Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje užgimusi kamikadzių taktika dažnai vertinama kaip neturinti precedento karybos istorijoje. Šimtai jaunų pilotų stodavo į suburtus specialiųjų atakų padalinius, išeidavo trumpą parengties kursą ir skrisdavo vykdyti užduoties, iš kurios nebūdavo įmanoma grįžti. Jie taranuodavo amerikiečių lėktuvnešius, kreiserius ir minininkus, buvo įsitikinę, kad šlovingai žūva už savo Imperatorių ir Amžinąją Rytų imperiją. Kokios priežastys sąlygojo kamikadzių fenomeno atsiradimą?
Apie tai knygoje „Dieviškasis vėjas“ pasakoja Japonijos jūrų laivyno aviacijos karininkai Rikihei Inogučis ir Tadašis Nakadžima.
Autoriai, nors ir neteisina kamikadzių taktikos, bando paaiškinti, kaip ir kodėl Japonijos karinio jūrų laivyno vadovybė pasiryžo šiam žingsniui. Tai buvo ne spontaniška reakcija į vis augantį amerikiečių techninį ir kiekybinį pranašumą, bet ilgai svarstytas, įnirtinguose ginčuose gimęs sprendimas. Kamikadzių taktika priimta ir pasitelkta kaip kraštutinė priemonė. Tai buvo be galo sunkus žingsnis tiek jos šalininkams, tiek priešininkams. Šiai taktikai pagrįsti ieškota idėjų vadinamojoje „japonų dvasioje“: ištikimybės ir pasiaukojimo idealuose, šalies istorijoje.
R. Inogučis ir T. Nakadžima dalijasi prisiminimais apie pirmųjų savanorių mirtininkų verbavimą, jų nuotaiką, tikėjimą ir gyvenimo sąlygas. Skaitydami knygą sužinosite apie kamikadzių veiksmų rezultatus ir padarytą žalą priešo laivynui. Čia nutapytas išraiškingas kamikadzių tėvu vadinamo viceadmirolo T. Onišio, nusprendusio nusižudyti po Japonijos kapituliavimo, portretas, pateikiami paskutiniai mirtininkų laiškai artimiesiems.
Nemažai dėmesio skiriama techniniam mirtininkų atakų aprašymui: kaip artėta prie taikinių, kaip buvo pasirenkamas tinkamas atakos taškas, kokiu kampu pikiruota, kaip buvo elgiamasi, jei prie tikslo artėjantys kamikadzės susidurdavo su priešų naikintuvais. Knygoje aprašomi ir japonų sukurti žmogaus pilotuojami sviediniai „Ohka“, – toks pat savižudiškas ginklas, kaip ir kamikadzių lėktuvai „Zero“.
Be japonų autorių R. Inogučio ir T. Nakadžimos, prie knygos rengimo prisidėjo JAV karinių jūrų pajėgų kapitonas Rogeris Pineau. Jis parengė tekstus leidybai ir parašė daugelį komentarų. Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Visa tai vyko 1944 m. spalio 19 d. Filipinuose, Lusono saloje. Vakaro saulė jau ruošėsi leistis už dantytos kalnų sienos į vakarus nuo Mabalakato aerodromo, kuris buvo priskirtas 130 km nuo Manilos esančiai Klarko aviacijos bazei.
Japonijos imperatoriškojo jūrų laivyno aviacijos dalinių uniformomis vilkintys technikai ir mechanikai lakstė lyg skruzdės. Jie skubėjo ne tik paslėpti lėktuvus priedangose dar prieš sutemstant, bet ir paruošti juos rytdienos skrydžiams.
Tą vakarą leidau senoje, nutriušusioje palapinėje – improvizuotame skrydžių valdymo punkte. Kalbėjausi su 201-osios aviacijos grupės vadu komanderiu Asaičiu Tamai (Asaichi Tamai). Prieš dvi dienas, spalio 17-ąją, amerikiečių laivai pasirodė Leitės įlankoje, prie Suluano salos. Jų gausa liudijo apie rengiamą desanto operaciją. Tuo metu japonų aviaciją Filipinuose sudarė ne daugiau kaip 100 techniškai tvarkingų lėktuvų. Ko turėtume griebtis, kad atremtume priešo smūgį?
Tuo metu buvau 1-ojo oro laivyno štabo viršininkas – iš Manilos siųstas Filipinuose dislokuotos japonų jūrų aviacijos vadovybės atstovas. Vienas pajėgiausių mūsų kovos vienetų čia buvo 201-oji aviacijos grupė. Su komanderiu Tamai bičiuliavausi dar nuo tada, kai mokėmės Karinių jūrų pajėgų akademijoje. Rimta padėtis, kurioje dabar atsidūrė Japonija, dar labiau mus suartino. Atvirai kalbėjomės apie iškilusias problemas ir svarstėme visus įmanomus išsigelbėjimo būdus.
Kai iš sutemų netikėtai išniro juodas automobilis, mūsų nelinksmas bendravimas nutrūko. Ant priekinio automobilio sparno plazdėjo geltona vėliavėlė, liudijanti, kad atvyko kažkokia svarbi persona. Kol spėliojome, kas tai galėtų būti, iš automobilio išlipo kresna viceadmirolo uniformą vilkinti figūra. Jokių tokiam aukštam rangui priderančių ceremonijų, jokios palydos, išskyrus vieną adjutantą. Atpažinome viceadmirolą Onišį – naująjį Japonijos karinio jūrų laivyno aviacijos Filipinuose vadą.
Viceadmirolas tik prieš dvi dienas atvyko iš Tokijo perimti naujų 1-ojo oro laivyno vado pareigų. Dėl laiko stokos jis nespėjo aptarti padėties su savo pirmtaku viceadmirolu Kinpei Teraoka. Neatidėliotinų reikalų buvo tiek, kad Onišis turėjo darbuotis laivyno štabe Maniloje. Kodėl jis atvyko pas mus į Mabalakatą?
Pašokę nuskubėjome pasitikti viceadmirolo. Užėjęs į palapinę Onišis atsilošė kėdėje ir pradėjo stebėti vakaro sutemose plušančių mechanikų darbą. Pagaliau po kelių minučių tylos atsisukęs į mus viceadmirolas tarė:
– Atvykau norėdamas aptarti labai svarbų reikalą. Ar galėtume visi kartu vykti į jūsų štabą?
Kartu su Onišiu ir Tamai patraukiau prie viceadmirolo limuzino.
Mabalakatas – dulkėtas Filipinų miestelis. Keliuose padoriau atrodančiuose kariuomenės reikmėms nusavintuose vakarietiško stiliaus pastatuose buvo įrengti karininkų bendrabučiai ir 201-osios aviacijos grupės štabas. [...]
Automobiliams sustojus prie štabo pastato, palydėjome viceadmirolą į vidų. Netrukus pasigirdo telefono skambutis. Kol Onišis bendravo su skambinusiu asmeniu, mes iškvietėme 26-osios oro flotilės štabo viršininką Čiuičį Jošioką (Chuichi Yoshioka) ir du 201-osios aviacijos grupės eskadrilių vadus: leitenantus Ibusukį (Ibusuki) ir Jokojamą (Yokoyama). Antrajame aukšte susėdome prie stalo. Durys į koridorių liko atdaros.
Viceadmirolas Onišis, tarytum bandydamas perskaityti mūsų mintis, įdėmiai pažvelgė kiekvienam į akis ir ramiai prabilo:
– Visi pripažįstame, kad padėtis labai pavojinga. Jau gavome patvirtinimą, kad Leitėje pasirodė galingos amerikiečių pajėgos. Dabar mūsų imperijos likimas priklauso nuo gynybinės operacijos „Sho“ baigties, kuri jau pradėta Generalinio štabo įsakymu. Mūsų pajėgos jau išplaukė. Viceadmirolo Takėjo Kuritos (Takeo Kurita) vadovaujamas 2-asis laivynas skuba į Leitės rajoną, kur sumuš priešo desantą. Mūsų užduotis – pridengti japonų laivus iš oro ir ginti juos nuo priešo aviacijos atakų. Privalome sunaikinti amerikiečių lėktuvnešius ar bent jau savaitei išvesti juos iš rikiuotės.
Iš Onišio žodžių supratome, kad ant mūsų pečių gula didžiulė atsakomybė. Priešo lėktuvnešiai, o ypač jų grupės, – labai pavojingas taikinys, bet juos žūtbūt reikia nukenksminti. Tai leistų viceadmirolo Kuritos junginiui, kurio sudėtyje buvo galingi linijiniai laivai „Yamato“ ir „Musashi“, prasiveržti į Leitės įlanką, sunaikinti priešo laivyną ir sutrukdyti planuojamam išsilaipinimui.
Taigi, operacijos „Sho“ sėkmė priklausė nuo to, ar mes sugebėsime įvykdyti savo užduotį. Bet jeigu mūsų 1-asis oro laivynas patirs nesėkmę, vietoj laukiamo triumfo mūsų lauks neišvengiamas pralaimėjimas.
Vis dėlto buvo sunkoka tikėtis, kad ko nors pasieksime. Rugsėjo pradžioje buvome gerokai stipresni, bet tai nesutrukdė priešui užpulti mūsų bazių Filipinuose ir sunaikinti daugybę lėktuvų. Jei nepajėgėme sustabdyti amerikiečių rugsėjį, argi pavyks sustabdyti dabar, kai visame 1-ajame oro laivyne liko tik 30 techniškai tvarkingų 201-ajai aviacijos grupei priklausančių naikintuvų? [...]
Nors savo kalbą Onišis pradėjo nuo operacijos „Sho“ pristatymo, visi jautėme, kad jis atvyko ne tam. Akivaizdu, kad viceadmirolas norėjo pasakyti kažką svarbesnio. Vos pradėjus svarstyti, kaip menkomis pajėgomis galėtume įvykdyti užduotį, Onišis prakalbo apie esmę:
– Manau, kad yra tik vienas būdas maksimaliai efektyviai panaudoti negausias mūsų pajėgas. Privalome suformuoti pilotų mirtininkų grupę. Mūsų lėktuvai „Zero“ su prikabintomis 250 kg bombomis taranuos priešų lėktuvnešius! Ką apie tai manote?
Viceadmirolo žvilgsnis klaidžiojo mūsų veidais. Kurį laiką sumišę tylėjome, bet Onišio žodžiai kiekviename iš mūsų sukėlė audrą. Juk kai kurie japonų lakūnai yra taranavę amerikiečių lėktuvus, todėl kartkartėmis pasigirsdavo svarstymų, kad taip pat galima būtų taranuoti ir laivus. Taip, tikriausiai tai sunku suvokti, nes niekas nelaukia savo mirties, bet panašiai galvojusius pilotus galima suprasti. Juk 1944 m., esant techniniam amerikiečių pranašumui, tikimybė išlikti gyvam užpuolus priešo lėktuvnešį buvo be galo menka, nepriklausomai nuo pasirinkto atakos būdo. Tad jei pilotas bet kuriuo atveju pasmerktas mirti, kas gali būti natūraliau už troškimą pridaryti priešui kuo daugiau žalos?
Onišio žodžius išklausėme tylėdami, bet ta tyla nebuvo sąlygota išgąsčio. Pirmasis prabilo komanderis Tamai:
– Jošioka, kokia bus padaryta žala priešui, jei į lėktuvnešio denį įsirėš lėktuvas su 250 kg sveriančia bomba?
– Taranuoti lėktuvnešį paprasčiau, nei pataikyti numetant bombą įprastiniu būdu, – atsakė flotilės štabo viršininkas. – Kilimo tako remontas tikriausiai užtruktų kelias dienas.
Ko gero, Tamai nereikėjo atsakymo. Tikriausiai klausimą jis uždavė tik norėdamas išsklaidyti įtampą ir suteikti laiko mums pagalvoti. [...] Bandžiau nuspėti, ką jis pasakys. Ar šis švelnus, kuklus žmogus pritars savižudiškoms atakoms? Visi atsisukome į Tamai ir įsitempę laukėme atsakymo puikiai suprasdami, kad planuoti atakas teks mums.
Tamai pažinojo savo pilotus ir nujautė, ką jie galvoja. Grėsminga padėtis frontuose kelia pagundą griebtis kraštutinių priemonių. Po ilgokos pauzės komanderis paprašė viceadmirolo dar kelių minučių pasvarstyti kitame kambaryje. Tamai pasikvietė leitenantą Ibusukį.
Netrukus sugrįžęs bičiulis tarė:
– Kadangi 201-osios aviacijos grupės vadas suteikė man įgaliojimus spręsti, sutinku su visais viceadmirolo Onišio pasiūlymais. Ar mirtininkų padalinį bursime savo nuožiūra?
Net ir dabar puikiai prisimenu pritariamai linktelėjusio Onišio veidą. Jame atsispindėjo ir palengvėjimas, ir skausmas. Viceadmirolas skubiai atsisveikino, kad galėtų bent kiek pailsėti. Istorinis pasitarimas baigėsi.
Priėmę šį svarbų sprendimą tuoj pat ėmėmės formuoti specialiųjų atakų grupę, kuriai tektų išskristi artimiausiomis dienomis, galbūt net rytoj.
Rikihei Inoguchi, Tadashi Nakajima, Roger Pineau. Dieviškasis vėjas. Japonų kamikadzės per II pasaulinį karą. Vertėjas Norbertas Venckevičius. – Vilnius: Briedis. – 336 p., iliustr.
