Baltų kelias tebevingiuoja per ąžuolų giraitę, Čičinsko dvarą, pro išminties akmenį

Ar žinote, kur būsimasis rašytojas Czeslawas Miloszas užmušė žaltį ir kaip tai atsiliepė tolesniam jo gyvenimui? O iš ko daromas tvariausias pasaulyje rašalas, kuriuo parašyti senoviniai rankraščiai išliko iki mūsų dienų? Kas ir kodėl sako: „Eik pas Moką, pabučiuok į rūrą ir viską žinosi“? 

Cz.Miloszo protėvių kapas Šventybrasčio kapinaitėse, Upytės tradicinių amatų centro audėja I.O.Vilienė, Nauradų Mokas.<br>M.Augulytės nuotr.
Cz.Miloszo protėvių kapas Šventybrasčio kapinaitėse, Upytės tradicinių amatų centro audėja I.O.Vilienė, Nauradų Mokas.<br>M.Augulytės nuotr.
„Baltų kelio“ žemėlapis. Jame nėra nuo pagrindinių ratų atsišakojančių papildomų marštutų.
„Baltų kelio“ žemėlapis. Jame nėra nuo pagrindinių ratų atsišakojančių papildomų marštutų.
Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas Jurgos ir Antano Jakimavičių sodyboje, Likšų kaime, Plungės rajone, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje.<br>Nuotr. iš parko kūrėjų asmeninio archyvo
Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas Jurgos ir Antano Jakimavičių sodyboje, Likšų kaime, Plungės rajone, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje.<br>Nuotr. iš parko kūrėjų asmeninio archyvo
Ekskursijai vadovavo gidas – istorikas, archeologas V.Vaitkevičius.<br>M.Augulytės nuotr.
Ekskursijai vadovavo gidas – istorikas, archeologas V.Vaitkevičius.<br>M.Augulytės nuotr.
Šventybrasčio bažnyčioje krikštytas poetas Cz.Miloszas.<br>M.Augulytės nuotr.
Šventybrasčio bažnyčioje krikštytas poetas Cz.Miloszas.<br>M.Augulytės nuotr.
Šventybrasčio bažnyčioje krikštytas poetas Cz.Miloszas.<br>M.Augulytės nuotr.
Šventybrasčio bažnyčioje krikštytas poetas Cz.Miloszas.<br>M.Augulytės nuotr.
Šventybrasčio bažnyčioje krikštytas poetas Cz.Miloszas.<br>M.Augulytės nuotr.
Šventybrasčio bažnyčioje krikštytas poetas Cz.Miloszas.<br>M.Augulytės nuotr.
Čia, Šventybrasčio kapinaitėse, ilsisi poeto Cz.Miloszo protėviai.<br>M.Augulytės nuotr.
Čia, Šventybrasčio kapinaitėse, ilsisi poeto Cz.Miloszo protėviai.<br>M.Augulytės nuotr.
Pro Šventybrastį einantis „Camino Lituano“ kelias pažymėtas šv.Jokūbo kriauklėmis ir geltonos spalvos rodyklėmis, rodančiomis kryptį link Santjago de Kompostelos miesto.<br>M.Augulytės nuotr.
Pro Šventybrastį einantis „Camino Lituano“ kelias pažymėtas šv.Jokūbo kriauklėmis ir geltonos spalvos rodyklėmis, rodančiomis kryptį link Santjago de Kompostelos miesto.<br>M.Augulytės nuotr.
Pro Šventybrastį einantis „Camino Lituano“ kelias pažymėtas šv.Jokūbo kriauklėmis ir geltonos spalvos rodyklėmis, rodančiomis kryptį link Santjago de Kompostelos miesto.<br>M.Augulytės nuotr.
Pro Šventybrastį einantis „Camino Lituano“ kelias pažymėtas šv.Jokūbo kriauklėmis ir geltonos spalvos rodyklėmis, rodančiomis kryptį link Santjago de Kompostelos miesto.<br>M.Augulytės nuotr.
 Šventybrasčio brastą galima lengvai perbristi.<br>M.Augulytės nuotr.
 Šventybrasčio brastą galima lengvai perbristi.<br>M.Augulytės nuotr.
 Iš senosios ąžuolų giraitės liko tik keturi medžiai.<br>M.Augulytės nuotr.
 Iš senosios ąžuolų giraitės liko tik keturi medžiai.<br>M.Augulytės nuotr.
 Iš senosios ąžuolų giraitės liko tik keturi medžiai.<br>M.Augulytės nuotr.
 Iš senosios ąžuolų giraitės liko tik keturi medžiai.<br>M.Augulytės nuotr.
Ant sausų ąžuolo lapų – tanino pūslelės. Iš jo gaminamas tvariausias rašalas.<br>M.Augulytės nuotr.
Ant sausų ąžuolo lapų – tanino pūslelės. Iš jo gaminamas tvariausias rašalas.<br>M.Augulytės nuotr.
4-ajame dešimtmetyje Šventybrastyje pastatytas paminklas 1863-iųjų sukilėliams išsilaikė ir per sovietmetį.<br>M.Augulytės nuotr.
4-ajame dešimtmetyje Šventybrastyje pastatytas paminklas 1863-iųjų sukilėliams išsilaikė ir per sovietmetį.<br>M.Augulytės nuotr.
Ąžuolinė nuoroda byloja, kad kadaise čia buvo kolūkio žemės.<br>M.Augulytės nuotr.
Ąžuolinė nuoroda byloja, kad kadaise čia buvo kolūkio žemės.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse – girnapusių muziejus po atviru dangumi.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse – girnapusių muziejus po atviru dangumi.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse – girnapusių muziejus po atviru dangumi.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse – girnapusių muziejus po atviru dangumi.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse – girnapusių muziejus po atviru dangumi.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse – girnapusių muziejus po atviru dangumi.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse – girnapusių muziejus po atviru dangumi.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse – girnapusių muziejus po atviru dangumi.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse kraštotyrininkas J.Žilevičius iš dubenuotųjų akmenų sudėliojo senovės lietuvių šventvietę.<br>M.Augulytės nuotr.
Švenčiuliškių kapinėse kraštotyrininkas J.Žilevičius iš dubenuotųjų akmenų sudėliojo senovės lietuvių šventvietę.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre žiesti ir lipdyti keramiką moko R.Galiauskas.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre žiesti ir lipdyti keramiką moko R.Galiauskas.<br>M.Augulytės nuotr.
Akmuo žymi paskutinio Upytės dvaro savininko Bistramo žūties vietą.<br>M.Augulytės nuotr.
Akmuo žymi paskutinio Upytės dvaro savininko Bistramo žūties vietą.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre yra visko, kas reikalinga keramikos dirbiniams pagaminti.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre yra visko, kas reikalinga keramikos dirbiniams pagaminti.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre yra visko, kas reikalinga keramikos dirbiniams pagaminti.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre yra visko, kas reikalinga keramikos dirbiniams pagaminti.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre yra visko, kas reikalinga keramikos dirbiniams pagaminti.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre yra visko, kas reikalinga keramikos dirbiniams pagaminti.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centro tekstilininkams atstatytas dvaro svirnas.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centro tekstilininkams atstatytas dvaro svirnas.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre austi, rišti, pinti juostas moko I.O.Vilienė.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre austi, rišti, pinti juostas moko I.O.Vilienė.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre austi, rišti, pinti juostas moko I.O.Vilienė.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre austi, rišti, pinti juostas moko I.O.Vilienė.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre austi, rišti, pinti juostas moko I.O.Vilienė.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės tradicinių amatų centre austi, rišti, pinti juostas moko I.O.Vilienė.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
 Upytės tradicinių amatų centre.<br>M.Augulytės nuotr.
Virvelės vejamos iš vienų rankų į kitas perduodant siūlų galus, prie kurių pririšti maišiukai su akmenimis.<br>M.Augulytės nuotr.
Virvelės vejamos iš vienų rankų į kitas perduodant siūlų galus, prie kurių pririšti maišiukai su akmenimis.<br>M.Augulytės nuotr.
Pačių nuvyta virvelė virto draugystės apyranke.<br> A.Petraitienės nuotr.
Pačių nuvyta virvelė virto draugystės apyranke.<br> A.Petraitienės nuotr.
Savomis rankomis nulipdytas molio dirbinys – mieliausias.<br> A.Petraitienės nuotr.
Savomis rankomis nulipdytas molio dirbinys – mieliausias.<br> A.Petraitienės nuotr.
Po molio lipdymo ir virvelių vijimo galima ir užkąsti.<br>M.Augulytės nuotr.
Po molio lipdymo ir virvelių vijimo galima ir užkąsti.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės, Tarnagalos piliakalnis vadinamas Čičinsko kalnu.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės, Tarnagalos piliakalnis vadinamas Čičinsko kalnu.<br>M.Augulytės nuotr.
Upytės, Tarnagalos piliakalnis vadinamas Čičinsko kalnu.<br>A.Strazdo (KPD) nuotr.
Upytės, Tarnagalos piliakalnis vadinamas Čičinsko kalnu.<br>A.Strazdo (KPD) nuotr.
V.Sicinskio mumija.
V.Sicinskio mumija.
Nauradų Mokas žino atsakymus į visus klausimus.<br>M.Augulytės nuotr.
Nauradų Mokas žino atsakymus į visus klausimus.<br>M.Augulytės nuotr.
Nauradų Mokas žino atsakymus į visus klausimus.<br>M.Augulytės nuotr.
Nauradų Mokas žino atsakymus į visus klausimus.<br>M.Augulytės nuotr.
„Romantic“ „Etno SPA“ lankytojai mėgaujasi maudynėmis kubiluose.<br>„Romantic“ „Etno SPA“ nuotr.
„Romantic“ „Etno SPA“ lankytojai mėgaujasi maudynėmis kubiluose.<br>„Romantic“ „Etno SPA“ nuotr.
Vakarienė Panevėžio „Romantic“ viešbučio restorane.<br>M.Augulytės nuotr.
Vakarienė Panevėžio „Romantic“ viešbučio restorane.<br>M.Augulytės nuotr.
Daugiau nuotraukų (49)

Lrytas.lt

Oct 22, 2019, 2:35 PM, atnaujinta Sep 17, 2020, 8:10 PM

Kelyje – beveik 150 stotelių

Visa tai ir dar daugybę paslapčių, įdomybių, staigmenų galima rasti išsiruošus turistiniais maršrutais po Šiaulių turizmo informacijos centro su kolegomis iš Lietuvos ir Latvijos nužymėtą tarptautinį kultūros kelią „Baltų kelias“ (International cultural route „Balts‘ Road“).

„Baltų kelias“ yra 2145 km ilgio, sujungtas tarsi iš kelių netaisyklingų kilpų ar besidriekiančių juostų, apimančių kuršių (apie 790 km), žiemgalių (apie 620 km) ir sėlių (apie 735 km) gyventas teritorijas Lietuvoje ir Latvijoje. Jis kviečia aplankyti gamtos ir kultūros objektus, paminklus bei įdomias vietas, dalyvauti  amatininkų siūlomose edukacinėse pratybose, sužinoti viliojančias virtuvės paslaptis.

Yra parengtas „Baltų kelio“ žemėlapis, kuris padės surasti lankytinas vietas. Jame pateikti aštuoni teminiai maršrutai: „Kuršių kovotojai. Pajuskite kuršių jėgą!“, „Kuršių kulto vietos. Pajuskite kuršių šventumą!“, „Galinga ir turtinga Žiemgala – pažink žiemgalius!“, „Kelionė po senųjų sėlių žemę“, „Laimės, meilės ir išminties kelias“, „Tautos atminties beieškant“, „Didysis Lietuvos istorijos pasakojimas“, „Šventosios ugnies kelias“.

Kartu su ratais ir jų ribas peržengiančiomis keliomis atkarpomis siūloma aplankyti 144 vietas ir objektus nuo didžiausios ir storiausios Baltijos šalyse Sasmakos alko liepos Latvijos Talsų krašte iki daugeliui jau lankyto Lietuvos etnokosmologijos muziejaus Labanoro regioniniame parke, nuo Liepojos amatininkų rūmų iki Dignajos piliakalnio rytiniame sėlių arealo pakraštyje Jekabpilio krašte. Aktyvaus turizmo gerbėjus turėtų sudominti „Kuršių vikingų stovykla“ Grobinios krašte (Latvija), gurmanus – rūkytų žuvų degustavimas Paviluoste (Latvija) ar tradicinių Kurzemės gyventojų patiekalų – „Spėlmanų smuklėje“ Alsungoje (Latvija).

Ten, kur vaikščiojo Cz.Miloszas

Praėjusią savaitę projekto „Baltų kelias“ partneris Nacionalinė regionų plėtros agentūra gidams, muziejininkams, žurnalistams surengė pažintinę kelionę „Baltų kelio“ maršrutu „Tautos atminties beieškant“.  Šis vienos dienos maršrutas, kaip ir kitos “Baltų kelio“ atkarpos, galėtų sudominti kultūrinio turizmo mėgėjus, norinčius turiningai praleisti laisvadienį.

Vedami gido – istoriko, archeologo, senosios Lietuvos šventviečių specialisto Vykinto Vaitkevičiaus, kelionę pradėjome nuo Šventybrasčio (Kėdainių r.), V.Vaitkevičiaus manymu, vieno labiausiai neįvertintų Lietuvos bažnytkaimių, kurio Dievo Atsimainymo bažnyčioje 1911-aisiais buvo pakrikštytas netoliese esančiuose Šateiniuose gimęs būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas Cz.Miloszas.

Giedrą bobų vasaros dieną darganų dar nesubjaurotu rudens auksu padengta žemė, ant kalnelio – geltona bažnyčia ir čia pat žaliuojantys seni ąžuolai, greičiausiai žymintys senovės lietuvių apeigų vietą, žemyn nusidriekiantis Nevėžio, arba, kaip vadino Cz.Miloszas, Isos, slėnis, tolėliau mėlynuojanti upė – viskas dvelkė ramybe ir paslaptingumu. Prie pat bažnyčios prigludęs tame pačiame „Isos slėnyje“ aprašytas grandinėmis apjuostas Cz.Miloszo protėvių iš motinos pusės kapas. Viename rašytojo tekste yra užuomina, kad ir pats norėtų būti čia palaidotas. Deja, Nobelio premijos laureatui nebuvo lemta grįžti į mažąją tėvynę.

Kaip tik ten, Šventybrastyje, Cz.Miloszas vaikystėje, metęs akmenį, užmušė žaltį ir ši nuodėmė jį lydėjo visą gyvenimą.

Šventybrasčio bažnyčios šventoriuje kyšo į žemę prasmegęs akmuo, čia gulintis turbūt nuo pagonybės laikų. Ant jo greičiausiai tarpukariu iškalta 1387-ųjų – Lietuvos krikšto – data. Dar vienas šiam kraštui būdingas senojo tikėjimo ir krikščionybės junginys.

Kelias nuo bažnyčios Nevėžio link – tūkstantmetis, jungęs Kauną ir Rygą. Iki šiol išlikusiu akmenų grindiniu kadaise dardėję pirklių, karo vežimai, traukusios kryžiuočių, švedų kariuomenės. Dabar juo eina piligriminio, turistinio, pažintinio kelio per Lietuvą „Camino Lituano“, prisijungiančio prie Europos šv.Jokūbo kelių tinklo, atkarpa. Kelias pažymėtas šv.Jokūbo kriauklėmis ir geltonos spalvos rodyklėmis, rodančiomis kryptį link Santjago de Kompostelos miesto.

Vietovė pavadinta Šventybrasčiu, nes čia yra brasta, įvedanti į Nevėžį. Ir ne bet kokia, o šventoji. Vieni pavadinimo kilmę sieja su kadaise čia buvusia pagonių šventviete, nors, atrodo, ji buvusi tolėliau, kita legenda byloja, kad netoli brastos, užtakyje, nuskendo kunigas, o jo vežtasis Švč.Sakramentas išplaukė.

Garsas apie šventąją brastą buvo palčiai paplitęs ir XVIII a. dvarininkai Zavišos čia pastatė bažnytėlę. Žinoma, kad XIX a. pirmojoje pusėje parapijos bažnyčioje buvo pakrikštijama dvigubai mažiau vaikų negu Šventybrasčio – ko gero, tėvai norėjo vaiką krikštyti šventoje vietoje, kad būtų laimingas.

„Brasta – puiki metafora, vaizdinys. Tai ir tiltas, ir skiriamoji riba, kartu ir bridimas, įsibridimas. Santykis daug glaudesnis negu visi kiti“, – vietos išskirtinumą pabrėžė V.Vaitkevičius.

Ąžuolų giraitėje – apie Medeiną ir rašalą

Netoli brastos yra kalva, kokios nėra net aplinkiniuose kraštuose – jos pietinis šlaitas išsaugojo keturis senolius ąžuolus. Tokiais ąžuolais buvo apaugusi visa kalva ir išlikusieji keturi yra senovės lietuvių ąžuolų giraitės palikimas.

Šie ąžuolai V.Vaitkevičiui buvo pretekstas priminti senovės lietuvių dievų olimpą, kurį rekonstravo vienas garsiausių lietuvių kilmės mokslininkų, naujos teorijos – semiotikos – kūrėjas, mitologijos tyrinėtojas Albertas Julius Greimas. Jame – vyrų triada: Perkūnas, Kalevelis, Andojas ir moteriškoji Medeina (Žvėrūna).

Neatsitiktinai stovint prie giraitės liekanų kalba krypsta į, anot A.J.Greimo, išskirtinę, originalią vietą lietuvių mitologijoje, palyginti ne tik su prūsų, bet ir kitų indoeuropiečių mitologija, užimančią, šalia trijų vyriškųjų dievų minimą moteriškąją deivę Medeiną. Pirmą kartą šaltiniuose ji paminėta kaip zuikių deivė, vėliau – girių deivė, o apskritai tai – gamtos deivė.

„Viskas, kas susiję su kultūra, jai kelia alergiją, – šiuolaikiškais terminais aiškino V.Vaitkevičius. – Pavyzdžiui, vestuvės – tai siaubas. Medeina apsaugo nuo miško, girios jėgų, kurios žmonėms nepavaldžios, nuo medžioklės pavojų. O nuo medžioklės – tik žingsnis iki karo. Tačiau jos santykiai su medžiotojais – antagonistiniai: žiūri, ką jie miške veikia, ar nedarys ko netinkama.

Medeinos veiklos sritis labai svarbi – gamta, ryšys su mišku, kurio Lietuvoje buvo labai daug. Lietuviai suprato, kad su juo būtina megzti ryšį, ir Medeina tam padėjo.“

Nutraukęs pasakojimą gidas staiga pradėjo kažko ieškoti tarp sudžiūvusių ąžuolo lapų. Pasirodo, pastebėjo tokį, ant kurio susidariusios tanino pūslelės. Taninas, gamtinė medžiaga su geležies pigmentu, – tvirčiausias rašalas.

„Jei ne tanino rašalas, nebūtų išlikę Leonardo da Vinci, kitų dailininkų piešinių, rankraščių. Iki šiol jį naudoja specialistai, restauruojantys senovinius rankraščius“, – ekskursijos dalyvių išsilavinimo spragas užkamšė V.Vaitkevičius.

Garbė nugalėtiesiems!

Dar viena reikšminga Šventybrasčio vieta – 1863 m. sukilimo priminimas. Čia įvyko kautynės tarp caro kariuomenės ir sukilėlių, kuriems mūšis nebuvo sėkmingas. Jie palaidoti Šventybrastyje šalia šventoriaus.

Beje, Cz.Miloszo senelis iš tėvo pusės Arturas Miloszas buvo 1863 m. sukilimo vado Zigmanto Sierakausko adjutantas. Nuo caro represijų jį išgelbėjo gretimo Ibėnų kaimo sentikiai, bendruomenės susirinkime nusprendę, kad galima melagingai prisiekti, jeigu tai išgelbės žmogaus gyvybę.

4-ajame dešimtmetyje Šventybrastyje pastatytas paminklas 1863-iųjų sukilėliams su užrašu „Garbė nugalėtiems!“ – vienas iš nedaugelio šio sukilimo atminimo ženklų, kurį tarpukario lietuviai vertino kaip savą. Jis išsilaikė ir per sovietmetį.

„Tai laisvės pasakojimo dalis. Gyvename protėvių žygių mitu, suvokdami, kad už laisvę pasiaukojęs žmogus – didžiausia vertybė“, – priminė V.Vaitkevičius.

Sustojimas girnapusių karalijoje

Toliau ekskursijos maršrutas žvyrkeliu vedė link Švenčiuliškių, kapinaičių, šventųjų akmenų, Jono Žilevičiaus ir Krekenavos muziejaus po atviru dangumi.

„Švenčiuliškiai – labai sena valda, senas kaimelis, minimas dar Vytauto laikais – tuomet vietovė padovanota Krekenavos klebonui, – pasakojo V.Vaitkevičius. – Bet, kaip paprastai būna, didžiausius darbus padaro paprasti žmonės.“

Jis kalbėjo apie J.Žilevičių, tautinę pajautą turėjusį felčerį, gyvenusį Krekenavoje. Čia jis įkūrė kraštotyrininkų būrelį, rinko medžiagą apie Krekenavos krašto šviesuolius – medžio meistrą Vincą Svirskį, kunigą Antaną Mackevičių ir kitus garsius žmones. Iš laukuose surinktų akmenų jiems pastatė paminklus.

J.Žilevičiui spaudė širdį matant, kaip melioracija viską griauna. Jis rinko girnapuses, išgelbėjo penkis dubenuotuosius akmenis ir nešė ne kur kitur, o į kapines – manė, ten jų niekas nelies. Jo rūpesčiu ir pastangomis kultūriniam-istoriniam gyvenimui prikeltos Švenčiuliškių kaimo kapinės, jose priglausta apie 300 girnapusių. Iš jų sulipdytos kompozicijos, o kartu su dubenuotaisiais akmenimis įrengta savotiška senovės lietuvių šventvietė, kaip ją įsivaizdavo autorius.

Ant vienos kompozicijų kraštotyrininkų vardu užrašyta: „Protėvių ir vaidilučių uždegta šventoji ugnele, šildyk mūsų širdis meilėje, vienybėje, santarvėje ir toliau šviesk kelią mūsų ainiams.“

Iš V.Vaitkevičiaus buvo įdomu sužinoti, kad dubenuotieji akmenys paplitę derlingiausiose Lietuvos žemėse – Vidurio Lietuvoje, kur didžiausi svirnai, klėtys.

Dubenuotieji akmenys – iš mūsų protėvių namų. A.J.Greimo manymu, tai – laumės akmenys. Jie buvo laikomi truputį įkasti į žemę, apdengti šiaudais ir buvo atidengiami tik svarbiais žmogaus gyvenimo momentais. Paprotys nutrūko apie XVI a. pradžią.

Į Upytę – susipažinti su amatais

Ilgiausiai ekskursijos dalyviai užtruko Upytės tradicinių amatų centre, kur ne tik daug sužinojo apie keramikos dirbinius ir audimą, bet ir patys lipdė, pynė virveles.

Atvykėlius pasitiko keramikas Romas Galiauskas. Jis paaiškino, kad centras iš Panevėžio savivaldybės ir ES lėšų pastatytas Upytės dvarvietėje, paskutiniai dvaro savininkai buvo Bistramai, tos pačios giminės, kuriai priklausė Bistrampolio dvaras, atstovai.

Centras įkurdintas iš ekologiškų medžiagų – šiaudų bei molio – pagal aukštaitiškos pirkios architektūros principus pastatytame name: jo karkasas užpildytas supresuotų ruginių šiaudų spudulais, sienos iš abiejų pusių aptinkuotos molio mišiniu, sijos išteptos sėmenų aliejumi. Svarbiausi dabar čia puoselėjami amatai – jau minėti keramika ir tekstilė, kuriai atstatytas svirnas. Tik liūdna, kad Upytės apylinkėse nebeauginami pluoštiniai linai, Upytės eksperimentinis ūkis, anksčiau lietuvių tautosakoje apdainuotiems linams skirdavęs šimtus hektarų, reorganizuotas.

Centro teritorijoje šiemet atnaujintas kryžius paskutinio Bistramo žuvimo vietoje – kai atėjo bolševikai, su dvaro savininku kilo ginčas ir jie jį nušovė. Antrojo pasaulinio karo metais pastatytas kryžius stovėjo nepaliestas per visą sovietmetį iki mūsų dienų, dabar atnaujintas pagal seną modelį.

Upytės tradicinių amatų centre laukiama grupių nuo darželinukų iki senjorų, gimtadienių ar kitų švenčių šventėjų ar šiaip pasibūti norinčių žmonių, juolab kad jis įsikūręs ant regioninio parko ribos, čia rengiamos įvairios šventės nuo kalendorinių iki valstybinių, kelis kartus per metus vyksta „Skaistaturgiai“, galima net pasportuoti – įrengti lauko treniruokliai.

O kad laikas čia neprailgsta, įsitikino ir ekskursijos dalyviai, patys įsitraukę į edukacinę veiklą – molio dirbinių gamybą. Gavę po gniužulėlį medžiagos, jie susikaupę lipdė kas lėkštę, kas dubenėlį, kas filigranišką žvakidę, o kas – tik kreivą peleninę (čia aš apie save). Tiesa, kol dirbiniai bus išdegti, teks bent porą mėnesių palaukti, užtat bus proga atvykti dar kartą.

Juostų audimo, rišimo ir pynimo mokanti audėja Irena Ona Vilienė taip pat nepaleido nepapasakojusi apie juostų įvairovę ir jų audimo subtilybes, o paskui davė užduotį nuvyti virveles – tokias piemenys anksčiau vydavo batams ar vyžoms surišti, o dabar praverčia madingoms apyrankėms.

Su kolege energingai kilnojant rankas prie nuleistų nuo lubų vilnonių siūlų ir stebint, kaip vis ilgėja trispalvė virvelė, šovė į galvą mintis, kad centras galėtų imtis ir papildomos veiklos, pavyzdžiui, santykių krizę išgyvenančių sutuoktinių terapijos – sustoję vienas priešais kitą, iš rankos į ranką perdavinėdami siūlų galus, turėtų laiko ramiai pamąstyti apie savo gyvenimą, o užsirišę ant riešo perkirptą virvelę, gal suvoktų, kad vis dėlto kai kas juos sieja. Na, bent jau ta draugystės apyrankė.

Atskiro paminėjimo vertas keramikas R.Galiauskas. Pusamžis vyras prisistato kaip jaunas keramikas, mat molinius dirbinius žiedžia ir lipdo dar tik penkerius metus. Jis nebaigęs jokių dailės kolegijų ar akademijų, kaip tikras amatininkas amatą perėmė iš patyrusių meistrų. Tiesiog prieš keletą metų pajutęs, kad nori keisti gyvenimą (gal tai buvo amžiaus vidurio krizė?), jis metė ligtolinę veiklą ir nėrė į molį.

Dabar jis darbuojasi ne tik Upytės tradicinių amatų centre, bet ir turi individualios veiklos – savo namuose, dar prieš šimtą metų senelio pastatytoje tikroje aukštaitiškoje dviejų galų troboje su kamara ir „kuchnia“ Panevėžio rajono Velžio seniūnijos Paberžio sodžiuje, rengia lipdymo vakarėlius su vakariene.

Pats keletą metų gyvenęs Prancūzijoje ir dirbęs valgyklos virtuvėje, išmoko ruošti įvairių patiekalų. Kol svečiai iš molio lipdo dirbinius, paruošia vakarienę. Nelygu svečių pageidavimai, – prancūziškos svogūnų, trintos cukinijų ar brokolių sriubos, lazanijos, įdarytų pyragų – kišų ar net vyne troškintą gaidį. Desertui galima pasigardžiuoti tiramisu, apverstu kremu.

Istorija, pagardinta pramanais

Upytė daug kam pirmiausia asocijuojasi su Čičinsko vardu. Netoliese stūksantis Upytės,  Tarnagalos piliakalnis taip ir vadinamas – Čičinsko kalnu. Šią kalvą stačiais šlaitais iš vakarų, šiaurės ir rytų supa pelkėtos pievos, o pietuose ji susisiekia su gretima aukštuma. Ir šiandien medžiais ir krūmais apaugusioje kalvoje tebėra akmenimis sutvirtintas pylimas, slėpiningų mūro liekanų, didžiulė dauba, kuri, matyt, ir davė peno legendoms apie nuskendusį Čičinsko dvarą.

Apie patį Čičinską pasakojamos viena už kitą baisesnės istorijos. Neva Čičinskas velniškomis piktadarystėmis baugino ir kankino žmones. Ištvirkęs bajoras merginoms liepdavęs lipti į medį ir kukuoti gegutėmis, o savo dvare keldavęs orgijas. Po vienos tokios, iškeltos Kalėdų išvakarėse, Čičinskas buvęs nutrenktas Perkūno, o dvaras skradžiai prasmegęs. Vietos žmonės dar ilgai iš ten girdėję giedant gaidžius, baubiant jaučius ir visokiausius kitus keistus garsus.

Manoma, kad Čičinsku virto XVI a. Upytėje gyvenusių bajorų Sicinskių atstovas Vladislovas, reformatas,  Radvilų šalininkas, nekenčiamas lenkų bajorijos ir kunigų. 1652 m. jis pasinaudojo liberum veto teise ir išardė Varšuvos seimą. Taip buvo parengta dirva 1655 m. Kėdainių sutarčiai su švedais ir buvo pristabdytas lenkų šlėktijos įsigalėjimas Lietuvoje.

Kai Lietuvoje vėl atsigavo Katalikų bažnyčia, buvo sukurtas mitas apie neva tironą, katalikų skriaudiką ir valstybės priešą Čičinską. Po Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Čičinsko mumija buvo ištraukta iš koplyčios ir ja baidydavo miestelėnus. Kai mumiją vyskupas liepė palaidoti, dievdirbys A.Valatas išdrožė iš medžio net tris Čičinsko atvaizdus ir nešiojo po smukles. Sako, kad viena išlikusi Kauno karo muziejuje, bet bent jau V.Vaitkevičius jos nematė.

Vienam populiariausių neigiamų lietuvių tautosakos personažų duoklę atidavė ir literatūros klasikai. Bene garsiausia yra Maironio baladė „Čičinskas“.

Tačiau nevertėtų visko imti už gryną pingą. Kaip sakė V.Vaitkevičius, V.Sicinskis, reformatas, pasirinktas atpirkimo ožiu, blogio įsikūnijimu, jam suversta kaltė dėl Seimo sužlugdymo, nors išties aplinkybės buvusios ne visai tokios. Beje, dar iki V.Sicinskio dėl liberum veto buvo sužlugę gal 14 Seimų. Pirmieji tekstai apie Čičinską pasirodė XVIII a., praėjus 100 metų nuo liudytojų mirties.

Tiesa, Perkūno jo giminės istorijoje būta, tačiau ne jį, o tėvus Joną ir Izabelę Sicinskius Vilniuje lovoje nutrenkė keistai į kambarį įriedėjęs kamuolinis žaibas.

„Svarbu Perkūno įvaizdis padavime apie Čičinską, – savo temą tęsė V.Vaitkevičius. – Jis – teisingumo įsikūnijimas, jam užtenka mažojo piršto – kibirkšto (žmonės mažąjį pirštą vadino kibirkštu) – ugniai įžiebti. Perkūnas – aukščiausiojo teismo teisėjas ir vykdytojas. Be to, jis kariuomenės globėjas, padedantis pasiekti pergalę, jis pavasarį atrakina žemę, kad būtų galima sėti. Jis – ir muzikos globėjas, be jo negali būti vestuvių.“

Jeigu nori sužinoti tiesą, kreipkis į Moką

Iš Upytės ekskursantų maršrutas driekiasi Nauradų (Smilgių sen., Panevėžio r.) šventvietės link, kur stūkso didžiulis apeiginis akmuo, vadinamas Moku. Vėl lėtai judėdami žvyrkeliu, pasiekiame reikiamą vietą. Mokai – tai akmenys, iš kurių galima slapta ką nors sužinoti.

Tokių žinojimo vietų, pasak V.Vaitkevičiaus, nėra daug, bet tie, kurie žinomi, įeina į mūsų aukso fondą: Mokas ir Mokiukas Šeimaties kaime (Tauragnų sen., Utenos r.) , Mokas Sukinių kaime (Pabaisko sen., Ukmergės r.), Generolas Mokas Dieveniškėse (Šalčininkų r.).

Nauradų akmuo atkastas neseniai ir V.Vaitkevičius papasakojo jo atradimo istoriją: „Atrodė, kad ir Lietuvoje, ir Baltarusijoje žinome visus akmenis, kurie moka, viską žino, atsako į visus klausimus: Mokai, Mukai, Mokulatai.

Atsitiktinai sužinojau, kad yra dar vienas. Pas mus dirbo krosnių meistras, kuris, pasiklausęs mūsų kalbų, pasakė žinąs akmenį, apie kurį močiutė, jei ko nežinai, sakydavo: „Eik pas Moką, pabučiuok į rūrą ir viską sužinosi.“ Šiose vietovėse žinomas posakis: „Pačiupinėk akmenį ir mokėsi.“ Net mokytojai, pyktelėję ant neišmanių vaikų, patardavo: „Eikit pas Moką pasimokyti.“

Akmuo suvokiamas kaip turintis kūno dalis. O tai, kad moko, suteikia žinių, ateina iš senų laikų, gali būti siejama su žinių dievu Andoju.

Bevaikės moterys eidavo prašyti pagalbos, vyrus, kurie su žmona nesusilaukia vaikų, siųsdavo: „Eik pasimokyti pas Moką, kaip vaikus daryti“, jaunamartės vestuvinius marškinius palikdavo ant Moko, o kitą dieną ateidavo su aukomis.“

Dabar prie Moko atvykę turistai šmaikštauja, spėlioja, kurioje pusėje ta rūra, kurią reikia pabučiuoti, bet mūsų protėviams viskas buvo tikra, jie tuo tikėjo. Ar sulaukdavo atsakymo iš Moko?

„Žmogus tiesiog suprasdavo, kaip elgtis, kaip gyventi. Kol pareidavo nuo Moko iki namų, manau, sužinodavo atsakymą“, – svarstė V.Vaitkevičius.

Nauradų akmuo ilgai gulėjo prasmegęs žemėse, buvo matyti tik viršūnė, bet jau tada jis atrodė įspūdingai. Turistams jis buvo nelengvai pasiekiamas: reikėjo bristi per pievas ar eiti dirbamąja žeme. 2013 m. Aplinkos apsaugos rėmimo fondo lėšomis sutvarkyta akmens aplinka: jis atkastas, Alkupio upelio link nuvestas drenažas, įrengtas privažiavimas. Akmuo tapo prieinamas lankytojams.

Gerų įspūdžių!

Šią vienos dienos kultūrinę-istorinę išvyką galima baigti Panevėžyje, „Romantic“ viešbutyje, įsikūrusiame atnaujintame istoriniame malūne pačiame miesto centre. Čia yra vienintelis Lietuvoje „Etno SPA“, kuris, kaip teigia šeimininkai, remiasi senovės lietuvių tradicijomis bei jų šaknimis.

Kiek ten tų tradicijų, dievai žino, iš esmės čia viskas modernu, kaip ir kituose SPA, tik įvilkta į etnografinį rūbą: garų kapsulė – medinė, vietoj vonių – kubilai, patalpose kvepia ne aitriais indiškais smilkalais, o lietuviškomis laukų žolėmis ir gėlėmis, SPA šeimininkė Giedrė vilki stilizuotus aukštaitiškus tautinius drabužius, vaišina žolelių arbata arba arbatos grybo antpilu.

Visi mūsų ekskursijos dalyviai vakare buvo išsišiepę it pelės žirniuose. Ir ko gi nesidžiaugti: tiek pamatė, išgirdo, sužinojo, visi vienu balsu tvirtino pirmą kartą lankęsi šiose vietose. Tikėkimės, kad ir kiti keliautojai „Baltų kelio“ maršrutais patirs tą patį.

Projekto „Baltų kelias“ iniciatoriai yra parengę ne tik žemėlapį, bet ir informacinį leidinį, kuriame trumpai pristato visus kelyje esančius objektus, nurodomos jų GPS koordinatės. Informacijos galima gauti ir interneto svetainėje baltukelias.lt.

 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.