Prasilenkiant dviem keleiviams traukiniams nugriaudėjo galingas sprogimas, kurį lėmė dujų nuotėkis iš greta ėjusio vamzdyno.
Sprogimas buvo toks stiprus, kad visiškai sudraskė kelis vagonus, o gretimuose kaimuose išbyrėjo namų langai.
Ugnies stulpas buvo matomas iš Ufos, esančios už 70 km – būtent pagal tai orientavosi savanoriai, skubėję gelbėti nukentėjusiųjų.
Skirtingai duomenimis, žuvo nuo 575 iki 645 žmonių, tarp jų – 181 vaikas. Daugiau kaip 600 žmonių buvo sužeisti.
Katastrofa
1981-aisiais SSRS Ministrų taryba nurodė Naftos pramonės ministerijai statytu dujotekį Vakarų Sibiras – Uralas – Pavolgis.
Baigiantis statybai dujotekį, nusižengiant taisyklėms, nusprendė naudoti propano, butano ir dar sunkesnių dujinių angliavandenilių transportavimui.
Vykstant darbams ekskavatoriaus kaušu buvo pažeistas vienas vamzdis ir tai tapo dujų nuotėkio priežastimi.
Be to, dujotekis ėjo pavojingai arti nuo geležinkelio, o kai kuriuose vietose su juo netgi kirsdavosi. Tarp tokių vietų buvo ir Transsibiro geležinkelio magistralė, kuria kursavo ir keleiviniai traukiniai.
1989-aisias naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją traukiniai nr. 211 Novosibirskas – Adleris ir nr. 212 Adleris – Novosibirskas susitiko atkarpoje Aša-Ulu-Teliakas būtent toje vietoje, kur žemumoje kaupėsi nutekėjusios dujos.
Beje, traukinys iš Novosibirsko nuo grafiko buvo atsilikęs valanda ir turėjo prasilenkti su priešinga kryptimi važiavusiu sąstatu visai kitoje vietoje.
Tai lemiama detalė, nes kibirkštis, dėl kurios įvyko sprogimas, buvo įskelta arba priešingomis kryptimis važiavusiems traukiniams pristabdant, arba iš vieno elektrovežių sistemos.
Šia atkarpa prieš tai vykusių kitų traukinių mašinistai perspėjo geležinkelio dispečerius dėl dujų kvapo, bet jų pastabos buvo ignoruojamos.
Siaubinga sutapimų virtinė ir žmonių neatsakingumas atvedė prie to, kad 1 val. 14 min. vietos laiku Transsibiro magistralė 1710-ajame kilometre įvyko sprogimas, akimirksniu pavertęs viską aplinkui daugiakilometriniu laužu.
Sprogimo banga vagonus nusviedė nuo bėgių.
Miegančius ir besiilsinčius keleivius išmėtė pro išdaužytus langus. Gaisre gyvi sudegė šimtai žmonių. Liudininkai prisimena klyksmus, paniką ir apdegusius žmones.
Prisiminimai
To laikmečio laikraščiuose pasirodė tragedijos liudininkų pasakojimai.
Traukinio palydovė Nina Balakina, apdovanota ordinu už didvyriškumą gelbstint sužeistuosius, pasakojo apie sumaištį iškart po sprogimo.
„Išbėgau į tamburą. Atidariau duris, bet tamsoje nieko negalėjau suprasti. Grįžau į vagoną, keleiviai žvalgosi pro langus, triukšmauja. Matau, už mūsų dega vagonai. Kojos ėmė linki. Sukaupiau visą valią ir rėkiu: „Keleiviai! Susirinkite daiktus ir greičiau palikite vagoną“, – prisiminė N.Balakina.
Tada ji grįžo į savo kupė: „Mašinaliai paėmiau šluotą ir pradėjau šluoti išbyrėjusius stiklus. Matau, kaip iš tamsos prie vagono prieina jaunas vyras vienomis trumpikėmis, visas apdegęs, vos pastovi, baisu žiūrėti. Puoliau prie jo, noriu padėti, o kaip – pati nežinau. Ir visi keleiviai irgi žiūri, nežinodami, ką daryti“.
Artimiausių miestelių gyventojai skubėjo į pagalbą automobiliais, vežimai ir traktoriais. Vienas savanorių Valerijus Michejevas pasakojo: „Mane pažadino baisaus ryškumo blyksnis. Po poros sekundžių atsirito sprogimo banga, išdaužusi stiklus. Supratau, kad įvyko kažkas baisaus.
Puolėme į tą vietą. Ką ten pamatėme, neįmanoma įsivaizduoti baisiausiame sapne! Kaip milžiniškos žvakės degė medžiai, šalia sankasos rūko vagonai. Tvyrojo protu nesuvokiamas šimtų apdegusių ir mirštančių žmonių skausmo ir siaubo triukšmas. Degė miškas, degė pabėgiai, degė žmonės.
Mes puolėme gaudyti besiblaškančius „gyvus fakelus“, gesinome ant jų ugnį, nešėme tolyn nuo gaisro“.
V.Michejevas tęsė: „Apokalipsė… O kiek daug buvo vaikų! Netrukus pasirodė medikų brigados. Į vieną pusę krovėme gyvuosius, į kitą – mirusius. Atsimenu, nešiau mažą mergaitę, ji vis manęs klausinėjo apie savo mamą. Perdaviau gydytojui – dėk tvarsčius! O tas atsako: „Jau viskas…“ „Kaip tai viskas, ką tik kalbėjomės?!“. „Tai dėl šoko“.
Praėjus dviem dienoms po katastrofos iš Omsko į Ufą pasiuntė pirmąjį traukinį su nukentėjusiųjų artimaisiais.
Tie, kam pasisekė rasti saviškius, siuntė telegramas prašydami pagalbos gydymui: „Slava pateko į avariją. Stiprūs nudegimai. Skubiai reikia šaltalankių aliejaus ir viso kito nuo nudegimų“.
Kiek tiksliais žmonių žuvo ir buvo sužeista, iki šiol neaišku. Oficialiais skaičiavimais žuvusiais laikomi 575 žmonės, tarp jų – 181 vaikas.
Daugelio sudegusiųjų negalėjo atpažinti net artimieji. Kai kuriuos palaikus iškart kremavo.
Viename traukinių važiavo dešimt to meto perspektyviausių SSRS jaunųjų ledo ritulininkų – išgyveno tik vienas.
Pagal traukinių maršrutus nesunku suprasti, kad jie buvo kurortiniai – link ir nuo Juodosios jūros. Daugybė vaikų važiavo atostogauti su tėvais, į stovyklas arba atvirkščiai.
Po 30 metų
Kaip ir kasmet paminėti katastrofos aukų susirenka žuvusiųjų ir sužeistųjų artimieji.
Šiemet jie specialiu vagonu buvo vežami iš Ufos į tragedijos vietą. Vagone buvo galima pamatyti ne tik gėlių ir vainikų, bet ir žuvusiųjų portretų. Žmonės nuotraukas statė ant stalų greta savo vietų.
Ir po trijų dešimtmečių žmonės negali sulaikyti ašarų, prisiminę katastrofą, kurią lėmė ir tragiški sutapimai, ir siaubingas neatsakingumas.
