Valdovų rūmuose šią savaitę atidarytoje tarptautinėje parodoje „Šlovingas, didis ir neregėtas įvykis: 1611 m. Maskvos caro priesaika“ – vienas paveikslas, laikomas šedevru.
Didžiulio XVII a. meno kūrinio „Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime“ aukštis – 3,5 metro, plotis – 3,5 metro.
Valdovų rūmų muziejaus direktoriui Vydui Dolinskui idėja parodyti šį kūrinį sostinės muziejuje kilo sužinojus, kad Lvovo muziejaus saugyklose surastas antrasis seniai dingusio paveikslo variantas.
Jis buvo prastokos būklės. Teko keletą metų palaukti, kol jis buvo restauruotas.
Liublino unijos pasekmės
Maskvos caro priesaiką vaizduojančio kūrinio siužetas ir kompozicija lietuvių istorikams seniai buvo žinomi iš T.Dolabellos amžininko, kunigaikščiams Radviloms dirbusio Lietuvos raižytojo ir kartografo Tomo Makovskio (1575–1630) grafikos darbo, kuriame pavaizduota Varšuvos pilį puošusi paveikslo versija.
Kūrinys ne tik puošė valdovų rezidenciją, bet ir liudijo bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės statusą, jėgą ir vaidmenį šiame Europos regione. Tai buvo ypač svarbu, nes nuo XV a. su Maskvos valstybe vyko pasienio karai ir rimtesni susirėmimai, buvo ką tik pasibaigęs Livonijos karas.
„Tuo metu Maskva žygiavo į Vakarus. Ir Steponas Batoras, o vėliau ir Zigmantas Vaza bent jau kuriam laikui sustabdė jos žygį. Žinoma, po kiek laiko sulaukėme ir keršto už tokį skaudų smūgį – Vilniaus sudeginimo XVII a. viduryje“, – istorijos vingius pakomentavo V.Dolinskas.
Istorinį pasakojimą apie paveiksle vaizduojamus įvykius papildo ir gretimoje Valdovų rūmų salėje šiuo metu eksponuojamas įspūdingas Jano Matejkos paveikslas „Liublino unija“.
V.Dolinsko manymu, jei nebūtų sudaryta Liublino unija, Maskvos kariuomenė galėjo pasiekti Vilnių ne XVII, o XVI a. viduryje. Tuo metu Abiejų Tautų Respublika, suvienijusi Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ne tik sugebėjo atsispirti agresijai iš Rytų, bet ir suduoti itin skaudų ir žeminantį smūgį suirutę tuo metu išgyvenusiai Maskvos valstybei.
Užėmė Kremlių
Jungtinės lenkų ir lietuvių karinės pajėgos, vadovaujamos Lenkijos etmono Stanislovo Žulkevskio, sumušė rusų kariuomenę, užėmė Kremlių ir paėmė į nelaisvę Maskvos valdovus. Šią istorinę akimirką įamžinęs Vazų rūmų dailininkas italas T.Dolabella nutapė visus svarbiausius veikiančius asmenis.
Paveikslo centre – areštuotas ir 1611 metų spalį į Varšuvą pristatytas caras Vasilijus Šuiskis duoda ištikimybės priesaiką soste sėdinčiam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigmantui Vazai (1587/1588–1632) bei Lenkijos ir Lietuvos karalaičiui, išrinktajam Maskvos carui Vladislovui Vazai. Juos supa senatoriai ir aukštuomenės atstovai.
Paveikslo dešinėje su ginklu rankoje stovi etmonas S.Žulkevskis, kurio vadovaujamos jungtinės lenkų ir lietuvių karinės pajėgos sumušė rusų kariuomenę, užėmė Kremlių ir paėmė į nelaisvę Maskvos valdovus.
Norėjo sunaikinti
„Ši istorija visą laiką labai erzino Maskvą, nes tai – didžiulis valstybės pažeminimas, kai ne kur nors mūšio lauke, bet pačiame Kremliuje, valdovų rezidencijoje, priešas areštuoja ir išsiveža carą bei jo šeimą“, – sakė V.Dolinskas.
Tokių situacijų ir viduramžiais, ir naujaisiais laikais yra buvę Europos istorijoje, bet valstybės garbės reikalas būdavo išpirkti savo valdovą. Kažin ar daug žinoma atvejų, kai valdovas mirdavo priešo nelaisvėje.
Šiuo atveju caras buvo nuverstas nuo sosto, Lietuvos ir Lenkijos karalaitis Vladislovas Vaza išrinktas Maskvos caru, bet faktiškai niekada juo taip ir netapo.
Pasikeitė valdovų dinastijos, į valdžią Maskvoje atėjo Romanovų dinastija. Istorikai neatmeta, kad Romanovų aplinkos žmonės galėjo įkvėpti ir caro Vasilijaus Šuiskio bei jo brolių nužudymą Varšuvoje. Tai dar viena paslaptinga istorija. Žinoma tik tiek, kad 1612 metais jie buvo užpulti ir žuvo.
Nenuostabu, kad valdovų pažeminimą liudijantį paveikslą daugelis norėjo sunaikinti. Pasakojama, kad 1707 m. Varšuvą užėmus carui Petrui I šiuos paveikslus pavogė rusų kariai.
Pagal kitą versiją – 1716 m. jį minėtam carui ir savo sąjungininkui padovanojo pats Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II (1697–1733). Tačiau iki šiol nėra tikslių žinių, kodėl šis paveikslas buvo nukabintas ir kur dingo iš Varšuvos pilies.
Tikrino, ar ne klastotė
Gerokai vėliau paaiškėjo, kad 1611 m. greta paveikslo, skirto Varšuvos karališkajai piliai dekoruoti, T.Dolabella ir jo aplinkos dailininkai ar mokiniai buvo nutapę dar vieną – to paties siužeto, bet šiek tiek pakeistos kompozicijos paveikslą, kuris papuošė ištaigingą Pidhircių (Podhorcų) rezidenciją netoli Lvovo.
Po Antrojo pasaulinio karo šis paveikslas buvo slepiamas Lvovo muziejaus saugyklose. Ukrainai atgavus nepriklausomybę jis atrastas ir dvejus metus kruopščiai restauruotas Lenkijoje. Pasitelkę ekspertus restauratoriai atmetė visus įtarimus, kad tai gali būti klastotė.
Iš pradžių Lvovo muziejininkai manė, kad tai yra XIX a. nutapyta T.Dolabellos paveikslo kopija. Bet peršvietus rentgeno spinduliais paaiškėjo, kad pirminis variantas buvo nutapytas XVII a. pradžioje, o XIX a. net du kartus atnaujintas.
„Paveikslai buvo ne restauruojami, o paprasčiausiai pertapomi tuo metu populiariu akademizmo stiliumi. Tačiau užtapymo sluoksnis buvo toks lygus, kad niekas net neįtarė, jog po XIX a. paveikslo paviršiumi glūdi XVII a. tapyba“, – kalbėjo į Vilnių paveikslą palydėjęs Lvovo istorijos muziejaus „Palazzo Bandinelli“ skyriaus vadovas ir tapybos fondo saugotojas Serhijus Bohdanovas.
Krokuvos Vavelio karališkosios pilies restauratorių bei tyrinėtojų restauruotas kūrinys kelerius metus rodytas Krokuvos Vavelio karališkosios pilies reprezentacinėje salėje. 2018 m. paveikslas grįžo į Lvovo istorijos muziejų, o šį rugpjūtį atkeliavo į Vilnių.
Venecijos rūmus puošęs dailininkas
Italų tapytojo T. Dolabella paveikslai – ankstyviausi svarbius istorinius įvykius įamžinantys monumentalūs dailės kūriniai Abiejų Tautų Respublikoje. Manoma, kad šis dailininkas ar jo aplinkos menininkai galėjo sukurti istorinės tematikos kūrinių ir Valdovų rūmams Vilniuje.
T. Dolabella gimė Beluno mieste, Italijoje, ir mokėsi pas dailininką Antonio Vassilacchi (1556–1629). Vėliau dailininkas dekoravo Venecijos Dožų rūmus. Atkeliavęs dirbti į Vazų dvarą, jis tapo baroko tapybos Lenkijoje ir Lietuvoje pradininku.
Dailininko kūriniuose ryški Venecijos tapybos mokyklos ir tokių garsių jos atstovų kaip Paolo Veronese (~1528–1588), Tintoretto (1518–1594), Jacopo Bassano (~1510–1592) dailės maniera: meistriškai įvaldytos spalvos, šviesos efektai, daugiafigūrės kompozicijos ir trimatės erdvės iliuzija.
Manoma, kad T. Dolabella paveikslas „Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime“, kaip ir kitas jo nutapytas artimo istorinio siužeto paveikslas „Smolensko atgavimas 1611 m.“, puošė Varšuvos karališkosios pilies reprezentacinių salių lubų plafonus iki XVIII a. pradžios.
Yra žinoma, kad jau XVII a. rusų pasiuntiniai reikalavo, jog paveikslai, liudijantys skaudžius Maskvos pralaimėjimus ir didžią nešlovę, būtų pašalinti iš Varšuvos karališkosios pilies. Vėliau šie paveikslai buvo nukabinti ir iki šiol laikomi dingusiais.
* * *
Paveikslas „Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime“, kaip bendros lenkų, lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių šlovingos pergalės liudytojas, bus rodomas Vilniuje iki pat 2021-ųjų, kai bus minima Smolensko atgavimo ir Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio priesaikos 410 metų sukaktis.
