota dieviškoji praeitis.
Savonarola nepasižymėjo džiugumu, jo pamoksluose ironija prapliupdavo griausmingais kaltinimais, o šie prasmegdavo niūriuose paradoksuose: „Pirmykštėje bažnyčioje kielikai buvo mediniai, o prelatai – auksiniai; šiomis dienomis bažnyčiose kielikai yra auksiniai, o prelatai – mediniai“; „O Florencija, Florencija, Florencija, už savo nuodėmes, už savo žiaurumą, už savo godumą, už savo geidulingumą, už savo ambicijas dar iškentėsi daug negandų ir daug sielvarto“; „Susimąstykite, o turtuoliai, nes jus ištiks didžiulis vargas“; „Šis miestas nebebus vadinamas Florencija, o bus žinomas kaip vagių irštva, niekšybės ir kraujo guolis. Tada visi pulsite į skurdą, visi būsite pasmerkti, ir smurtas, o kunigai, taps jūsų vardu [...] Žinokite, kad atėjo negirdėti laikai.“1
Štai tokius pamokslus ir dar daug sudėtingesnių, intelektualesnių politinių pamąstymų buvo galima išgirsti iš smulkaus kandaus Feraros dominikonų vienuolio, kurio geismingos lūpos, kreiva nosis ir į lavoną panašus kūnas kėlė pasibjaurėjimą – iki kol jis prabildavo.
Tada jo išlavintas, griaudžiantis balsas, kurio Michelangelas sakė niekada neužmiršiąs, drauge su įkvėptu žvilgsniu ir palaiminimui iškeltais pirštais, ir atleisdavusiais, ir nusmerkdavusiais, veikė tiek išsilavinusius, tiek neapsišvietusius žmones, susirinkdavusius didžiulėmis miniomis.
Savonarolos patrauklumas neatsirado savaime. Vienuolis skyrė daugybę valandų repeticijoms, derino savo balso garsą ir toną, mat nusiųstas mokytis sugebėjo išlaikyti tik „kelių kvaišelių ir kelių moterų“ dėmesį, ir tai ne ilgiau nei kelioms nuobodžioms minutėms.
Karjeros viršūnėje daugiau nei 13 000 žmonių susigrūdo į Duomo pasiklausyti jo įtraukiančių, pribloškiančių nelaimės ir pergalės pranašysčių; į pabaigą minioje buvo ir pats Nicollò. Tada, 10-ojo deš. pabaigoje – kaip pastebėjo Landuccis, vienas pirmųjų Piagnono (pažod. „verkiantysis“ – fanatiškas Savonarolos šalininkas) – prakaulus, rankomis mosuojantis vienuolis buvo „taip gerbiamas, kad daug vyrų ir moterų, jam pasakius: Entrate nel fuoco (ženkite į ugnį), būtų taip ir padarę. Daugelis jį laikė pranašu, o jis ir teigė toks esąs.“2
Prie tokios Savonarolos sėkmės labai prisidėjo atsitiktinumas. Šiuo atveju tai buvo prietaringa baimė dėl artėjančių 1500 metų – tūkstantmečio vidurio. Baisusis slenkstis daugeliui žmonių pakurstė pasaulio pabaigos nuojautą. Baimę dar sustiprino prancūzų invazijos grėsmė, augantis skurdas, nepasitikėjimas religija ir paties Savonarolos prieštaros.
Dėl viso to jis iškilo aukščiau kitų pamokslaujančių kunigų, taip pat pasipiktinusių išsikerojusia Bažnyčios korupcija ir religiniu nuosmukiu, ir pasiekė reikšmingą poziciją, iš kurios pritraukė visos Italijos dėmesį. Prisidėjo ir jo nemenki gabumai (paveldėti iš šeimos: jo senelis Paduvos universitete dėstė mediciną), ir išsilavinimas, taip pat jo kryptingumas, arba monomanija. Naudodamasis šiomis savybėmis, jis siekė ne tiek įgyti galios, kaip kad manė jo kritikai, o iš pagrindų reformuoti Florencijos visuomenę. Nemažai daliai gyventojų toks užmojis pasirodė atgrasus: kad tikslas būtų pasiektas, jie turėjo visiškai atsisakyti turtų ir permainyti savo prigimtį.
Pirmą kartą Florencijoje Savonarola apsistojo penkeriems metams 9-ajame deš., bet ši viešnagė baigėsi nesėkmingai, nes jam pavyko atversti į savo pusę vos keletą žmonių. Tačiau grįžęs į miestą 1490–1491 m., kai Nicollò buvo dvidešimt dvejų, vienuolis jau buvo įgavęs pasitikėjimo, pakurstyto kraupių svajonių, kuriose save regėjo kaip atgimusį pranašą, apdovanotą, jo žodžiais, „bauginančiu“ (spaventoso) pamokslavimo stiliumi, gebančiu patraukti vargšus ir užvaldyti daug didesnę auditoriją3.
Išleisto savo 5-ojo pamokslo, kurį pasakė 1491 m. vasario 20 dieną, paraštėse jis paliko pastabą: „Aš sakiau, kad velnias naudojasi didžiaisiais engti vargšus, idant šie negalėtų nuveikti nieko gero.“4
Šį kartą ambicingiems religiniams jo planams padėjo du politiniai pokyčiai, kuriuos jis, regis, stebėtinai įžvalgiai buvo numatęs: Lorenzo de’ Medicio liga – jo podagros kamuojamas kūnas silpo kiekvieną dieną, galiausiai Lorenzo mirė – ir tikimybė, kad Prancūzijos karalius Karolis VIII išpildys savo ilgalaikę ambiciją įsiveržus iš šiaurės užgrobti Italijos teritoriją.
Dėl Lorenzo ligos 1492 m. balandį (kai Nicollò buvo dvidešimt trejų) susiklostė nemaloni situacija. Florencijos valdovas de facto pakvietė Savonarolą grįžti į Florenciją, o šis ne tik kad taip ir padarė, bet prieš tai dar išpeikė savo šeimininką iš Šv. Morkaus bazilikos sakyklos už lengvabūdiškumą, pasileidimą ir už tai, kad rėmė geidulingus meno kūrinius – kaip Botticellio; vienuoliui jie atrodė gėdingi. Lorenzo nesutrikęs, gal net suintriguotas vis tiek siekė, kad Savonarola prieš mirtį suteiktų jam paskutinį patepimą, o šis taip ir padarė, nors ir nesusilaikė, jei tikėsime pasakojimais, neišsakęs priekaištų5.
Lorenzo mirtis atgaivino šiurkščius, prietaringus įsitikinimus ir nutraukė dešimtmečius trukusią paramą prabangiems meno projektams. Prietarai niekad ir nebuvo visiškai išmirę, bet dabar humanizmas ir liberalių empirinių tyrinėjimų dvasia buvo prislopinti. Ir pati Lorenzo mirtis atėjo nesklandžiai.
Kamuojamas skausmų vienas pirmųjų Michelangelo mecenatų prisiglaudė savo viloje Karegyje, ant kalvų prie pat miesto, ir sulaukęs keturiasdešimt trejų metų atsisveikino su savo sūnumi Giovanniu, besiruošiančiu išvykti gyventi į Romą. Jis paskutinį kartą priėmė savo draugus ir sūnų Pierą, kuris turėjo užimti jo vietą. Lorenzas Pierui šiurkštokai patarė anksti keltis, kad valstybinius reikalus galėtų spręsti būdamas žvalus: šis į administravimo smulkmenas žiūrėjo išsiblaškęs, pernelyg nesirūpindamas, o tai iš pažiūros dailiam ir draugiškam Pierui nežadėjo nieko gero.
Medicių viloje tomis dienomis tvyrojo slaugos namų atmosfera, buvo galima išgirsti sielvartaujančio Lorenzo gerbėjo Angelo Ambroginio (pasitelkusio Poliziano nom de plume, pseudonimą) deklamuojamų Toskanos eilių, ore sklandė brangiųjų akmenų dulkės. Patarus vienam tamsesnių gydytojų, keletas brangakmenių bei perlų buvo sutrinti ir sumaišytas bevertis gydomasis gėrimas – į tą mikstūrą merdėjantis Lorenzo pasižiūrėjo skeptiškai, bet vis tiek išgėrė.
Netrūko šiurpių ženklų. Marsilis Ficinas paskelbė susapnavęs košmarą, kaip jo darže kovoja milžinai. Tamsą draskė vilkių kaukimas. Prieš aušrą Florencijos dangų raižė keisti blyksniai. Balandžio 5-osios naktį, prieš tą balandžio 8-osios sekmadienį, kai Lorenzo iškvėpė paskutinį atodūsį, žaibas smogė į Brunelleschio Duomo kupolo žibintą, sudaužė jo marmurinius rutulius bei mūrą ir papylė plytų bei skaldos krušą ant apačioje plytinčios piazze. Sužinojęs, kad griuvėsiai pažiro jo rūmų pusėje, Lorenzo visiškai neteko vilties ir pasakė: „Aš tikrai mirsiu.“6
Matyt, žmonės jautė savanaudiškumo šaltuką estetikos šildomos jo sielos gelmėse, nes gedulas nebuvo labai nuoširdus ir neapėmė viso miesto, – nors laidotuvės buvo pompastiškos ir pamatyti jį laidojant San Lorenzo kapinėse, prie brolio Giulianio, nužudyto prieš nemažai metų, susirinko padori minia. Ir jo įpėdinis Pieras per ateinančius mėnesius neįkvėpė pasitikėjimo Medicių valdoma ateitimi. Savonarola toliau skalambijo savo piktus pamokslus, sekmadieniais kartojo savo klausytojams, kad šeimos padėtų vargšėms moterims, vaikams ir ligoniams. Naujasis Medicių autokratas, regis, nenutuokė apie jų vargą7.
Pieras mėgo karališką prabangą. Jodinėjo kaspinais papuoštais žirgais, jam ant pečių krito banguojančios garbanos, o akyse dažnai žaidžiantis irzlus žvilgsnis, tarsi žvelgiantis kiaurai žmones į neapibrėžtą, jaudinančią šlovę, sutrikdavo išgirdus paniekinamą dominikonų vienuolio tiradą: „Jūs, jūs bjaurūs vergai, gyvenantys nuodėmėje, mėgaukitės ja kiek norite: te jūsų pilvai būna pilni vyno, jūsų strėnos pilnos gašlumo, jūsų rankos suteptos vargšų krauju, nes tokia jūsų [dalia]. Bet žinokite, kad jūsų kūnai ir sielos yra mano rankose, ir neilgai trukus jūsų kūnai bus sutrinti į košę.“
Prancūzijos karalius Karolis VIII galėjo įgyvendinti šiuos nemalonius pažadus – bent jau taip ėmė manyti nemažai įtakingų florentiečių, įskaitant ir patį Savonarolą, – nes įsiveržė į Italiją 1494 m. rugsėjį, vedinas daugiau nei 30 000 gerai aprūpintų karių, ginkluotas naujausiomis ilgavamzdėmis apgulties patrankomis8. Bet niekas nesitikėjo, kad apimtas baimės Pieras padės Karoliui VIII pažeminti savo paties miestą ar kad dėl tokios jo išdavystės kils priešiškumo Mediciams banga ir, triumfuojant Savonarolai, jie bus išvaryti iš miesto.
Iš tiesų jaunokas Prancūzijos karalius, karūnuotas keturiolikos metų 1483-iaisiais, mėgo save aukštinti, kone manėsi esąs mesijas. Jo pretenzijos į Neapolio karalystę, kurias ketino paremti karu ir en passant sudarydamas taikos sutartis su Florencija ir Roma, buvo pagrįstos ne paprastu teisiniu ginču, o jo aistringa krikščioniška misija apvalyti ir išgryninti.
Dar 1485 m., kai Karolis VIII atvyko į Ruaną, jo irzlų paauglio protą sužadino įmantrus, teatrališkas pasirodymas, kuriame karalius buvo pavaizduotas tarp teisingumo, apdairumo, nuosaikumo, taikos ir šventumo alegorijų, o šios viena po kitos paskelbė, kad per jo karališką kūną ir protą kalba Dievas. 1494 m. rudenį tokia pataikūniška propaganda, mėgstama nuolaidžių Prancūzijos gyventojų, buvo praplėsta ir virto idėja, kad jis gimė siekti viso pasaulio atpirkimo9.
Pieras buvo nepatyręs, įsibaiminęs, jam trūko karių, reikėjo sąjungos su Prancūzija ir jos karaliaus paramos prieš aršius priešus šalyje, todėl jis atidavė Karoliui VIII svarbius Florencijos jūros uostus Pizą ir Livorną bei tvirtoves respublikos pasienyje, kuriose visi karo vadai, regis, buvo pasiruošę sudėti ginklus vos išgirdę apie Medicių vardą ar, kitaip tariant, jo nykstančią galią. Pieras taip pat pažadėjo karaliui 200 000 florinų, be jokios abejonės, tikėdamasis, kad prancūzai nebematys prasmės pulti patį miestą10.
Išgirdę apie tokius poelgius, po kurių sekė beprasmės Karolio VIII įsakytos Florencijos Fividzano tvirtovę gynusių karių skerdynės, – kraupus įspėjimas, kas nutiks respublikai, jei bandys jam pasipriešinti, – Sinjorija be galo pasipiktino. Miesto valdžia atmetė Piero pažadus skystabarzdžiam karaliui ir subūrė iškilių piliečių tarpininkų grupę, įskaitant ir išgarsėjusį Savonarolą, susidoroti su Piero išdavyste.
O paties Piero laukė didžiulės bėdos. Apsilankiusiam Karolio VIII stovykloje jam didžiulį įspūdį padarė spalio vėjyje plevėsuojančios mėlyno šilko vėliavos, žyminčios imperinį triumfą, ir margas gurguolės sekėjų vaizdas – poilsiaujantys virėjai, gausybė prostitučių ir dailių karių žmonų. O štai grįžusį į savo miestą Pierą pasitiko įsidrąsinusių miesto valdininkų pašaipos ir teko ištverti keletą pažeminimų, pavyzdžiui, jam prieš nosį buvo užtrenkti Palazzo della Signoria vartai11.
Keli likę draugai patarė Pierui trauktis į savo rūmus, – jį net buvo užpuolusi rėkaujančių piliečių minia, o paskui banditai iš Sinjorijos bokšto akmenimis apmėtė jo menkai ginkluotą palydą, – ir jis taip ir padarė, bet tai nepadėjo. Pagarba jam, Mediciams ir jų svyruojančiam režimui subyrėjo, regis, taip pat ūmai, kaip jie buvo represavę pilietines laisves.
Šiam gniuždančiam faktui persismelkus į Piero fantazijų pasaulį, tą pat vakarą jis su žmona, pusbroliu Giuliumi ir įvairiais tarnais, apimti panikos, dengdamiesi tamsa ir kabindamiesi menkiausių saugumo vilčių, karieta ir raiti išmovė į Veneciją, žvangėdami šeimos sidabru ir kitomis vertybėmis, kurias su tarnais pastvėrė paskutinę minutę.
Po valandos Karolio VIII avangardas, Piero kvietimu nusiųstas pirma kariuomenės į Palazzo Medici paruošti kambarių karaliaus vizitui, pradėjo grobstyti rūmus. Prie prancūzų karininkų prisijungė iš gatvės įsiveržusios piliečių ir šiaip žmonių minios. Beprasmiškas neįkainojamo pastato niokojimas – iš įtūžio tai tikriausiai būtų pasibaigę gaisru – nutrūko tik Sinjorijai iškvietus karius jį apginti.
Bet Karolis VIII savo planų nepakeitė ir teatrališkai įžengė į miestą lapkričio 17 dieną. Įjojo ant bėro ristūno ir patraukė pusiau tuščiomis miesto gatvėmis išdidžiu autoritaro žingsniu, dengiamas žygio tento ir lydimas daugiau nei 10 000 vyrų (jis padalijo savo karius ir pasiuntė juos į įvairius miestus). Iš pradžių karalius pareikalavo Piero turėtų galių bei privilegijų ir be galo nustebo, kai Sinjorijos delegacijos atstovas Savonarola paniekinamai jį išplūdo12.
Keista, bet akimirkos laurus pelnė kunigas, numatęs karaliaus, kaip Italijos ir Bažnyčios korupcijos priešo, atėjimą. Jis nė kiek nesidrovėjo tuos laurus prisiskirti pasitelkęs savo įtikinamą iškalbą.
Per kitas kelias minutes įvyko keista drama. Jos pasekmės pasireikš per ateinančius kelerius metus, galiausiai toji drama baigsis kitu, kruvinesniu, ekskomunikacijos, kankinimų ir budelio liepsnų spektakliu, tikru politiniu ir religiniu reginiu, pakurstysiančiu daugybės žmonių įžeistus dievobaimingus įsitikinimus, ir ne tik Florencijoje, bet ir visoje Italijoje ir net Europoje.
Bet teigdami, kad Savonarola aiškiai suvokė galingas istorines jėgas, kunkuliuojančias Medicių rūmuose, kai tą rytą susitiko su Karoliu VIII, tik remtume silpną, jokių įrodymų nepagrįstą hipotezę. Lygiai taip pat klaidinga būtų vaizduotis, kad jis nenumanė politinių idėjų reikšmės – savo ar kitų, dar drąsesnių, netrukus pakeisiančių jo – ar išskirtinio, strateginio vaidmens, kurį pasirinko vaidinti tikrame religijos ir politikos perversme; apie šio perversmo tamsiąsias ir šviesiąsias puses ir be galo gilų, subtilų poveikį Europos istorijai dar niekas nebuvo rašęs ar mąstęs.
Savonarola išsitraukė iš kišenės sidabrinį kryželį ir juo mojuodamas pavadino Karolį VIII Florencijos ir Italijos rykšte ir gelbėtoju, ir, regis, pagrasino karaliui Dievo rūstybe, – rodos, karalius tai išgirdęs apsiašarojo, – jei šis tuoj pat nesusirinks savo karių ir neiškeliaus į Romą ir Neapolį13.
Savonarola pataikaudamas ir meilikaudamas įkalbėjo Karolį VIII sutikti ir lapkričio 25 dieną pasirašyti sutartį su Sinjorija, o tada nukreipti savo pajėgas į pietus, – kur po pradinio džiaugsmingo sutikimo ir karūnavimo Neapolyje patyrė nesėkmę mūšyje; dėl šito Savonarola buvo pradėtas šlovinti kaip nukreipęs Florencijos pražūtį.
Nesvarbu, ar toks populiarus įsitikinimas buvo nors kiek racionalus, ar tai tebuvo perdėta reakcija į įvykius, bet pasitraukus Mediciams Savonarola triumfuodamas panoro perimti vadovavimą politiniam miesto gyvenimui.
Vienuolis teigė, kad dabar jo buvimas yra būtinas ant atgimimo slenksčio stovinčios senovinės respublikos ateičiai, ir valdžiai bei bažnyčios auditorijai nuolatos kartojo, kad labai tinkąs tokiam vaidmeniui. Savonarola sakė, esą miesto ateitis turėtų eiti koja į koją su jojo: vienuolio dažnai cituojamas sapnas apie du lemtingus kryžius – juodą, kybantį virš Romos ir besispjaudantį mirtinais kardais, ir auksinį, skriejantį virš Jeruzalės, – simbolizuoja du grėsmingus Florencijai dangaus lemtus kelius, ir piliečiai turėtų apsispręsti, kurį rinktis14.
Toks netikėtas taktikos pokytis, nulemtas įgytos naujos politinės galios, daugeliui – kaip pamatysime vėliau, ir pačiam Nicollò – pasirodė patrauklus ir pagrįstas. Savonarola paskelbė esąs pasiruošęs dalyvauti kuriant naują įstatymais pagrįstą ir socialiniu atžvilgiu pažangią valdymo formą. Jis taip pat ketino – ar bent jau žadėjo – nedalyvauti tiesioginiame valdyme. Medicių pelnyto priešiškumo buvo žadama išvengti panaikinus jų apgaulingus valdymo komitetus. Respublikos fasadas tik padėjo išlaikyti jų autokratiją.
Kaip pakaitalą Savonarola pasiūlė vadovaujantis Venecijos modeliu įsteigti Didžiąją tarybą, kurią sudarytų vien piliečiai – tik be venecietiško dožo: vienuolis nepasitikėjo vienu valdančiu capo, kuris gali tapti korumpuotas. Be to – Savonarola leido suprasti, kad šis aspektas jam yra ypač svarbus – naujoji vyriausybė įkūnys krikščioniškąsias vertybes15.
Visi buvusių valdininkų bandymai pakeisti naująją vyriausybę saviške sužlugs, nes Savonarolos, kaip respublikos išganytojo, populiarumas tapo pagrindu reorganizuoti konstitucinius jos mechanizmus. Buvusių valdininkų pastangos daugeliui florentiečių, šiaip ar taip, atrodė nevykusiai prasčiokiškos, popolano, tai yra nesuderinamos su stiprėjančiu noru sukurti demokratiniais principais valdomą valstybę.
Bet vadovas kunigas nenorėjo kurti tikros demokratijos ar nuo klasių nepriklausomos atstovaujamosios sistemos, atsižvelgiančios į pilietinius ir materialinius paprastų žmonių poreikius, – kuri, pavyzdžiui, kaip daugelis šiuolaikinių demokratijų, siektų saugoti mažumų teises. Savonarolos protas, kaip moko Biblija, niekino žemiškus turtus ir laikėsi viduramžiško požiūrio, kad mirtis yra tik perėjimas. Mirtis atveria kelius į dangų ir pragarą, o politika gali nušviesti kelią į išganymą.
Net pagalba vargšams buvo ne tikrasis tikslas, o tik ritualas. Piliečiai ir kiti gyventojai turėjo atsiduoti Dievo respublikai, Savonarolos iš dalies atstovaujamai dangaus karalystei Žemėje. Kitaip tariant, Savonarola norėjo įkurti naująją Jeruzalę: „Florencija, būk palaiminta, nes netrukus tapsi dangiškąja Jeruzale (quella Jerusalem superna).“16
Netrukus dar paaiškėjo, kad reformuotai visuomenei buvo skirti griežčiausi proto pančiai. Nors bauginimo grandinės ir nebuvo naujas išradimas, supintos naujais deriniais jos užgniauš bet kokią privatumo ar individualumo galimybę: bus deginamos knygos; liepsnos tuštybės laužai – juose bus deginami visi malonumui skirti daiktai, ypač meno kūriniai; tūkstantinės vaikų (fanciulli) kariuomenės bus mokomos sekti savo tėvus ir siaubs lošimo namus; vyks dievobaimingų moterų procesijos (dažnai mininčios sodomiją draudžiantį įstatymą, nors, regis, myriop buvo nuteistas tik vienas homoseksualus žmogus) ir bus matyti aibės ritualinių gedėtojų ir raudotojų17.
Tokie isteriški sambūriai, o išties – nevaldomos gaujos, plito stiprėjant demokratijai, nes viešą elgesį buvo pradėta derinti su religiniais tikslais. Vienas Savonarolos politikos padarinių buvo toks, kad jo dangiškoji utopija, kurioje religija ėjo pirma politikos, išgyveno socialinį paralyžių, o ne dvasinį augimą. Galų gale ji sukėlė įtarimų ir teroro audrą.
Bet kol kas drastiškiausios, griežtos ir skausmingos Savonarolos naujovės dar laukė ateityje, po kelių mėnesių. 1494 m. pabaigoje vienuolis keliuose filosofiniuose pamoksluose – turint omeny, kokie buvo populiarūs, Nicollò tikriausiai jų klausėsi – apgynė aristotelišką savo įsitikinimų pagrindą, siekdamas numaldyti išsilavinusių žmonių nerimą dėl estetikos ir humanizmo likimo, nors nepamiršo ir neapsišvietusiųjų18. Trumpai tariant, ginkluotų šalininkų minioms, kuriose vyrai ir moterys stovėjo atskirai, jis tvirtino, kad fizinis pasaulis yra apgaulė. Tokie krikščionių filosofai kaip Augustinas ir Tomas Akvinietis, Aristotelio įpėdiniai, parodė, kad tikėjimo pakanka nuvesti sielai Dievo akivaizdon. Religinis ir kitoks švietimas nebuvo labai svarbūs19.
Kaip suvokė daugelis jo klausytojų, šių argumentų patrauklumas turėjo savų pavojų, įskaitant ir socialinės suirutės grėsmę. Nuvertindamas žinias ir iškeldamas nuoširdumą, o jį laikė pagrindiniu išganymo įrankiu, Savonarola tarsi leido išlaisvinti smurto aistras. Vienuolis skatino jas, jei tik šios atitiko krikščioniškus principus.
Marsilio Ficinas, nors ir pavydėjo Savonarolai didžiulio sekėjų skaičiaus, atkreipė dėmesį, kad toks vien tikėjimu pagrįstų jausmų skatinimas iš tiesų yra pragaištingi spąstai. Tokios aistros kartu su kitomis 1495 m. pasigirdusiomis ardomosiomis tezėmis, smerkiančiomis palaidą, militaristinį pontifikatą, galėjo prisišaukti atsaką. Ficinas teigė, kad užsipuolęs ir Bažnyčią, ir dvasininkiją, vienuolis susikurs tokių „priešų, kurių nesustabdys“.
Taip pat prasidėjo vieši stambaus masto valymai. Priešais Palazzo della Signoria per fantasmagoriškus renginius aštuoniais šėtono simboliais pažymėtuose laužuose buvo deginami paveikslai, gobelenai, lošimo kortos, suknios, įmantrios skrybėlės, raižiniai, veidrodžiai ir baldai (viena pirmųjų šių keistų švenčių įvyko per Užgavėnes, 1496 m. vasario 16 dieną). Buvo deginamos spausdintos knygos, taip pat ir inkunabulai, o visa tai regėdami žmonės dainavo, šokinėjo ir trypė, džiūgaudami dėl tuštybės laužų. Savonarola nesiliovė toliau plūdęs Vatikaną, ir po kelių mėnesių nuo pirmųjų laužų įkūrimo, 1497 m. liepą, buvo paskelbta jo ekskomunika.
Botticellis, nuoširdus Savonarolos kampanijos prieš „netyrą įtaką“ šalininkas – nors sklandė gandai, kad jo studija pilna „bastūnų“, hedonistų ir kitų įtartinų veikėjų – į liepsnas įmetė vieną savo drobių. Taip pat padarė ir Filippinas Lippis20.
Nors nėra išlikę įrodymų, kad laužus uždegti įsakė Savonarola, jo pasipiktinimas tikrai tapo įvykių katalizatoriumi. Mieste, kuriame plaikstėsi religinių aistrų liepsnos – XV a. 10-ajame deš. ir dar anksčiau buvo vaidinamos pamaldžios pjesės, o bemaž kiekvieną savaitę būdavo įkuriama vis nauja religinė draugija ar brolija, – netrūko krikščioniškų priesaikų ir religinės prievartos aktų. Paranojiškos nuotaikos provokavo smurto protrūkius, kartą ar du jie buvo nukreipti prieš žydus21.
Vertinant tvyrojusių neramumų priežastis, negalima atmesti ir tokios galimybės, kad juos skatino pačios miesto gatvės, namai, bokštai ir tiltai, ką jau kalbėti apie bažnyčių bei moterų ir vyrų vienuolynų tinklą. Senovinę burtais dvelkiančią ir hipnotizuojančią miesto atmosferą gaubė šlovinga, bet provokuojanti ir drauge policinė religinė aura.
Kiekviename bjauriame ir purviname, senoviniame ir švariame miesto kampe buvo galima rasti krikščioniškojo pasaulio ženklų, šventų paveikslų ir ikonų. Tarp vinklių statulų, lūkuriuojančių ir stoviniuojančių greta skersgatviuose besispiečiančių angelų ir velnių, tvyrojo palaiminimų, bjaurių kankinimų ir išdavikiškų, slegiančių prakeiksmų šešėliai.
Už rūmų parapetų ar už piazze suformuotų amfiteatrų – kuriuose vykdavo šventos misterijos ir „bedieviški“ gatvės spektakliai – varpų, aidinčių grįstomis gatvėmis, dieną ir naktį skelbiančių garbinimo valandas, nuostabaus gaudimo ir skambesio nišų prieglobstyje klausėsi daugybė marmurinių ir tapytų šventųjų.
Atvirus turgus prižiūrėjo Jonas Krikštytojas ir šv. Tomas. Palei takelius rangėsi slibinai, laukdami savo šventųjų žudikų. Granito liepsnos rijo kankinių skulptūras. Kryžiai žymėjo kalves, bakalėjininkų vežimus, smukles ir kiekvienas duris su nutrintu, numintu slenksčiu.
Virš šio raizgaus išganymo, kančių, nuodėmių ir grožio avilio it pilnaviduriai žiedai kilo katedros, ir visų vešliausias tų žiedų buvo Duomo. Kuklesnės bažnyčios traukė akį ant artimiausios sąramos išrašytomis maldomis ir išdrožinėtais demonais arba senovinėmis medinėmis durimis, ant kurių grūste grūdosi Pradžios knygos pasakojimai, Kristaus kančiõs ar pragaro liepsnose įkliuvusių nusidėjėlių vargų istorijos.
Visose aikštėse savo raudono ir žalio marmuro bei stiklo čiuptuvus taikiai tiesė gotikinės varpinės, campanili, arkbutanai ir apsidės. Tam tikrais atstumais, primenančiais muzikinius intervalus liturginiuose motetuose, himnuose ir šventose giesmėse, lankstėsi ir klaupstėsi sakraliniai pastatai ir prieglaudos, kviečiantys pailsėti nenustygstančias sielas, vyrus, moteris ir vaikus, užsiėmusius savo reikalais ar nevilties akimirką parpuolusius ant kelių priešais kokį šventą stulpą, netekusius visko, išskyrus viltį.
Ir, kaip galima įsivaizduoti, šioje urbanistinėje muzikos ir skulptūrų oazėje Vatikano būgštavimai dėl dominikonų vienuolio išpuolių prieš pontifikatą, paskatinti popiežiaus baimių ir neapykantos, – beje, iš anksto numatyti tokių žmonių kaip Marsilio Ficinas, – neilgai truko įgauti pražūtingą pavidalą.
Kelis mėnesius prieš Naujųjų metų šventę, tradiciškai švęstą 1498 m. kovo 25 dieną, Sinjorija nusiuntė į Romą naują ambasadorių poną Ricciardą Becchį22. Jis atstovaus Florencijos interesams – dabar jie buvo priešingi Savonarolos tikslams. Respublikos ekskomunikos galimybė sukėlė nuogąstavimų. Jei ūmusis vienuolis, kaip atrodė tikėtina, ir toliau švaistysis savo nuodingais pamokslais, nors šie ir buvo uždrausti, bus sulaukta žiaurių politinių, ekonominių ir karinių pasekmių.
Du griežčiausius savo pamokslus Savonarola pasakė Duomo kovo 2 ir 3 dienomis, o Nicollò buvo tarp tūkstančių juos išgirdusių žmonių. Ir tie pamokslai nebuvo paskutiniai. Daug kam pasirodė, kad vienuolio „teroristinis“ stilius stiprėjo diena iš dienos; jis iki balandžio neatleido vadžių, nors persikėlė į kitą, Šv. Morkaus, bažnyčią. Įžvalgus, neryžtingas, pretenzingas, galvotas, pašaipus ir niurzgus Aleksandras VI (Rodrigas Borgia, popiežiumi tapęs 1492 m.) dvejojo, ar imtis griežtesnių priemonių prieš maištingą religinį lyderį, ar nekreipti dėmesio viliantis, kad jo populiarumas ims blėsti23.
Dabar Machiavelliui buvo beveik dvidešimt devyneri. Jo motina Bartolomea mirė kiek anksčiau nei prieš metus, 1496 m. spalio 11 dieną24. Bet Nicollò katedroje lankėsi ne dėl gedulo.
Savo anksčiausioje žinomoje politinėje analizėje, pateiktoje trečiame iš daugybės išlikusių stulbinamai intymių ir oficialių laiškų naujajam ambasadoriui Romoje Becchiui, Nicollò kruopščiai aptarė Savonarolos nuostatas ir stilių.
Šis laiškas svarbus ne tik norint susidaryti įspūdį apie Nicollò asmenybę, bet ir todėl, kad atskleidžia jo ryšį su Florencijos politine ir karine galiomis. Nors Machiavellis neturėjo oficialios pozicijos Sinjorijoje, akivaizdu, kad jis gerai pažinojo Becchį. Laiške galima rasti užuominų, kad jie nėra šiaip pažįstami, – nors Nicollò ir vartoja įprastą formalų kreipinį voi, – ir tos užuominos patvirtina nuoširdžius, gal net darbinius santykius. Becchis klausė jo nuomonės ir Nicollò ją nusiuntė „jūsų prašymu“. Į akis lygiai taip pat krinta minčių raiškos stilius – jame derinamas racionalumas ir empatija. Aiškūs, glausti argumentai formuluojami brandžiai, apdairiai ir pragmatiškai, daromos drąsios išvados, pranokstančios užduoties ribas.
Nicollò plunksną valdo nešališki pastebėjimai, tiesioginio komentatoriaus įgūdžiai, jis pats atsitraukia nuo įvykių ir demonstruoja smalsumą, kurį būtų galima pavadinti net savianalize. Jo išvados yra tvirtos ir atsargios, užtikrintai nusako slidžias smulkmenas. Sakiniuose, kuriuose Nicollò leidžia prasimušti savo asmenybei, Becchiui atskleidžiamas galios ir jos valdymo klausimais besidomintis protas, kuris, galima suprasti, nesibodėtų pats pabandyti valdyti:
Jūsų [voi] prašymu norint nuodugniai aprašyti su vienuoliu susijusius reikalus, pirma turėtumėte išgirsti apie du pamokslus, kurie [...] buvo pasakyti [...], juose sakė, kad jei jo žodžiai nėra iš [Dievo], [Dievas] duotų ženklą. Kai kas kalba, kad jis taip pasakė [...] norėdamas suvienyti savo šalininkus ir sustiprinti jų palaikymą bijodamas, kad naujieji, jau išrinkti, bet dar viešai nepaskelbti, Sinjorijos nariai gali būti nusistatę prieš jį.25
Machiavellis iškart sutelkia dėmesį į Savonarolos būgštavimus dėl savo saugumo ir jo pompastišką būdą sukurstyti savo šalininkus paminėjus išorės grėsmes:
Labai bijodamas dėl savo saugumo ir tikėdamas, kad naujoji Sinjorija nedvejos jam pakenkti, – ir nusprendęs, kad [reikėtų] kartu nusitempti nemažai piliečių – jis pradėjo nupasakodamas didžiausio siaubo scenas.26
Kartu Machiavellis pabrėžia, kad jo paties liudijimas būsiąs tvirtas ir skeptiškas, dar priduria, jog visai nenorįs pasiduoti „paaiškinimams, kurie gana įtikinami tiems, kas jų geriau neapgalvoja“27.
Dėl apgaulei jautrios uoslės jis sumenkina sekusią dramą, iškelia įžvalgią prielaidą, kad Savonarola gali bandyti apmulkinti savo auditoriją. Nors nuduoda esąs sutrikdytas minios reakcijos, šis sutrikimas tvoskia ironija ir įtarumu („o dėl to, ką kalba eiliniai žmonės, ko jie tikisi ir bijo, – palieku jums, galvotam vyrui, spręsti pačiam; jūs galite geriau už mane nuspėti tokius dalykus, kadangi puikiai išmanote mūsų temperamentą ir šio meto vėjus“28), o tai byloja, kad stengiasi išlikti apdairus rašydamas kone kiekvieną eilutę, pavyzdžiui, į pabaigą rašo:
Jis siekia visus [Sinjoriją ir liaudį] nuteikti prieš Romos popiežių, o kalbėdamas apie popiežių ir jo išpuolius sako tai, ką galima sakyti apie patį bjauriausią žmogų, kokį tik įsivaizduojate. Taigi, mano nuomone, jis elgiasi laikydamasis mūsų laikų įpročių ir atitinkamai nuspalvina savo melus.29
Žodis „melus“ šiurkštokai užbaigia Savonarolos pamokslo atpasakojimą (jame vienuolis paminėjo, kaip Mozė nužudė žiaurius senovės Egipto žydų vergvaldžius, ir gretinosi su Moze bei jo maištingu didvyriškumu), – skaitytojui atrodo, lyg būtų iš pūgos įvirtęs į pirtį.
Ironiškas Nicollò prašymas Becchiui, kad „jei nėra pernelyg sunku, atsakyme man parašytumėte, ką manote apie mūsų laikus ir žmonių požiūrį į padėtį“, yra persismelkęs keistu šaltumu. Jo nuomone, ir žmonių požiūriui, ir įvykiams pavojų kelia tie patys šalti vėjai: civilizacija gali svyruoti, laikai išsiderinti, pamatai nebelaikyti.
Jo frazės užsimena apie šešėliuose lindinčius užspeistus padarus, ieškančius nebesuvokiamų vertybių („parašytumėt [...], ką manote apie mūsų laikus“). Galima išskaityti jo nuomonę, kad Savonarolos šėlsmas išprovokuos reakciją.
Ir nė nereikia sakyti, kad ta reakcija lengvai galėjo išprovokuoti atoveiksmį. Be to, jis galėjo būti žiaurus ir pavojingas. Nors niekas dar to nenumanė, tokį atoveiksmį galų gale šiaurėje, Vokietijoje, sukels Martinas Lutheris, ir jo „niekas nesustabdys“. Jei tik kas būtų turėjęs pranašo dovaną, Nicolló įžvalgos būtų atrodžiusios ne ką menkesnės.
* * *
Paul Oppenheimer. Machiavelli. Gyvenimas ideologijos šešėlyje. Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 462 p.
