Vienoje Stanislawo Filiberto Fleury XIX amžiaus pabaigos nuotraukoje užfiksuotas turgus Pylimo gatvėje. Šios fotografijos fone – nedidelis turgaus paviljono pastatas. Turbūt tik istorijos žinovas teisingai atsakys, kad tai – Halės turgavietės pirmtakas. Jis nė iš tolo nepanašus į tą statinį, į kurį vilniečiai ir miesto svečiai ir dabar skuba apsipirkti.
Šių dienų pirkėjai Halės turgavietėje žvilgsnius nukreipia į prekystalius, retai pakeldami akis į viršų. O vertėtų. Juk metalinės santvaros, sudėtingo profilio arkos Vilniaus turguje panašios į garsiausių to meto objektų.
Taip, Vilnius ir prieš šimtą metų nenusileido Londonui ir Paryžiui. Tokių kiekvieno vilniečio širdžiai malonių žodžių architektas Augis Gučas nelinkęs vadinti svaičiojimais.
Neliko Europos nuošalyje
Po dvejus metus trukusių darbų 1906-ųjų gruodžio 20-ąją Halės turgavietė buvo atidaryta. Kaip ir dabar, taip ir tada prekeiviai stengėsi suspėti iki didžiųjų metų švenčių. Nors buvo panaudoti pažangūs tuo metu techniniai sprendimai, statė Halės turgavietę taupydami pinigus, nešvaistydami jų puošybos elementams.
A.Gučas palygino kelis to laikotarpio panašius statinius. Tai – parodai pastatytas Crystal Palace statinys Londone 1860 metais. Paskui – 1889 metais Pasaulinei parodai Paryžiuje iškilęs Eiffelio bokštas, kuris ilgą laiką buvo aukščiausias pasaulyje.
Dar vėliau – bokštą Paryžiuje pastačiusio vyriausiojo architekto Gustavo Eiffelio suprojektuota geležinkelio stotis ir turgavietė Budapešte.
Ji labai panaši į Vilniaus, tik didesnė ir puošnesnė. Visus šiuos statinius sieja konstrukcijų panašumai. Anot A.Gučo, XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje tokių konstrukcijų stogais Europoje dengdavo turgavietes, geležinkelio sotis.
Ir nors Lietuva buvo carinės Rusijos imperijos pakraštys, ji neliko nuošalyje.
Projektavo daug bažnyčių
1906 metais atidaryta Halės turgavietė buvo vienas moderniausių Vilniaus pastatų. Jį projektavo Vaclavas Michnevičius, kuris neseniai buvo paskirtas Vilniaus miesto architektu. Šias pareigas jis ėjo iki 1912 metų.
Tuo metu, kai projektavo Halės turgų, galima laikyti produktyviausiu A.Michnevičiaus gyvenimo laikotarpiu. Jis yra daugiau kaip 30 bažnyčių Lietuvoje ir dabartinėje Baltarusijoje autorius.
O V.Michnevičiaus projektuotas Halės turgus yra vienintelis tokio tipo konstrukcijų pavyzdys Lietuvoje. Beje, Vytis ant Halės turgaus fasado išliko net lenkmečiu. Jo, kaip ir tais laikais modernaus laikrodžio, nebėra.
Įkeitė Kuprijoniškių dvarą
Kiek miesto valdžia išleido statydama Halės turgavietę? Knygoje „Halė. Vilniaus turgaus istorija“ istorikai Aelita Ambrulevičiūtė ir Marius Skerniškis surinko dokumentus, iš kurių matyti, kad 1904 metų balandžio 21 dieną dūma patvirtino antrąjį keturkampio turgaus pastato projektą.
Statybos kaina turėjo siekti 76 tūkst. rublių. Į šią kainą nebuvo įtraukta ne tik turgavietės techninė priežiūra, bet ir viešojo tualeto statyba, vidaus inventoriaus įrengimas, aikštės aplink Halę sutvarkymas.
image [id:9798523]Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių atvirukuose gausu užrašų „Marktplatz“.
1905 metais peržiūrėjus prekybos eilių projekto sąmatą, ji padidėjo iki 77 tūkst. 572 rublių.
Galiausiai administracija paėmė 85 tūkst. rublių paskolą, įkeitusi miestui priklausiusį Kuprijoniškių dvarą.
Neišplautų žarnų neįneši
Atidarius Halės turgavietę, Vilniaus dūma 1906 metais patvirtino vidaus taisykles. Taip pat buvo paskirstytos prekybos vietos. Beje, mėsos pardavėjai privalėjo dėvėti baltas prijuostes.
Numatyta, kad vasaros sezonu turgavietė dirbs nuo 6 iki 21 valandos, o žiemos – nuo 7 iki 20 valandos. Turgaus atidarymo ir uždarymo laiką skelbdavo skambutis. 19 valandą žiemą ir 20 valandą vasarą skambutis perspėdavo prekeivius ir pirkėjus, kad po valandos turgavietės darbo laikas baigsis.
Per valandą prekeiviai turėjo spėti paslėpti prekes ir užrakinti krautuvėles.
Turgavietės prekystalių nuomininkams buvo skirta Vilniaus miesto valdybos instrukcija. Joje nurodyta, kad prekeiviai turi vilkėti švariais drabužiais, pagarbiai elgtis su pirkėjais.
Nuo įnešamos į turgų mėsos turėjo būti nusausintas kraujas, buvo draudžiama įnešti sugedusius ir pašvinkusius produktus, vilną bei odą, taip pat senus taukus, neišplautas žarnas, gyvulių kraują.
Instrukcija prekeiviams draudė kviesti pirkėjus, nešioti prekes tarp eilių, rūkyti rūsiuose, palikti atsuktus vandens čiaupus. Vanduo turgavietėje buvo nemokamas, bet drausta jį neštis namo, praustis ir skalbti.
Atsirado ir nepatenkintų
Per mėnesį už paprasto prekystalio nuomą prekeiviai mokėjo 2,25–3,5 rublio per mėnesį. Galanterijos prekeiviams už vietą teko pakloti po 60 rublių, kitiems prekiautojams – po 42 rublius per metus.
Pasak istorikų, modernioje Halės turgavietės prekeivių vis daugėjo ir jau 1907 metais įrengtų prekystalių ir krautuvėlių nepakako. Iki mūsų dienų išliko daugybė prekeivių prašymų įrengti papildomas vietas.
Ne visi prekeiviai buvo patenkinti vietų paskirstymu. Tarkim, nepasitenkinimą reiškė molinių indų prekeiviai, kuriems buvo skirtos vietos šalia silkių pardavėjų.
Turgavietei pradėjus veikti, administracijai teko daug ką keisti. Pavyzdžiui, buvo patenkintas kiaulienos prekeivių krikščionių prašymas leisti jiems šalia prekystalių laikyti taburetes, pliauskas mėsai kapoti ir medines pakojas, nes, policmeisterio nuomone, drausti pirkliams sėdėti ir stovėti ant medinės pakojos yra žiauru.
A.Ambrulevičiūtės ir M.Skerniškio žodžiais, viso šios halės turgavietės vidaus tvarkos taisyklės puikiai atspindi XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios visuomenės kasdienį gyvenimą.
„Halės turgus išsiskyrė ne tik moderniu pastatu, bet ir prekybos organizavimo tvarka: daugelio kitų turgaviečių prekybininkai dėliojo prekes ant žemės, negalėjo prekiauti lietingomis dienomis, nes neturėjo dengtų paviljonų, kentėjo nuo saulės spindulių, tvėrė kitus nepatogumus, o Halės prekybininkų prekyvietės buvo dengtos, buvo įrengtas vandentiekis, elektros apšvietimas, viešasis tualetas, ledainė mėsai saugoti“, – rašė jie knygoje „Halė. Vilniaus turgaus istorija“.
Paminėtas 1907 metais
Kodėl prigijo Halės turgavietės pavadinimas, nors prieš tai turgus šioje vietoje vadinosi ir Arklių, ir Javų?
Menotyrininkas Vidas Poškus pastebėjo, kad svarbiausia Vilniaus katalikų šventovė – katedra – pagal tūrį yra halė, o tituluojama Arkikatedra bazilika.
image [id:9798525]Dabartinės halės santvaros ir arkos panašios į geriausių to meto objektų.
Tad kalbėdami vien apie tūrį turėtume sakyti „turgaus bazilika“ ir „Arkikatedra halė“.
Beje, pastačius turgavietę pavadinimas „Halė“ prigijo ne iš karto. Carinio laikotarpio turgavietės pastato statybos dokumentuose Halės turgaus terminas neminimas.
Tik 1907 metų Vilniaus miesto plane, sudarytame inžinieriaus Pranciškaus Valickio, jau yra užrašas lenkų kalba „Halle targowe“. Tačiau galutinai pavadinimas įsitvirtino tik per Pirmąjį pasaulinį karą.
To laikotarpio atvirukuose jau yra užrašai „Markthalle“, „Markthalle“, „Marktplatz“.
* * *
Įsikūrė prie miesto gynybinės sienos
Prieš Halės turgavietės rekonstrukciją 2003 metais atliekant archeologinius kasinėjimus, bendrovės „Vilniaus vandenys“ archyve rastas Halės turgavietės planas.
1912 metų plane nubraižyta dabartinės turgavietės šiaurinė dalis su Halės pastatu, prekybos paviljonais ir pažymėtomis inžinerinėmis komunikacijomis.
Apie teritoriją, kurioje įsikūrusi Halės turgavietė, buvo labai mažai informacijos. Ši vieta buvo už Vilniaus gynybinės sienos, minima, kad XVIII amžiaus pabaigoje čia buvęs nedidelis dvarelis. XIX amžiaus antrojoje pusėje čia veikė javų turgus.
Marijano Morelovskio sudarytame miesto gynybinių įtvirtinimų plane dabartinėje Halės turgaus vietoje galima matyti du netaisyklingų bastionų kontūrus. Tai nurodo, kad šioje vietoje buvo miestą juosusi gynybinė siena. Paprastai šalia jos pastatų nebūdavo.
Archeologinius tyrinėjimus atlikęs Tauras Poška šalia Halės aptiko dviejų mūrinių pastatų fragmentus. Greičiausiai jie buvo ūkio paskirties.
Pietinėje Halės pastato pusėje T.Poška rado XVII-XIX amžiaus stiklinių indų, buitinės keramikos, dengtos daugiausia žalia ir geltona glazūra.
Beje, pietrytiniame Halės kampe buvo natūrali griova, kuri ilgą laiką buvo užpylinėjama šiukšlėmis.
* * *
Ekskursijos maršrutas driekiasi ir į turgų
Alfredas Bumblauskas, istorikas:
„Žmonėms rūpi tai, kuo jie gyvena, – ne valdovų šarvai, o turgus. Todėl sveikintina, kad Halės turgavietės vadovai rūpinasi ne vien tik prekėmis ir prekystaliais, bet ir valdomo objekto istorija. Juk tai yra mūsų istorija.
Žmonės gyvena ne valdovų žygiais, o tuo, kas jiems labiau artima – turgumi. Be to, karvedžių ir valdovų istorija seniai baigėsi.
Gaila, kad iki šiol neturime Vilniaus istorijos nuo pat pradžių iki mūsų laikų. Bet surinkta Halės turgavietės istorija priartina tą dieną, kai tokią istoriją turėsime.
Beje, viena mano studentė sudarė ekskursijos maršųrutą, į kurį įtraukė ir Halės turgavietę. Iš pradžių papasakojusi apie Vilniaus baroką, vėlesnių laikų architektūrą, lemtingą Sausio 13-ąją, parodžiusi Seimą, ji suka link turgaus.
Dabar man aišku, kodėl užsieniečius reikia čia atvesti. Nors dar neseniai man turgus atrodė tikra nuobodybė.“ ˙
