„Lituanicos“ skrydis: patriotizmo protrūkis ar chuliganiškas avantiūrizmas

Kaip ir kodėl Steponas Darius ir Stasys Girėnas tapo didvyriais, kaip „Lituanicos“ istorija pasitarnavo valstybės vykdomai politikai, lietuviškumo tapatybei? Kokia „Lituanicos“ mito kilmė ir kaita?

 G.Sviderskytė Vilniaus knygų mugėje. <br> R.Danisevičiaus nuotr.
 G.Sviderskytė Vilniaus knygų mugėje. <br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Lituanica. Nematoma pusė“ parašyta atgarsio sulaukusios G.Sviderskytės disertacijos pagrindu.<br> Leidėjų nuotr.
„Lituanica. Nematoma pusė“ parašyta atgarsio sulaukusios G.Sviderskytės disertacijos pagrindu.<br> Leidėjų nuotr.
 S.Darius ir S.Girėnas ruošiais skrydžiui.<br> Leidėjų nuotr.
 S.Darius ir S.Girėnas ruošiais skrydžiui.<br> Leidėjų nuotr.
 G.Sviderskytė Vilniaus knygų mugėje. <br> R.Danisevičiaus nuotr.
 G.Sviderskytė Vilniaus knygų mugėje. <br> R.Danisevičiaus nuotr.
 S.Dariau ir S.Girėno skrydis per Atlantą tapo mitu.<br> Leidėjų nuotr.
 S.Dariau ir S.Girėno skrydis per Atlantą tapo mitu.<br> Leidėjų nuotr.
S.Darius ir S.Girėnas rengiasi skrydžiui.<br> Leidėjų nuotr.
S.Darius ir S.Girėnas rengiasi skrydžiui.<br> Leidėjų nuotr.
 G.Sviderskytė Vilniaus knygų mugėje. <br> R.Danisevičiaus nuotr.
 G.Sviderskytė Vilniaus knygų mugėje. <br> R.Danisevičiaus nuotr.
Likus savaitei iki „Lituanicos“ skrydžio.<br> Leidėjų nuotr.
Likus savaitei iki „Lituanicos“ skrydžio.<br> Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Feb 24, 2019, 9:27 PM, atnaujinta Feb 25, 2019, 1:49 PM

Tai tik keli klausimai, kurių atsakymo reikėtų ieškoti šiuo metu Kanadoje gyvenančios žurnalistės, istorikės, dokumentinių filmų kūrėjos Gražinos Sviderskytės (45 m.) knygoje „Lituanica. Nematoma pusė“. Ją ką tik išleido leidykla „Aukso žuvys“.

Septynerių metų darbą vainikuojanti knyga pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Pristatyme dalyvavo istorikas Norbertas Černiauskas – jis nušvietė istorines sąlygas, kuriomis rutuliojosi „Lituanicos“ „nuotykis“.

S.Dariaus ir S.Girėno transatlantinis skrydis yra vienas didžiųjų XX a. lietuvių nacionalinių pasakojimų.Tačiau ši istorija nebuvo visapusiškai nagrinėta ir pagrįsta dokumentacija, sakė G.Sviderskytė, „Lituanica. Nematoma pusė“ autorė.

Šioje knygoje pirmą kartą išsamiai, argumentuotai, pasitelkus vaizdinę medžiagą pristatoma „Lituanicos“ istorija – pasirengimas istoriniam skrydžiui, eiga, katastrofos aplinkybės, oficialūs tyrimai Vašingtone, Berlyne ir Kaune. Atskleidžiama, kas nulėmė didžiojo tautinio pasakojimo atsiradimą ir kas jį formavo.

„Tradiciniame pasakojime abu lakūnai amžinai gyvi. Ne paslaptis, kad iš tiesų jie žuvo žiauriai sužaloti, sutraiškytais kaulais ir suknežintomis galvomis, ir kad jų balzamuoti palaikai 35 metus trūnijo kilnojami, slapstomi. Bet mirtis tiesiogine, fiziologine prasme trikdo ir gąsdina, o poetiškai sutaurinta – įkvepia ir vienija.

Tad taip ir padaryta: prikurta eilėraščių, dainų, romanų, filmų ir visokio patoso apie beveik gražią, beveik laimingą Dariaus ir Girėno mirtį.

<...> Ieškojau to, ko pasigedau aplinkoje, tradicijoje, atminties kultūroje – dokumentalaus istorinio pasakojimo apie „Lituanicą“. Iš kitų autorių kūrinių teparinkau detalių, o apskritai iš visiškai naujų šaltinių sudėliojau nebūtą, pačiai netikėtą istoriją.

Ir kai radau, ko ieškojau, tai mitas nei sugriuvo, nei pradingo, tik neteko didybės ir paslapties: tapo perregimai aiškus iki autorystės, medžiagų ir sąrangos. Tiksliau būtų sakyti, kad suveržiau interpretacijų ribas ir jį dekonstravau“, – teigė autorė.

„Lituanica. Nematoma pusė“ parašyta atgarsio sulaukusios G.Sviderskytės disertacijos pagrindu. Disertacija 2016 m. buvo įvertinta Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija. 

– Kas jus motyvavo imtis S.Dariaus ir S.Girėno istorijos? – knygos pristatymo vedėjas Paulius Gritėnas pasiteirvo G.Sviderskytės.

– Nebuvau lakūnų sekėja, jokių apeigų vykdytoja – tiesiog gerbiau tradicijas. Vienintelis prisiminimas iš šviesios vaikystės – mano dėdės kambaryje kabėjusi visiems žinoma ikoninė nuotrauka, apie kurios kilmę sužinojau taip pat atlikdama tyrimą. Kai dar būdama visiškai maža pirmąkart ją išvydau, man dingtelėjo tik tiek, kad šie du vyrai – labai amerikoniški.

Po to rezonavo kultinis vaidybinis filmas „Skrydis per Atlantą“ – sako, kino teatrai lūžo nuo žiūrovų, nors dalis gal plūdo pažiūrėti dokumentikos, kuri buvo rodoma prieš pagrindinį seansą. Man tuomet buvo dešimt metų.

Viso labo tokia sąsaja. O dėl susidomėjimo S.Dariumi ir S.Girėnu, matyt, reikėtų „kaltinti“ pažįstamus, draugus, tarp kurių radosi vis daugiau tyrėjų, aviacijos istorijos puoselėtojų ir profesionalių istorikų.

O konkrečiai – docentas Nerijus Šepetys. Jis, viską metęs, atėjo į vieną archyvų, kuriuose dirbau, norėdamas padėti. Kai išskleidžiau ant stalo visa, ką darau, pasakė: „Gražina, tau reikia formalizuotis, nes jau darai tą darbą, kurį dirba istorikai.“

Po to pokalbio buvo suformuluotas mokslinio tyrimo projektas, nes tą temą gvildenau jau porą metų, ir atsidūriau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Man tai buvo ir garbė, ir iššūkis, ir didžiulis įpareigojimas. 

– Knyga išsiplečia beveik per visą šimtmetį, bet kokia buvo 1933-iųjų Lietuva ir kokiomis sąlygomis rutuliojosi „Lituanicos“ istorija?

N.Černiauskas: Kalbant apie 1933-iuosius –1934-uosius reikėtų atkreipti dėmesį į du dalykus: santykį su išeivija ir santykius su Vokietija.

Tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose gyveno keli šimtai tūkstančių lietuvių. S.Darius ir S.Girėnas buvo dalis tos apie 250 tūkst. žmonių bangos, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo nusirito į JAV.

Tarpukariu, ypač Antano Smetonos valdymo laikais, susiformavo įdomus santykis su išeivija – A.Smetona kiek pribijojo lietuviškosios išeivijos, nes ten sklandė demokratinės, kairiosios idėjos. Jis bijojo, kad Amerikos lietuviai nepradėtų jo spausti dėl autokratinio valdymo.

Po 1926 m. pastebimas tam tikras santykių su išeivija atšalimas. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado bandymų užmegzti ryšius – kai kas sako, kad prisidėjo „Lituanicos“ skrydis. Bet jis prisidėjo kita prasme.

1935 m. A.Smetona pagaliau išdrįso suburti pasaulio lietuvius po vienu skėčiu ir įvyko pasaulio lietuvių kongresas Kaune. „Lituanica“ tapo ta tema, kuri nukreipė dėmesį nuo politinių reikalų – galime kalbėti apie skrydį, apie jo simboliką ir nebereikės kalbėti apie demokratijos padėtį.

Kitas dalykas – santykiai su Vokietija, 1934-ųjų įvykiai: ekonominis karas, Klaipėdos nacių teismo procesas. Lietuvoje plito antivokiškos nuotaikos. Net Balys Sruoga išleido politinį pamfletą „Vokiškasis siaubas“, kuriame labai tiesmukai pasakojama, kaip vokiečiai nuo XIII a. skriaudžia Lietuvą.

Manau, kad 1934 m. antivokiška kampanija irgi prisidėjo prie „Lituanicos“ istorijos plėtotės.

– Kokia srydžio priešistorė? Turbūt daugelis įsivaizduoja, kad S.Darius ir S.Girėnas sugalvojo skristi, vos ne per dvi savaites „susiorganizavo“ lėktuvėlį ir pakilo. Jūsų knygoje priešistorė suskirstyta į etapus. Gal galėtumėte ją atskleisti?

G.Sviderskytė: Patys istorikai apie istorikus pasakoja anekdotus: jeigu nori sugadinti vakarėlį, pasikviesk istoriką, nes jis net apie paprasčiausią dalyką pradės pasakoti ilgiausias istorijas. Čia lygiai tas pats.

Reikėtų kalbėti net apie dešimtmetį, nes paskutinis vienerių metų laikotarpis, kurį suskirstyčiau dar į du etapus, buvo kaip ir finišo tiesioji. Reikėtų analizuoti, kaip brendo idėja, kaip atsirado prielaidos tai idėjai užsimegzti.

Kaip netikėtai viskas susiklostė 1927 metais, kai JAV aviacija iš marginalinio, egzotinio reiškinio, iš kurio kai kas juokdavosi, kai kas tapdavo fanatiku, dėl politinės valios ir milžiniškų investicijų sparčiai tapo nauja industrija, nauja karybos šaka. 

Po Charles‘o Lindbergho skrydžio amerikiečiai ėmė karštligiškai vytis europiečius, nuo kurių buvo labai smarkiai atsilikę. S.Dariui, atvykusiam į JAV aplankyti giminių ir patekusiam į Ch.Lindbergho bumą, jau tada ėmė kirbėti mintis apie grįžimą į Lietuvą lėktuvu.

Kontekstų labai daug. Kartais atsitiktinumai lemia tam tikrus apsisprendimus ir juos vėliau pavadiname lemtingais. S.Dariaus gyvenime tokių sutapimų būta daug, jų nevardysiu.

Bet mane pačią nustebino tai, kad pasirengimo skrydžiui istorijoje, kuri buvo visų autorių plačiai aprašyta ir prie kurios, atrodytų, nebėra reikalo kišti nagų, tiek daug visko neįžiūrėta! O juk nei dabar, nei tada negalėjai šokti į lėktuvą ir skristi, kur akys mato!

1933 m. oro erdvė jau seniai nebebuvo dykra, kurioje varžėsi patrakėliai arba turčiai. Ch.Lindberghas dar atskrido į Paryžių be paso, be vizų ir galėjo laisvai jaustis, niekas į tai rimtai nežiūrėjo. Bet po šešerių metų viskas labai pasikeitė, pirmiausia – federalinė oro teisė, ir ne lakūnų naudai.

S.Dariui ir S.Girėnui trūko ne pinigų, o patirties, žmonių, išmanančių, kaip pasirengti skrydžiui. Jiems buvo sunku, o gal ir neįmanoma pasivyti kintančių aplinkybių. 

– Ar S.Darius ir S.Girėnas žinojo grėsmes, pavojus, teisinius iššūkius ir kitas aplinkybes, kuriomis rengėsi skristi?

G.Sviderskytė: Jie puikiai viską žinojo. S.Darius pagal oro teisės įstatymus jau buvo gavęs rimtą baudą – įspėjimą, jo licencija buvo sustabdyta mėnesiui. Jis tiesiogiai žinojo, kad viskas reguliuojama ir prižiūrima, turėjo patirties, tegul ir menkos, kuo gresia nepaklusnumas esamai tvarkai.

O ji nuolat griežtėjo, keitėsi komercinės aviacijos taisyklės, ypač – skrydžiai į užsienį.

Negalėjau daryti kitokios išvados: S.Darius tiesiog numojo ranka, nusprendė, kad visa tai nesvarbu, nors ir žinojo, kokios sankcijos laukia. Jo sprendimas buvo sąmoningas.

Be abejonės, tai paveikė ir skrydį, nes, vos pakilus „Lituanicai“, Vašingtone prasidėjo galimo incidento tyrimas. Spauda iš karto parašė, kad jie yra lakūnai nelegalai, pažeidę naująją tvarką, bet tyrimas vis tiek buvo atliktas ir pareigūnai sakė, kad pirmadienį (S.Darius ir S.Girėnas išskrido šeštadienį) pasakys, kokios sankcijos bus taikomos ponui S.Dariui, kai grįš į Vašingtona. Jos akivaizdžios: lėktuvų ir licencijų netekimas.

Manau, tai buvo vienas veiksnių, kuris skrydžio metu kėlė labai didelę įtampą ir karštligišką norą pakeliui netūpti. Pasiekti Kauną, o tada gal pavyks išsisukti.

Beje, vėliau būta tokių chuliganiškų atvejų, kai dar labiau „prisidirbę“ lakūnai būdavo su milžiniškomis iškilmėmis sutinkami ir tapdavo nacionaliniais didvyriais.

– Savo knygoje minite tris pasakojimus – amerikietiškąjį, lietuviškąjį ir vokiškąjį. Kokie tai trys skirtingi pasakojimai, kurie susikerta?

G.Sviderskytė: Pradėkime nuo vokiškojo, nes jis labai striukas. Kai buvo aptiktos nuolaužos ir palaikai, vietos spauda, žinoma, rašė. Tos žinutės palyginti išsamios, matyti, kad reporteriai, kiek galėjo, tiek ir surankiojo informacijos.

Bet „Lituanica“ skrido nesilaikydama patvirtintos procedūros, jokios institucijos nežinojo, kad ji atskrenda ir, svarbiausia, – iš kur, nes skrydžio planas nebuvo sutvarkytas. Niekas neturėjo žinių.

Net tie, kurie troško sužinoti ir ieškojo informacijos – tarptautinių naujienų agentūrų, užsienio leidinių žurnalistai Berlyne, – nieko nepešė: tik tiek, kad „Lituanica“ Niujorke pakilo ir dingo.

Beje, kaip tik prieš „Lituanicos“ skrydį Vokietijoje buvo padarytos esminės oro erdvės stebėsenos reformos – įkurta Aviacijos ministerija, suvienytos visos oro erdvės stebėsenos draugijos, organizacijos, būreliai. Tai buvo valstybės prioritetas, priešlėktuvinė gynyba buvo naudojama politiniams tikslams siekti.

Tačiau nei iki „Lituanicos“ skrydžio, nei po to ten nieko nepašovė. Po „Lituanicos“ katastrofos kilo aliarmas, bet jis truko labai trumpai ir lyg niekur nieko išgaravo.

Kai 1934 metais Antanas Gustaitis su savo eskadrile ruošėsi skristi per Europą, savo maršrutą jis planavo per Vokietiją. 1935 metais Feliksas Vaitkus pateikė savo skrydžio planą per Vokietiją. Niekas nė nešnipštelėjo, kad ten nesaugu.

– Kuo amerikietiškasis pasakojimas skyrėsi nuo vokiškojo?

G.Sviderskytė: Vokiečiai buvo suinteresuoti, kad triukšmas nedelsiant nutiltų, kad Vokietija kuo greičiau iškristų iš to pasakojimo.

Na, taip, lėktuvas sudužo Vokietijoje, labai gaila, mes padėjome liekanas greitai išvežti į Kauną.

Iš tikrųjų padėjo, bendradarbiavo ir parodė aukščiausią pagarbą – nedelsdami pasiuntė užuojautą Lietuvai, pastatė garbės sargybą, karstus uždengė Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, papuošė vainikais ir gėlėmis, sakė atsisveikinimo kalbas, ceremonijoje dalyvavo valdžios ir kariuomenės atstovai.

Žodžiu, darė viską: vežkitės kuo greičiau nuolaužas ir palaikus. Jiems pasisekė atitraukti dėmesį – viskas išvažiavo į Lietuvą, ten ieškokite.

– Suvaldė komunikacinę krizę?

G.Sviderskytė: Taip, panašiai. Juolab Vokietijoje ką tik buvo įkurta Propagandos ministerija.

O kaip jautėsi JAV lietuviai? Jiems buvo skaudu ir apmaudu. Keliasdešimt JAV rytinės pakrantės bendruomenių patikėjo misija padėti S.Dariui įkvėpti jauną Lietuvą.

Daugybė žmonių aukojo tai, kas jiems buvo brangu ir reikalinga, nors buvo krizė. Vaizdas, kad padėjo turtingi dėdės amerikonai, – mitologinis.

„Lituanicos“ mechanikas Viktoras Jasulaitis ne veltui pasakė – ir gal tai buvo viena priežasčių, kodėl jo į Kauną taip ir nepakvietė, – kad Lietuvai per daug atiteko.

Jokioje sutartyje – nei S.Dariaus ir S.Girėno, nei turto globėjo, nei kokiuose nors kituose dokumentuose nebuvo numatyta, kad viskas kažkur lieka.

Kaip rašė diplomatai, tai buvo Amerikos lietuvių gestas, jų darbas, vos ne jų turtas. Ir tas Kauno transliuojamas patosas, jog lakūnų giminės, artimieji, pažįstami, rėmėjai, globėjai ir visi kiti turi būti laimingi, kad sugebėjo tai sukurti, o viskas liko Lietuvoje, Amerikos lietuviams anaiptol neatrodė priimtinas.

– Koks buvo S.Dariaus ir S.Girėno pasakojimas Lietuvoje nuo 1933-iųjų iki 1940-ųjų?

N.Černiauskas: Iš tuščios istorijos pradėtas kurti herojų kultas, kuris iki galo nespėtas sukurti. Vėliau jis buvo tobulintas kitais laikais ir kitomis priemonėmis. Dabar mes turime daugiau apraiškų, ateinančių ne iš tarpukario bendrojo supratimo, bet iš kokių 1968-ųjų ar 1983-iųjų, kai buvo sukurtas filmas.

– Kokios buvo to kulto stadijos? Kas buvo būdinga tarpukario kalbėjimui ape S.Darių ir S.Girėną?

N.Černiauskas: Tai bendrieji dalykai, apie kuriuos ir dabar diskutuojama: paminklai, kaip herojai turėtų būti pagerbti, kaip turėtų vykti valstybinės laidotuvės.

Dabar mes jau suprantame, kaip turi vykti įvairios ceremonijos, turime patirties. Tada tuo pat metu buvo ir galvojama, ir daroma. Iš to išplaukdavo įvairiausių klaidų – gyvas procesas.

G.Sviderskytė: Pasklidus žiniai apie katastrofą, pirmomis valandomis suveikė paprotinė arba telefoninė teisė, kuri 1933-iaisiais dar buvo labai gaji.

Jei ieškotume oficialaus teisinio preteksto atsivežti palaikus ir visą kilnojamąjį paveldą, jo nerastume. Sprendimas buvo priimtas nedelsiant, jis niekur nefiksuotas.

Vokiečiams tai buvo labai naudinga, jie šoko į pagalbą.

JAV labai įžvalgiai, tolerantiškai, diplomatiškai, meistriškai atsiribojo, palinkėjo sėkmės – tvarkykitės.

O mes priėmėme karštuoju, gerai nesuvokdami, kas bus ir su tais didvyriais, ir su paminklais. Istorija tą ir parodė: iki 1940-ųjų paminklas taip ir neiškilo, monografija nebuvo parašyta, palaikai amžinojo palaidojimo vietos nepriklausomoje Lietuvoje irgi nerado.

Supratimas buvo paprastas, primityvokas: reikia stiprios, jaudinančios propagandos. Darius ir Girėnas – nieko nereikia aiškinti: visas Kaunas gatvėse, Lietuva atvažiuoja į Kauną ir dar paleidžiame iš darbo, kad tikrai visi ateitų. Ir visi ateina.

O kokie visuomeniniai judėjimai, konkretūs asmenys tą iniciatyvą teikė politikams – atskira kalba. Iki „Lituanicos“ katastrofos Lietuvos vyriausybė su šia istorija neturėjo nieko bendra.

Po lėktuvo katastrofos Lietuvos vyriausybė formaliai per kelis etapus įsitraukė – galima valandomis atsekti tą įsitraukimą, bet jis buvo formalus, o viską vykdė iniciatyvos autoriai.

– Pabandykime peršokti šiek tiek toliau. 1940–1956 metų istorinės aplinkybės gerai žinomos, jos sustabdė šį pasakojimą. 1956-aisiais pradėtas kurti sovietinis S.Dariaus ir S.Girėno istorijos modelis. Kodėl prie to sugrįžta?

D.Černiauskas: Čia reikėtų kalbėti ne konkrečiai apie Darių ir Girėną, o apie bendrąją postalininę situaciją, kai atsigręžta į „buržuazinius“ vaizdinius bei pasakojimus ir pabandyta juos suliaudinti, pritaikyti sovietinei visuomenei.

S.Darius ir S.Girėnas atsiduria prie atstatytos Trakų pilies, dainų švenčių, Margirio, Herkaus Manto, Žalgirio, kurie buvo suliaudinti, pateikti su tam tikru prieskoniu.

Prie S.Dariaus ir S.Girėno labai tinka fašistų kulkosvaidžiai, emigrantų, darbininkų vaikai, badas, skurdas, bandymas ištrūkti – išskristi – iš imperialistinės visuomenės. Jie atsidūrė šioje gretoje. Man atrodo, kai kas iš šio mito išlikę ir šiandien.

G.Sviderskytė: Čia nereikia nieko interpretuoti – yra dokumentai, LKP CK biuro posėdžių medžiaga, nutarimai. Ten viskas parašyta, pavyzdžiui, patvirtinta programa, kaip elgtis su S.Dariumi ir S.Girėnu.

Iš pradžių dirbta paskubomis, nes reikėjo užgniaužti „reakcingą išeiviją“, pakėlusią galvą po J.Stalino mirties, kai prasidėjo politinis atšilimas. Kai išeivija buvo atkirsta antrą kartą, visi programos punktai per dešimt metų buvo įgyvendinti.

Išties tai buvo baisiausia šio istorinio įvykio panauda. Ir labai gaila, kad reliktų turime ir šiandien. 

– Tai kokie tie S.Darius ir S.Girėno istorijos sovietiniai reliktai, kurie vis dar išlikę?

G.Sviderskytė: Manau, kad mūsų stereotipinio pasakojimo kertiniai akcentai: du lietuviai, žemaičiai, mažu lėktuvėliu skrido per vandenyną.

Išties – natūralizuoti JAV piliečiai Stephen Darius ir Stanley Girch. Skrido visai ne mažu lėktuvėliu.

Girdėti mitologiniai, ritualiniai dalykai: „Lituanica“ priskraidyta tūkstantis valandų, kurui pritrūko šimto dolerių... Tokie vargšai, labai lietuviai, neradę ten laimės.

Amerikoje nebuvo jokio aviacijos aukso amžiaus, Ch.Lindbergho su visa kompanija. Konkurencija su lenkų aviatoriais – kam čia įdomu...

Tiesiog lietuvaičiams šovė į galvą mintis perskristi Atlantą, jie sėdo į mažą lėktuvėlį ir nuskrido. O ten pikti teutonai juos pašovė.

Į vaidybinį filmą „Skrydis per Atlantą“ įkomponuoti neva dokumentiniai Berlincheno darbo stovyklos kadrai: štai čia sušaudyta 40 tūkstančių nekaltų žmonių, „Lituanica“ – taip pat, nors tokia darbo stovykla istorikų iki šiol neidentifikuota.

Kelis dešimtmečius mes juos kilnojome iš vienos vietos į kitą ir vis kartu, nes kaip galima juos atskirti? O tai, kad tie žmonės buvo susitarę bendradarbiauti tik šešis mėnesius, po to sukti savais keliais, kad tokia buvo jų valia, patvirtinta parašais, niekam nė motais.

Čia tie reliktai, mūsų mąstymo klaidelės ir, sakyčiau, garbės skola.

Mitas reikalingas, jis vienija, jis auklėja, jis moralizuoja. Bet nei N.Černiauskas savo straipsniuose, nei aš savo knygose to nedarome. Tam reikėtų rašyti kito žanro knygas.

Tačiau turi būti pusiausvyra. Jei lieka tik mitas, jei iki šiol neturime savo tautos didvyrių akademinių biografijų, pasakysiu: biografai, kad ir kur jūs slėptumėtės, prie kokių stalų sėdėtumėte, meskite savo darbus ir imkitės šios medžiagos.

Parengė Milda Augulytė

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.