Asmeninis Hitlerio pilotas: „Jam kelionės oru atrodė kaip neišvengiamas blogis“

Trečiojo reicho fiureris Adolfas Hitleris – vienas pirmųjų XX a. politikų, kovoje dėl valdžios sėkmingai panaudojęs aviaciją. Norėdamas kuo plačiau paskleisti savo idėjas ir kuo dažniau gyvai susitikti su savo rinkėjais, A. Hitleris sudarė gana intensyvų skrydžių į įvairius Vokietijos miestus grafiką. Dažniausiai fiurerį skraidino ištikimasis pilotas Hansas Bauras.

 A. Hitleris ir H. Bauras derina skrydžių maršrutą.<br> Leidėjų nuotr.
 A. Hitleris ir H. Bauras derina skrydžių maršrutą.<br> Leidėjų nuotr.
 A. Hitleris su komanda H. Bauro pilotuojamame lėktuve. Nuotraukoje matyti gerbėjų įteiktos gėlės.<br> Leidėjų nuotr.
 A. Hitleris su komanda H. Bauro pilotuojamame lėktuve. Nuotraukoje matyti gerbėjų įteiktos gėlės.<br> Leidėjų nuotr.
 Lėktuvo numeris D-2600 reiškė, kad juo skraido A. Hitleris.<br> Leidėjų nuotr.
 Lėktuvo numeris D-2600 reiškė, kad juo skraido A. Hitleris.<br> Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Nov 7, 2019, 10:50 PM

Bavarijoje gimęs H. Bauras su aviacija susipažino Pirmajame pasauliniame kare. Jis sėkmingai dalyvavo padangių kautynėse, gavo garbingų apdovanojimų. Pasibaigus karui, tapo vienu pirmųjų ir labiausiai patyrusių kompanijos „Lufthansa“ lakūnų.

Būtent H. Bauro patirtis ir nacionalistinės pažiūros patraukė A. Hitleriui artimos aplinkos dėmesį. Pirmojo pasaulinio karo veteranui buvo pasiūlyta tapti asmeniniu kylančios Vokietijos politinės žvaigždės pilotu ir eiti šias pareigas iki pat Trečiojo reicho žlugimo.

Kokie santykiai siejo šiuos du žmones? Apie ką jie kalbėdavosi? Koks buvo A. Hitleris – viena pačių žiauriausių asmenybių žmonijos istorijoje – H. Bauro akimis? 

H.Bauro atsiminimų knygą „Aš buvau Hitlerio pilotas“ išvertė Rima Čeliauskaitė, išleido leidykla „Briedis“. Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką. 

***

Vieną 1932-ųjų kovo dieną, grįžus į Miuncheną po planinio reiso, skrydžių vadovas man pasakė, kad skambino „toks ponas Hitleris“ ir norėjo su manim pasikalbėti. Ar negalėčiau su juo pasimatyti Ruduosiuose namuose, kuriuose Miunchene įsikūrusi nacių vadovybė? Paaiškėjo, kad jis norėjo užsisakyti lėktuvą, kuriuo galėtų skraidyti po Vokietiją per politinę kampaniją prieš artėjančius visuotinius rinkimus, o aš jam buvau rekomenduotas kaip patikimas pilotas.

Anksčiau toje vietoje nebuvau lankęsis, bet nuvykau ten savo automobiliu, kur mane labai draugiškai pasitiko pats Hitleris, užėmęs kuklų kambarį pirmame aukšte. Jis paaiškino, ko nori, ir pabrėžė, kad darbas bus labai sunkus, mat jis norėjo žaibiško turo – gal net aplankyti penkis miestus per dieną. Kancleris Bruningas galėjo kreiptis į milijonus žmonių vienu metu; jei jis, Hitleris, rinktųsi tik geležinkelį ir automobilius, galėtų dalyvauti poroje susitikimų gal dviejuose skirtinguose miestuose per vieną vakarą, bet tikrai ne daugiau. Todėl jis linkęs keliauti lėktuvu, nors, tiesą sakant, kelionėmis oru nelabai pasitiki. Tačiau mane, kaip puikų pilotą, jam rekomendavo keli žmonės.

Kai sutikau pilotuoti jo lėktuvą ir paaiškinau technines galimybes, jis man prisipažino, kodėl taip įtariai vertina lėktuvus kaip transporto priemonę. 1920-aisiais Kappo pučo metu Ritteris von Greimas, vėliau tapęs generolu, svarbiais reikalais skraidino jį iš Miuncheno į Berlyną karo metų lėktuvu. Matomumas buvo prastas, o juos taip kratė, kad Hitleriui net pasidarė bloga. Be to, von Greimas turėjo priverstinai leistis Juterborge, kuris priklausė „raudoniesiems“. Kaip paaiškino Hitleris, laimei, jis turėjęs ir „baltųjų“, ir „raudonųjų“ dokumentus, tad vos pamatęs kareivius raudonais raiščiais pateikė jiems „raudonuosius“ dokumentus ir paprašė degalų, kad galėtų nusigauti iki Berlyno svarbiais reikalais. Kai jie pagaliau atvyko į Berlyną, Kappo pučas buvo pasibaigęs. Hitleris pasakė, kad verčiau būtų likęs namie!

Paaiškinau, kad šiandienė civilinė aviacija ir šiuolaikiniai trimotoriai lėktuvai yra visai kitokie nei karo metų lėktuvai 1920-aisiais ir kad šiaip jau jis neatrodo kaip žmogus, kurį greitai supykina ore. Tiesą sakant, labai gerai įžvelgdavau tokius dalykus: stebindavau savo ekipažo narius, skubiai metęs akį į keleivius ir parodęs, kuriems greičiausiai pasidarys bloga; paprastai būdavau teisus. Bet dėl visa pikta pasiūliau Hitleriui sėdėti šalia manęs mechaniko vietoje, nes iš jos daug matyti ir galima nukreipti dėmesį, tad lieka maža tikimybė susirgti skrydžio liga, kuri iš esmės yra tik psichologinis dalykas. Dažnai taip elgdavausi su silpnos sveikatos žmonėmis ir niekuomet nesuklysdavau.

Hitleris buvo padrąsintas, bet ne iki galo. Jam kelionės oru atrodė kaip neišvengiamas blogis, nors jis ir nori paskleisti žmonėms žinią per rinkimų kampaniją. Kadangi daugelis susitikimų turėjo vykti vakarais, dažnai tektų skristi sutemus; miestai, kuriuose bus rengiami susitikimai, gana toli vienas nuo kito, tad mums tektų įveikti didžiausius atstumus per trumpiausią įmanomą laiką, o Hitleris kiekviename susitikime praleistų ne daugiau kaip ketvirtį valandos ar dvidešimt minučių.

Rinkimų kampanija turėjo trukti porą savaičių su vienos, daugiausia dviejų dienų pertrauka, kad pirmosios savaitės pabaigoje Hitleris galėtų pailsėti nuo varginančių kalbų po kelis kartus per vakarą ištisą savaitę.

Hitleris tuomet mane paliko su savo adjutantu Bruckneriu, kad aptartume detales, ir man buvo išdėstytas rinkimų kampanijos planas. Kai kuriuos miestus reikėjo išbraukti, nes juose nebuvo tinkamo aerodromo nusileisti, bet galiausiai sutarėme dėl 60–65 miestų ir susitikimo datų bei laiko. Pirmasis rinkimų kampanijos skrydis prasidėjo 1932 metų balandžio 3 dieną, o baigėsi po trijų savaičių – balandžio 24-ąją. Pakilome iš Miuncheno ir skridome į Dresdeną. Oras buvo puikus; skrydžio metu Hitleris jautėsi gerai ir buvo puikios formos, kai Dresdene kreipėsi į žmonių minią. Po pusvalandžio skridome į Leipcigą, kur jis kalbėjo garsiojoje Parodų salėje. Po 45 minučių buvome pakeliui į Chemnicą, o iš ten – į Plaueną, kuriame nusileidome jau sutemus. Pirmosios dienos vakarą Hitleris išrinko didžiausią iš galybės puokščių, kurias gavo per dieną, ir įteikė man sakydamas:

– Baurai, puikiai atlikote savo darbą. Nuo šiol kelionėmis lėktuvu esu susižavėjęs.

Kitą rytą devintą valandą skridome į Berlyną. Nors vakarykštė diena ir buvo sunki, Hitleris jautėsi gerai ir tikrai buvo patenkintas susitikimų sėkme. Kelionėje jis skaitė įvairius laikraščius. Berlyne jį pasitiko didžiulė minia, tą vakarą jis kalbėjo didžiuosiuose Berlyno sporto rūmuose.

Buvo užsakytas dar vienas „Lufthansa“ lėktuvas – F-13, kurį pilotavo aviacijos kapitonas Steidelis. Jame priešais mus skrido Seppas Dietrichas ir vienas ar du žurnalistai. Kai nusileisdavome, Dietrichas jau būdavo ten, pranešdavo apie situaciją ir tuomet skrisdavo į kitą miestą.

Balandžio 6 dieną skridome iš Berlyno į Viurcburgą, paskui – į Fiurtą, o užbaigėme Niurnberge. Tačiau kitą dieną oras taip pablogėjo, kad buvo nutraukti visi skrydžiai. Buvo prognozuojamos audros, sniegas ir kruša iš vakarų, taip ir nutiko – Fiurto aerodrome net turėjome pritvirtinti savo lėktuvą prie žemės, kad nenupūstų.

Hitleris jaudinosi dėl savo rinkimų kampanijos ir norėjo skristi, aš jam pasakiau, kad tai įmanoma, bet malonu nebus. Pamaniau, kad galėčiau pasiekti Špesartą, nors tokiu oru skristi per kalnus pavojinga. Hitleris prisiminė savo skrydį su Ritteriu von Greimu, bet vis tiek liepė skristi toliau. Lengvai pakilau, bet virš Noištato pakliuvome į pirmą krušą. Nors skridau gana žemai, kone aklai skridome iki pat Viurcburgo, kur oras trumpam pasitaisė. Artėjant prie Špesarto, kruša dar labiau sustiprėjo. Vis dėlto Špesartą praskridome saugiai ir nusileidome Frankfurte. Nors kelionė buvo sunki, Hitleriui nepasidarė bloga. Jis man pasakė, kad lietaus ir krušos plakamo Špesarto vaizdas apačioje, tamsiame grėsmingų debesų fone, jam padarė didžiulį įspūdį. Visa tai jam įtaigiai priminė „Valkiriją“, prisipažino jis.

Turnė lėktuvu pabaigoje balandžio 24 dieną Hitleris nuoširdžiai padėkojo ir pasakė, kad skrydžiai pateisino jo didžiausius lūkesčius. Po poros dienų grįžau prie įprastų savo darbų ir skraidžiau maršrutu Miunchenas–Berlynas. Nuo gegužės 4-osios pradėjau skraidyti maršrutu Miunchenas–Roma, kuris driekėsi virš Venecijos, o ne virš Milano kaip anksčiau. Aerodromas prie Venecijos buvo įrengtas Lide. Tai tebuvo siauras, mažiau nei 300 metrų pločio ir šiek tiek daugiau nei 800 metrų ilgio žemės ruoželis. Dėl nedidelio ilgio jis netiko leistis įprastiems mūsų lėktuvams „Rohrbach“, nes jie vis dar neturėjo stabdžių ir jiems reikėjo ilgo tako, todėl turėjome grįžti prie senųjų „Junkers G-24“, kuriems nereikėjo daug vietos įsibėgėti ir juos ne taip smarkiai veikdavo šoninis vėjas – didžioji Venecijos bėda.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.