– Ačiū, Ada. Niekada nepamiršiu. – tekste „Skundikas Cvirka“ rašė Ksaveras Andrašiūnas.
K.Andrašiūnas gimė 1901 12 06 Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. 1908–1913 m. mokėsi rusiškoje Panevėžio liaudies mokykloje, 1914–1915 m. realinėje gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu (1915–1918) visa šeima evakavosi į Novgorodą. Tęsė mokslą realinėje gimnazijoje.
Šeimai grįžus į Lietuvą, 1919 03 09 su broliu Stasiu įstojo į Panevėžio atskirojo bataliono raitųjų žvalgų būrį, kur jau tarnavo vyriausiasis brolis Jonas. Kovojo su bolševikais (1919 01 05–1919 10 05) ir bermontininkais (1919 10 15–1919 12 10). Apdovanotas kūrėjų–savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais. Neseniai pasirodė knygelė, kur aprašomas trijų brolių dalyvavimas kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės.
1919–1923 m. mokėsi Panevėžio lenkų apšvietos draugijos gimnazijoje, o vasaromis gyveno Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus (1869–1933) rūmuose kaip jo sūnaus Felikso (1905–1970) repetitorius. 1923–1927 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros skyriuje. Literatūrinius rašinius skelbė Izidoriaus Tamošaičio redaguojamame Vaire, o humoristinius – Šamarlako slapyvardžiu – Teofilio Tilvyčio redaguojamame Kuntaplyje. 1939 08 25–1939 10 28 dalyvavo Buenos Airių šachmatų olimpiadoje kaip Lietuvos komandos kapitonas, o pasaulio virsmą ir žaidėjų likimus, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, aprašė knygoje „Gyvybės gambitas“.
Grįžęs į Lietuvą, tapo IV Seimo nariu. Į Vakarus nepasitraukė, todėl buvo suimtas ir 1945–09–24 Vilniaus karo tribunolo nutartimi išsiųstas į NKVD lagerį Sevdvinlag. 1946 08 14 perkeltas iš Velsko į Ukmergę. 1946 09 14 byla nutraukta. Atmetęs pasiūlymą bendradarbiauti su KGB struktūromis, pasislėpė Kaune, dirbo dažytoju ir gyveno be paso ligi 1955 07 18. Pensijos negavo. Per visą sovietmetį rašė „į stalčių“, vildamasis, kad išliks teisingi gyvenimo ir istorijos liudijimai. Mirė 1981 08 28 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Pateikiame K.Andrašiūno tekstus iš „Pėdsakų laiko smėlyje“
* * *
SKUNDIKAS CVIRKA
Kaunas, 1941 m. gegužės mėn.
Oras pritvinkęs nelaimės nuojautų, tačiau, nuvežęs seseriai maisto produktų, niekais nuleidžiu grėsmingus perspėjimus ir užsuku į dar taip neseniai smagiom akimirkom švytėjusią „Konrado“ kavinę.1 Žmonių nedaug. Bufetininkė, daili žydaitė Ada, nustebusi linkteli, maloniai nusišypso ir sako:
– Seniai jūsų nematėm. Džiaugiuosi, kad dar sveikas gyvas. Tuoj jums gardžios kavutės paruošiu.
– Ačiū. Einu į kitą kambarį.
Prie vieno stalelio sėdi trijulė. „Stalino saulę“ parvežęs Cvirka, „Kuntaplio“2 redaktorius Tilvytis ir apysenis vyras. Tilvytis, mane pamatęs, pašoka, apkabina, išbučiuoja, pakviečia prisėsti prie jų.
– Dar vieną, didesnį grafiną krupniko! – šūkteli padavėjai.
Trumpai šnektelim. Ant stalo gausu užkandos. Tilvytis šypsosi.
– Čia, brol, istorinė diena. Nelauktai netikėtai trys buvusieji „Kuntaplio“ bendradarbiai su buvusiuoju redaktoriumi prie vieno stalelio sėdi. Ir net du seimo nariai. Ksaveras – smetoninio, o va šis draugas – tarybinio... Turbūt geresnės progos išgerti ir nepasitaikys gyvenime.
Pakilnojam taureles. Tada imu visų prašyti, kad gelbėtų Joną Jablonskį,3 mano geriausią draugą, Lietuvos patriarcho, kalbininko, profesoriaus Jono Jablonskio sūnų. Uždarytas į Lukiškių kalėjimą, o juk niekuo neprasikaltęs, jokiom politikom neužsiiminėjęs. Kokia jo kaltė – gal gimimo data ir vieta žemėlapyje? Gal kad mokytas ir protingas?
Tilvytis pritaria – reikia gelbėti. Cvirka smakso, tyli, tik vis kaišioja pirštą į nosį ir maigo snarglį. Žinoma, tai ne šlykščiausia jo būdo savybė. Visų niekingų darbelių nė neišvardytum – tyčiojosi iš Vyčio,4 spjaudė į veidą Kristui,5 dergė Čiurlionį,6 šmeižė savo globėjus, niekino žydus, plagiatoriaus amatu rankas tepėsi,7 už pinigus Tėvynę pardavė... Man koktu žiūrėti į Stalino rojaus šlovintoją, bet jauna padavėja atneša didelį kavinuką, puodelius ir grafiną krupniko. Ji pilsto kavą, aš – krupniką į taureles. Raginu visus išgerti už kilniausią tikslą – neapleisti draugo nelaimėje.
– Jūs, vyrai, dabar turite galios ir pažinčių. Padėkit išgelbėti Joną. Viskas gyvenime keičiasi. Vyriausybės, valstybės išnyksta, o draugas lieka draugu.
Išgeriam. Pasipila pažadai. Ir Tilvytis, ir senyvas vyriškis pažada važiuoti į Vilnių, užeiti pas Sniečkų, Paleckį, kad Jonas vėl būtų laisvas. Patenkintas užsirūkau. Tilvytis primena, kaip aš jį ir Blazą gelbėjau, kai komendantas Saladžius8 juos dvi dienas laikė daboklėje ir grasino išsiųsiąs į Dimitravą,9 jei nepasakysią, kas autorius feljetono, išjuokusio vyriausiąjį valstybės veikėją. Bet jie neišdavė, o autorius buvau aš. Cvirka ramiai klauso. Tada atsikelia ir išeina į bufetą. Po valandėlės grįžta. Bet, pamatęs kitus pažįstamus, prisėda prie jų stalelio. Prie manęs skubiai prieina bufetininkė Ada ir sako:
– Jus kviečia prie telefono... Iš Vilniaus...
Kviečia – einu, o Ada kartu įsispraudžia į būdelę ir šnabžda:
– Cvirka ką tik kalbėjo su saugumu – skubiai atvykit, yra čia jums įdomus paukštelis... Kol nepaspruko, gal pavyks sugauti... Pati girdėjau. Jau ne vieną šitaip pražudė. Kuo skubiau dinkit. Aš pasakysiu, kad buvot iškviestas važiuoti į Vilnių. Paima mane už parankės ir veda prie durų.
– Ačiū, Ada. Niekada nepamiršiu.
Atsidūręs lauke, įsimaišau tarp praeivių. Prie „Rūtos“ viešbučio pamatau sunkvežimį. Vairuotojas sutinka pavėžėti iki Jonavos, kitas pamėtėja iki Vidiškių, o iš ten nukulniuoju namo. Paskambinu į „Konrado“ kavinę, paprašau pakviesti Tilvytį ir trumpai paaiškinu:
– Drauguži, mane pažįstamas pavėžėjo iki Vilniaus. Noriu gelbėti Joną. Viliuosi, kad savo pažadą irgi tesėsi.
– Kiek galėsiu, padėsiu. Bet gal ir gerai, Ksaverai, kad išėjai. Čia tokie du tipai apie patį teiravosi. Velniai žino, ko norėjo.
– Paklausk Cvirkos. Jis paaiškins.
Post scriptum
1946 metų rudenį grįžau iš lagerio, bet susitikti su niekšybėm išgarsėjusiu ir žmonių gyvybėm prekiavusiu10 Cvirka nebeteko. Tačiau ne veltui sakoma – kiekvieno skundiko duona netikra ir nedėkinga. Po gero pusmečio išgirdau, kad gegužės 1-ąją prisiplempė degtinės, o kitą dieną, net žmonos neapverktas neapgailėtas,11 iš šio pasaulio iškeliavo.
Post post scriptum
Deja, deja! Kai 1960 metais atvažiavau į Vilnių, metaliniu virtęs ir ant akmenų krūvos užsikoręs balvonas vėl pastojo man kelią. Net kojos per kelius sulinko matant, kaip per vaizdingą sostinės atšlaitę be graužaties ir atgailos žingsniuoja išdavikas, pardavęs Lietuvos žemę ir jos žmones.
RIVA
Skačiūnai, 1941 m. birželio 8 d., sekmadienis
Ramybę drumsčia tik apsvaigusios nuo kaitros bitės. Ant namo laiptų, stogo šešėlyje stovi tėvai. Mirga saulės spindulių nušviestas kiemas. Lydime išvažiuojančius bažnyčion. Į brikelę susėda brolio žmona su dukrele, sesers sūnelis ir vaikų auklės. Tiltas per Šešuolą sugriautas, todėl mudu su broliu padėsim nusileisti vingiuotu šlaito keliuku ir pervažiuoti upelę. Motina žegnoja tolstančius.
Nerimastingų spėlionių apimta brolienė vakar atskubėjo iš Vilniaus. Žmonės suiminėjami kasdien. Svarstė, ar nereikėtų dukrelės su aukle kur nors paslėpti, o vyrui prisiglausti pas jos giminaičius prie Utenos. Gal ten bus saugiau? Visus apraminusi, motina patarė rytoj, sekmadienį, važiuoti su vaikais į bažnyčią ir pasimelsti prie Švenčiausiosios Motinos altoriaus.
Pakalnėje visi lieptu pereina ištvinusią upelę. Auklė Antosė viena nuvadelėja brikelę per šniokščiančius vandenis. Mudu su broliu žiūrime, kaip vaikai mojuoja rankutėmis.
Stačia nuokalne ima leistis kita brikelė. Vežėjas laiku nepristabdo arklio, ir šis jau lekia šuoliais. Ištėškusi į dangų dvi purslų vėduokles, brikelė perskrieja upelį, nudarda per pievą, apsuka vieną didelį lanką, antrą, ir tik tada vežėjas suvaldo įkaitusį arklį. Brikelėje dvi jaunos žydaitės. Toji, kurią pažįstu, iššoka ir, dirstelėjusi į mano brolį, sako:
– Laba diena. Ne kartą esu jus mačiusi, bet tik iš tolo ir su karine uniforma.
– Susipažinkite, – pristatau, – Riva Orvinaitė, o čia mano brolis Jonas, dabar civilis.
– Mūsų vežėjas tikras žioplys. Jei nebūčiau pastvėrus vadelių, būtume galą gavę tarp tilto nuolaužų. Žiūrėk, Sara, kur galėjome atsidurti.
Abi žiūri į sugriautą tiltą.
– Šiandien mums šyptelėjo laimė, – sako Riva, paskui kreipiasi į bendrakeleivius:
– Važiuokite į Želvą, o vakare grįždami mane pasiimsite.
– Kaip laikosi tėveliai? – klausiu.
– Tėvelis ir prašė jus aplankyti.
– Kaip puiku, – ištariam su broliu vienu balsu.
Lėtai žingsniuojame tuopų alėja.
– Kodėl tiltas sugriautas? – klausia Riva.
– Kelias savaites Šešuola šėlo. Buvome atkirsti nuo viso pasaulio. Dabar vežimu upę pervažiuoti įmanoma, o mašinomis ir autobusais dar ne.
– Užtat kaip tylu, ramu.
– Aš malūnininką pakeiksnoju, – įsiterpia brolis. – Toks žuvingas buvo tvenkinys. Dar rudenį perspėjom – remontuok tiltą. Bet delsė. Riva nusišypso. Daili, neaukšta, trumpai kirptais juodais plaukais. Užėjęs į parduotuvę, visada derėdavausi, kad galėčiau ilgiau į ją pažiūrėti, bet niekada nenusiderėdavau. Rivos tėvas – stambus Ukmergės verslininkas, garinio malūno, lentpjūvės savininkas. Nors kiti žydai savo vardus ant iškabų rašė, bet ir ten Orvino kapitalas šeimininkavo. Svarstau, kas pastūmėjo Rivą atvykti pas mus.
Kieme ji apsidairo.
– Keistas medis. Lyg skėtis.
– Klevas. Kai kas jovaru vadina.
Kelis kartus švilpteliu. Virš Rivos galvos praskrenda varnėnas. Pakeliu ranką, ir paukštis nutupia. Išsitraukiu iš kišenės gabalėlį duonos.
– Mano auklėtinis. Iškrito iš lizdo. Auginau kambaryje. Kai sutvirtėjo, plast, plast ir išskrido.
Riva siekia jį paglostyti, bet varnėnas purpteli lapų tankmėn.
– Ar paukščiukai nesipeša? Visi taip čirškia, čerška.
– Tik pradžioje. Kol pasiskirsto porelėmis. Dabar čia vaikų lopšelis. Tėvams darbymetis.
– Tai jų pareiga, – nutaiso rimtą veidą Riva.
Pravirame lange pasirodo tėvas. Riva prieina prie jo, sveikinasi, perduoda tėvų linkėjimus. Motina kviečia visus į vidų.
– Kokia maloni viešnia. Užaugusi, išgražėjusi. Tėvai, ko gero, piršlių neatsigina.
– Piršliai dabar nereikalingi. Išsirinksiu tą, kuris man patiks ir kuriam aš krisiu į širdį, – išpoškina paraudusi Riva.
– Pietūs dar negreitai, – pakreipia kalbą motina, – bet gal šaltą pieną mėgsti?
– Atsigerti tikrai norėčiau.
Motina išeina, o Riva dairosi po paveikslais nukabinėtą kambarį.
– Ar čia ne Levitano kopija?
– Taip, – sako brolis. – Dažnai jį kopijavau, studijuodamas Petrapilio meno akademijoje.
– Kelias kopijas ir aš turiu, tik originalų matyti neteko. O juk tai Lietuvos žydas.12 Išgarsėjęs visame pasaulyje, bet turtų nesusikrovęs. Tikras laisvasis menininkas, žinojęs, kad neverta prisirišti prie jausmų ir daiktų.
– Aš irgi norėjau būti menininkas, – sako brolis.
– Kas sukliudė?
– Karas. Mobilizavo. Kariavau Vokietijoje, Austrijoje. Teko ir belaisviu pabūti. Grįžau Lietuvon – vėl karas. Taip ir likau savamokslis. Dabar, kai atsirado laiko, aptikęs įdomų kampelį, tapau, – mosteli ranka neužbaigtų paveikslų pusėn. – Ketinau eiti prie akmeningo vingio su baltais alksniais atšlaitėje.
Motina pakviečia Rivą gerti pieno.
– O man, – sakau, – reikėtų dirstelėti į bites. Vienas avilys spiesti rengiasi.
– Mes pas tave ateisime, – sako motina. – Pamatysi, Riva, kaip bitelės gyvena.
– Ar liepos žydi? – staiga paklausia ji.
– Visos kaip auksas. Ir bitės gaudžia.
Nusinešu užtiesalą ir atsigulu po alyvomis. Mirga žalios vėsos sklidini rasoti lapai. Pro spindulingą properšų virpėjimą stebiu bityną. Keista ir neramu. Rivos tėvas siunčia linkėjimų mano tėvui? Telefoną ir jie, ir mes turime. Jei norėtų pasišnekėti, puikiausiai galėtų. Jo įmonės, kaip ir dalis mūsų žemės, nusavintos.
Ką mums pranešti atvyko Riva? Visada buvo ugninga svajotoja, Naujojo pasaulio kūrėja, Ukmergės kairuolių būrelio narė, Koganaitės, Girdžiaus, Biliūno ir jo fanatikės žmonos draugė. Vėliau net prezidiumuose sėdėjo, bet sovietine veikėja netapo, struktūrose neįsidarbino. Seniau ir aš žiemos vakarais pas juos užsukdavau. Pasiginčyti, išgerti, pašokti. Tėvų bute buvo slepiama komunistinė literatūra ir stambiomis sumomis remiamas MOPR’as.13 Kas darys kratą pas turtuolį?
Nuo kalnelio leidžiasi motina su Riva. Motina sėdasi ant užtiesalo, kviečia ir ją.
– Geriau nueisiu prie upelio, pabraidysiu, skardžiais pasigrožėsiu.
Stvarstydamasi už medžių šakelių, Riva ima leistis šlaitu.
– Net tris stiklines pieno išgėrė. Sakė, pirmąkart gyvenime pienas taip patiko. – Motina patyli, tada, mane suglumindama, atsidūsta: – Puiki mergaitė. Gaila, žydaitė. O juk būtų... Bažnyčioje dabar kunigas sumą gieda. Maldaknygės neatsinešiau, sukalbėsiu rožinį.
Persižegnoja, užsimerkia, lūpos ima krutėti.
Mano mintys valandžiukę sukasi apie bites ir bažnyčią. Juk avilys – pamaldžiós ir vieningos bendruomenės simbolis. Ne veltui šventasis Ambraziejus prilygino Bažnyčią aviliui, o krikščionį – uoliai dirbančiai bitei, kuri visuomet ištikima aviliui.
Bet... Rauk devynios tas bites! Kojomis žemės neliesdamas, atsiduriu prie skardžio, ten, kur šakos retesnės. Aplink vien kvapai ir mirguliuojantys šešėliai. Riva sėdi pusnuogė ant didžiulio akmens ir taško kojomis vandenį. Žilvitis, sumerkęs šakas vandenin, labiau nei aš nori ją apkabinti. Kažkas viduje ima suktis vilkeliu. Regis, pulsiu į kairę ir į dešinę. Ore nebelieka oro. Bet!.. Turiu elgtis vyriškai. Teisingiau... kaip kvailys grįžtu pas bites. O jos neša meilės dulkes iš žiedo į žiedą...
Po pusvalandžio Riva pareina, bateliais rankoje nešina.
– Jaučiuosi karališkai. Nuo karščio buvau suglebusi, – pasilenkia ties vienu aviliu ir sužiūra į jį kaip į nakties laužą. – Kiek čia tų avilių?
– Dvidešimt du, – atsakau sugeltu liežuviu.
– Kodėl prie dviejų tokie bičių gumbai?
– Spiesti ruošiasi. Žvalgai ieško vietos. Matot medyje pririštą mažą inkilėlį? Jei patiks – susimes.
– Negi ten ir gyvens?
– Inkilėlį iš medžio iškelsiu, nunešiu į šaltą rūsį, ten jos aprims, o vakarop perkelsiu į avilį. Kitas inkilėlis kabo prie klojimo, liepoje. Nežinia, kurį pasirinks.
– Ar būtina saugoti visą dieną?
– Ne, ne visą. Biteles reikia pažinti. Jos dažniausiai išskrenda tarp dešimtos ir pirmos. Pavakare beveik niekada. O į tuščią avilį įdedu užperėtų korių su medumi.
– Ką reiškia – užperėtų?
– Tokių, kur motinėlė jau padėjo kiaušinėlių. Senąjį avilį nukeliu kelis žingsnius į šalį. Tą reikia daryti iš ryto, ramią, saulėtą dieną, kai bitės būna išskridusios. Jos grįžta su nektaru ir pataiko į naują avilį. Susijaudina. Išlenda. Skraido aplinkui. Instinktas jų neapgavo, vieta ta pati. Tada vėl vidun suskrenda. O kitą dieną jau ramiai tvarkosi. Ir liejasi auksinė srovė. Semk, valgyk ir džiaukis. Per pietus, Riva, pavaišinsiu jus medumi. Jei norėsit, su koriu.
– Niekada tokio neragavau. Bet žiūrėkit, bitės skirtingos. Vienos mažutės, o kitos, kur apie aną avilį sukiojasi, didelės.
– Čia tranai dykinėja. Tie nenaudėliai tik medų ryja. Gal, Riva, šiandien būsite įdomaus reiškinio liudytoja. Savo akimis pamatysite bičių motinėlės, karalienės, vestuves. Antai iš visų avilių lenda tranai. Jų šimtų šimtai. Eime arčiau. Tik nemosuokit rankomis. Ir nebėkit, jeigu įgels...
– Skausmą iškęsti moku.
– Žiūrėkit – ant latakėlio didelė ilga bitė. Tai karalienė palieka avilį.
– Matau. Bet ji dingo.
– Į dangų pakilo. Ir visi tranai aukštyn, paskui ją.
Žalią šlamesį barstančios liepos net gaudžia nuo bičių. Viena kita jau piktai zvimbia. Berods, pajuto svetimą kvapą.
– Oi, oi, – tyliai sušnabžda Riva. – Oi...
– Ramiai, ramiai.
Ištraukiu geluonį. Uždedu ant lapo žemės.
– Skausmas tuoj praeis. Bitelė įgėlė ir pati žuvo. Prispauskite lapą.
– Kodėl gėlė, jei žinojo, kad žus.
– Gynė avilį.
– O kur dabar karalienė nuskrido?
– Beribėje erdvėje jaunikį renkasi.
– Tas, kurį išsirinks, bus laimingiausias, – sako jau pralinksmėjusi Riva.
– Įsijautę į svaigią akimirką, pasibučiuos meilės ekstazėje, ir jis kris žemėn negyvas.
– Bet tranų tiek daug. Tikriausiai ji negreit grįš į avilį.
– Mieloji Riva, bitutės elgiasi kitaip. Tik su vienu. Ir vieną kartą gyvenime. Na štai, karalienė grįžo. Ji du kartus mato saulę. Per vestuves ir skrisdama į pasirinktąją vietą. Vėliau iki mirties gyvena tamsoje – avilyje.
– Kokios keistos vestuvės. Pabučiavimas ir mirtis, – sako Riva, įsitaisydama šalia motinos.
Atsisėdu ant mažos taburetės, visada stovinčios už alyvų krūmo. Medumi apsvaigintos bitės dūzgia mano sieloje... Stoja ilga tyla. Paskęstame skirtinguose apmąstymuose. Tik keistas karštis teka kojų pirštais ir sunkiasi į žemę.
– Dėk, Riva, galvą ant pagalvės. Pailsėk, – tyliai sako motina.
Tvyro kvapni tvanki tyla. Sulaikę alsavimą, be judesio stingso žolė ir medžiai. Atsiverčiu knygą, bet raidės pinasi. Išdyla riba tarp praeities ir ateities... Paskęstu nebūties jūroje... Laikas sutrupa, virsdamas ilgesingomis vilties akimirkomis...
Staiga Riva rikteli. Mosuoja rankomis, lyg nuo ko gindamasi.
– Kas tau? – klausia motina.
Riva atsisėda. Nusibraukia ašarą.
– Oi, mamyte, lyg į bedugnę kritau. Noriu gyventi, mylėti, bet vis kankina kažkokios nelaimės nuojauta, išnykimo tuštuma. Sapnuoju baisius sapnus... Taip norisi sugriebti laiko srovėje ką nors pastovaus, patikimo.
– Taip ir bus, – ramina motina, paduodama nosinę.
Riva šluostosi išblyškusį veidą.
– Papasakok, kas girdėti Ukmergėje. Radijas vis kalba apie karą. Visur suėmimai. Iš Vilniaus grįžusi Verutė tiek baisenybių pripasakojo. Aš sūnums niekur neleidžiu važiuoti, o ko sulauksim, nežinom.
Riva atsidūsta:
– Kai kada, mamyt, verčiau nieko nežinoti. Labai gerai, kad jie čia ramiai gyvena, nevažinėja nei į Ukmergę, nei į Kauną. Šiandien geriau niekur nesirodyti. Tada ir nereikalingos kalbos nesklis. Dėl jūsų sūnų kai kur buvo pasiginčyta. Bet turite gerų draugų. Jie jus užstojo. – Nuo pat mažumės juos mokiau – niekada nedarykit kitiems blogo.
– Teisingai mokėte. Kitus skriaudę, nuo atpildo neišsisuks, – sako Riva. – Šnekėsiu atvirai. Į Lietuvą įžengus rusams, daug kas nusiminė, bet daug kas džiaugėsi. Ypač žydai. Nes bijojo vokiečių. O kaip nebijoti Hitlerio? Džiaugėsi ir vargingesni lietuviai. Neliks išnaudojimo, gydymas ir švietimas veltui. Bet jau dabar matome vien tik prievartą. Prasidėjo žmonių rūšiavimas: kas turi teisę gyvent, o kuriuos reikia sunaikint. Aš pasibjaurėjau komunistų idealais. Kaip galima tremt arba žudyt žmogų, jeigu jis neprasikalto, o tik savo darbštumu įsigijo turto arba iš tėvų paveldėjo. Visur iškabinėti Stalino ir jo pakalikų portretai. Per gegužės šventę privertė žmones tuos portretus nešti kaip pagonybės laikais medinius stabus. Kalbėjausi su garsiomis komunistėmis – Komodaite, Kaganaite, Šneideryte, Chodosaite, – kai buvo atvažiavusios padėkoti man ir tėvui už paramą. Siūlė kartu dirbti, stoti į partiją. Atsisakiau. Noriu būti laisva. Ir apie balvonų procesijas užsiminiau. Jos aiškino, kad tai neilgai truks. Tik kol komunizmas įsitvirtins. Juk ir kunigai per procesijas verčia nešti aplink bažnyčią altorėlius, šventųjų paveikslus.
– Na jau, Riva, argi galima lygint šventųjų paveikslus su komunistų ir žudikų portretais, – pasipiktina motina.
– Mamyte, supraskit, aš prieš visus portretus ir stabus. Žydai jų niekada negarbino. Jie meldžiasi tik vienam Dievui – Jehovai, jokiame paveiksle nepavaizduotam.
– O tu, Riva, ar meldiesi? – klausia motina.
Riva nusišypso.
– Nejaučiu malonumo, bet man ir nereikia. Meldžiasi tik vyrai. Moterys, anot mūsų dogmų, neturi sielos.
– Kaip galima gyventi be sielos?
– Mes, žydės, turime karštą širdį ir mokame mylėti. To pakanka. Gal ir gerai, kad nereikia gaišti laiko maldoms. Galime knygas skaityti. Mokytis. Motina pyksta, kad knygas ryte ryju.
Riva pasigręžia į mane.
– Turite tiek daug knygų ir tokiame rojuje gyvenate. Net galva svaigsta. Čia galima užsidaryti ir viską pamiršti. Kai lėkdavot su motociklu, nemaniau, kad esat bitininkas ir gyvenat tokioj romantiškoj sodyboj.
– Dabar tik bites valdau. Na, dar liko sodas, knygos. Galiu atsiminimus rašyti.
– Skaičiau „Vaire“ jūsų noveles apie medžioklę. O feljetonus „Kuntaplyje“ neseniai vienam pareigūnui „Inteligentų klube“ skaitėme. Gardžiai juokėsi. – Gerai, kai žmogus juokiasi.
– Kelinta, sūneli, valanda? – klausia motina.
– Pusė pirmos.
– Išleidau merginas į bažnyčią, tik paauglė Anciutė liko. Teks pačiai melžti. Jau girdžiu mykiant Pivoniją.
– Ir aš moku melžti. Padėsiu. Tik milžtuvę duokit, – sako Riva.
Atvežu bidonus, koštuvą. Riva ateina, prijuoste apsijuosusi. Anciutė atitempia tris milžtuves. Motina atneša duonos plutelių. Pivonija mykia ją pasitikdama.
– Na, Riva, pamėgink.
Riva pritupia prie dešinio karvės šono. Pienas trykšta, net putos kyla.
– Puiku, – sako motina ir eina prie kitos karvės.
Aš stoviu prie bidono. Riva atneša pusę milžtuvės pieno, pila per koštuvą.
– Kas išmokė melžti? – klausiu.
– Aš gi sionistė. Rengiausi važiuoti į Palestiną, kur tėvas nusipirko nemažą fermą. Ten mūsų tėvynė.
– Kodėl neišvažiavote?
– Nežinau, – ji žiūri tiesiai į mane. Nusišypso. – Vienos tėvas neišleido. O jį verslas sulaikė. Giminės ragino, rašė – karas ant nosies. Dabar gailisi. Plaukus nuo galvos raunasi. Bet... Klaidos nebeatitaisysi. O kodėl jūs grįžote iš Argentinos? Juk prasidėjo karas. Ten būtų buvę ramiau. – Todėl ir grįžau, kad prasidėjo karas. Skačiūnų grožis parviliojo. Pavasarį galiu švilpauti su vėjais, vasarą maudytis laukų ir pievų ore, rudenį bėgioti voratinklių tiltais, o žiemą kalbinti miškų paukščius ir žvėris.
Riva melžia greitai. Pildama pieną, sako:
– Klausiausi jūsų paskaitos apie 1939 metų šachmatų olimpiadą Buenos Airėse. Pavydėjau tada jums. Šitiek pasaulio pamatėte. O manęs tėvas niekur neišleidžia. Pareiškė – ištekėsi, tegul vyras kur nori vežasi. Jaunikio dairosi tik turtingo, bet turtingas žydas – pilvočius. Brr... Aš tokių nekenčiu.
Nueina prie kitos karvės. Vos jai pradėjus melžti, ramiai prie medžio stovėjęs bulius atsisuka, žingteli arčiau Rivos, ir, atstatęs ragus, sumauroja. Greitai prišokęs piemenėlis Juozukas šmaukšteli jam botagu.
– Ar išsigandai? – klausia motina.
– Labai, – sako Riva. – O jei būtų bedęs?
– Jis, Riva, pamatęs naują melžėją, tik panoro susipažinti, – raminu.
Nešu bidoną į ledainę. Motina su Riva eina kiaulidės link. Kiaulidė nauja, pastatyta prieš karą. Greta tvenkinukas. Kiaulės gali braidyti, maudytis ir drybsoti saulėje arba medžio pavėsyje. Šakėmis ant ėdžių uždedu vikių. Riva dirsteli į gardus.
– Plūsdamiesi žmonės kiaulėmis išsipravardžiuoja. Tai purvino gyvulio simbolis. O pas jus ir kiaulės švariai gyvena. Bet kaip tokią daugybę išpenit?
– Skačiūnų žemė dosni.
– Nedarykit panašios klaidos kaip mano tėvas. Juk iš jūsų viską atims. Ką galit, parduokit. Paverskit pinigais. Geriausia auksu.
Riva atsiremia į gardą:
– Kokie gražūs mažyliai!
Pakeliu nepasprukusį nuo manęs smalsuolį.
– Niekada iš taip arti nebuvau mačius paršelio. Duokit palaikyti.
– Na, žviegūne, tau šyptelėjo laimė.
Paršelis suspurda, bet, priglaustas prie šiltos krūtinės, apmiršta, net prisimerkia.
– Gaila, neturiu fotoaparato, istorinių nuotraukų būčiau padaręs.
– Jeigu tokią nuotrauką pamatytų mano tėvas arba mūsų rabinas... Jie jau žili, todėl labiau nepražiltų. Bet plaukus tikrai nusirautų. O ir man tektų atsisveikinti su šukuosena.
– Bet kas čia bloga? – nustemba motina. – Juk tai Dievo padarėlis.
– Bloga, mamyte, kad niekaip negalim atsikratyti prietarų. Jų turi kiekviena tauta, bet žydai daugiausia. Be jų po visą pasaulį išblaškytieji, laikantys save Dievo išrinktaisiais, pražūtų. Taip moko rabinai. O aš manau, kad, tautoms susimaišius, prietarai išnyktų, daugiau talentingų žmonių gimtų, pasaulio kultūrą kurtų visi. Nesutikau nė vieno vyro žydo, kuris man patiktų ir kurį galėčiau pamilti... Jiems galvoje tik pinigai. Ilgai tyli, vėliau priduria:
– Man mielesnis tas paršiukėlis!
Pasilenkia ir pabučiuoja mažylį. Motina pažvelgia į mane. Jos veidas labai ramus. Mąsto, bet nieko nesako.
Paėdusi kiaulė atsigula. Visi paršeliai puola ją žįsti. Riva paleidžia savąjį.
– Bet žiūrėkit, koks karingas mano gražuolis.
– Negi jau atskiri jį nuo kitų? – klausia motina.
– Atskiriu. Jam į dešinę ausytę įkandau.
– Žinok, Riva, kiekvienas paršelis turi savo spenelį. Kokia eile gimsta, tokia ir rikiuojasi. Prie krūtinės pienas maistingiausias. Priešakiniai paršeliai didžiausi. Veislei tinka. Juos ir paliekam. O kitus nupenim ir paskerdžiam.
– Visai kaip pas mus, žydus. Pirmutinis sūnus – turto paveldėtojas, tėvo mylimiausias. Kiti turi patys laimės ieškoti. O dukros – tik našta. Pas ištekėjusias dukras tėvas net retai lankosi.
Motina paglosto ją žvilgsniu ir sako:
– Eime namo. Pietūs jau paruošti.
Plaunamės virtuvėje rankas. Kitame kambaryje Riva pasuka prie knygų lentynų.
– Štai čia, – rodau, – Egipto istorijos veikalai. Mokiausi pas puikią profesorę – Mariją Rudzinskaitę-Arcimavičienę.14 Egipto praeitis jai buvo tarsi šventenybė. Kambaryje net parsivežtą mumiją laikė. Su broliu Stasiu iš vokiečių kalbos vertėme Babilonijos karaliaus Hamurabio teisyną.
– O čia skandinavai, – sako Riva. – Man Ibsenas, Hamsunas labai patinka.
Paima į rankas Hamsuno „Paną“. Pasklaido.
– Tai jūsų brolio Stasio vertimas?
– Stasiui mirus, užbaigė Edvardas Viskanta,15 geras mūsų bičiulis.
– Ar galėčiau pasiimti šią knygą? Atitrūkčiau nuo dabarties, pasinerčiau į svajingą, nors kartais žiauroką Hamsuno romantiką.
– Imkite ką tik norit.
– Aš jūsų brolį Stasį šiek tiek pamenu. Kartą su drauge ėjau į paštą, o jis važiavo į futbolo aikštę žiūrėti rungtynių. Mes dar padėjom perstumti jo kėdę važiuoklę per gatvę. Saldainiais mus pavaišino. O po savaitės visas miestas jau lydėjo jį į kapus. Baisu mirti tokiam jaunam. Bet vėl telkiasi karo debesys, vėl jauni turės mirti.
Riva prieina prie lango. Vėliau atsisuka į mane ir sako:
– Taip kartais norisi išeiti į ilgą ilgą kelią, kur niekas neužstoja dangaus, kur nėra nei vokiečių, nei rusų, nei tų baisybių, kankinančių kūną ir dvasią... O!.. Jūsų šeima sugrįžo.
Kieme matom parvažiavusius iš bažnyčios. Verutė labai širdingai sveikinasi su Riva. Ši kaipmat susidraugauja su Dalyte ir Jonuku, pradeda jiems sekti pasaką apie zuikučius ir gudrią lapę. Motina tyliai klauso Rivos pasakų. Vėliau klausia:
– Ar valgysi rūgštynių su kumpiu? O gal paruošti varškės su grietine?
– Mamyte, nesirūpinkit. Aš valgau viską.
– Tu, Riva, tikrai auksinė.
Susėdame prie didžiulio stalo. Atnešu lėkštę su bičių koriais.
– Prašom ragauti. Gal medus atstos slibino nasrų baimę?
Pamirštu dienų ir naktų kaitą, o atminty išnyra Senojo Testamento scena, kai Samsonas, plikomis rankomis perplėšęs liūtą, po kiek laiko jo griaučiuose rado bičių spiečių ir medaus. Prisigrandęs pilnas saujas, parnešė jo tėvui ir motinai, o vėliau per vestuves su jį pakerėjusia filistine užminė jos palydovams mįslę: „Kas saldesnis už medų? Kas stipresnis už liūtą?“16 Bet žodžiai nuteka tarsi nieko nepaliesdami.
Po pietų vaikus suguldo.
– Gal ir tu, Riva, nori pailsėti? – klausia motina.
– Ne, ačiū, – pasižiūri į laikrodį. – Turiu dar pora valandų. Draugė grįš apie šeštą. Geriau dar nueisiu prie upelio. O jūs prie bičių būsit?
– Grįžusi mane ten rasit.
Truputį lukteliu. Pasiimu knygą ir einu prie avilių. Skęsdamas svaigulio meduje, žiūriu į raides. Praeina valanda. Riva negrįžta. Žingsniuoju prie skardžio, kur vėsus paukščių čiulbėjimas kaip rasos lašeliai virpa alksnių ir karklų tankmėje. Ant didžiulio akmens stovi nuoga Riva. Paskui nušoka į vandenį ir brenda tolyn. Atsiremiu į orą ir susvyruoju. Žodžiai įstringa tarp šakų ir ištirpsta, spalvos užgęsta – tik liejasi į vieną bičių ir varpų gausmas...
Pamiršęs dienų ir naktų kaitą, grįžtu tuščia širdimi į tylų medžio šešėlį ir vėl, nieko nematydamas, skaitau. Po pusvalandžio, svaiginančia puokšte nešina, atžingsniuoja Riva.
– Man jau neramu darėsi, norėjau eiti ieškoti, – sakau kliūvančiu liežuviu.
– Kodėl neatėjot? – it bitė sudūzgia klausimas, o akys traukia į savo burtų ratą.
– Sukliudė ant akmens stovinti spindulių apšviesta statula.
Riva padeda ranką man ant peties, tyliai sušnabžda:
– Ir nenorėjot, kad ant deivės kristų šešėlis.
– Taip. Grožėjausi meno kūriniu. Bet... Laikai dabar niūrūs. Matot, kokią šeimą turiu išsaugoti, rūpintis, kad tėvai ir mažyliai nežūtų.
– Užtat priskyniau jums gėlių, – jos akys priartėja lyg du magnetai.
Pavojingas žodis jau dūzgia apie lūpas kaip bitė. Tik paskutinę akimirką išsigąstu jo artumo.
– Turime vienas kitą gelbėti... – tyliai sako Riva. – Būčiau labai laiminga, jei galėčiau atvažiuoti birželio dvidešimt ketvirtą, per Jonines. Prie upelio užkurtume laužą. Pintume vainikus. Ir apie jokias baisybes negalvotume.
– Atvažiuokite, Riva. Aš lauksiu, – glostau ją žvilgsniu.
– Jei lauksit – atvažiuosiu. Bet jau reikia eiti. Greit šešios. Šįvakar dar laukia svarbus pašnekesys.
Einam atsisveikinti su šeima. Visi sėdi, tyli. Verutė laiko ant kelių Dalytę.
– Riva, patark, ar vežtis Dalytę į Vilnių? Gal ten, pas mano seserį, bus saugiau?
– Niekur Dalytės nevežkite ir pati pasilikite, – sako Riva. – Dabar čia ramu. Tiltas sugriautas. – Padėkokite, Riva, tėveliams už linkėjimus ir nuvežkite mūsų sveikinimus. Mes su jūsų tėvais gerai sugyvenom. Visuomet per Velykas gaudavom macų ir vyno, – sako tėvas.
Palydžiu Rivą per kiemą. Žingsniuojame tuopų alėja.
– Gaila, jei visas šis grožis išnyktų, nesinori apie tai net galvoti. Bet turiu perspėti. Pasakyti kai ką labai svarbaus. Todėl ir atvažiavau. Savaitės pabaigoje, šeštadienio naktį, prasidės baisūs įvykiai. Judu su broliu namie nenakvokit. Ir vaikus su Verute geriau klojime paslėpkit. Audra praūš, ir vėl bus ramu. Bet tai paslaptis. Jei kas sužinos, kad perspėjau, žūsiu.
– Prisiekiu, Riva. Tik mudu su broliu žinosim, daugiau niekas.
– Knygą perskaičiusi, pati atvešiu. Jei nerasiu vežiko, pėsčia ateisiu. Bet, matot, jau jie atvažiuoja.
Keliu smarkia risčia nuo kapinių artėja brikelė. Draugė šūkteli:
– Oi, Riva, kokios gražios gėlės!
– Pasidalinsim. Bet geriau išlipk, tegu jis važiuoja vienas.
Draugė išlipa. Vežėjas paima arklį už apynasrio ir leidžiasi į pakalnę.
– Jūsų laimė, kad tiltas sugriautas, – sako Riva. – O jei kas atsitiks... ir atsidursite toli... aš prižadu, prisiekiu... – nutyla. Vėliau sušnabžda, ir balsas suošia lyg vėjas:
– Surasiu jus... Nepražūsim...
Einam per siūbuojantį lieptą. Užkopiam kalvos šlaitu. Ten merginos susėda į brikelę.
– Iki pasimatymo! – šūkteli Riva, o žvilgsnyje – skaudi vienatvė.
Lydžiu akimis, kol brikelė išnyksta už atokios kalvos. Tik kojos žingsniuoja namo, o siela vis dar bėga paskui ją...
Birželio keturioliktosios naktį, iš šeštadienio į sekmadienį, prasidėjo daug skausmo, neapykantos ir keršto pagimdęs didysis žmonių trėmimas.17 Birželio dvidešimt antrąją, sekmadienį, driokstelėjo karas. Skrido ir skrido vokiečių lėktuvai su juodais kryžiais. Sprogimai drebino orą, gaisrų pašvaistės kilo į dangų. Pasaulis pakvipo krauju.
Prasidėjo žydų žudynės Pivonijos miške. Rivą niekšas nurengė, išprievartavo, nušovė. Įvertė į bendrą lavonų duobę.18
Riva! Kodėl nepervedžiau tavęs vaivorykštės tiltu per bedugnę? Vaikščiojom gėlių kilimais, bet per bičių dūzgesį mirties balso negirdėjom. Riva! Nežinojau, nenujaučiau, nenuspėjau, kad šiame pasaulyje nebepasimatysime. Neprisiuosčiau, neprisimėgavau, neprisigardžiavau saulėta diena. Neapsaugojau nuo dienų kaitros, nuo naktų šalčio. Žemė sugėrė tavo kraują, vėjas glosto tavo kapo žolę.
Riva! Bėga savaitės, mėnesiai, metai, o tu netolsti nuo manęs ir kiekvieną pavasarį nutupi ant meilės pilnų žiedų.
Riva! Niekam pasaulyje šis vardas taip nekvepia aitriu medumi kaip man. Pašaukiu, ir susapnuotu dūzgesiu atsiliepia bitės aviliuose, į kuriuos triskart pabeldęs kviesdavau Kūčių vakarienės. Vis daugiau naktų mus skiria, bet vos pasitaiko rami valanda, minčių tėkmėje iškyla per medunešį mane aplankiusioji. Nusipurtau kančias ir baimę... Jau kūnas artėja prie laiko ribos... Netrukus žengsiu pro amžinybės vartus, o ten – kartu ragausime laukinių bičių medaus!
Paaiškinimai:
1. „Konrado“ kavinė tarpukario Kaune, Laisvės alėjoje nr. 45, pavadinta ją įsigijusio vokiečio Makso Konrado vardu, – menininkų pamėgta bohemos užeiga. Pokario metais pavadinta „Tulpe“, ji gyvavo apie šimtą keturiasdešimt metų (nuo 1852 m.). Šiandien čia drabužių parduotuvė Monton.
2. Satyros ir humoro savaitraštis Kuntaplis leistas Kaune nuo 1933–07–02 iki 1940–12–15. Iki 1934 m. kovo (nr. 10) redaktoriai buvo Teofilis Tilvytis ir Henrikas Blazas, iš pradžių pasirašinėję slapyvardžiais. Nuo 1934 m. kovo 11 d. (nr. 11) redaktoriumi tapo žurnalistas Henrikas Ernestas Blazas (1904–1965), leidėju – rašytojas Teofilis Tilvytis (1904–1969).
3. Jonas Jablonskis (1906–1941) – diplomatas, žurnalistas, Lietuvos kariuomenės atsargos jaunesnysis leitenantas. Suimtas 1941–01–11. Naktį iš birželio 26 į 27 d. kalinių grupę iš Červenės išvarė kalėjimo Bobruisko link. Už miestelio enkavėdistai, lydintys koloną, pradėjo šaudyti atsiliekančius kalinius, paskui pamiškėje surengė visų kalinių žudynes.
4. Nukabinęs nuo bendrabučio kambario sienos Vytį, toje vietoje nupiešė pjautuvą ir pakabino plaktuką.
5. „Ir vieną kartą aš Kristui sakiau: – / Pilieti, tu vienas tų žydų prikaltas... / Rytoj pasitempsiu ir aš po balkiu, / Nes šitas gyvenimas man smūtnas ir šaltas! / Daug kartų apspjaudžiau jam veidą, / Išlaužiau rankas ir supjausčiau jo mūką...“ ( „Smūtkelis“ iš Cvirkos 1928 m. eilėraščių rinkinio „Pirmosios mišios“).
6. „Puodynėm, obuoliais, lėlėm, mergelėm ir lietuviškais sijonais, smūtkeliais, sopulingom Marijom ir kitais darbais toliau nenuvažiuosim, vyrai, kaip iki Čiurlionies galerijos, to mūsų meno kapinyno, kurį taip saugo savo mistiška, pūvančia, nesveika dvasia visų aukštinamas Čiurlionis“ (Literatūros žurnalas Trečias frontas. 1931, nr. 4, p. 40–41).
7. 1932 m. vasarą Cvirka, prisidengęs J. K. Pavilionio slapyvardžiu, Lietuvos aide paskelbė apysaką „Kaip tekanti upė...“, perpasakojančią Rumunijos žydų rašytojo Konrado Berkovičiaus apysakos „Įstatymas tų, kurie nežino įstatymų“ motyvus. LKP vadovas Zigmas Angarietis 1932 m. komunistų laikraštyje Balsas išvadino Cvirką „politine prostitute“ ir demaskavo jo slapyvardį. Cvirka parašė Priekalo redakcijai laišką, kuriame pripažino klaidas, prašėsi atleidžiamas ir teigė, kad be komunistų pagalbos jo darbas ir veikla neturi ateities (Petras Cvirka. Raštai, t. 7. 1986, p. 235–237; Romas Šarmaitis. Petras Cvirka visuomeninės santvarkos lūžio metu. Atsiminimai apie Petrą Cvirką. 1969, p. 284–285).
8. Pranas Saladžius 1927–1935 m. buvo Kauno miesto ir apskrities karo komendantas.
9. Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla – Kauno kalėjimo filialas netoli Kretingos.
10. Radęs Radiofone triūsiantį Vladą Nausėdą, buvusį tautininkams artimo žurnalo Akademikas redaktorių, prieš keletą metų paskelbusį nepalankią Balio Sruogos recenziją (pasirašytą Stasio Kapnio pavarde) apie romaną „Meisteris ir sūnūs“, Cvirka paklausęs: „Tai dar dirbi?“ – „Dirbu“, – atsakęs Nausėdas. „Tai rytoj nebedirbsi!“ – kaip kirviu nukirtęs. Nausėdas iškart buvo atleistas. Po metų – 1941-ųjų birželio 14-ąją – ištremtas į Šiaurės Uralą. (P. Martinkus. Jį vadindavo Nibelungu... Klaipėda. 1996 m. liepos 2 d.)
1945 m. viename Rašytojų sąjungos susirinkime Cvirka kategoriškai pareiškė, kad sovietinėje Lietuvoje neturi būti spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Didįjį varpininką ginti pamėgino Kazys Jakubėnas: „Aš galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyrose arkliai baidosi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos!“ Kerštas užgriuvo greitai. 1946 m. pavasarį saugumo sufabrikuotoje Kazio Jakubėno byloje Cvirka paliudijo, kad Jakubėnas ne kartą literatūros vakaruose skaitęs savo parašytus antisovietinio pobūdžio eilėraščius. Šis tvirtinimas buvo pagrindinis įkaltis, padėjęs saugumui išsiųsti penkeriems metams Jakubėną į Karagandos lagerius. Po metų, pritrūkus įrodymų, byla buvo nutraukta, Jakubėnas grąžintas į Lietuvą, tačiau 1951 metais neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas vienoje iš Vilniaus gatvių (Rimantas Skeivys. Ir atleisk mums mūsų kaltes... Krantai. 2009, nr. 3, p. 15).
11. Antanas Venclova pasakoja: „Į amžiaus galą jis buvo labai, net nenormaliai seksualus ir moteris keitė lengvai, kaip pirštines, prie jų visai neprisirišdamas. Mane visada tai stebino, nes aš niekad negalėdavau turėti moters, jeigu jos nemylėdavau arba bent ji man labai turėdavo kažkuo patikti. Tuo tarpu Petrui tai būdavo „????? ?????“ – nuo vienos jis lengvai pereidavo prie kitos. [...] Galimas daiktas, Marka [Marija Cvirkienė] ir į Petro laidotuves nevažiavo, žinodama jo istoriją su Budreikaite“ (Antanas Venclova. Dienoraštis. I knyga. 1956 m. balandžio 26 d., p. 29–30).
12. Isakas Levitanas (1860–1900), rusų peizažistas, gimė išsilavinusių, tačiau neturtingų žydų šeimoje, vienkiemyje netoli Kybartų. Tėvas dėstė prancūzų ir vokiečių kalbas Kaune, vėliau dirbo vertėju, statant geležinkelio tiltą Kybartuose. 1870 m. šeima persikėlė gyventi į Maskvą.
13. Tarptautinė pagalbos revoliucionieriams organizacija.
14. Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885–07–16–1941–05–08) – mokslininkė, profesionaliosios egiptologijos pradininkė Lietuvoje. Keletą kartų (1910, 1924, 1934 m.) su ekspedicijomis lankėsi Egipte, kasinėjo Gizoje. 1922 m. jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas. Parašė ir 1936 m. išleido Egipto istorijos vadovėlį.
15. Eduardas Viskanta (1902–2002), vertėjas, pedagogas žurnalistas, redaktorius. Į lietuvių kalbą išvertė Knuto Hamsuno „Paną“ (1928 m.), Guy de Maupassanto „Rinktines noveles“ (1929), Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ (1950), Jeano-Jacquess’o Rousseau „Išpažintį“ (1967), Giovannio Boccaccio „Dekameroną“ ir kt.
16. Senasis Testamentas. Teisėjų knyga 14, 18.
17. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17 500 žmonių. Į atšiaurius SSRS regionus buvo ištremtos šeimos, kurias sudarė įvairių socialinių sluoksnių, profesijų, tikybos ir politinių pažiūrų žmonės. Keturiasdešimt vienas procentas visų išsiųstųjų į tremties vietas buvo vaikai iki šešiolikos metų amžiaus.
18. Hitlerinės okupacijos metais žuvusiųjų Ukmergės miesto žydų gyventojų sąraše (registracijos knygoje) įrašyti aštuoni Orvinų šeimos nariai, gyvenę Antakalnio gatvėje: 4455 Orvinas Miša 23 m., 4456 Orvinaitė Riva 18 m., 4457 Orvinas Hirša 21 m., 4458 Orvinas Rocha 17 m., 4459 Orvinas Šlioma 15 m., 4460 Orvinas Berelis 65 m., 4461 Orvinaitė Sorė 13 m., 4462 Orvinas Peisachas 54 m.
