Vyriausybė trečiadienį Kauno centrinio pašto rūmus paskelbė kultūros paminklu, taip siekiama pardavus šį pastatą palikti jį atvirą visuomenei.
Suprastėjus rūmų būklei juos valdantis valstybės valdomas Lietuvos paštas yra pareiškęs ketinimus pastatą parduoti. Objektą kiek vėliau turėtų perimti Turto bankas, jis bus parduodamas.
Dėl istorinio pastato būklės sunerimę kauniečiai, daugiausia architektai, urbanistai ir paveldosaugininkai, subūrė iniciatyvinę grupę, kurios tikslas – panaudoti Centrinio pašto rūmus bendruomeninei, kultūrinei veiklai ir ugdyti jaunimo kūrybinius pradus.
Grupėje – Audrys Karalius, Kęstas Vaikšnoras, Ingrida Veliūtė, Jolita Kančienė, Dainius Lanauskas, Andrijana Filinaitė, Andrius Ropolas, Vaidas Petrulis, Jurgita Šiugždinienė, Gediminas Banaitis-Skrandis, Asta Kaunienė ir Žilvinas Rinkšelis.
Apie „Paštininkų“ tikslus, svajones ir realias galimybes „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su vienu šio sąjūdžio dalyvių, paveldosaugininku, projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatoriumi Ž.Rinkšeliu.
– Kodėl apskritai jums kilo nerimas dėl Pašto rūmų: kad gali netekti paveldo statuso ar dėl techninės būklės?
– Didžiausia paskata veikti ir iniciatyvinei „Paštininkų“ grupei susiburti tapo jo techninė būklė ir 2019 metų žiemą įvykusi avarija. Nereikia būti dideliu specialistu, kad suprastum, kokią žalą pastatui turi lietuviškos žiemos viduryje trūkę vamzdžiai, sulieję vidaus ir išorės sienas, tinką, vidaus parketą, medinius langų rėmus ir kitas reikšmingas, autentiškas detales, dėl kurių šis pastatas ir laikomas vienu reikšmingiausių ir unikaliausių lietuviškojo modernizmo pavyzdžių. Na, o avariją neabejotinai paskatino ilgalaikė pastato nepriežiūra.
– Gal naujų iniciatyvų prireikė ir todėl, kad net ir įgavę paveldo statusą rūmai virs paveldiniu griozdu, kuris bus įdomus tik patiems valdininkams ir paveldosaugininkams?
– Ir taip, ir ne. Ką tik suteiktas kultūros paminklo statusas šiam objektui, žinoma, yra itin reikšmingas ir reikalingas įvertinimas, užtikrinsiantis valstybės paramą ir atvirumą bei prieinamumą visuomenei ateityje.
O tai, kad šis Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) simbolis iki šiol turėjo tik „registrinį“ statusą (į Kultūros vertybių registrą įtraukto objekto), garantuojantį jam tik pradinę teisinę apsaugą, vertinu kaip nesusipratimą arba turimo paveldo reikšmės nesuvokimą ne tik miesto, bet ir valstybiniu lygiu.
Kita vertus, iniciatyvinės grupės, subūrusios įvairių sričių atstovus: architektus, paveldosaugininkus, dizaino, menotyros, istorijos, teisės, verslo, turizmo, valdžios ir kitų sričių atstovus į kūrybines dirbtuves, vienas tikslų buvo kūrybiškai, o ne valdiškai pažiūrėti į vykstančius procesus ir pateikti tvarių bei kiek įmanoma sėkmingesnių pašto atgaivinimo ir įveiklinimo pasiūlymų ir sprendimų, kuriuos mes įvardinome Pašto ateities scenarijais.
– Papasakokite keliais bruožais, kaip turėtų atrodyti Centrinio pašto įveiklinimas? Ar tai reiškia, kad paveldas kiek įmanoma labiau aktualizuojamas?
– Neabejotinai. Mūsų kūrybinių dirbtuvių tarpdiscipliniškumas ir buvo jų stiprioji pusė. Naujosios paveldo koncepcijos pagrįstos tuo, kad ne tik paveldosaugininkai arba valdininkai, bet ir pačios bendruomenės turi teisę ir lygiavertiškai dalyvauja paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo procesuose ne kaip pasyvūs stebėtojai, bet kaip aktyvūs veikėjai. Kitaip mes tiesiog negalime sukurti tvaraus modelio. Be jo paveldas tampa tik užkonservuota muziejine vertybe, be galimybės darniai įsilieti į dabarties ir ateities kartų gyvenimą, nes pirmiausia būtent bendruomenės užtikrina šio paveldo gyvastį.
Pašto įveiklinimo dirbtuvių komandos rėmėsi skirtinga kiekvieno jos nario profesine ir gyvenimiška patirtimi. Taip buvo stengiamasi atspindėti kuo platesnius poreikius, kad galimos koncepcijos netaptų įdomios tik nedideliam specialistų arba visuomenės narių ratui.
Kiekvienos komandos rengiami pašto ateities scenarijai paremti ir skirtingais prioritetais. Jų buvo trys: architektūros ir dizaino klasteris, įvairias Kauno ir giminingų Europos bei pasaulio modernizmo miestų bendruomenes bei kultūrines iniciatyvas jungiantys atviri bendruomenių rūmai bei kultūros ir verslo bendradarbystės erdvė.
Visus tris scenarijus siejantis veiksnys būtų pastangos po vienu stogu sujungti kuo daugiau įvairios veiklos, tačiau jas ten ne sumetant padrikai, o su tam tikra vienijančia idėja.
– Ar pagal „Paštininkų“ koncepciją Centriniame pašte numatoma palikti erdvės ir senajai paskirčiai? Taigi būtų realiai veikiantis paštas, kur ant popierinių vokų klijuojami pašto ženklai ir siunčiami panašiai tokio turinio laiškai: „Nijole, aš tave myliu, tekėk už manęs...“, ar tai numatoma tik kaip istorinė atrakcija turint omenyje pasikeitusią epochą?
– Taip, erdvės tiesioginė paskirtis – teikti pašto, siuntų paslaugas turi likti. Tai įpareigoja ir paveldosauginiai nuostatai – pastatas turi atstovauti ir savo pirminei – pašto – paskirčiai.
Erdvės poreikis pašto funkcijoms atlikti šiandien gali būti realiai matomas užėjus į pagrindinę operacijų salę. Tiesa, dalis jų nėra matomos – tai siuntų tvarkymas, skirstymas, gabenimas ir pristatymas. Kiekviena dirbtuvių metu pasiūlyta idėja numatė šią galimybę tiek realiai – atsiliepiant į šiandienius pašto poreikius, tiek ir simboliškai – kaip retropramogą. Tačiau tam užtektų ir keleto langelių aptarnavimui bei nedidelio ploto pagalbinių patalpų.
