Pradėjom skaityti Gintaro Beresnevičiaus, Norberto Vėliaus, Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo baltų mitologijos tyrinėjimus. Tada atradau kultūros ir mentaliteto sluoksnius, apie kuriuos mažai ką iki tol nutuokiau.
Leidykla „Tyto alba“ neseniai perleido Gintaro Beresnevičiaus studiją „Lietuvių religija ir mitologija“ ir ją iš naujo perskaityti norėjau dėl kelių priežasčių, bet taip pat ir dėl to, kad grįžti prie klasikos visada sveika. O tai neabejotina lietuvių kultūros klasika.
Tik šįkart skaitydamas daugiau galvojau ne apie baltų kultūros kosmosą, bet apie save ir šiuolaikinę visuomenę. Buvo keista, kad daug dažniau viešai prisimename, kaip mums trūksta Leonido Donskio, o Gintaras Beresnevičius tarsi prisimenamas rečiau. Trūksta abiejų, o gal labiausiai trūksta tokių dviejų tipų: intelektualo profesoriaus, gebančio kalbėtis su plačia auditorija ir intelektualo šamano, gebančio kalbėtis su dvasiomis, ateitimi ir praeitimi, ir nė kiek ne mažiau su dabartimi.
Džiaugiuosi, kad knyga perleista. Šį kartą ji ne tokia brangi ir gerokai labiau prieinama skaitytojams ir pirkėjams. Netikiu, kad šios knygos perleidimas labai daug ką pakeis, nors ir labai to norėčiau. Skaitydamas tokią studiją suvoki, kaip trūksta mūsų viešajam diskursui mąstymo pamatinėmis kategorijomis, ne vien tik einamųjų reikalų svarstymo ir procedūrų aiškinimosi, kas teisus pagal galiojančius teisės aktus.
Literatūra gali padėti ugdyti empatiją ir kalbos jausmą, architektūra – erdvės suvokimą ir santykį su ja, vizualūs menai – spalvos, formos pojūtį, o mitologija skatina mus mąstyti pamatinėmis kategorijomis – kas yra gėris ir blogis, kur yra riba tarp gyvenimo ir mirties, kokiomis struktūromis grindžiamas mūsų veiksmai ir pasirinkimai.
Kai G. Beresnevičius kalba, kuo medis buvo svarbus baltų tikėjime, ideologijoje ir netgi politikoje, supranti, kad ta reikšmė taip paprastai niekur negali dingti. Kultūra nėra kas keleri metai ar dešimtmečiai tuščioje vietoje atsirandantis prasmių tinklas, kultūros gyvastingiausi elementai tęsiasi ir gyvuoja toliau.
Ir kai šiandien valdžia kerta brandžius medžius, nes kitaip niekaip negali iškloti trinkelių, aš suprantu, kad mano skausmas nepaaiškinamas vien racionaliais argumentais, kad jo priežasčių gijos per Granauską, Krėvės Lapiną nusidriekia iki šventų giraičių. Ir paskui paaiškink keliais sakiniais čekui bičiuliui, kodėl lietuvis „ko verkia miške nežino“. Juk jūs turite jūrą, sako bičiulis, tai kur jūsų pasaulėvaizdyje jūra? Tik čekui ir gali atrodyti, kad jeigu gyventum prie jūros, tai svarbesnio daikto nebūtų. G. Beresnevičius mitinėmis kategorijomis aprašydavo šiuolaikinį politinį gyvenimą ir popkultūros pasaulį, mūsų gyvenimą, jos kasdienybę ir šventes, jo vargus ir džiaugsmus. Nesvarbu, ar kalbėdavo apie ėjimo į naktinį klubą ritualą, apie vaikus ar apie politiką, G. Beresnevičius ir taikliai, ir šmaikščiai parodydavo, kad tai, ką matome mitologijoje, niekur nedingę.
Trumpa citata iliustracijai iš jo esė „Dešimtmečio mitologija“ apie pirmą atkurtos Lietuvos dešimtmetį: „V. Landsbergis atliko Kosmoso kūrėjo, t. y. Dievo funkcijas. Lietuvių mitologijoje Dievas pasaulį kuria drauge su Liuciferiu, Liusiperiumi, Liuciponu arba tiesiai – Velniu. Pačioje pasaulio pradžioje yra tik Dievas ir Velnias, kurie yra šalia vandenų ar irstosi luoteliu per tuos vandenis. Dievas liepia Velniui nerti į vandenų dugną ir atnešti grumstą žemės ar saują smėlio, padeda jį ant vandenų, žemės, molis ar smėlis prasiplečia ir atsiranda sala. Čia Landsbergis panaudoja Brazauską kaip įrankį, siųstiną derėtis į Maskvą, vandenų ir pelkių pasaulį, chaoso irštvą, idant jis iš ten atgabentų pirminės medžiagos Nepriklausomybei, tarkime, naftos, dujų, Katedrą, savarankišką LKP; išties pačioje pradžioje abu pradai, kurdami pasaulį, veikia išvien, nors struktūros kūrimas bei iniciatyva priklauso Dievui (V. Landsbergiui), medžiaga – Velniui (A. Brazauskui)“.
Šia citata ne tik noriu parodyti, kaip mitologija G. Beresnevičiui leisdavo matyti šiuolaikybę, bet sykiu ir priminti leidyklai, kad šio autoriaus straipsnių rinkinys yra būtinas.
G. Beresnevičius rašė paveikiai, jį kalbino ir publikuotis kvietė ne tik Šiaurės Atėnai ar Metai, bet ir Veidas, Ekstra, Lietuvos aidas, Artuma, Šiauliai plius, Info tiltas, Panelė, taip, jis rašė ir panelėms. Bet ir tyrimai, publikuoti specializuotuose leidiniuose ar atskiromis knygomis, skaitomi buvo plataus rato žmonių, ne tik specialistų.
G. Beresnevičius rašė su menininko vaizduote, todėl natūralu, kad pirmas leidimas buvo puošnus ir su Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis labiau priminė albumą, o ne knygą. Knyga savo visuma bylojo apie mokslo, fakto ir vaizduotės dermę. Ši knyga išleista paprasčiau, bet tos dermės užmiršti neleidžia tiek G. Beresnevičiaus kūryba, tiek jo įtaka. Jis formavo ne tik kelias religijotyrininkų, humanitarų kartas, bet veikė ir menininkus, jų paliudijimų surinkti tikrai nebūtų sunku.
G. Beresnevičius apie mitologiją rašo vos ne kaip liudininkas. Iš kur tai? Iš kažkokių gaivalų. Toks įspūdis, kad rašė apie tai, ką, atrodo, buvo pats patyręs, išgyvenęs. Mitinis pasaulis skaitant G. Beresnevičiaus knygas iškyla kaip visuma, o ne fragmentų koliažas. Galbūt trūkstamas gijas G. Beresnevičius užpildo prielaidomis ir vaizduote, bet tai yra išbaigtas, įtikimas pasaulis, ir tik kai jis išbaigtas, jis yra gyvas.
Jis buvo ne tik menininkas, bet ir šamanas. Savo nemirtingoje esė „Vaikai“ jis pasižiūri į vaikus kaip į tam tikrą mitinių būtybių klasę. Kai jis rašo romaną, jis tiki, kad tas kūrinys iš tiesų turės galią, galią veikti skaitantį žmogų. Ne tik sukelti emocijas, bet veikti kaip tabletė.
Kai sykį sėdėjom ant jūros kranto, jis manęs paklausė: „Ar nori, kad suvalgyčiau saulę?“ Aš, žinoma, kaip vaikas užsinorėjau. Kur gi ne. Jis pradėjo riaumoti, žiopčioti, urgzti ir greitai saulę prarijo debesys. Šamanas, ne kitaip.
