Senieji baltai 1009 metais: tarp gydymo metodų – trepanacija, skylės kaukolėje išgręžimas

Archeologai konstatuoja, kad baltų genčių teritorinės bendruomenės ėmė formuotis jau senojo geležies amžiaus pabaigoje, viduriniojo pradžioje (Mykolas Michelbertas), t. y. IV–V a. sandūroje. Tačiau aptariant IX–XII a. baltų gentis, tebevartojama teritorinės bendruomenės sąvoka. 

Marvelė, kapas 24 (150–300 AD). 45–50 m. moteris. 3,5x2 cm anga nuožulniais kraštais. Žaizda visai sugijusi. Trepanacinė anga atlikta skobimo technika.31
Marvelė, kapas 24 (150–300 AD). 45–50 m. moteris. 3,5x2 cm anga nuožulniais kraštais. Žaizda visai sugijusi. Trepanacinė anga atlikta skobimo technika.31
Daugiau nuotraukų (1)

Vytautas Navaitis („Kultūros barai“)

Dec 28, 2019, 3:41 PM, atnaujinta Jan 2, 2020, 5:17 PM

Akivaizdu, kad IV–V a. ir IX–XII a. teritorinės bendruomenės nėra tapačios. Pripažinimas, kad vyko turtinė ir socialinė diferenciacija, atsirado miestų užuomazgos, net formavosi socialiniai sluoksniai, žinoma, dar neleistų kalbėti apie ankstyvosios valstybės egzistavimą. 

Kelias nuo ikivalstybinės iki valstybiškai organizuotos visuomenės yra ilgas ir sudėtingas. Net konkretaus asmens paskelbimas monarchu tėra formalus aktas arba tiesiog data, nuo kurios pradedama skaičiuoti vienos ar kitos valstybės amžių. Pagaliau pati valstybės definicija bei valstybinių funkcijų apibūdinimas vis dar yra tiek teorinių, tiek empirinių diskusijų objektas.1 

Toks požiūris į vadinamąjį „gentinį“ laikotarpį, paremtas išankstiniu nusistatymu, jau seniai kelia abejonių. Įveikti šį, kaip ir bet kokį kitą mitą ar prietarą nelengva, tačiau pabandykime.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį gentis įvardija taip: pirmykštės visuomenės bendruomenė, siejama giminystės, papročių, ūkio, kalbos ir teritorijos.2 Kiti genties apibūdinimai enciklopedijose ir žodynuose iš esmės nesiskiria, tik papildo genties sampratą. Gentis – dar netvirta, laikina regioninė politinė organizacija, susivienijanti tam tikrais momentais, paprastai kilus pavojui iš išorės [...] Lietuvos teritorijoje gentinė organizacija galėjo pradėti kurtis viduriniajame neolite (3600–2600 m. pr. Kr.). Išsivysčiusi gentis turi savivaldos organus – vadą, genties tarybą, karo vadus. Didesnes gentis sudaro keletas vietinių bendrijų (pavyzdžiui, kaimų). Didėjant genčių vadų autoritetui, kuriantis genčių sąjungoms, pavienės gentys yra, jas keičia primityvi valstybinės organizacijos forma.3 

Giminės santykius išstumiant prekiniams santykiams, gentys vis sparčiau būrėsi į tautybes.4 Algirdas Seibutis, cituodamas etnogenezės teoretiką Levą Gumiliovą, mini, kad etnosas yra dinamiškas žmonių kolektyvas, priešpriešinantis save visiems kitiems analogiškiems kolektyvams. Vidiniais saitais susijusios žmonių bendruomenės (šeimos, giminės, genties, tautos) nariai suvokia esantys tam tikras vienalytis kūrinys – „mes“. Toks suvokimas paprastai būna susijęs su įsitikinimu, kad „mes“ yra visokeriopai pranašesnis už visus aplink esančius „ne mes“. Šitą įsivaizduojamą pranašumą paprastai išreiškia savivardinis etnonimas. Tokios kilmės etnonimai beveik visada glosto savimeilę – „tikrieji žmonės, dievybių ainiai, narsieji, šviesuoliai, kilmingieji“ ir pan.5

Reginos Volkaitės-Kulikauskienės manymu, III–II tūkst. pr. Kr. išplito virvelinė keramikos kultūra, I tūkst. pr. Kr. pradėjo irti baltų prokalbė ir tik pirmaisiais amžiais po Kristaus pamažu ėmė rastis gentys.6 Gaila, autorė nenurodo, kaip gi žmonės gyveno iki genčių susidarymo. Gal šeimomis ar net pavieniui? Tačiau taip išgyventi būtų buvę daug sunkiau negu visiems kartu. Todėl manyčiau, kad pastarasis laikotarpis yra genčių irimo pabaiga, o ne formavimosi pradžia, nes didėjanti turtinė ir socialinė nelygybė spartino pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimą. 

Srityse prie Baltijos jūros (sembų, žemaičių, kuršių kraštuose ir kt.) tuo metu (I–III a.) jis vyko sparčiausiai, formavosi didesni teritoriniai junginiai, atskiros žemės ir tautybės.7 Ankstyvuosius Žemaitijos pilkapius [...] galima sieti su Lietuvos pajūrio pilkapiais, datuotais I tūkst. pr. Kr. antrąja puse. [...] Čia neabejotinai esama vienos kultūros grupės, apimančios visą tūkstantmetį. [...] Dėl šių pilkapių [...] etninės priklausomybės niekas neabejoja. [...] Genetinis ryšys [taip pat] neabejotinas,8 todėl galima daryti prielaidą, kad nemažą įtaką darė artimo tapatumo žmonių papročiai, laikytini tautos, o ne atskirų genčių požymiu.

Gentis suvokiama kaip struktūriškai nekintamas darinys, kuris tik biologiškai auga arba mažėja. Tačiau istorinės įvairių tautų peripetijos kaskart atskleidžia etnogenezės procesų „potvynius ir atoslūgius“, netgi tas pats etninis įvardijimas nebūtinai liudija bendrą istorinį likimą. Įvairūs lūžiai, diskontinuitetai ypač būdingi senosioms gentinėms struktūroms, kurios, nesant rašytinės ir institucinės kultūros, nuolat susidurdavo su tradicijų perdavimo problema. Europinė etnogenezės istoriografija nuo Reinhardo Venskaus fundamentalaus veikalo pasirodymo gentį traktuoja kaip sudėtinį politinį, bet nebūtinai etninį darinį, todėl išsaugoti jo stabilumą yra keblu.9

Genties sąvoka dar ir dabar dažnai taikoma, norint pabrėžti vienos ar kitos šalies atsilikimą, ideologiškai menkinant priešininką.

Viduramžių žodyne genties sąvoką atstoja giminystė, pagrindinė gyvenimo ir orientacijos struktūra. Giminės (vok. termino Sippe šiais laikais stengiamasi vengti, tačiau viduramžiais jis reiškė kraujo giminystę) ryšiai susiję ne tik su gyvenimu vienoje teritorijoje (atskirais atvejais), taikos priesaku, bendru vardu, bendru bausmių prisiėmimu, paveldėjimo teise ir t. t., bet ir su bendra kova, vaidais ir kerštu, maldomis ir aukomis už mirusius giminaičius. Tačiau ankstyvaisiais viduramžiais giminė nebuvo stabilus statistinis dydis – dėl vedybų ir mirčių jis nuolatos kito. Brandžiaisiais ir vėlyvaisiais viduramžiais struktūrinius bajorijos pokyčius lėmė stiprėjanti hierarchizacija. [...] 

Karalysčių padalijimai ir suvienijimai vyko dėl kraujo giminystės arba santuokos ryšių. Siekta kontroliuoti, kaip laikomasi griežtų kanonų, iki 4 ar 7 kartos reguliuojančių santuoką ir kraujomaišą. [...] Pagal kanonų teisę giminystė atsirasdavo ir dėl krikšto (adoptio), todėl ankstyvaisiais viduramžiais krikščionių valdovai po pasiektos pergalės dažnai tapdavo nugalėtų ir prievarta krikštijamų pagonių krikštatėviais (pavyzdžiui, Karolis Didysis – Vidukindo), tuo siekta įtvirtinti taiką.10

Gentys laikomos žemdirbių (kartais ir medžiotojų) bendruomenių sąjungomis, susiburiančiomis gynybos tikslais ir išyrančiomis, kai pavojus praeina.11 I tūkstantmetyje burtis į bendruomenes skatino ne tik būtinybė patenkinti pirminius poreikius – apsirūpinti maistu, būstu, užsitikrinti saugumą. Stiprūs genties vyrai turėjo ginti savo gentainius, tačiau grupinės gynybos niekaip nepavadinsi atsitiktine. Tam jau turėjo būti tos srities specialistai – kariai ir kariuomenė, svarbiausias politinės santvarkos, valstybinio aparato elementas. [...] 

Jai vadovaudavo diduomenės atstovai, ji tarnavo politiniams feodalinio luomo tikslams.12 Suprantama, ji susiformavo daug anksčiau, negu atsirado valstybės užuomazgos. Kiekviena bendruomenė gynė savo turtą ir teritoriją. Tam reikėjo žmonių, mokančių valdyti ginklą, bėgant amžiams, tas poreikis didėjo. Ginkluotų būrių veiksmus reikėjo koordinuoti, įvaldyti karybos taktiką ir strategiją, o tai būdinga tik išsivysčiusiai bendruomenei su sava diduomene. Taigi ar genties – pirmykštės bendruomenės, susijusios giminystės ryšiais, turinčios bendrus papročius, ūkį, kalbą ir teritoriją – sąvoka taikytina žmonėms, į kurių žemes 1009 m. atvyko Brunonas?

Pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose pateikiamos tik labai apytikslės žinios apie aisčius, tačiau ir iš to matyti, kad aisčiai buvo plačiai žinomi, prekiavo gintaru ir apskritai stengėsi aktyviai dalyvauti istorijos įvykiuose.13

Tarp V ir II a. pr. m. e. baltai išgyveno savąjį Aukso amžių, buvo padėtas pagrindas ekonomikai ir feodalizmui, klostėsi savitas gyvenimo būdas ir menas.14 Rytų baltų kultūros formavimosi procesas baigėsi II tūkst. pr. m. e. pabaigoje, atsiradus brūkšniuotajai keramikai.15

Archeologijos mokslas rodo, kad dvasinė kultūra yra labai konservatyvi ir gerokai pastovesnė už materialinę kultūrą. Daiktai – darbo įrankiai, buities reikmenys, ypač apranga ir papuošalai, – kito gana greitai, o dvasinė kultūra – papročiai, menas, folkloras, religija ir tikėjimai, pomirtinio gyvenimo vaizdiniai kartu su laidojimo apeigomis – gyvavo šimtmečius, keitėsi labai pamažu.16 Dabartiniai archeologai visuotinai pripažįsta, kad technologinis baltų ir germanų lygis apie 98 m. buvo labai panašus.17

Gotų istoriko Jordano veikale „Apie getų arba gotų kilmę ir istoriją“ 551 m. įrašyta pastaba, kad aisčiai esanti „labai taikinga gentis“, o tai reikšminga, norint suprasti jų religiją ir mitologiją.18

Gudai [baltai] visada buvo labiau išsimokslinę ir tuo prilygo graikams, kaip sako Dionas (408–354 m. pr. m. e.), parašęs jų istoriją graikų kalba.19 Tam antrina Venesuelos istorijos akademijos pirmininkas prof. Gijermas Moronas Montera, kuris teigia, kad gudai nebuvo barbarai, jie turėjo gerai organizuotą politinę, socialinę, karinę kultūrą ir konkrečią kalbą, kurią platino Italijoje.20

Etniniam visuomeninių reiškinių klodui būdingas didžiausias pastovumas.21 I–V a. regimiausi pasikeitimai sietini su visuomenės išsisluoksniavimu turto požiūriu ir karinio elito formavimusi.22

Nėra jokio pagrindo manyti, kad aisčiams nebuvo žinomas romėnų gyvenimas. Tačiau perimti jo baltai, kaip ir germanai, neskubėjo, nelaikė sektina dorybe, atkakliai manydami, kad jų gyvensena teisingesnė.23

Svarbiausia aptarti Lietuvos kultūros ištakas. Turimi galvoje ne tik lietuviai, bet ir kitos baltų gentys. Ikikrikščioniškos Lietuvos, senosios Prūsijos, jotvingių, kuršių, žiemgalių, galindų, kitų baltų kultūros Didžiojo tautų kraustymosi ir vėlesniais laikais aptarimas padės lengviau atsekti dvasinės raidos pradžių pradžią. Apeigos, tradicijos, papročiai, būdami labai pastovūs, saugo praeities kultūrą ir gali būti laikomi istorijos šaltiniais.24

Kiekviena didesnė ar mažesnė tauta visavertiškai gyvuoja tiek, kiek istorinį jos laiką užpildo kultūros kūryba, kuri savo ruožtu daro poveikį istorijai, ją humanizuoja. Ir dvasiniais, ir materialiniais savo komponentais kultūra išreiškia, apibendrina istorinį tautos patyrimą, kaupia, iš kartos į kartą perduoda socialinę informaciją, palaiko gyvą istorinio laiko ryšį.25 Panagrinėkime I tūkstantmečio mokslinio, kultūrinio ir socialinio palikimo įtaką mūsų dienų ar labai netolimos praeities gyvensenai.

Vieną iš būdingiausių senųjų baltų apibūdinimų pateikė Jonas Boruta, pasitelkdamas Vinco Mykolaičio-Putino ir Juozapo Stakausko mintis, užrašytas 1934 m.: „Keliais šimtmečiais po Kristaus Europos istorijos arenoje pasirodo naujų barbariškų tautų [...] Kolektyvinė jų sąmonė buvo ne tautos, bet bandos sąmonė. [...] Lietuvių gi tauta tebeglūdėjo – iki XIV šimtmečio pabaigos – uždarame savo pasaulyje, savo tikyboje ir senoje viso gyvenimo santvarkoje. Taip ilgai neprisiderinusi prie krikščioniškosios epochos reikalavimų.“26 

I tūkstantmetyje pr. Kr. baltai savo raida buvo dar atsilikę nuo vakarinių ir pietinių kaimynų, bet I–II a. padarė didžiulę pažangą,27 teigia knygos „Lietuvos istorija“ sudarytojai. Apžvelkime vieną iš tos pažangos sričių.

Nuo senų senovės buvo kaupiamos ir iš kartos į kartą perduodamos žinios apie gydymo būdus, augalinės, gyvūninės, mineralinės kilmės vaistines medžiagas, magiškas gydymo priemones, užkalbėjimų, įtaigos metodus (liaudies medicina).28 Iš tautosakos žinome apie žmogaus vidaus organų pažinimą ir jų svarbą, o žymiausias XVII a. Prūsijos ir Mažosios Lietuvos tyrėjas, evangelikų liuteronų kunigas Matas Pretorijus su nuostaba užrašė tai, ką jam aiškino eilinis kaimietis pagonis: „Apžiūrinėdami žmogaus vidinių organų sandarą įsitikiname, kad joks gyvūnas šiuo požiūriu nėra toks panašus į žmogų kaip kiaulė. Jis pasakė, kad joks gyvūnas nėra toks ėdrus kaip kiaulė. Tad aukojama kiaulė, kad žmogus būtų sveikas ir galėtų gerai valgyti, nes valgymas esąs sveikumo požymis. Kiaulės kraujas esąs toks pat kaip žmogaus kraujas.“29 

Tokias senųjų baltų žinias tik neseniai sugebėjo patvirtinti šiuolaikinė medicina. Iš ilgalaikės baltų patirties buvo atrinktos racionaliausios priemonės ligoms, psichikos būklėms, negalavimams gydyti. Išmokta atstatyti lūžusius, išnirusius kaulus, įgyta žinių, kaip pagelbėti gimdyvei, kaip prižiūrėti naujagimius ir kt. Empiriškai formavosi žinios apie racionalią mitybą, paros režimą, optimalias aplinkos sąlygas, klimato įtaką žmogaus sveikatai, gyvenamojo būsto statybą. Higienos žinių turėjo daugelis, bet ligų nustatymo, gydymo būdus žinojo tik pavieniai žmonės – liaudies gydytojai. Visa tai buvo perduodama iš kartos į kartą dažnai žodiniu būdu.30 Archeologiniai radiniai liudija apie bendros paskirties įrankių – peilių, svarstyklių – naudojimą bei grynai medicininės paskirties radinius – pincetus. Marvelės kapinynas (pietvakarinėje Kauno dalyje) teikia vertingos medžiagos, leidžiančios pagrįstai spręsti apie baltų medicinos lygį. 

Rastos kaukolės su išgręžtomis skylėmis (angomis) iš Marvelės kapaviečių nr. 3, 24 ir 557 vertos ypatingo dėmesio. Visos skylės yra panašioje vietoje (kairiajame priekiniame gumbure), panašaus dydžio ir formos, be to, dviejų asmenų palaidojimai (Nr. 3 ir 24) yra iš 150–300 m. laikotarpio, o trečiojo (Nr. 557) – iš platesnio 150–450 m. laikotarpio, vadinasi, tai ne vieno eksperimentatoriaus darbas, o gydymo metodika, būdinga kelioms medikų kartoms. Čia ne atsitiktinis sutapimas, o trepanacijos (gyvo žmogaus kaukolės atidarymo) praktikos įrodymas (kaukolės skliautas buvo atidarytas be žalos smegenų audiniui ir dangoms, apsaugančioms smegenis) ankstyvuoju Marvelės bendruomenės gyvavimo laikotarpiu. Tai gali būti susiję su Romos provincijų įtaka – Romos laikais trepanacija ir tam skirti medicininiai įrankiai žinomi tiek iš istorinių, tiek ir iš archeologinių šaltinių (Kiinzl 1983, Meschig 1983).32 

Deja, dėl skurdžių duomenų negalime pasakyti, kas iš ko mokėsi tokių gydymo būdų, todėl minima Romos provincijų įtaka yra tik spėjimas. Net jei manysime, kad tai susiję su Romos provincijų įtaka, teks pripažinti romėnų medikų bendradarbiavimą su baltų gydytojais, mokančiais užsienio kalbas ir besispecializuojančiais galvos chirurgijos srityje. Dabar pamąstykime, ar su savo XXI a. medicinos žiniomis sugebėtume nustatyti žmogaus negalavimo priežastį ir vietą, kur skalpeliu pašalinti auglį, krešulį ar ką nors kitką? Ar ryžtumės gyvo žmogaus kaukolės atidarymo operacijai? Juk tam reikia mažų mažiausiai nusimanyti apie nuskausminimo (nejautros) arba užmigdymo būdus. Ar po to sugebėtume, nesukeldami kraujo užkrėtimo, užgydyti žaizdą? Ar sugebėtume slaugyti gulintį ligonį taip, kad neatsirastų pragulų? O juk po to būtinas reabilitacinis gydymas. Iš archeologinių tyrimų matome, kad trepanacija II–V a. taikyta ne vienam ligoniui.

Vakarų Europos medicinai viduramžiais didelį poveikį darė scholastika. Buvo uždrausta skrosti lavonus, eksperimentuoti.33 Lietuvoje ilgus amžius liaudies medicinos priemonėmis – žolių, lapų antpilais ir nuovirais, tepalais, šlapimu, saulės ir vandens procedūromis, užkalbėjimais, užkerėjimais, amuletais – gydė ligas liaudies gydytojai. Daug ligų buvo gydoma pirtyje, vanojant ir masažuojant.34 Lietuvoje medicina, palyginti su kitomis Europos šalimis, dėl įvairių priežasčių (pavyzdžiui, vėlyvo krikščionybės įsigalėjimo) išliko gana plati ir vientisa. Tarp jos gydymo priemonių beveik 200 mineralinių, apie 500 gyvulinių medžiagų, apie 150 žemesniųjų ir apie 2000 aukštesniųjų augalų žaliavų. Be to, buvo taikoma dieta, fizioterapijos priemonės (šaltis, šiluma, garinimas, šutinimas, taurės), chirurgijos priemonės (lūžių, išnarų atstatymas, vočių praplovimas), masažas, gydomoji fizinė kultūra, gydymas įtaiga (burtai, užkalbėjimai). 

Dažnai būdavo naudojama iškart keletas gydymo priemonių, dauguma racionalios, atrinktos per tūkstantmečius. Daug jų naudoja ir dabartinė medicina.35 Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžimą, liaudies gydytojas – žmogus, kuris, savo bendruomenės nuomone, išmano medicinos pagalbos būdus, turi žinių apie fizinę ir socialinę gerovę, ligų ir negalavimų priežastis. Liaudies medicina neatsiejama nuo tam tikros bendruomenės socialinės ir ekonominės santvarkos, yra jos kultūros dalis. Liaudies medicinai būdingas platus visuotinis požiūris į reiškinių priežastis, pabrėžiama, kad negalavimas ar liga yra žmogaus ir jį supančios aplinkos pusiausvyros sutrikimo padarinys. Liaudies medicina nėra ligų gydymas vien vaistažolėmis ir užkalbėjimais, ji apima visas žmogaus gyvenimo ir veiklos sritis. Įvairių tautų liaudies medicinos taikomus būdus perėmė ir šiuolaikinė medicina – tai anamnezės rinkimas, priežasčių išaiškinimas, diagnozės nustatymas, tinkamo gydymo skyrimas, ligos eigos stebėjimas, reabilitacijos priemonės... 

Liaudies medicina sukaupusi nemažai žinių iš beveik visų medicinos sričių (anatomijos, fiziologijos, chirurgijos, traumatologijos, vidaus, vaikų ligų, akušerijos, onkologijos, akių, psichikos ligų, genetikos ir kt.), turi kitų mokslų (botanikos, farmakognozijos, zoologijos, astronomijos, kosminės medicinos) pradmenis. Naudoja įvairias – augalinės, gyvūninės, mineralinės kilmės – medžiagas, taiko chirurginius gydymo būdus (prapjovimas, lūžių, išnirimų gydymas ir kita). Be kita ko, jai svarbus režimas, dieta, fizioterapija, masažas, gydymas įtaiga, burtais, užkalbėjimais ir kita. Dažniausiai buvo naudojama ne viena, bet kelios priemonės. [...] Iš liaudies medicinos į oficialią mokslinę mediciną yra perėję daugelis higienos, deontologijos principų, gydymas vaistažolėmis, medumi, fizioterapijos priemonėmis, masažu, kai kurios chirurginės operacijos.36

Senosios baltų kultūros reliktų turime ir šiomis dienomis – paprotys naudoti eglišakius laidojimo apeigose, apkaišant ir puošiant transporto priemones (vežimus, roges, automobilius), kuriomis vežamas mirusysis,37 gajus ir dabar. Tai nėra atsitiktinis puošybos elementas, o išmanymas apie antibakterines eglių savybes. Labiausiai tyrinėjami ir skatinami metodai, padedantys įveikti ligas, kurių šiuolaikinė mokslinė medicina nepajėgia išgydyti. [...] Liaudies medicinos metodai atskirtini ir nuo vadinamosios namų medicinos, kuri ypač paplito XIX a. pabaigoje ir XX a., kai žmonės ėmė gydytis patys. Europos šalyse XX a. liaudies medicinos jau beveik nebuvo [...]. XXI a. pradžioje ir Europos šalyse vėl imama plačiau taikyti liaudies medicinos gydymo būdus.38

Šaltiniai ir nuorodos:

1 Arturas Mickevičius. Normanai ir baltai IX–XII a.: monografija. Vilnius: Versus aureus. 2004, p. 73.

2 https://dz.lki.lt/search/

3 Visuotinė lietuvių enciklopedija / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas Juozas Tumelis ... [et al.]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, t. 3. 2003, p. 649.

4 Filosofijos žodynas. / [redagavo M. Rozentalis]; [iš trečiojo leidimo vertė K. Gaivenis ... [et al.]; [lietuviškąjį leidimą redagavo R. Plečkaitis]. Vilnius: Mintis. 1975, p. 146.

5 Algirdas Seibutis. Lietuvos vardo mįslė. Tarp žinomo ir nežinomo. / sudarytojas ir vyr. redaktorius Algimantas Liekis. Vilnius: Lietuvos mokslas. 1999, p. 87.

6 Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Lietuva valstybės priešaušriu. Vilnius: Vaga. 2001, p. 84–85.

7 Bronius Dundulis. Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.): mokymo priemonė; Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas. Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba. 1982, p. 32–33.

8 Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Op. cit., p. 94.

9 Lietuvos valstybės susikūrimas europiniame kontekste / [sudarė Rimvydas Petrauskas]; Lietuvos istorijos institutas. [Vilnius]: Versus aureus. 2008, p. 163.

10 Viduramžių žodynas: [sąvokos, reiškiniai, dalykai] /sudarytojas Peter Dinzelbacher; [iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė]. Vilnius: Aidai. 2004, p. 174.

11 Tomas Baranauskas. Op. cit., p. 17.

12 Vladimiras Pašuta. Lietuvos valstybės susidarymas. / [autoriaus rankraštį vertė R. Strazdūnaitė]. Vilnius: Mintis. 1971, p. 245.

13 Lietuvių etnogenezė / [R. Volkaitė-Kulikauskienė ... [et al.]; redaktorių kolegija: R. Volkaitė-Kulikauskienė (atsakingoji redaktorė) ... et al.]; Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos institutas. Vilnius: Mokslas. 1987, p. 126.

14 Jūratė Statkutė de Rosales. Europos šaknys ir mes, lietuviai. Vilnius: Knygų kelias. 2011, p. 55.

15 Algirdas Girininkas. Rytų baltų kultūros susidarymo ypatumai. / Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra: istoriniai ir teoriniai aspektai / Kultūros ir meno institutas; [redaktorės A. Gapsevičienė, R. Dankevičiūtė]. Vilnius: Academia. 1992, p. 6.

16 Valdemaras Šimėnas. Nauji V a. pab.–VI a. pr. laidojimo papročiai Nemuno žemupyje. / Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra: istoriniai ir teoriniai aspektai / Kultūros ir meno institutas; [redaktorės A. Gapsevičienė, R. Dankevičiūtė]. Vilnius: Academia. 1992, p. 23.

17 Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai: kolektyvinė monografija / [sudarytoja Dalia Klajumienė]. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2007, p. 31.

18 Norbertas Vėlius. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, t. 1. 1996, p. 159.

19 Jūratė Statkutė de Rosales. Op. cit., p. 58.

20 Gijermas Moronas Montera. Kalbina Statkutė de Rosales, Jūratė. Europos šaknys ir mes, lietuviai. Vilnius: Knygų kelias. 2011, p. 151.

21 Bronius Kuzmickas. Tautos kultūros savimonė. Vilnius: Mintis. 1989, p. 5.

22 Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Kn. 1. Kilmė. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas: Lietuvos mokslų akademija. 2013, p. 247.

23 Ten pat, p. 27.

24 Pranė Dundulienė. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2005, p. 14.

25 Bronius Kuzmickas. Op. cit., p. 5, 6.

26 Jonas Boruta. Lietuvos krikščionėjimas Vidurio Europos kontekste: straipsnių rinkinys: tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto 750-iems jubiliejiniams metams, medžiaga. / sudarė Vydas Dolinskas; vertė: Klaus Berthel ... [et al.]. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus: Dizaino studija „Savas takas“. 2005, p. 125.

27 Lietuvos istorija. Geležies amžius. / Lietuvos istorijos institutas; [ats. tomo redaktorius Gintautas Zabiela]. Vilnius: Baltos lankos, t. 2. 2007, p. 468.

28 Visuotinė lietuvių enciklopedija / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas Juozas Tumelis ... [et al.]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, t. 14. 2008, p. 555.

29 Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. / Sudarė I. Lukšaitė; Lietuvos istorijos institutas]. Vilnius: Pradai, t. 3. 1999, p. 143.

30 Visuotinė lietuvių enciklopedija / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas Juozas Tumelis ... [et al.]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, t. 13. 2001, p. 74.

31 Lietuva iki Mindaugo: [straipsnių rinkinys /sudarytojai Eugenijus Jovaiša, Adomas Butrimas]. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2003, p. 147.

32 Rimantas Jankauskas. Anthropology of the Iron age inhabitants of Lithuania. / Ecological Aspects of Past Human Settlements in Europe. Editet by Pia Bennike, Éva B. Bodzs?r and Charles Susanne. Budapest, Eötvös University Press. 2002, p. 134.

33 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. / Vyriausioji enciklopedijų redakcija; Mokslinė redakcinė taryba: ... J. Zinkus (pirmininkas) ... [et al.]. Vilnius: Mokslas, t. 7. 1981, p. 353.

34 https://www.vle.lt/Straipsnis/medicinos-mokslas-Lietuvoje-118056

35 Tarybų Lietuvos enciklopedija / [mokslinė redakcinė taryba: ... J. Zinkus (pirmininkas) ... [et al.]. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, t. 2. 1986, p. 529.

36 Visuotinė lietuvių enciklopedija / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas Juozas Tumelis ... [et al.]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, t. 13. 2008, p. 74.

37 Alvydas Nikžentaitis. Gediminas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 1989, p. 105.

38 Visuotinė lietuvių enciklopedija, p. 74.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.