Pirmadienį Lietuvą apskriejo žinia, kad profesorius E.Gudavičius mirė, jam buvo 90 metų. Apie netektį socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas. „Išskirtinis Istorikas ir Mokytojas, savo laikysena ir žodžiu skatinęs kritiškai mąstyti praeitį ir dabartį, atvirai žiūrėti į pasaulį ir siekti naujų tikslų“, – apie E.Gudavičių rašė R.Petrauskas.
E.Gudavičius tyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, buvo vienas Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjų. Profesorius nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253-ųjų liepos 6-ąją. Ši data paskelbta valstybės švente. Su kolega Alfredu Bumblausku kūrė populiarią televizijos laidą „Būtovės slėpiniai“ – 1993 – 2004 metais parodyta daugiau kaip šimtas laidų. 1998 metais E. Gudavičius apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
„E.Gudavičius pirmasis ir, galbūt, net drąsiausiai įvedė Lietuvą į pasaulinį, Europos kontekstą, nubrėžė tokią tipologiją, sukūrė nuo labai konkrečių, analitinių darbų, iki labai sintetinio mąstymo reikalaujančių tekstų. Tad jo darbų spektras – labai platus ir jau, galima sakyti, reikalauja atskiro aptarimo, tyrimo“, – BNS sakė profesorius Alfredas Bumblauskas, daugiau nei keturis dešimtmečius bendravęs su E.Gudavičiumi.
Fundamentaliausi E.Gudavičiaus darbai – „Mindaugas“ ir „Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (pasirodė 1999 metais, o 2005 metais išleista rusų kalba).
Su E.Gudavičiumi šių eilučių autorius yra kalbėjęsis tiek apie Mindaugą, tiek apie pastangas parašyti naujovišką Lietuvos istoriją. Lrytas.lt skaitytojams pateikiame šiuos du interviu, kuriuose profesorius atsiskleidė tiek kaip puikus istorikas, tiek kaip įdomus pašnekovas.
Straipsnis „E.Gudavičių istorijoje vilioja „detektyvas““ „Lietuvos ryte“ pasirodė 1999 metais – tuomet profesorius šventė 70-metį. Interviu, pavadintas „Lietuvos valstybės kūrimąsi maitino kraujo upės“, dienraštyje buvo paskelbtas 2003-aisiais – tų metų liepos 6 dieną buvo švenčiamas Mindaugo karūnavimo 750-metis.
* * *
E.Gudavičių istorijoje vilioja „detektyvas“
Susitikti su istorijos profesoriumi Edvardu Gudavičiumi priežasčių toli ieškoti nereikėjo. Rugsėjo 6 dieną visi mėgstantys istoriją ir E.Gudavičiaus knygas profesorių pasveikino garbingo septyniasdešimties metų jubiliejaus proga.
Be to, praėjusią savaitę rašytojų klube buvo pristatytas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas E.Gudavičiaus „Lietuvos istorijos“ pirmasis tomas, kuris, anot istoriko A.Bumblausko, pakeitė A.Šapokos kartos istorijos paradigmą.
Su profesoriumi kalbėjomės rugsėjo 1 dieną, todėl išvengti klausimo apie naujuosius mokslo metus taip pat nepavyko.
– Ką tik prasidėjo nauji mokslo metai. Kaip jaučiasi pedagoginė E.Gudavičiaus dalis?
– Turiu pasakyti, kad nesu pedagogas ir niekada juo nebuvau, nes pedagogu reikia gimti. Kadangi tyrimo ir mokymo darbai susiję, tiksliau, mokymo įstaigoms reikalingi tyrinėtojai, teko imtis ir šio darbo. Tačiau jame jaučiuosi tik pakeleiviu.
Kita vertus, žinau, kad studentai ateis į mano paskaitas ir kad tą darbą reiks atlikti kokybiškai. Todėl rugsėjo 1 d. man yra savotiškas pasitempimo signalas – būtina pagalvoti, ką dėstydamas darei negerai, ir stengtis klaidų nekartoti, nors senų klaidų vengimas ir gimdo naujas.
Manau, kad didžiausia dėstytojo bėda yra ne sugebėjimas vaizdžiai ir įdomiai dėstyti, o sugebėjimas dėstyti taip, kad žinios studentui liktų ne vien egzaminui – jos turėtų suformuoti tam tikrą modelį, bendrą vertinimo ir mąstymo kryptį. Žinoma, tai yra labai sunku ir idealo pasiekti turbūt neįmanoma.
– Istorija į jūsų gyvenimą atėjo gan vėlai. Ar vėlyvi profesiniai vingiai netrukdo darbui ar gyvenimui ir kada apskritai nevėlu hobį keisti pagrindiniu užsiėmimu?
– Dar kosmonauto Jurijaus Gagarino laikais vyriausiasis erdvėlaivio konstruktorius Sergejus Koroliovas, paklaustas apie hobį, atsakė, kad jis neturi jokio hobio, nes jo hobis – darbas. Tada, kai dar nebuvau istorikas, mano hobis buvo priverstinis. Dabar aš jau neturiu jokio hobio ir todėl bijau geros televizijos laidos, kad neatsirastų pagunda atsitraukti nuo darbo.
Kaip tapau istoriku? Turbūt galiu tik džiaugtis, kad radau laiko ir jėgų neakivaizdžiai studijuoti istoriją ir pereiti į patinkantį darbą. Kai dabar išgirstu abejones dėl neakivaizdinio mokslo reikalingumo, pagalvoju, kad nors stacionaraus mokymo kokybė yra kur kas geresnė, nereikėtų iš žmonių, kurie negali viso savo laiko skirti mokslui, atimti galimybę studijuoti patinkančius dalykus. Juolab kad jokia mokymo sistema neparuošia gero specialisto – juo tampama dirbant.
O keisti profesiją, manyčiau, niekada nėra vėlu, nes iki pat mirties žmogus mokaisi ir nuolat reikia kažko naujo ir naujo. Juk kiekviena profesija reikalauja persikvalifikavimo ir pats turi jausti tuos subtilius reikalavimus.
– Kodėl susidomėjote būtent XIII a. Lietuvos istorija, viduramžiais?
– Dar studijų laikais manęs visi klausdavo, kodėl domiuosi laikais, kurie tokie migloti. Visiems atsakydavau, kad mane labiausiai vilioja „detektyvas“. Kita vertus, visi istorijos laikotarpiai turi savų bėdų ir kiekvienam geram istorikui reikia tiek pat sugebėjimų toms bėdoms įveikti. Sunkumai yra vienodi.
Tik tiek, kad naujausių laikų istorijoje daiktai, jeigu galima taip pasakyti, vadinami savais vardais, nes ir įvykių pateikimo galimybės yra didžiulės, ir žmonės raštingi, baigę mokslus. Jeigu naujausių laikų istorikui sunkiausia iš viso srauto atsirinkti geriausius šaltinius ir reikalingiausią informaciją, tai medievistas, viduramžių specialistas, susiduria su informacijos trūkumu, nes šaltinių yra palyginti mažai.
Be to, tie šaltiniai nekalba apie dalykus, kuriuos reikia aprašyti. Tarkim, kaip aprašyti tų laikų visuomeninius santykius, jeigu šaltiniuose apie tai rašoma tik labai bendrais žodžiais, o konkretizuojami tik mažai pasakantys fakteliai. Kartais netgi susiduriama su klausimu, kur arba kada įvyko vienas ar kitas mūšis, nors karo veiksmai šaltiniuose aprašinėjami? Neretai reikia paprasčiausiai spėti. Dar sunkiau remiantis konkrečiais įvykiais apibendrinti tam tikrą procesą, raidą, nes tarp daugelio įvykių boluoja baltos dėmės.
Todėl būtina atsižvelgti į daugybę užuominų kituose šaltiniuose. Tai ir vadinu „detektyvu“. Medievistikos specifika yra kur kas ryškesnė, reikalaujanti neįprasto pasiruošimo. Minėjau, kad žmogus dirbdamas mokosi. Tai turbūt medievistas labiausiai priverstas mokytis dirbdamas, jam neįmanoma apsieiti be praktikos. Netgi dėstydamas šaltinių mokslą, studentams išdrįsdavau pasakyti, kad šaltinių mokslo nėra – yra tik naudojimosi šaltiniais amatas.
– Kiek jūsų darbuose yra „kūrybos“?
– Neretai kalbama apie matematikos pritaikymą istorijai. Aš su tuo beveik nesu susidūręs, kadangi matematiką galima taikyti tik masiniams šaltiniams, o medievistikoje nėra masinių šaltinių – Lietuvoje jie atsirado tik XVIII-XIX a. Todėl, suprantama, medievistikoje tos kūrybos yra labai daug, tik aš ją vadinu interpretacija. Tarkim, spėjimas, kur įvyko vienas ar kitas mūšis, ir yra kūryba, nes tau atrodo, kad vienur, kitam istorikui – kitur. Žodžiu, vyksta nuolatinis ginčas.
Bet dar sykį norėčiau pasakyti, kad kūryba gali būti sėkminga tik tada, kai aprėpiama kiek įmanoma daugiau šaltinių ir pasiekiamas maksimaliausias įvairių alternatyvų sutapimas.
– Jūsų „Mindaugas“ buvo bematant išgraibstytas, neblogai perkami ir kitų autorių istoriniai veikalai. Kas tai – tikras masių domėjimasis istorija ar snobizmas?
– Turbūt ir viena, ir kita. Bet nėra aiškios ribos tarp tikro domėjimosi ir snobizmo, todėl negaliu labai neigiamai kalbėti apie snobizmą. Matyt, ir jis kažkokiu būdu prisideda prie to domėjimosi.
Žmonės tikrai domisi istorija, ir tai labai džiugina. Kokios to priežastys? Turbūt jau pasiektas toks uždarbio lygis, kad tam tikras žmonių skaičius gali sau leisti pirkti istorijos knygas. O jeigu žmonės turi galimybę, tai kyla ir jų poreikiai, netgi kultūriniai. Tuomet atsiranda ir grįžtamasis ryšys. Tai tik patvirtina kalbas apie investicijų į mokslą ir mokymą būtinumą, nes procentai anksčiau ar vėliau grįžta.
– Kaip manote, kodėl pasižiūrėti J.Matejko „Žalgirio mūšio“ žiūrovai plūste plūdo?
– Nenorėčiau teigti, kad žmonės plūdo supratę tikrąją paveikslo vertę. Aišku, jog pirmiausia jie atbėgo vedini stereotipinio smalsumo, nes „Žalgirio“ stereotipas visgi egzistuoja. Ir ačiū Dievui, kad atbėgo. Juk atėję pasižiūrėti į stereotipą, jie susipažino su labai daugiapuse vertybe – už šio paveikslo glūdi pati istorija, vertinimai, faktai ir kartu istorijos mokslas, kuris ginčijasi dėl jų. Taigi prie žmonių buvo priartintas ir mokslas, ir menas.
– Kaip vertinate S.Ekdahlio veikalą „Žalgiris“. Šiandienos žvilgsnis“?
– Jeigu Vytautas istorijoje užėmė Žalgirio mūšio laimėtojo vietą, tai S.Ekdahlis mokslo istorijoje, nagrinėjančioje „Žalgirio“ problematiką, užima panašią vietą.
– Ar vis dar manot, kad joks menas, išskyrus televiziją, beveik nedaro įtakos šiuolaikinei visuomenei?
– Aš sakiau apibendrintą formulę. Gal reikėtų sakyti ne daro, o daugiau daro ir panašiai. Jokiu būdu nenoriu paneigti, kad tradicinis menas, tarkim, tapyba daro įtaką. Bet tas menas prarado savo vartotojišką funkciją. Šių laikų visuomenė, palyginti su ankstesnių laikų visuomene, yra labai turtinga. Mes tik sakom, kad skurstam, bet juk neįsivaizduojam, kaip skurdo anų laikų visuomenė. Šios turtingos visuomenės meno poreikio ir vartojimo galimybės visiškai skiriasi nuo anų laikų visuomenės.
Anksčiau menininkai, kaip sakė dailininkas Albrechtas Dureris, buvo tarnai. Aišku, ne Italijoje. Bet, pavyzdžiui, gotikoje mes nežinome bažnyčias stačiusių architektų pavardžių. Sakome, kad bažnyčią pastatė Vytautas ar Jogaila.
Šiais laikais menininkai kuria patys sau, jie ir vertina. Plačioji visuomenė žiūri ne tapytus paveikslus, o „gyvuosius“ paveikslus – kino filmus ar televizijos laidas. Bet juk ir dekoracijų parinkimas, ir operatoriaus darbas taip pat yra menas. Žinoma, televizija yra masinis menas, o tapyba, galima sakyti, – elitinis. Atskirais atvejais (pavyzdžiui, Picasso atveju) tas elitinis menas veikia ir visuomenę. Bet tai nėra bendra tendencija.
– Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido jūsų „Lietuvos istorijos“ pirmą tomą. Kaip ją pristatytumėt skaitytojams?
– Labai sunku kalbėti apie savo knygą. Turbūt kiek yra istorikų, tiek yra požiūrių. Jeigu užsiminiau apie požiūrius, turbūt reikėtų pakalbėti apie mano istorijos koncepciją, kurią irgi sunku tiksliai apibūdinti.
Egzistuoja griežtas tautinis požiūris, kuris domisi Lietuvos istorijos, lietuvių tautos išskirtinumu. Nenorėčiau teigti, kad mano požiūris priešingas, nes tuomet būčiau apkaltintas nemeile tėvynei. Greičiausiai Lietuvą myliu truputį kitaip. Aš norėjau labiau pabrėžti išorinius rodiklius, ieškoti Lietuvos istorijos vietos pasaulio istorijoje, kadangi minėtas požiūris tos vietos neieško. Ar man pasisekė, ar ne, turėčiau spręsti ne aš, o skaitytojai ir vertintojai.
– Kodėl lietuvių istorikai, išskyrus pavienius atvejus, dažniausiai rašo tik šalies istoriją? Kur veikalai, panašūs, tarkim, į M.Foucault „Seksualumo istoriją“?
– Mes neturėjom galimybės sukurti institucinio istorijos mokslo. Istorijos mokslas, šiaip ar taip, gyvuoja du šimtus metų, o pažvelgus į ištakas, galima pridėti dar porą šimtų metų. Tuo tarpu Lietuvos istorija kaip mokslas gyvuoja tik nuo tarpukario. Be to, sovietiniais laikais buvo skiriama daug lėšų iškraipytam ir ribotam „sovietiniam mokslui“. Kita vertus, tos lėšos sudarydavo galimybę užsiimti mokslu, jame ieškoti nišos.
Todėl dabar mes viską turim pradėti iš naujo, o keliais šimtais metų neatsilikusios šalys gali domėtis ir kitomis istorijos pusėmis. Džiugu, kad tokie veikalai verčiami, nes jie ir mus skatina pasitemti.
Kita vertus, laikui bėgant šalies istorija kinta savo apimtimi, nes, pavyzdžiui, vyksta dideli ginčai su lenkais ar vokiečiais, abejojančiais, ar teritorijos, plytėjusios nuo jūrų iki jūrų, istorija priskirtina Lietuvai, nes lietuviai ten visgi sudarė mažumą?
Aš manau, kad taip, kadangi toje teritorijoje lietuvių tauta veikė. Tačiau neneigiu, jog ta teritorija – ne Lietuva ir ten gyvenusios tautos turi ir savo istorijas. O istorikas turi pasakyti ne tik kad buvo vienaip ar kitaip, bet ir kodėl taip buvo.
Mūsų skaitytojams visi šie dalykai turbūt yra aktualiausi, jie nori žinoti atsakymus. Todėl šiuo metu reikalingiausios vadinamosios Lietuvos istorijos. Bet galiu pasakyti, kad jos greitai pasens, nes mūsų „besikuriantis“ mokslas įneš daugybę korekcijų ir Lietuvos istorijos sintezę reikės iš naujo perrašyti. ˙
* * *
Lietuvos valstybės kūrimąsi maitino kraujo upės
Šiomis dienomis daugelio lietuvių lūpose nuskamba Mindaugo, vienintelio Lietuvos karaliaus, vardas. Nenuostabu, nes 2003 metų liepos 6 dieną švenčiamas Mindaugo karūnavimo 750-metis.
Bet ar tardami šį vardą mes įsivaizduojame, kokiomis savybėmis Mindaugas pasižymėjo, kodėl būtent jam pavyko užsidėti karūną, ką jis mylėjo ir dėl ko buvo nužudytas?
Apie tai kalbėjomės su žinomu istoriku Edvardu Gudavičiumi, parašiusiu monografiją „Mindaugas“.
* * *
– Kaip Mindaugą apibūdintumėte kaip valdovą?
– Visų valstybių steigimasis susijęs su valdovų, vadų tarpusavio kovomis. Kitaip tariant, jie tuomet stengdavosi vieni kitiems nusukti sprandus. Be to neatsirado jokia valstybė.
Panašiai buvo ir Lietuvoje. Mindaugas, matyt, tuo metu buvo stipresnis ir gudresnis už kitus vadus.
Šiaip ar taip, sunku pasakyti, kada valstybė susidarė Danijoje ar Švedijoje – jos tose šalyse tai imdavo formuotis, tai vėl subyrėdavo. Mindaugas Lietuvos valstybę sugebėjo suformuoti negrįžtamai.
Žinoma, kruvinais būdais, bet jie buvo būdingi tiems laikams. Tai – vienas Mindaugo, kaip stipraus valstybininko, bruožas.
Mindaugas greičiausiai numatė savo potencialius priešininkus ir šalino juos ne iš karto. Didžiausi jo varžovai buvo artimiausi žmonės. Tai – brolėnai Tautvilas ir Edvydas.
Bet su jais Mindaugui pavyko gerai sugyventi. Tik įveikęs kitus priešininkus, jis ėmėsi brolėnų. Bandė juos nužudyti, bet jiems pavyko pabėgti. Vėliau Mindaugui teko ieškoti kompromiso su brolėnais.
Galima teigti, kad Mindaugas sugebėjo numatyti darbų eiliškumą, bet, žinoma, politika yra politika. Jai primesti savo darbotvarkę ne visada pavyksta. Kartais daugiau lemia aplinkybės.
Mindaugo brolėnus parėmė išorinės jėgos – Galičas, Livonijos ordinas, Rygos vyskupas ir jų dėdė žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugas sugebėjo šią koaliciją suskaldyti.
Jis sudarė sutartį su Livonijos ordino magistru, kuris ir išrūpino Mindaugui krikšto pripažinimą. Tuomet Mindaugas kreipėsi į popiežių ir šis liepė jį karūnuoti.
– Kiek apie Mindaugą žinoma kaip apie žmogų?
– Mindaugo dešinioji ranka Treniota, kreipdamasis į jį, yra ištaręs tokius žodžius: „Žmonės tave vadina išmintinguoju karaliumi“.
Vadinasi, visuomenė buvo pastebėjusi savo valdovo sugebėjimus. Mindaugo, kaip išmintingo valdovo, vaizdinys buvo susiklostęs dar iki jo mirties.
Reikia pasakyti, kad dauguma Mindaugo pasirinkimų buvo iš tiesų labai racionalūs ir apgalvoti. Jis matė ir mąstė kur kas daugiau nei tuometinė visuomenė.
– Ar istorijos mūza Klėja mylėjo Mindaugą? Šiaip ar taip, Lietuvoje ilgą laiką Mindaugas buvo užgožtas kitų kunigaikščių.
– Tai – mūsų istorinio vaizdinio reikalas. Manau, kad čia kalčiausia šaltinių konjunktūra. Po Mindaugo sekė laikotarpis, kuris yra labai mažai nušviestas šaltiniuose. Todėl mūsų įvykių istorijoje atsirado plyšys.
Kiekviena šalis savo istoriją rašo kronikose. Mūsų kronikos vėlyvos ir parašytos tada, kai nebuvo suvokiama, kas vyko iki kunigaikščio Gedimino. Todėl seniausių įvykių aprašymus galima vadinti fantastika. Pirmojoje tos „fantastinės“ redakcijoje Mindaugo net nebuvo.
Kad prikeltų Mindaugo paveikslą, mokslinei istoriografijai teko gerokai padirbėti.
– Kodėl Mindaugas atsisakė krikščionybės?
– Aš nedrįsčiau aiškiai teigti, kad jis atsimetė nuo krikščionybės. Tai nėra aišku, nes istoriniai šaltiniai labai prieštaringi.
Visi vokiečių ordino šaltiniai teigia, kad Mindaugas atsisakė krikščionybės. Bet tą kaltinimą jie sieja su tuo, kad Mindaugas kovojo prieš juos.
Tuo tarpu 1268 metais popiežiaus Klemenso VIII bulėje Mindaugas buvo pavadintas šviesios atminties krikščioniškuoju karaliumi. Tada jau buvo prabėgę penkeri metai po Mindaugo mirties. Daugiau apie tai šaltiniuose nekalbama.
Žinodamas Mindaugo politinį braižą, aš spėju, kad ir pats Mindaugas nenorėjo aiškiai parodyti savo pozicijos atsimetimo nuo krikščionybės klausimu. Matyt, Lietuvos visuomenei buvo duota suprasti, kad jis atsisakė krikščionybės, o tarptautiniu mastu jis to nerodė. Tai Mindaugą darsyk apibūdina kaip puikų diplomatą.
– Mindaugas ir moterys. Ką galėtumėte pasakyti šia tema?
– Žinoma, kad Mindaugas turėjo tris žmonas. Bet jeigu kalbame apie viduramžių valdovus, jokiu būdu negalima apsiriboti tik žmonomis. To meto gyvenimo norma – be žmonų turėti daugybę sugulovių. Tai buvo taisyklė, o ne išimtis. Juk viduramžiais visuose socialiniuose sluoksniuose knibždėte knibždėjo pavainikiai.
Jeigu šaltiniai nieko šiuo klausimu nesako, tada belieka dpėti, turėjo jis kitų moterų ar ne. Aš linkęs manyti, kad turėjo, nes to meto valdovo be sugulovių neįmanoma įsivaizuoti. Net šiandien vyrai linkę „brakonieriauti“. Kodėl valdovas, kuriam buvo viskas leidžiama, turėjo elgtis kitaip?
Bet tai nereiškia, kad Mindaugo gyvenime nebuvo meilės. Mortą, antrąją žmoną, jis iš tikrųjų mylėjo. Tai galima suprasti ir iš kai kurių Livonijos kronikos vietų.
– Ar tiesa, kad Mindaugas buvo nužudytas būtent dėl moters?
– Taip. Trečią žmoną – savo mirusios žmonos Mortos seserį – jis pasigrobė iš Daumanto. Tiesa, tai buvo paskutinis Mortos noras, nes ji norėjo, kad jos vaikus augintų tik sesuo. Šis išties rizikingas žingsnis tik patvirtina, kaip stipriai Mindaugas mylėjo Mortą.
Daumantas, netekęs žmonos, labai įsižeidė ir supyko, bet, pasak metraščių, nieko negalėjo padaryti. Mindaugo favoritas, dešinioji ranka Treniota Daumantui pranešė, kada įmanoma prie Mindaugo prieiti ir užmušti. Tiesiog Treniota, pasinaudojęs Daumantu, užėmė sostą.
– Kokio amžiaus tuomet galėjo būti Mindaugas?
– Manyčiau, kad Mindaugas gimė apie 1200-uosius metus. Vadinasi, tada jam galėjo būti apie šešiasdešimt metų. Taigi senstančiam valdovui jau nebuvo lengva dirbti.
Juolab kad Mindaugas buvo geras strategas, bet silpnas taktikas. Abu kartus, kai, pasak šaltinių, Mindaugas tiesiogiai vadovavo kariuomenei, buvo pralaimėta.
– Kaip vertinate Justino Marcinkevičiaus draminę poemą „Mindaugas“?
– Tai – išties puikus kūrinys. Reikia pasakyti, kad J.Marcinkevičiui pavyko užčiuopti istoriškumą. Juk iš tikrųjų Lietuvos valstybė buvo lipdoma būtent krauju.
Kaip dramaturgui ir poetui, jam taip pat pavyko sukurti personažus, jų kolizijas, kurios gan tiksliai atskleidžia to meto politines problemas.
– Kokį Mindaugą matote kitų Lietuvos kunigaikščių galerijoje?
– Vokiečių ir prancūzų istorikai yra pasakę, kad Lietuvai labai pasisekė, nes ją vienas po kito valdė labai gabūs valdovai. Mindaugas pradėjo tą gabių kunigaikščių seką, kuri tęsėsi iki pat Vytauto.
Mindaugas suvienijo arba, galima sakyti, įkūrė valstybę. Be to, jam pavyko iškovoti tarptautinį pripažinimą, kuris vėliau buvo prarastas. Tai – išties labai dideli ir reikšmingi darbai.
* * *
A.Bumblauskas – apie E.Gudavičių
„Velionis istorijos profesorius E.Gudavičius įvedė Lietuvos istoriją į europinį kontekstą“, – BNS sakė jo mokinys, kolega ir bičiulis Alfredas Bumblauskas.
Anot A.Bumblausko, E.Gudavičius nesivaikė įdomybių, bet „labai angažuodavosi į savo pilietinę misiją“, o istorija jam buvo „valstybės ir tautos savimonės bei tapatybės ugdytoja“.
„Jis pirmasis ir, galbūt, net drąsiausiai įvedė Lietuvą į pasaulinį, Europos kontekstą, nubrėžė tokią tipologiją, sukūrė nuo labai konkrečių, analitinių darbų, iki labai sintetinio mąstymo reikalaujančių tekstų. Tad jo darbų spektras – labai platus ir jau, galima sakyti, reikalauja atskiro aptarimo, tyrimo“, – BNS kalbėjo profesorius A.Bumblauskas, daugiau nei keturis dešimtmečius bendravęs su E.Gudavičiumi.
A.Bumblausko teigimu, E.Gudavičius koncentravosi į Lietuvai lemtingų akimirkų analizę ir išplėtojo Lietuvos vardo paminėjimo 1009-aisiais siužetą.
„Tai yra didelio kalibro žmogus. Jam lygaus istoriko, bent jau mūsų padangėje, nebuvo ir galbūt dar ilgai nebus. Išėjo ištisa epocha, kuri apibūdina mūsų istorijos ir net visų humanitarinių mokslų pasaulį per pastaruosius 30 metų. Tai yra nepriklausomos Lietuvos simbolis Lietuvos moksle, ne veltui simboliškiausia Liepos 6-oji yra surasta jo“, – sakė A.Bumblauskas.
E.Gudavičius nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253-ųjų liepos 6-ąją. Ši data paskelbta valstybės švente.
A.Bumblauskas E.Gudavičių apibūdino kaip geranorišką ir korektišką asmenybę.
„Kai pagalvoji, jis būdavo net perdėm geranoriškai korektiškas, kai tuo gali pasinaudoti piktavaliai. Man rodosi, kartais taip ir būdavo“, – pasakojo istorikas.
Vilniaus universitete judviejų pažintis prasidėjo tik A.Bumblauskui pradėjus studijas 1987-aisiais ir nuo to laiko keliai nebeišsiskyrė. A.Bumblauskas sako, kad ši pažintis iš dalies lėmė ir tai, jog jis apsisprendė nemesti istorijos mokslų.
Vėliau kolegos daugiau nei dešimtmetį nacionalinės televizijos eteryje kūrė laidų ciklą „Būtovės slėpiniai“, 1998-aisiais už jį abiems istorikams skirta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.
„Dar studijų metais aš jį pradėjau lydėti į namus – jis pėsčias vaikščiodavo į Viršuliškes. Tad nuo tų gatvinių pamokų, iki pat to, kad turėdavai ir tekstus dėlioti. Buvau galvojęs mesti istoriją, neįtikino manęs. O profesorius kaip tik tų lydėjimų namo metu gausybę dalykų man atsakė, kurie turėjo tokį egzistencinį pobūdį. Po to mums pavyko tuos pokalbius perkelti į televizijos ekraną ir „Būtovės slėpinių“ laida tapo gana pripažinta“, – pasakojo A.Bumblauskas.
