Tai pirmasis atminties ir pagarbos blyksnis po to, kai šios pačios gražiausios Klaipėdos krašto viešosios kapinės sovietmečiu buvo sunaikintos, o jų vietoje įkurta šiuolaikiška skulptūros ekspozicija po atviru dangumi.
Atgijo senųjų kapinių vaizdai
Skulptūrų parką prižiūrintys muziejininkai nesitikėjo, kad klaipėdiečiai aktyviai prisidės prie jų sumanytos meno ir kultūros akcijos – šventės rengėjų paraginti į muziejų atnešė senų rankinių laikrodžių, chronometrų. Kapinėse iš jų suformuota šviesų instaliacija „Sustojęs laikas”.
Iš senojo pašto kariljono Liepų gatvėje sklindant varpų muzikos garsams, prie tokios originalios kompozicijos stabtelėję žmonės galėjo susikaupti, apmąstyti būties trapumą, savo santykius su visagaliu laiku. Instaliacijai sukurti prireikė 272 senų laikrodžių.
Renginį organizavusio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) direktoriaus pavaduotoja Sondra Simanaitienė džiaugėsi, kad purškiant lietui į buvusias kapines sugūžėjo nemenkas būrys klaipėdiečių, jaučiančių gyvą dvasinį ryšį su tais, kurie gyveno ir kūrė miestą iki jų.
Takus nušvietė gedulo žvakės
Ant pastato sienos nušvito senųjų kapinių vaizdai, kuriuos gūdžiu sovietmečiu dar spėjo užfiksuoti kraštotyrininkai Bernardas Aleknavičiaus, Vytautas Tamošiūnas, kolekcininkas Dionyzas Varkalis. Pastarasis, kai komunistai griovė paminklus, išgelbėjo dalį antkapių, kaltinių kryžių ir tvorelių.
Pasirūpinta, kad per šventę būtų apšviesti senieji takai ir išlikę paminklai šiose kapinėse palaidotiems iškiliems asmenims – prie miesto plėtros ir gerovės smarkiai prisidėjusiems senojo Mėmelio pirkliams filantropams Juliui Ludwigui Wieneriui, Marijai ir Hermannui Gerlachams.
Prie paminklinio akmens visiems čia iki 1944 metų rudens palaidotiems miesto gyventojams ir medinio kryželio tarpukario Lietuvos kariams padėti atminimo vainikai, uždegtos gedulo žvakės.
Tiesa, kuklus pilko granito paminklas, primenantis Lietuvai svarbią ginkluotą operaciją (1923 metų Klaipėdos sukilimą) ir kovose žuvusius jos dalyvius kaip ir anksčiau skendėjo aklinoje tamsoje.
Siekis – gilinti atminties vagas
Kapinėse mirusiųjų atminimą pagerbė iškilmėse dalyvavę miesto vadovai, evangelikų liuteronų dvasininkai, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Tautinių mažumų kultūros centro, Klaipėdos vokiečių, krašto senbuvių lietuvininkų bendrijų atstovai.
Senųjų klaipėdiečių mėmelenderių vardu žodį tarė iš Vokietijos atvykęs Klaipėdos krašto darbo grupės šioje šalyje pirmininkas Uwe Jurgstys, prisiminęs, jog šiose kapinėse ilsisi ir jo protėviai.
„Mintis, kad esi gyvas tol, kol tave atsimena nors vienas žmogus, skatina kalbėti apie šiose Klaipėdos kapinėse palaidotas iškilias asmenybes – gilinti atminties vagą“, – sakė S.Simanavičienė.
Šiemet uostamiestyje vyks ir daugiau su senųjų miesto kapinių jubiliejumi susietų kultūros renginių.
„Planuojame parke įrengti lauko stendų parodą, išleisti specialų leidinį, su Klaipėdos universitetu organizuosime forumą „Bendruomeninės atminties stiprinimas”, kviesime į skulptoriaus Algirdo Boso parodą „Antkapiniai paminklai”, – sumanymus vardijo MLIM vadovas Jonas Genys.
Po renginio į Tautinių mažumų kultūros centrą pakviesti dalyviai pavaišinti karšta arbata ir kava.
Senieji kapai užpilti žemėmis
Klaipėdoje visų luomų ir krikščioniškų konfesijų miestiečiams skirtos kapinės prie Liepų ir Trilapio gatvių įšventintos 1820 metais. Tai buvo naujosios europinės tradicijos paseka, kai uždarant senąsias miestų kapines bažnyčių šventoriuose, imta kurti naujas municipalines.
Šioje amžinojo poilsio vietoje atgulė daug iškilių miestelėnų. Yra užuominų, kad jau XVIII amžiaus antroje pusėje čia būta nedidelių kapinių, kuriose per Septynerių metų karą (1756–1763) laidoti Rusijos ir Prūsijos kariai. Nuo XIX amžiaus jos vartai atverti visų religijų, išskyrus judėjų, atstovams.
Miesto magistratas gyventojus skatino patiems gražinti viešąsias kapines – sodinti ten levandas, daugiametes saulutes, bukmedžius, uždraudė čia rūkyti, užkandžiauti, vedžioti šunis. Iš pradžių kapinės buvo apsodintos tiktai gyvatvore, o vėliau praplėstos, aptvertos aukšta lentų tvora.
Džiugino paukščių giesmės
1856 metais, kai kapinėse beveik neliko vietos, sunerimę miestiečiai ėmė būkštinti miesto valdžią. Senuosius kapus leista užpilti žemėmis ir naudoti antrą kartą laidojant žmonės. Visi takai išliko, tik kvartalų pakraščiai sutvirtinti atraminėmis betono sienutėmis, kai kur sumūryti laiptai.
Miesto kapinėse palaidotas senojo Mėmelio metraštininkas Johanas Zembrickis kažkada rašė, jog ši poetiška, pavėsinga, lakštingalų ir gegučių pamėgta vieta dvelkė rimtimi, buvo tikras visų gyventojų pasididžiavimas. Pasak jo, tokių kapinių jiems galėjo pavydėti kur kas didesni Prūsijos miestai.
Žinoma, jog tarpukariu miestas kapinėms per metus skirdavo apie 60 tūkst. litų. Jas prižiūrėjo septyni samdomi darbininkai, pačius kapus tvarkė dar šešios moterys. Storose kapinių knygose buvo įrašoma laidojimo data, kvartalo eilės ir vietos numeriai, velionių pavardės, profesijos.
Nuo 1820 iki 1937 metų pagrindinėse miesto kapinėse atgulė apie 28 930 žmonių. Dingus laidojimo knygoms, išnykus seniems paminklams, nebežinomos ir jų kapavietės. Gal dokumentai dar išliko kokiame nors Vokietijos archyve?
Ant žmonių kaulų – kiti kūriniai
Po Antrojo pasaulinio karo kapinės buvo išplėštos ir nuniokotos – išgrobstytas marmuras, granitas, tvorelės, kryžiai, išdaužyti paminklai. Senosios koplyčios susprogdintos dar 1947 metais. Kurį laiką žmonės čia dar laidoti, o paskui kapinės virto šabakštynu uostamiesčio centre.
MLIM fonduose saugomoje pokario kapų registravimo knygoje paskutinis palaidojimas užfiksuotas 1959 metų sausio 24 dieną. Senesni klaipdiečiai prisimena, jog žmonės dar buvo laidojami kapinėse ir jas uždarius – 1964 metais vienas kapas supiltas prieš paminklą kariams „Už laisvę žuvusiems“.
Po karo laidota kvartaluose palei Trilapio gatvę – čia dar išliko kauburėlių. Senieji paminklai su vokiškais užrašais būdavo apverčiami, ant jų rusiškai buvo užrašomos kitų mirusių žmonių pavardės. Tarpukario tvarka, harmonija ir ramybė išnyko tarsi dūmas.
Apleistose kapinėse nuo 1977 metų pradėti ksponuoti per skulptūros simpoziumus Smiltynėje menininkų sukurti darbai. Žmonių amžinojo poilsio buveinė pavadinta Mažvydo skulptūrų parku.
Mėgins tvarkyti apleistą parką
Klaipėdos valdžios sprendimu senosios kapinės 1983 metais galutinai likviduotos. Dabar 10 hektarų parke išdėstyta 116 šiuolaikiškų įvairios tematikos ir formų skulptūrų, kurias sukūrė daugiau kaip 60 menininkų.
Skulptūrų galerija, iškilusi ant senųjų miestelėnų kapų, nuolat sulaukia įvairių pastabų, prieštaringų vertinimų. Apnuogintus torsus, fantastiškus gyvūnus, kitokius abstraktesnius meno kūrinius radikalai siūlo iškelti.
Uostamiesčio valdžios užsakytas Skulptūrų parko sutvarkymo techninis projektas (autoriai - architektė Margarita Ramanauskienė ir dizaineris Kęstutis Mickevičius) parengtas – pirmąjį rekonstravimo darbų etapą planuojama įgyvendinti 2021–2022 metais.
Tačiau net ir projektuotojai nežino, kada vežimas pajudės iš vietos. Įsiutę gamtos mylėtojai jau rengiasi pilietinėms akcijoms - nenori, kad parke būtų iškirsta apie 500 pasenusių, savaime sužėlusių medžių.
Kai kuriuos miesto politikus, parko pašonėje namus pasistačiusius verslininkus šiurpina mintis buvusių kapinių teritoriją, kaip ir anksčiau, apjuosti tvora, įrengti ten erdvesnes vaikų žaidimų aikšteles.
Šiems tvarkymo projekte numatytiems darbams esą gali prireikti apie 800 tūkst. eurų.
