Kaip knygos „Karalienės Bonos virtuvė“ autorės žąsiai odą dyrė

Prieš 500 metų galingos italų hercogų Sforzų giminės atstovė Bona Sforza buvo karūnuota Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Tai valdovė, kuri į Lietuvą, be kita ko, atnešė kulinarijos tradicijas, svetingumo supratimą ir mecenatystę.

Knygos „Karalienės Bonos virtuvė“ autorės R.Leonavičiūtė (viduryje) ir J.Bernotienė savo leidinį pristatė su žurnalistu, keliautoju ir kulinaru V.Radzevičiumi.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Knygos „Karalienės Bonos virtuvė“ autorės R.Leonavičiūtė (viduryje) ir J.Bernotienė savo leidinį pristatė su žurnalistu, keliautoju ir kulinaru V.Radzevičiumi.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
B.Sforza 1517 m. graviūroje.<br> Leidėjų nuotr.
B.Sforza 1517 m. graviūroje.<br> Leidėjų nuotr.
Šis L.Cranacho tapytas pagyvenusios B.Sforzos portretas (Krokuvos nacionalinis muziejus) dažniausiai spausdinamas vadovėliuose ir enciklopedijose, nors visiškai neatspindi nei jos charakterio, nei grožio.<br> Leidėjų nuotr.
Šis L.Cranacho tapytas pagyvenusios B.Sforzos portretas (Krokuvos nacionalinis muziejus) dažniausiai spausdinamas vadovėliuose ir enciklopedijose, nors visiškai neatspindi nei jos charakterio, nei grožio.<br> Leidėjų nuotr.
Knyga „Karalienės Bonos virtuvė“ pristatyta 20-ojoje Vilniaus knygų mugėje.
Knyga „Karalienės Bonos virtuvė“ pristatyta 20-ojoje Vilniaus knygų mugėje.
B.Sforzos antkapis Bario šv.Mikalojaus katedroje. <br> D.Jonušienės nuotr.
B.Sforzos antkapis Bario šv.Mikalojaus katedroje. <br> D.Jonušienės nuotr.
Prie Valdovų rūmų Vilniuje atkurtas B.Sforzos prieskonių daržas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Prie Valdovų rūmų Vilniuje atkurtas B.Sforzos prieskonių daržas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Mar 3, 2019, 8:32 AM, atnaujinta Mar 17, 2019, 1:57 PM

Jos valdymo metais ant valdovo stalo atsirado lazanija ir tortai, maistas imtas gardinti Viduržemio jūros virtuvei būdingomis žolelėmis, pradėta valgyti daugiau daržovių. Sakoma, kad Bona išmokė lenkus ir lietuvius kultūringai elgtis prie stalo ir gerti vyną vietoj alaus.

Apie visa tai – didikės gyvenimą ir to meto virtuvę – pasakojama istorikės Rasos Leonavičiūtės ir informacinių technologijų kompanijoje dirbančios istorikės mėgėjos Jolitos Bernotienės knygoje „Karalienės Bonos virtuvė“, kurią išleido leidykla „Aukso žuvys“.

Knygoje pateikiami 29 modernizuoti Renesanso epochos ir B.Sforzos vestuvėse Neapolyje patiektų patiekalų – vienuolių virtinių, sausainių „Cartellate“ („Kalėdų rožė“) ir kitų – receptai. Juos išbandė ir mūsų laikams pritaikė profesionalus virėjas Egidijus Simutis.

Knyga „Karalienės Bonos virtuvė“ pristatyta 20-ojoje Vilniaus knygų mugėje. Įdomiam ir linksmam pokalbiui vadovavo žurnalistas, keliautojas ir kulinaras Vytaras Radzevičius.

– Noriu pasidžiaugti, kad po daugybės metų karalienė Bona grįžo į Lietuvą, – knygos pristatymą pradėjo V.Radzevičius. – 1518 m. B.Sforza iš Viduržemio jūros regiono atitekėjo į mūsų kraštus, Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Ir ką ji čia rado? Kokie skirtumai?

Jolita Bernotienė: Rado kiaules: karalių rūmų teritorijoje ganėsi kiaulės. Toks ir skirtumas – iš Milano pilies, kurioje kūrė Leonardo da Vinci, pateko į rūmus, kurių kieme vaikšto kiaulės.

– Norite pasakyti, kad čia buvo mėsos?

– Tikrai taip. Skerdžiama buvo greitai. Kai rašėme knygą ar rinkome pasakojimus, visą laiką lydėjo mintis, kad tai buvo kokybiškas, geras maistas. Šaldytuvų nebuvo, ledainės mūsų regione atsirado vėliau, taigi maistas privalėjo būti paruošiamas greitai arba sudžiovinamas, užmarinuojamas.

Rasa Leonavičiūtė. Skirtumai buvo milžiniški, nes Bona buvo pripratusi prie visiškai kitokios visuomenės, taisyklių, visuomenės santykių su valdovais. Kraštovaizdis, ūkis – viskas buvo kitaip.

Tie skirtumai turėjo būti drastiški ir neįsivaizduoju, kaip ji sugebėjo taip greitai čia apsiprasti. Bet Bona buvo toliaregiška ir ėmė čia diegti tai, kas jai buvo įprasta, o mes dar neturėjome.

– Įsivaizduokime, kad atvyksta B.Sforza su savo svita, užeina į Valdovų rūmus, apsižvalgo. Kokie buvo jos pirmieji veiksmai?

R.L. Į Vilnių ji atvyko jau po dešimties metų karaliavimo Lenkijoje, Krokuvoje. Anksčiau atvykti negalėjo, nes čia buvo reziduoti netinkama vieta, nepritaikyta nei mažiems vaikams, nei kam nors kitam. Tai buvo pagrindinis motyvas, kodėl Žygimantas Senasis neėmė jos į Lietuvą, kai vyko čia 1522 metais, – negalėjo apsigyventi patogiai.

J.B. Mes turime Aukštutinę ir Žemutinę pilis. Tik po Žalgirio mūšio, XV a. antrojoje pusėje, Aukštutinė pilis pradėjo prarasti savo funkcijas, nes ji buvo gynybinė. Tuomet ėmė rastis Žemutinė pilis. Valdovų rūmus pirmasis įrengė Aleksandras, bet jie toli gražu neatitiko B.Sforzos reikalavimų.

R.L. Buvo mestos pajėgos viską pertvarkyti, įrengti modernią rezidenciją, susitvarkyti pagal to meto madas, tik tada čia buvo galima atvažiuoti ir kurį laiką pagyventi. Per savo valdymo metus B.Sforza Vilniuje gyveno tik apie septynerius metus.

– Bet buvo jau Renesansas. Jis kilęs iš Italijos ir Bona atveža Renesansą į Lietuvą.

J.B. Bona atkeliavo ne viena. Jos dvarą sudarė per du šimtus žmonių. Manoma, kad jos valdymo laikotarpiu į mūsų kraštus atvyko apie tūkstantį italų. Dvare yra visko, ko jai reikia: nuo juvelyro iki virėjo. Maistą visada gamino tik italų virėjai. Vėliau ji savo virėjus perleido marčioms.

Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje ji kūrė aplinką, kurioje būtų patogu gyventi.

– Man atrodo, jog Lietuvoje susiformavęs keistas įvaizdis, kad B.Sforza buvo ta moteris, kuri tvarkė reikalus ir trukdė kitiems, valdė valstybę iš kito kambario.

J.B. Kai užsimename apie B.Sforzą, mintys iškart pradeda suktis apie nuodijimą. Tie įsigalėję bjaurūs stereotipai ir yra viena priežasčių, kodėl atsirado ši knyga. Tai, ką žinojome apie Boną, tikrai skiriasi nuo tikrovės.

Taip, ji turbūt buvo choleriško charakterio. Bet ji buvo kilminga italė, ne tokio lėto būdo kaip lietuviai. Žygimantas Senasis buvo flegmatikas, ramus, o ji – karšta, veržli.

– Jeigu dabar B.Sforza atvyktų į Vilnių, ar maisto prasme būtų didžiulis skirtumas tarp to, ką valgė tuomet ir ką valgome dabar?

R.L. Turbūt būtų, nes tailandietiško maisto arba V.Radzevičiaus knygose aprašytų vabzdžių ji nevalgė. Virtų bulvių nematė.

Italija yra Viduržemio jūros mitybos skleidėja, nors kai kuriuos to regiono patiekalus gavome kitais kanalais, pavyzdžiui, per totorius.

Bet jei atmestume bulves, egzotinius vaisus, būtų labai panašu į tai, ką valgome.

J.B. Tik įdomu, kaip jai patiktų skonis. Dabar esame išlepinti, persotinti įvairių skonių stipriklių, prieskonių. Negalime pasakyti, koks anuomet buvo produktų skonis, bet greičiausiai renesansinis maistas mums atrodytų prėskokas.

– Šioje knygoje daug istorijos, bet yra ir receptų. Jūs ėmėtės savotiškos maisto rekonstrukcijos. Rekonstrukcinių nuotykių buvo nemažai, bet ar jums pačioms buvo skanu ragauti tai, kas buvo ruošiama prieš 500 metų?

R.L. Atrinkome tik tuos patiekalus, kurie buvo skanūs.

Daugybė receptų, pagal kuriuos patiekalus paruošė mūsų profesionalus virėjas E.Simutis, nepateko į knygą, nes mums ir leidėjai pasirodė arba negražu, arba neskanu, arba labai keista, sunkiai pagaminama.

O mūsų tikslas buvo, kad receptai, kurie pateks į knygą, būtų prieinami kiekvienam žmogui.

– Kokie buvo receptų šaltiniai?

J.B. Kai pirmą kartą į galvą atėjo ta mintis, buvau tikra, kad ką nors surasime. Tačiau teko daug kapstytis. Kulinarijos knygos lietuvių kalba labai vėlyvos. Tad ėmėme analogus – išlikusius XVI a. italų receptus.

Vienas mūsų šaltinių – pirmuoju aukštosios virtuvės šefu vadinamas italų virėjas Martino de Rosso, dar apie 1464 metus, anksčiau nei gyveno B.Sforza, išleidęs kulinarijos knygą „Libro de Arte Coquinaria“.

Parsisiuntėme tą knygą. Kai kurie receptai ten tėra trijų sakinių, tad mūsų virėjui reikėdavo rasti tinkamą proporciją. Net tokia paprasta nuoroda „įdėkite vieną svogūną“ keldavo keblumų: koks svogūnas, ar raudonasis, ar baltasis, kokio dydžio?

Receptuose mums reikėjo viską nurodyti – ir kiekį, ir virimo, kepimo laiką, temperatūrą,  kad kiekvienas galėtų pasigaminti patiekalą.

Didelis atradimas ir impulsas buvo Žygimanto Senojo ir B.Sforzos vestuvių puotos meniu. Vestuvės vyko per atstumą – Neapolyje. Žygimanto Senojo ten nebuvo – tik pasiuntiniai. Po to vestuvių pokylis buvo iškeltas ir Krokuvoje. Neapolyje jis truko 9 valandas, Krokuvoje – kelias dienas.

Italų metraštininkas aprašė puotą ir visus penkiasdešimt patiekalų, išvardijo, kas po ko buvo valgoma. Be kita ko, buvo panaudota 1450 lėkščių. Iš to meniu į mūsų knygą pateko ne vienas receptas.

Žinoma, metraštininkas nepaliko receptų, tad teko vėl ieškoti, kaip, iš ko patiekalai buvo gaminami.

R.L. Ten surašyti tik pavadinimai. Bet kai pradėjome ieškoti, koks patiekalas taip pat vadinamas dabar, pasirodė, kad tai skirtingi dalykai, galima labai suklysti. Pavyzdžiui, patiekalas, kuris kadaise buvo saldus, dabar saldžiarūgštis arba visai nebepriskirtinas prie saldėsių. Reikėjo labai atsargiai vertinti visa, ką turėjome.

– Kaip sukotės prieskonių klausimu? Ar panašūs prieskoniai buvo Renesanso laikais ir dabar?

J.B. Reikia prisiminti, kad Rytų prieskoniai į Europą atkeliavo per Veneciją ir gana anksti. Mūsų valdovai nebuvo atsilikėliai, turėjo prieskonių.

R.L. Gal tik žalumynai buvo didesnė naujovė, o šafranas, cinamonas, gvazdikėliai – jokia naujiena.

– Dar vieną stereotipą patvirtinkite arba paneikite – B.Sforza atvežė į Vilnių šakutes. Kai anksčiau žmogus eidavo į svečius, ant jo diržo kabėdavo peilis – ateina, atsisėda prie stalo, išsitraukia peilį, pasipjausto, valgo.

J.B. Taip, bajorai nešiodavosi savo šaukštą, šakutę, peilį, nes juos priimantys bajorai nepadėdavo ant stalo įrankių – bijodavo, kad išneš.

R.L. Tikrai žinoma, kad šakutės su Kotryna (Žygimanto Senojo ir B.Sforzos dukterimi, ištekėjusia už Švedijos karaliaus Jono III. – Red.) nukeliavo iki Švedijos, o koks šakutės kelias iki Lietuvos, – nežinia. Aš, kaip istorikė, linkusi kliautis dokumentuotais, patvirtintais faktais.

J.B. Jeigu skaitysite mūsų knygą, rasite tokių frazių: „Kas galėtų paneigti“ arba „Vilniaus gidai pasakoja...“ Jeigu rašytume griežtą istorinę knygą, negalėtume vartoti tokių frazių, bet šiuo atveju galime spėti, kad iš tiesų taip ir buvo. Šaltinių yra, bet negalime pateikti konkrečios nuorodos.

– Kitas stereotipas – Bona atvežė į Lietuvą įvairesnių produktų, kurių neturėjome, pavyzdžiui, pomidorų.

J.B. Pomidorų ir bulvių greičiausiai ne, tai – netiesa.

Taip, žodis „pomidoras“ – itališkos kilmės, reiškia „aukso obuolį“. Kitos tautos šiuos uogos tipo vaisius vadina kitaip, pavyzdžiui, „tomatoes“, tad pomidorai mūsų kraštuose atsirado ne be italų tarpininkavimo.

Bet Kristupas Kolumbas į Pietų Ameriką nukeliavo pačioje XV a. pabaigoje, tad tikėtis, kad 1518 metais čia atitekėjusi Bona atsivežė pomidorus, – nelogiška.

Istorika Rimvydas Laužikas šioje knygų mugėje pristatė pirmąją knygą apie lietuvišką virtuvę ir kulinariją – Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Lietuvos gaspadinę, arba Pamokinimus, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“. Pirmą kartą knyga išleista 1893 metais, XIX a. pabaigoje. Ten beveik nėra bulvių patiekalų receptų – karaliauja ropė.

Mūsų knygoje irgi nėra nė vieno bulvių patiekalo recepto. Lietuvoje bulvės paplito tik XX amžiuje.

– Kitas paplitęs ir gal taip pat neteisingas faktas, kad Bonos dėka Lietuvoje atsirado agurkai. Žinau, kad agurkai su medumi buvo dar Jogailos mėgstamas desertas...

R.L. Agurkai pas mus greičiausiai atkeliavo per totorius, ne per Italiją. Bet Bona juos mėgo. Mūsų knygoje yra patiekalo „Mizeriai“ receptas. Legenda byloja, kad Bona, pasigesdama žalių daržovių, sakydavo: „Misere, vargas, skurdas...“ Jai reikėjo žalumos. Liaudyje šį agurkų salotų receptą vadina „Mizerija“.

– Kokį pirmą patiekalą bandėte pasidaryti?

R.L. Įdarytą gyvą žąsį. Tas receptas į knygą nepateko, tik aprašyta, kaip buvo įdaromas povas arba kitas paukštis.

Puotose buvo svarbu nustebinti svečius. Populiari tuometė atrakcija – įnešti paukštį, kuris dar turi plunksnas ir atrodo kaip gyvas, o iš jo snapo veržiasi liepsna.

J.B. Mes bandėme atkurti receptą. Nusipirkome iš ūkininko žąsį, paprašėme ją nugalabyti specialiu būdu, kad atrodytų kaip gyva.

Tada nulupome odą su visomis plunksnomis – gavome kaip ir apvalkalą. Mėsą iškepėme ir sukišome atgal į odą. Įpylėme į žąsies snapą kamparo ir padegėme. Pavyko: ugnis degė, bet mums nepatiko patiekalo skonis.

Tuomet atlikome tyrimą ir išsiaiškinome, kad šiam patiekalui pirmiausia buvo padaromas karkasas, į jį įdedama mėsa, o oda su visomis plunksnomis užmaunama ant viršaus, kad nesiliestų su mėsa.

Be to, mūsų manymu, į odą buvo kemšama kito paukščio mėsa, nes be odos iškepta mėsa būna labai sausa, neskani.

Daugiau tokių sudėtingų patiekalų nebedarėme, sumažinome savo lūkesčius. Bet turėjome atradimų.

Pavyzdžiui, šaltiena. Atrodo, labai paprastas močiučių patiekalas. Bet pirmą kartą išvirta pagal senovinį receptą ji mums išėjo labai rūgšti. Supratome, kad, ko gero, tuomet žmonių skonis buvo kitoks. Truputį pakoregavome receptą ir puikiai pavyko. Dabar suprantu, kodėl, pavyzdžiui, Žemaitijoje šaltiena visada patiekiama su actu.

– Lietuvių kalboje yra prigiję du žodžiai, kurie, ko gero, irgi susiję su Bona. Tai – lazankė (nuo lazanijos) ir zacirka (nuo sriubos zanzarelli). Tai jūsų hipotezė?

J.B. Dėl lazanijų, manytume, iš tikro taip yra. Mintį, kad lazanka kilusi iš lazanijos, palaiko ir R.Laužikas: panašūs ir pavadinimas, ir patiekalo gaminimo būdas.

O zacirkos kilmę pačios susiejome: gaminome itališką sriubą zanzarelli ir prisiminėme, kad močiutės taip pat tarkuodavo tešlą burokine tarką ir virdavo zacirką.

– Ar galų gale išsiaiškinote, ką reiškia posakis „trinti lazankes“?

J.B.  Be kita ko, kočioti tešlą...

R.L. Lazankė susijusi su italais, o italus lietuviai dažnai laiko nelabai patikimais, ne itin įžvalgiais žmonėmis. Jie šaipydavosi iš italų mitybos, nes jie valgydavo lėtai ir mažai.

Lenkai ir lietuviai valgė daug ir riebiai – sakydavo, kad vienu prisėdimu vienas lenkas suvalgo tiek, kiek penki italai. Italai neatsilikdavo, pasišaipydavo iš daug valgančių vietos gyventojų.

Tokie skirtingi požiūriai į mitybą, vienas kito pašiepimas užsifiksavo ir kalboje.

– Knygoje yra eilėraštis „Odė makaronams“, sukurtas 1646 metais: „Jus suvalgęs, paragavęs, kaip skaniai prisigardžiuoju. / Jus nurijęs, prisikimšęs ištirpstu aš nuo saldybės…

R.L. Makaronų atsiradimas buvo svarbus žingsnis – buvo galima prisigaminti daug maisto ir jį ilgai saugoti.

– B.Sforza mūsų kraštuose gyveno viso labo 38 metus, kol susipyko su sūnumi ir išvyko į Italiją. Kokia buvo jos įtaka visam mūsų regionui?

R.L. Tuo laikotarpiu būta milžiniškų šuolių, ir ne tik čia, bet visoje Europoje. XVI šimtmetis buvo aukso amžius, pas mus – taip pat. Kiek tai galima sieti su Bona, kiek atsirado natūraliai, vystantis visuomenei, sunku pasverti.

Bet B.Sforza turėjo gerų, toliaregiškų projektų, kaip valdyti žemę, kaip protingai išnaudoti turimus išteklius.

Italijoje žemdirbiai jau buvo supratę, kad žemė yra vertybė ir kuo efektyviau ją naudosi, tuo daugiau naudos gausi. Lietuvoje ir Lenkijoje to supratimo dar nebuvo, bet jis atėjo tuo metu, kai prasidėjo Valakų reforma. Bona pirmiausia savo žemėse pradėjo ją įgyvendinti.

Tai buvo gera vizija, kaip racionaliai tvarkytis, kaip, tarkime, valstybėje turi veikti teisė – kad prieš įstatymą visi lygūs. Tokie dalykai šiandien atrodo elementarūs, bet anuomet buvo kitaip. Paprastos, racionalios tvarkos atsiradimas buvo didelis B.Sforzos nuopelnas. Ką jau kalbėti apie visas kultūrines įtakas.

– Ar B.Sforza buvo čia mylima?

R.L. Labai daug kas nemėgo tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, nes tai buvo stiprus, ambicingas žmogus, ginantis savo šeimos, dinastijos interesus.

Garsėjo temperamentu, isterijomis, charakteriu. Pasakojama, kad ir verkdavo, ir plaukus raudavosi, kai norėdavo ką nors pasiekti. Daugumai tai nepatiko, nes ji ir pasiekdavo, ko nori.

Bet tai buvo tos epochos bruožas – Renesanso žmonės emocionalūs, išraiškingo charakterio.

J.B. Kiek čia tų karalienių iki XVI a. Lietuva buvo mačiusi? Mindaugo žmona Morta, Vytauto – Ona… Pastaroji turėjo charakterį.

Ir nors Lietuvos Statutai leido moterims, ypač našlėms, atlikti daug ekonominių funkcijų, B.Sforza buvo visai kito tipo: jos giminėje moterys kariavo, valdė turtus, rašė knygas. Antai Bonos teta Caterina Sforza, Cezare’io Borgios priešininkė, domėjusi alchemija, parašė vieną pirmųjų kosmetikos vadovėlių.

Bona irgi buvo valdytoja – išvykusi iš Milano, Baryje valdė savo grafystes. Ji buvo mokoma ekonomikos, administravimo, teisės, matematikos, geografijos… Ji buvo protinga ir patyrusi moteris.

– II Lietuvos Statute buvo leidžiama mergaitei tekėti sulaukus šešiolikos metų, III Statute amžius buvo sumažintas iki keturiolikos. B.Sforza ištekėjo 24 metų...

R.L. Tai labai vėlyvas amžius. Pirmoji Žygimanto Senojo žmona Barbora Zapolya ištekėjo septyniolikos. Beje, lietuviai ir lenkai ją labai mylėjo – ji buvo santūri moteris, labai deranti prie karaliaus. Bona buvo visiškai kitokia – gal tai irgi turėjo įtakos požiūriui į ją.

– Ar žinoma, kokia tai buvo pora – Žygimantas Senasis ir B.Sforza? Kaip atrodė, kaip sutardavo?

R.L. Yra išlikę aprašymų, kad abu buvo patrauklūs, nors Bonai, kai tekėjo, buvo 24-eri, o Žygimantui Senajam – 51-eri. Pasakojama, kad kai pirmą kartą jie vienas kitą pamatė – Bona nušoko nuo ristūno, o Žygimantas Senasis mėgo patogumus, nesiveržė ant žirgo, – abu pagalvojo tą patį: „Galėtų būti jaunesnė (is)“.

Prieš tai jie nebuvo matęsi – tik vienas kito portretus, atsiųstus per pasiuntinius. Bona paveiksle nutapyta dekoltuota – mūsų kraštuose tuo metu tai buvo didžiulis akibrokštas.

Nors atvira iškirptė pas mus taip ir nepaplito, Bonai tai buvo nė motais – ji iki gyvenimo pabaigos vilkėdavo sukneles su didele iškirpte.

Abu jie – ir Bona, ir Žygimantas – buvo gražūs. Mus klaidina į visus vadovėlius dedamas pagyvenusios B.Sforzos portretas, neatspindintis nei jos charakterio, nei grožio. Juk Italijoje apie ją eiles rašė – tokia graži buvo. Ji atitiko visus renesansinės moters grožio standartus: šviesūs plaukai, skaisti oda, nedidelė nosis, putlios lūpos.

– Mano žmona su draugėmis lankėsi Baryje ir namo, kuriame apsistojo, šeimininkai, sužinoję, kad jos iš Vilniaus, apsidžiaugė: Vilnių jie žino, jų giminė susijusi su Sforzomis. Beje, Bona ir palaidota Baryje, Šv.Mikalojaus katedroje. Ar šiuolaikinėje Italijoje yra likęs B.Sforzos pėdsakas?

R.L. Galiu pasakyti tik apie istorijos mokslą, apie tai, ką pati esu suradusi. B.Sforzos tema šiuo metu Italijoje populiari – mokslininkai rašo darbus iš B.Sforzos korespondencijos. Mat gyvendama mūsų kraštuose Bona nuolatos susirašinėjo su Bariu ir ten yra išlikusios krūvos laiškų

Negalėčiau teigti, kad kiekvienas italas žino B.Sforzą, bet tų mokslininkų, kurie ja domisi ir tyrinėja, ryšiai bei santykiai su Lietuva yra glaudūs.

Parengė Milda Augulytė

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.