Barbarų vado ir skerdiko istorija: paskleidė legendą apie maro aukomis apšaudytą miestą

„Žmonės, kurie dar neseniai atrodė žvalūs ir stiprūs, netikėtai ir nepaaiškinamai pasiligodavo ir jų kūnai imdavo nykti priblokštos šeimos akivaizdoje. Kraujas dingdavo iš po odos ir ši tapdavo bespalvė, tada kirkšnyse ištindavo limfmazgiai, iš kurių sunkėsi kraujas ir pūliai. Paskui limfmazgiai ištindavo pažastyse ir kakle. Tokius ištinusius limfmazgius vėliau imta vadinti bubonais (graikiškai boubon –  kirkšnis); iš čia kilo ir medicininis ligos pavadinimas –  buboninis maras“, – knygoje „Čingischanas“ (išleido „Briedis“) rašo J. Weatherfordas.

Sergantieji maru ir piktąsias dvasias bandantis nuvaryti „gydytojas“. Viduramžių Europos miniatiūra.
Sergantieji maru ir piktąsias dvasias bandantis nuvaryti „gydytojas“. Viduramžių Europos miniatiūra.
Temudžino paskelbimas Čingischanu, tai yra „vandenynų valdovu“. 1206 m. Būtent taip šią ceremoniją įsivaizdavo europiečiai. Piešinys iš Vakarų Europos rankraščio.
Temudžino paskelbimas Čingischanu, tai yra „vandenynų valdovu“. 1206 m. Būtent taip šią ceremoniją įsivaizdavo europiečiai. Piešinys iš Vakarų Europos rankraščio.
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Mirties triumfas. Pieterio Bruegelio Vyresniojo pav., apie 1562 m.
Mirties triumfas. Pieterio Bruegelio Vyresniojo pav., apie 1562 m.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Oct 28, 2019, 8:32 PM, atnaujinta Oct 28, 2019, 8:49 PM

Ką mes žinome apie Čingischaną? Beveik nieko, išskyrus tai, kad šis mongolų genčių karvedys kadaise nukariavo didžiulę Azijos dalį ir kėlė rimtą grėsmę visai Europai. 

Krikščioniškuose viduramžių šaltiniuose Čingischanas (apie 1155–1227) dažniausiai vaizduojamas kaip kruvinas barbaras, o jo imperija – laukinių žmonių ir pasibaisėtinų papročių valdoma valstybė, kurioje karaliauja tamsa, chaosas ir bedievystė.  

Šis mitas ilgam įsitvirtino Europos istoriografijoje. Vakarų kultūros žmonės ilgus šimtmečius bet kokį barbarišką elgesį vertino kaip „mongolišką“, o pačius mongolidus – kaip rasę, kurioje dominuoja negailestingi naikinimo instinktai. 

Bet ar šie dar XX a. pradžioje populiarūs vertinimai buvo pagrįsti? Šiuolaikiniai mokslininkai kategoriškai nesutinka su tokiais apibendrinimais. Vienas jų – Jungtinių Valstijų etnografas, antropologijos profesorius Jackas Weatherfordas. 

Savo knygoje mokslininkas paneigia sunkiai išjudinamus stereotipus apie „niūrią, atsilikusią Rytų tironiją“. Remdamasis daugybe išlikusių šaltinių jis įrodo, kad Čingischanas nebuvo pamišęs skerdikas, kaip dažnai įsivaizduojama, bet išmintingas, gana nuosaikus valdovas. 

Šios istorinės asmenybės sukurtoje ir išplėstoje valstybėje stiprėjo kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, buvo uždrausti kankinimai, garantuota tikėjimo laisvė. Čingischano ir jo įpėdinių imperija nebuvo jokia tamsybių tamsybė, bet savo laikmetį visiškai atitikusi ir kai kur net aplenkusi viduramžių valstybė. 

Bet svarbiausia yra tai, kad Čingischano didybė nebuvo likimo dovana. Ją jis susikūrė pats, iš niekam nežinomo stepių vaduko tapęs daugelio kraštų nukariautoju.  

Kodėl skaitytoją turėtų sudominti ši knyga? Ne tik todėl, kad J. Weatherfordo „Čingischanas“ Vakarų pasaulyje tapo bestseleriu ir sulaukė daugybės palankių vertinimų, o pats karvedys istorikų pripažintas viena reikšmingiausių asmenybių per visą žmonijos istoriją. 

Ši knyga padeda suprasti Europos ir Azijos istorijos vingius bei jų įtaką, atspindį šiandienos pasaulyje. Pateikiame jos ištrauką apie marą.

* * *

1332 m. mongolų vasaros sostinės Šanadu rūmuose vyravo sumaištis, panika ir sielvartas. Valdančioji šeima čia užsibuvo gerokai po vasaros pabaigos ir, nepaisant pastangų nuslėpti krizę, buvo akivaizdu, kad mongolų valdovai įsivėlė į tokius nuožmius vidinius konfliktus, jog kilo grėsmė dinastijos tęstinumui. 

Iš likusių painių rašytinių šaltinių sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyko, bet susidaro įspūdis, kad Didžiojo chano titulas žaibiškai pereidinėjo iš brolio broliui ir iš tėvo sūnui nužudymų, dingimų ir įtartinų mirčių sūkuryje. Nuo 1328 iki 1332 m. sostą buvo užėmę mažiausiai keturi Auksinės šeimos nariai, o septynmetis Rinčinbalas jame išsilaikė vos du mėnesius. Visus sukaustė baimė. Auksinėje šeimoje ir jos aplinkoje pavojus mirti siaubinga mirtimi, rodės, grėsė kiekvienam – nuo jauniausio iki seniausio, nuo žemiausio tarno ir Didžiojo chano.

Beveik tokia pat sumaištis ir nerimas tvyrojo ne tik sostinėje, bet ir už jos ribų, tačiau visuomenei pavojų kėlė ne įsiveržėliai iš užsienio ir ne sukilėliai. Paniką sėjo grėsmingesnis ir paslaptingesnis, bet akivaizdžiai matomos pragaištingos žalos darantis priešas – maras. Žmogus ryte galėjo jaustis sveikas, bet staiga jį užklupdavo karščiavimas, vėmimas ir viduriavimas. 

Žmonės, kurie dar neseniai atrodė žvalūs ir stiprūs, netikėtai ir nepaaiškinamai pasiligodavo ir jų kūnai imdavo nykti priblokštos šeimos akivaizdoje. Kraujas dingdavo iš po odos ir ši tapdavo bespalvė, tada kirkšnyse ištindavo limfmazgiai, iš kurių sunkėsi kraujas ir pūliai. Paskui limfmazgiai ištindavo pažastyse ir kakle. Tokius ištinusius limfmazgius vėliau imta vadinti bubonais (graikiškai boubon –  kirkšnis); iš čia kilo ir medicininis ligos pavadinimas –  buboninis maras

Kai limfmazgiai labai smarkiai ištindavo, jie sprogdavo. Dėl deguonies trūkumo kūne ir džiūvančio kraujo po oda ligonis pajuosdavo, todėl šią ligą pradėta vadinti Juodąja mirtimi. Vos po kelių agonijos dienų asmuo paprastai mirdavo. Kai kada liga paveikdavo ne limfmazgius, o plaučius ir kai juose oras sumišdavo su krauju ir putomis, tokie ligoniai uždusdavo. Smarkiai kosėdami, čiaudėdami ir dūsuodami jie užkrėsdavo esančius šalia.

Nors to neįmanoma patikrinti, tikėtina, kad ši liga bus prasidėjusi Kinijos pietuose, o paskui mongolų kariai užkratą atgabeno į šiaurę. Maro bakterijos gyvena blusose, kurios keliavo su žiurkėmis iš pietų transportuojant maisto krovinius ir kitokią duoklę. Nors paprastai blusos neužkrečia žmonių, o arklių kvapas jas atbaido, jos gali gyventi maišuose su grūdais, drabužiuose ir kitose vietose netoli žmonių, laukdamos progos ant jų užšokti. 

Kai užkrėstos blusos atkeliavo į Gobio dykumą, jos lengvai rado svetingą prieglobstį švilpikų urvuose ir didelėse graužikų kolonijose, kur gyvena iki šiol. Mongolijos stepėse maras išliko užkrečiamas, bet dėl mažo gyventojų tankio kėlė mažesnį pavojų. 

Net dabartiniais laikais maras vasaromis pasiglemžia saujelę aukų, bet kadangi krašte tiek daug arklių, būstuose nėra blusų ir ši liga nepasiekia epidemijos masto. Užtat tankiai gyvenamuose Kinijos miestuose, o vėliau ir kitose urbanizuotose vietovėse maras turėjo puikias sąlygas tarpti žiurkių populiacijose. Žiurkės taip ilgai gyveno šalia žmonių, jog niekam nekilo įtarimų, kad jos galėtų būti ligų šaltinis.

Pasak tų laikų metraštininkų, 1331 m. Hebėjaus provincijoje mirė 90 procentų žmonių. Teigiama, kad iki 1351 m. dėl maro Kinija prarado nuo pusės ir dviejų trečdalių gyventojų. XIII a. pradžioje Kinijoje gyveno apie 123 milijonus žmonių, bet iki XIV a. pabaigos jų liko tik 65 milijonai. 

Kinija funkcionavo kaip Mongolų pasaulio sistemos gamybos centras ir, prekėms keliaujant iš Kinijos, kartu keliavo liga, kuri, rodės, plito iškart visomis kryptimis. Archeologiniai kasinėjimai, vykdyti šalia tradicinių prekybos punktų, rodo, kad 1338 m. maras per Tian Šanio kalnus pasiekė krikščionių faktoriją prie Isyk Kulio ežero Kirgizstane ir ją sunaikino. 

Maras buvo prekybos epidemija. Tais pačiais maršrutais ir karavanais, kurie XIII ir XIV a. jungė eurazietišką pasaulį, dabar keliavo ne tik šilkas ir prieskoniai. „Persėdimo“ stotyse, arba jamuose, „persėsdavo“ ir blusos, taigi ir pati liga. 

Kartu su prabangiais audiniais, egzotiškais aromatais ir įmantriais juvelyriniais dirbiniais karavanai gabeno ir blusas, o šios platino marą iš stovyklos į stovyklą, iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą, iš žemyno į žemyną. Net jei maras sunaikindavo vos vieną itin svarbią stotį kalnų perėjoje ar blokuodavo maršrutą per dykumą, tai galėjo izoliuoti didžiulį imperijos regioną.

1345 m. maras pasiekė Aukso ordos sostinę Volgos deltoje –  Senąjį Sarajų. Tuo metu kipčiakų chanas Džanibekas ruošėsi apgulti Kafos uostą Kryme, kur buvo Genujos pirklių prekybos postas, daugiausia skirtas vergų iš Rusios eksportui į Egiptą. 

Mongolai kai kada bendradarbiaudavo su šiais vergų pirkliais iš Italijos, tačiau retsykiais nuspręsdavo užgniaužti jų prekybą. Mongolų valdžia kelis kartus buvo panaikinusi faktoriją ir išvariusi genujiečius, bet kassyk atlyždavo ir leisdavo jiems grįžti. Siekdami išvengti mongolų grėsmės ir apsaugoti savo prekybą, genujiečiai miestą apjuosė galinga gynybine siena; antra, vidinė, siena turėjo ginti faktorijos centrą.

Kai Džanibeko kariuomenėje ėmė siausti maras, jis buvo priverstas nutraukti Kafos apgultį, tačiau liga iš jo stovyklos lengvai persimetė į uostą. Remiantis vieno europiečio pasakojimu, Džanibekas įsakė nuo maro mirusių karių kūnus katapultomis svaidyti į miestą, ir nors genujiečiai bandė tų kūnų atsikratyti mesdami juos į jūrą, mieste prasidėjo maro epidemija. 

Nors ši istorija paplito, ji nebuvo pagrįsta liudininkų pasakojimais. Vienintelis žinomas rašytinis jos šaltinis – šalia Genujos, Pjačencoje, dirbusio notaro Gabrielio de Mussio pasakojimas. Jis savo ruožtu teigė tą istoriją išgirdęs iš kažkokių jūreivių. 

Kadangi lavonai nekvėpavo ir negalėjo įprastu būdu platinti maro, vadinasi, tai turėjo padaryti blusos, kurių buvo mirusių mongolų karių drabužiuose. Ši istorija atrodo abejotina, bet ne todėl, kad mongolai būtų nenorėję tokiu būdu platinti maro – tiesiog tai nepanašu į strategiją, galinčią padėti siekti pergalės.

Žmogaus valia ar be jos, maras jau išplito ir neketino sustoti. Skubiai išplaukę iš Kafos uosto, genujiečiai ir kiti pabėgėliai užkratą pernešė į Konstantinopolį, iš ten jis lengvai pasiekė Kairą ir Italijos uostamiestį Mesiną. Miestai buvo ideali vieta marui plisti, o uždara laivų aplinka tapo idealiu inkubatoriumi, nes čia žmonės, žiurkės ir blusos gyveno itin glaudžiai, be to, nebuvo nei arklių, nei ugnies – tų dviejų dalykų, kurių blusos labiausiai vengia. 

Prekybiniais sausumos maršrutais liga plito palyginti lėtai, nes jai tekdavo laukti tinkamo vežimo ar krovinio, tačiau burlaiviais ji keliavo palankaus vėjo greičiu. 1348 m. maras nusiaubė Italijos miestus, o tų pačių metų birželį atėjo ir į Angliją. Iki 1350-ųjų žiemos maras, iš Farerų salų kirtęs Šiaurės Atlantą, per Islandiją pasiekė Grenlandiją. Maras galėjo pražudyti apie 60 procentų Islandijos gyventojų ir tikriausiai tapo pagrindiniu veiksniu, dėl kurio galutinai išnyko Grenlandijos vikingų kolonija. 

Remiantis kai kuriais skaičiavimais, 1340–1400 m., tai yra per šešiasdešimt metų, Afrikos gyventojų skaičius nuo 80 milijonų sumažėjo iki 68 milijonų, o Azijos – nuo 238 milijonų iki 201 milijono. Bendras pasaulio gyventojų skaičius – įskaitant abi Amerikas, kurioms maras smogs po dviejų šimtmečių – nuo maždaug 450 milijonų sumažėjo iki 370–375 milijonų. 

Taigi per šešis paskutinius XIV a. dešimtmečius pasaulis neteko mažiausiai 75 milijonų žmonių, arba daugiau kaip po milijoną kasmet. Daugėjant duomenų, moksliniai tyrimai rodo vis didesnius praradimus. Pasak mokslininkų, minėtu laikotarpiu Europos gyventojų skaičius nuo apytikriai 75 milijonų sumažėjo iki 52 milijonų. Vien Europos žemynas prarado maždaug tiek žmonių, kiek jų XX a. visame pasaulyje mirė nuo ŽIV, tačiau XIV a. Europai tai reiškė pusės ar trečdalio gyventojų netektį. 

Kad galėtume palyginti, Europą niokojusiose kovose Antrojo pasaulinio karo metais Didžioji Britanija prarado mažiau kaip 1 procentą gyventojų, o Prancūzija, kurioje vyko daug įtemptų mūšių, neteko 1,5 procento. Vokiečių praradimai siekė 9,1 procento. Prisidėjus papildomiems pragaištingiems veiksniams, Lenkija ir Ukraina per Antrąjį pasaulinį karą neteko 19 procentų gyventojų, bet net ir šis rodiklis procentine išraiška yra gerokai mažesnis už maro padarinius XIV a. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.