„Čigonų klausimą“ naciai žiauriai sprendė ir Lietuvoje: „Viską darė naktį, kad kiti nematytų“

„Buvo 1943 metų sausio pabaiga. Atėjo pažįstamas Starkevičius su vokiečiais. Ir pradėjo šeimą iš namų varyt. Varė su vaikais, moterys nėščios buvo, visus iš namų suvarė į getą. Viską darė naktį, kad kiti žmonės nežinotų, nematytų“, – pasakojo nacių žiaurumus išgyvenusi Lietuvos romė Zofija Sinkevičienė.

Romai buvo negausi tautinė mažuma – manoma, kad tarpukariu Lietuvoje jų galėjo būti apie pusantro tūstančio.<br> genocid.lt nuotr.
Romai buvo negausi tautinė mažuma – manoma, kad tarpukariu Lietuvoje jų galėjo būti apie pusantro tūstančio.<br> genocid.lt nuotr.
Vokietijos kariuomenė įžengia į Lietuvą. 1941 06 22.<br>Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.
Vokietijos kariuomenė įžengia į Lietuvą. 1941 06 22.<br>Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Rūta Kerulytė

Aug 2, 2019, 10:34 AM

Lietuvoje dažniausiai garsiai kalbama apie vietos žydus ištikusią katastrofą. Nuo Vilniaus pastatų ir gatvių nuvainikuojami naciams prijautę istoriniai veikėjai, žuvusiųjų atminimą puoselėja žydų bendruomenės nariai. 

Tuo tarpu negausi Lietuvos romų bendruomenė daugelio sąmonėje vis dar yra šios tragedijos periferijoje. Tačiau padėtis keičiasi: šiandienos romai ragina dar kartą atsigręžti į Antrojo pasaulinio karo pragarą – ten slypi ir jų, Lietuvos romų, tragedija.

Ilgi tylos metai

Pharrajimos (liet. sunaikinimas, suskaldymas) arba Samudaripen – taip vadinamas nacių vykdytas romų Holokaustas. Šių metų birželio 27-ąją ilgalaikis Lietuvos romų bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų spaudimas davė vaisių: Seimas rugpjūčio 2-ąją pagaliau pripažino romų genocido atminties diena. Lietuvoje apie šį reiškinį daugiau nežinoma nei žinoma. Nėra aiškus aukų skaičius ir daugumos jų likimas. 

Naciai diskriminavo ir romus, vadino juos „primityvios kilmės žmonėmis, kurių protinis atsilikimas neleidžia adaptuotis visuomenėje“. Greta žydų žemiausiai rasei buvo priskirti maišyto kraujo romai. Naciai sprendė „čigonų klausimą“ itin žiauriai – romus siuntė į priverstinio darbo stovyklas, kad visiems laikams sustabdytų šių žmonių reprodukciją. Karo metais jų laukė Aušvico mirties fabrikas. Manoma, kad šiuo laikotarpiu išžudyta apie 500 tūkstančių Europos romų. 

Ilgus metus romų tragediją gaubė tyla. Niurnberge teisiant nacius nebuvo skiriama dėmesio nukentėjusiems romams, nesvarstyta ir reparacijų galimybė. Norėdama išvengti reparacijų Vokietijos vyriausybė teigė, kad romai represuoti ne rasiniais sumetimais, o dėl nusikalstamo gyvenimo būdo. 

„Pharrajimos“ dėmesio sulaukė neseniai. Kaip pastebėjo Romų bendruomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, nors viešinimas dar nėra pakankamas, šią temą nutyli ir istorijos vadovėliai, Lietuvos visuomenės santykis su romų Holokaustu keičiasi. 

„Susidomėjimas auga, daugumai tai nežinomas istorijos puslapis. Informacija, kad Antrojo pasaulinio karo metu romai buvo persekiojami taip, kaip ir žydai, viešumoje pasitaiko retai. Tačiau požiūris pasikeitė. Auga ir pačių romų susidomėjimas. 

Holokausto atminimui pasirodė ir Mariaus Jampolskio režisuota muzikinė pjesė „Samudaripen. Mergaitė iš vagono“, kurią atliko ansamblis „Sare Roma“ su žinomais lietuvių atlikėjais. Mokslininkai Arūnas Bubnys ir Aušra Simoniukštytė Tautinių mažumų departamento kvietimu tyrinėja naujus dokumentus ir šaltinius. Tikimasi, jie atras naujų faktų ir epizodų“.

(Ne)nutylėtos istorijos

Romai buvo negausi tautinė mažuma – manoma, kad tarpukariu Lietuvoje jų galėjo būti apie pusantro tūstančio. Jų galėjo būti kiek daugiau – dalis romų buvo klajokliai, vengė registracijos ir surašymų. 1941 m. birželį naciams įžengus į Lietuvą nužudyta bent trečdalis čia gyvenusių romų. Daugiausia jų – pirmiausia dirbti negalintys senoliai ir vaikai – sušaudyta Pravieniškėse, žudynės taip pat vyko Šalčininkuose ir netoli Švenčionių. 

Istorikams žinoma, kad Kirtimų vietovėje Vilniuje nacių okupacijos laikotarpiu buvo sunaikintas romų taboras. Taigi vien tik Lietuvoje nužudyta apie 500 romų. Tai nėra tikslus skaičius: ne visi atvejai buvo nurodomi pranešimuose ir dokumentuose.

Karo metų žaizdas atveria knygose sugulusios istorijos. Deja, kol kas žinomi pavieniai pasakojimai – dauguma nugrimzdo į praeitį, tarsi šie žmonės nė nebūtų gyvenę. Atsiminimų knygoje „Panevėžio romų kančių keliai“ publikuojami autentiški romų pasakojimai apie karo metų siaubą. 

Kaip pasakojo nacių žiaurumus išgyvenusi Lietuvos romė Zofija Sinkevičienė, į kalinimo vietas romai buvo varomi slapta: „Buvo 1943 metų sausio pabaiga. Atėjo pažįstamas Starkevičius su vokiečiais. Ir pradėjo šeimą iš namų varyt. Varė su vaikais, moterys nėščios buvo, visus iš namų suvarė į getą. Viską darė naktį, kad kiti žmonės nežinotų, nematytų“.

Suimti romai susidurdavo su žeminančiomis gyvenimo sąlygomis ir kankinimais. A.Bubnys teigia, kad Pravieniškių darbo stovykloje laikomi žmonės gyveno barakuose, dirbo sunkius darbus miške, maistas buvo itin blogas, reikėjo iškęsti daug fizinių bausmių ir patyčių. 

Tuo tarpu į koncentracijos stovyklas išvežti romai dažnai buvo pasirenkami sadistiškiems medicininiams bandymams. Labiausiai pagarsėjo Mirties angelu praminto Aušvico gydytojo Josefo Mengele's eksperimentai. Prisidengęs gydytojo vardu, su kaliniais J.Mengele atlikdavo pseudomokslinius bandymus: nuo galūnių amputavimo iki įvairių chemikalų išbandymo su žmonėmis. 

Išgyvenusiųjų prisiminimuose teigiama, kad J.Mengele ypač domino romų vaikai. Dažnai jo eksperimentams buvo pasirenkami dvyniai. Kaip pasakojo liudininkai, vieno eksperimento metu dviem ketverių metų romų mergaitėms J.Mengele susiuvo nugaras, lyg jos būtų Siamo dvynės. Mažylių tėvai sugebėjo gauti pakankamai morfijaus ir nutraukti dukrų kančias. 

Tai – tik vienas romams tekusių trauminių patirčių fragmentas. Panašių istorijų buvo ne viena ir ne dvi.

Dauguma karo pragarą išgyvenusių Lietuvos romų panoro grįžti į Lietuvą. Nors romai ir galėjo likti Vakaruose, tik keletas išlikusių šeimų pasirinko Belgiją ir Angliją, o likusieji išvyko į sovietų okupuotą Lietuvą. Sugrįžusiųjų laukė niūrus vaizdas – rado sudegintus ir sugriautus namus, išžudytus tėvus, brolius ir seseris. „Pavyzdžiui, panevėžietis Motiejus Matuzevičius prarado visus 5 brolius ir seseris – jis vienintelis liko gyvas“, – teigė istorikas A. Bubnys.

Kiek siekia atmintis?

Priežasčių, kodėl romų tragedija tiek daug metų slėpėsi istorijos paraštėse, yra ne viena. Žinoma, romų atžvilgiu vyrauja neigiamos nuotaikos. Dalis visuomenės nenori žiūrėti į romus kaip į istorinio proceso aukas, susitapatinti su jų kentėjimu. Kita vertus, romų Holokaustas sunkiai apčiuopiamas ir apskaičiuojamas reiškinys ir dėl romų unikalios kolektyvinės atminties tradicijos, specifinės istorinės sąmonės. 

Romų aktyvistas ir sociologas Nico Fortuna aiškina, kad egzistuoja milžiniška skirtis tarp žydų ir romų kolektyvinės atminties apie Holokaustą. Esą žydams, ypač tiems, kurie buvo gerai integravęsi į vietos gyvenimą, karo metais patirtas nužmoginimas, kankinimai ir naikinimas sukėlė milžinišką šoką. Dėl to išgyvenusieji atsimena detales, tikslų laiką ir datas. Tuo tarpu romai, daugelį metų patyrę visuomenės parijų (beteisių) dalią, tiesiog gūžteli pečiais ir sako: „Aišku, naciai mus deportavo. Juk esame čigonai. Taip mums nutinka“ – romų pasaulėžiūrą aiškino N.Fortuna. 

Jei žydų naikinimas buvo visuotinis, romų atveju tai buvo selektyvu: jie nukentėjo daugiausia Lenkijoje, Rumunijoje, SSRS (įskaitant ir sovietų, o vėliau nacių okupuotą Lietuvą), Jugoslavijoje ir Vengrijoje. Jei kentėjo visi žydai – nuo bankininko iki benamio, tai romų atveju pirmiausia taikytasi į asocialus ir klajoklišką gyvenimo būdą propaguojančius žmones. Istorikas Ianas Hancock'as taip pat pastebėjo, kad romai vengia kalbėti apie savo viktimizaciją. „Romų kolektyvinės atminties tradicijoje neįprasta puoselėti tragiškus prisiminimus, stengiamasi juos išstumti iš istorinės sąmonės“. 

Holokausto įamžinimą Lietuvoje stabdo ir gausesnio romų kultūrinio elito trūkumas. Vietos bendruomenė neturi rašytinės atminties tradicijos, kronikų: „Patys romai, neturėdami rašytinės istorijos, saugo ją perduodami iš lupų į lupas.  Tačiau laiko distancija, be abejo, per didelė, turint omeny tai, kad Lietuvos romų bendruomenės amžiaus vidurkis – 27 metai. Senų žmonių praktiškai nėra“, – pastebėjo romų bendruomenės centro direktorė S.Novopolskaja. 

Su mirštančia senąja karta pasitraukia ir karo metų pasakojimai, išdyla neužrašyti atsiminimai. Vis dėlto viltis išlieka. Naujoji romų karta, padedama Lietuvos mokslininkų, tikisi išsaugoti žuvusiųjų atminimą ir atrasti naujų faktų apie skausmingą praeitį. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.