Neseniai vienos daugiabučius administruojančios įmonės atstovai paskelbė apklausą. Gyventojų buvo klausiama, ar Kaune reikia įkurti kultūrinę ir meno erdvę, panašią į sostinės MO muziejų.
Kauniečių nuomonės buvo įvairios. Vieni tokio modernaus meno muziejaus norėtų, kiti sakė, kad Kaune yra ir kitų įdomių dalykų, kurių nėra sostinėje, pavyzdžiui, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės ir Vytauto Didžiojo karo muziejai.
Niekas nepaminėjo mažesnių ir atokiau nuo miesto centro esančių pastatų, kuriuose iki šiol puoselėjamas garsių ir net prieštaringai vertinamų kūrėjų atminimas bei palikimas.
Memorialinių Salomėjos Nėries, Juozo Gruodžio, Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės muziejų darbuotojai sakė, kad ir jų prižiūrimos įstaigos vis dažniau sulaukia lankytojų. Juos pačius stebina tai, kad muziejais vis labiau domisi jaunimas.
Menotyrininkai įsitikinę, kad nedideli muziejai yra labai žavūs ir unikalūs. Stinga geresnės vadybos, kad apie juos sužinotų kuo didesnis ratas žmonių.
Skamba ir odė Stalinui
Vienas atokiausiai mieste įsikūrusių yra S.Nėries muziejus, įrengtas poetės ir jos vyro skulptoriaus Bernardo Bučo name Palemone. Tai – Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys.
Muziejaus pastatas yra tikras romantikų namelis, apsuptas gražios Kauno marių gamtos. Pastatas suremontuotas, atnaujintos ir jo vidaus erdvės.
Pirmame aukšte įrengta ekspozicija apie S.Nėries gyvenimą ir kūrybą. Ekranuose galima pamatyti įvairių fotografijų ir filmuotos medžiagos apie poetę.
Rodomas ir išlikęs vienintelis įrašas, kuriame girdimas poetės balsas. Ironiška, kad tai Maskvoje 1940 metais filmuota medžiaga, kai S.Nėris drauge su kitais Lietuvos atstovais Sovietų Sąjungos aukščiausiosios tarybos prašė mūsų šalį priimti į jos sudėtį ir skaitė ištrauką iš „Poemos apie Staliną“.
Autentikos išliko mažai
Kitose namo erdvėse tebėra B.Bučo dirbtuvės. Antrame aukšte – poetės darbo kambarys ir miegamasis. Įdomu, kad norėdami atsigulti į lovą namo gyventojai turėjo palipti kelis kambaryje įrengtus laiptus iki jos.
Namo laiptinėse buvo įrengti du maži langai. Per vieną B.Bučas stebėdavo, ar žmona rašo, nes tada jos nebuvo galima trukdyti. Per kitą poetė matydavo, ar skulptorius kuria, ir tada taip pat nedrumsdavo jam ramybės.
Palėpė taip niekada ir nebuvo įrengta, todėl dabar čia yra edukacinė erdvė.
Namą supa terasa, įrengti ir balkonai, iš kurių matyti dar pačių jo gyventojų suprojektuotas ir sodintas sodas.
Autentiškų daiktų išliko mažai. Tebėra poetės rašomasis stalas, knygos, kiti leidiniai, B.Bučo darbai.
Name gyveno labai trumpai
Muziejaus vedėja Ina Aleksaitienė pasakojo, kad poetė kartu su būsimu vyru B.Buču sklypą Palemone nusipirko 1936 metais. Tų pačių metų gruodį juodu susituokė Paryžiuje.
Grįžę pamažu ėmė statyti namą, kurį suprojektavo pats skulptorius. Iš pradžių įsirengė vieną kambarį su virtuve. 1939 metais, S.Nėriai gavus Valstybinę premiją už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“, namas buvo visiškai įrengtas.
1941 metais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui poetė su sūnumi Sauliumi pasitraukė į Rusiją, B.Bučas slapstėsi kaime. Karo metais namas buvo suniokotas.
1944 metais į Kauną grįžusi poetė apsigyveno bute Maironio gatvėje. Po metų ji paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, mirė Maskvoje nuo kepenų vėžio. Šeima savo name gyveno tik 4 metus.
Neslepia ir neapykantos
Po karo B.Bučas name kurį laiką leido gyventi giminaičiams, o 1958 metais pardavė valstybei, kurios atstovai siekė įkurti S.Nėries memorialinį muziejų.
„Pats B.Bučas talkino namą atstatant, atkuriant jo interjerą. 1962 metais muziejus buvo atidarytas. Nepaisant įvairių politinių aplinkybių, poetės memorialinio muziejaus niekada nebuvo planuota panaikinti ar uždaryti. 2004 metais buvo atnaujintas ir namas, ir ekspozicija“, – sakė muziejaus vedėja.
Vis dėlto muziejaus lankytojai kartais neslepia savo neapykantos S.Nėriai už jos sovietinio gyvenimo laikotarpį.
„Kai kurie lankytojai negali žiūrėti įrašo, kur ji Maskvoje skaito poemą apie Staliną, kiti net pareiškia, kad muziejų reikia susprogdinti. Vis dėlto dauguma labiau vertina poetės kūrybą. Mokyklose S.Nėries kūryba taip pat nagrinėjama iki šiol drauge su kitų neoromantizmo srovės poetų kūriniais“, – sakė I.Aleksaitienė.
Per metus muziejų aplanko apie 8 tūkstančius žmonių. Dažniausiai tai mokinių ar turistų grupės. Muziejaus darbuotojos mielai pasakoja apie S.Nėrį ir jos kūrybą, bet nesistengia nutylėti ir neparankių faktų.
„Nors bilietai kainuoja nebrangiai, pasakojo, kad kai paskelbiame, jog apsilankyti galima nemokamai, lankytojų iš karto padaugėja“, – pastebėjo I.Aleksaitienė.
Stebisi išlikusia detale
Visai kitoks vaizdas atsiveria apsilankius kompozitoriaus Juozo Gruodžio memorialiniame muziejuje, esančiame Salako gatvėje. Tai – Kauno miesto muziejaus padalinys, kurį aplankyti galima tik iš anksto susitarus. Ekskursantus priima iš kito – M. ir K.Petrauskų muziejaus atvykstančios darbuotojos.
Medinis dviejų aukštų namas su palėpe ir kolonomis pastatytas įkalnėje greta Nuokalnės gatvės. Tarpukariu iškilusiam medinukui reikia remonto, nes jo išorė ir vidus gana aptriušę.
Dviejuose muziejaus kambariuose įrengtos ekspozicijos. Tarp įvairių dokumentų, nuotraukų padėta ir kompozitoriui priklausiusių daiktų – tarpukariu jis skutosi garsios užsienio firmos skustuvais, nešiojosi mažus vokiečių, italų ir prancūzų kalbų žodynus.
Labai įdomūs yra ir namo bei sodo projektų brėžiniai.
Kituose dviejuose kambariuose – erdvės su tikrais kompozitoriaus ir jo žmonos Stasės baldais, paveikslais, kilimu. Iki šiol išliko ir virtuvė, autentiška ketaus vonia bei įdomus vonios kambario ventiliacijos įrenginys.
„Tokia ventiliacija tarpukariu buvo madinga, bet dabar jau mažai kur išlikusi, todėl ja ypač domisi ir žavisi architektai“, – pasakojo muziejaus vadovė Natalja Kaminskaitė-Kurlavičienė.
Nors namas gana apleistas, jame sklando kompozitoriaus ir jo žmonos laikų dvasia, autentiškos interjero detalės.
Muziejui buvo grėsmė išnykti
Muziejininkė Jurgita Ragaišienė pasakojo, kad vieta, kur dabar yra muziejus, tarpukariu buvo visiškas miesto užkampis. Kompozitorius su žmona neretai atklysdavo čia paklausyti lakštingalų čiulbėjimo.
Sutapimas, kad 1931 metais būtent čia įsigijo 1 hektaro žemės sklypą. J.Gruodis norėjo medinio namo, kurį suprojektavo architektas Feliksas Vizbaras, ir po metų pora jau įsikūrė medinuke.
Į jį nuo Nuokalnės gatvės vedė medinis tiltas su viduryje įrengtais vartais, kuris buvo sunaikintas sovietmečiu.
„J.Gruodis laikė bičių, ožką, tris šunis. Ant liepto įrengė vartus, kad šunys nepultų ateinančių svečių. Greta ant šlaito pati S.Gruodienė, buvusi akušerė, bei kompozitoriaus samdyti agronomai pasodino didžiulį sodą. Obelys ir dabar veda vaisių, kuriuos noriai susirenka kauniečiai“, – pasakojo muziejaus darbuotojos.
1948 metais kompozitorius ir mirė savo namuose ant sofos, kuri iki šiol saugoma muziejuje.
Po vyro mirties S.Gruodienė name gyveno iki 1971 metų. Pora vaikų neturėjo, kompozitoriaus sutuoktinė namą paliko Kauno miestui su sąlyga, kad jame bus J.Gruodžio memorialinis muziejus.
„Pati S.Gruodienė gavo butą Kęstučio gatvėje, bet buvo įžvalgi moteris. Todėl name 1974 metais buvo įrengta memorialinė ekspozicija ir biblioteka, kurioje ji kurį laiką dirbo. Taip ji prižiūrėjo palikimą, kad nebūtų suniokotas.
Nors buvo metas, kai sklandė nuomonė, kad išlaikyti muziejų per brangu, jį išgelbėjo S.Gruodienės įžvalgumas. Jos palikta notaro patvirtinta sutartis su Kauno valdžia, kad ji įsipareigoja išlaikyti J.Gruodžio memorialinį muziejų, yra garantija, kad jis nebus uždarytas“, – sakė N.Kaminskaitė-Kurlavičienė.
Per metus muziejus sulaukia apie 1 tūkstantį smalsuolių. Ekspozicija pastarąjį kartą atnaujinta 2015 metais. Taip pat pakeistas namo stogas, lietvamzdžiai, pastatas šildomas, todėl jo irimas pristabdytas.
„Jau yra atlikti namo polichrominiai tyrimai, techninis pastato atnaujinimo projektas. Laukiame, kada atsiras lėšų darbams“, – sakė muziejininkės.
Daiktai primena tarpukarį
Kauniečiai pamažu atranda ir dar vieną memorialinį – scenografo L.Truikio ir operos solistės M.Rakauskaitės – muziejų, esantį Žaliakalnyje, E.Fryko gatvėje.
Jis yra Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinys. Nors darbuotojos jame dirba nuolat, prašo, kad lankytojai apie savo vizitą praneštų iš anksto, nes butas nedidelis ir vienu metu vesti kelias ekskursijas sudėtinga.
Pravėrus triaukščio namo antrame aukšte esantį butą, kuriame gyveno menininkai, galima aptikti visą lobyną palikimo. Scenografo studijoje, dviejose menėse – pereinamose svetainėse, solistės kambaryje ir tarnų dalyje beveik viskas išlikę taip, kaip buvo nuo 1938 metų.
Muziejuje galima susipažinti su L.Truikio kurtų operų scenografijų ir kostiumų eskizais, dailininko surinktomis lietuvių liaudies skulptūrėlėmis, Rytų dailės kūriniais – persiškais kilimais, kiniškomis vazomis, skulptūromis, smilkintuvėmis, knygų ir plokštelių kolekcijomis.
Eksponuojami M.Rakauskaitės iš JAV atsivežtas fortepijonas, didžiulis lagaminas su medinėmis pakabomis, sceniniai kostiumai, kosmetika, asmeniniai daiktai, indai.
Vazą išmainė į lašinius
Muziejaus darbuotoja Dalia Bieliūnaitė pasakojo, kad menininkai kaupė įvairias meno kolekcijas. Didžiausias buvo knygų rinkinys, bet sovietmečiu porai išgyvenant sunkų laikotarpį, nes už savo pažiūras abu buvo netekę darbo, dalį knygų L.Truikys pardavė.
Tačiau iki šiol bute puikuojasi 15 persiškų kilimų. Jie pagaminti XVIII–XIX amžiais. Vienas – XVII amžiuje. Manoma, kad jis ypač vertingas, nes kilimų iš tokio šilko pasaulyje išlikę tik 10.
Vieną kinų gamybos paauksuotą vazą L.Truikys pirko Kaune. Po karo gatvėje pastebėjo einantį kareivį, kuris rogėse tempėsi kažkokį krovinį.
Paaiškėjo, kad tai, matyt, iš kažkokio dvaro į kario rankas patekusi vaza.
L.Truikys nevalgė mėsos, negėrė alkoholio, bet šių gėrybių jam parūpindavo pažįstami. Todėl už vazą kariui jis ir pasiūlė lašinių bei degtinės butelį. Karys dar paprašė ir duonos kepalo. Taip vaza atkeliavo į menininkų namus.
Ateina daugiau jaunimo
Kita muziejaus darbuotoja Rasa Bieliūnaitė pasakojo, kad L.Truikys su M.Rakauskaite susipažino Kaune, Valstybės teatre, nes Čikagoje gimusi moteris 1923 metais buvo pakviesta dirbti šiame teatre. Pora išsinuomojo butą E.Fryko gatvėje. Čia abu gyveno iki savo mirties. M.Rakauskaitė iškeliavo 1975, L.Truikys – 1987 metais. Savo butą menininkas paliko valstybei.
Kadangi palikuonių neturėjo, buto savininkų neatsirado, jis buvo paverstas memorialiniu menininkų muziejumi. Ekspozicija pradėjo veikti 1994 metais.
Pernai muziejuje buvo apie tūkstantį lankytojų.
„Šį muziejų nuo birželio iki rugsėjo trečiadieniais galima lankyti nemokamai.
Tomis dienomis ateina daugiau žmonių. Bet pastebėjome naują tendenciją – pastaruoju metu užsuka vis daugiau jaunimo. Po pamokų mokiniai ateina pas mus niekieno neraginami.
Prieš keletą metų to nebūdavo, tai naujas reiškinys“, – sakė R.Bieliūnaitė.
Objektai išsiskiria autentiška aplinka
Raimonda Simanaitienė
Menotyrininkė
„Kaune esantys mažieji muziejai yra miesto pasididžiavimas. Kasmet drauge su būsimais menotyrininkais ar paveldosaugininkais lankomės juose. Net jei studentai ir kilę iš Kauno, neretai šiuose muziejuose nėra lankęsi.
Muziejuose daugiausia puoselėjamas XX amžiaus pirmosios pusės kūrėjų palikimas ir atminimas. Tai didelės vertybės, kurios mena laikinosios sostinės laikus, kai Kaune klestėjo menas ir kūryba. Puiku, kad jos išsaugotos ir nesunaikintos. Šiuose muziejuose dirbantys žmonės yra nepaprastai dideli entuziastai, apie asmenybes, kurios gyveno dabartiniuose memorialiniuose namuose, žinantys mažiausių detalių.
Šis junginys, kai sužinai daug naujo ir pamatai autentišką kūrėjų namų aplinką, yra unikalus ir labai vertingas.
Deja, mažųjų muziejų – puikių objektų rinkodaros, jų garsinimo reikalai dar gana prasti.“
