Todėl manau, kad neturėtume užsiimti būrimu iš kavos tirščių, siekdami žūtbūt rekonstruoti kuršiškus pavadinimus pagal jų rašybą, o naudoti kad ir vėlesnes, tačiau tiksliai užrašytas vietovardžių formas, kurias naudojo vietos gyventojai“, – pasakė savo nuomonę Klaipėdos krašto vietovardžius tyrinėjanti Klaipėdos universiteto mokslininkė prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė.
Per Klaipėdą tekančią upę, anot mokslininkės, turėtume vadinti Dane.
„Senasis pavadinimas greičiausiai buvo Dangė arba Danga. Taip jis užrašytas senuosiuose žemėlapiuose, tačiau šiandien mes nežinome, kaip jis buvo tariamas. Jau XVIII a. žemėlapyje randame pavadinimą „Die Danne“.
Tai nėra klaida, o įrodymas to, kad senasis vardas lietuvėjo. Kalbininkai Aleksandras Vanagas ir Bronys Savukynas 1959–960 m. rengė ekspedicijas Klaipėdos krašte, kurių metu užrašinėjo visus vietų, vandenų, kalvų ir kitus pavadinimus, klausinėdami, kaip juos vadina vietos kaimų gyventojai.
Kretingos rajono kaimo vietovių senieji gyventojai teigė, kad upę vadina Akmena, o už rubežiaus (t.y. Klaipėdos krašte) Dane.
Taip mokslininkai ir užrašė ir todėl buvo priimtas nutarimas upę vadinti Danės vardu“, – dėstė D.Kiseliūnaitė.
Anot vietovardžių tyrinėtojos, taip pat ir senasis vandenvardis, vokiškuose žemėlapiuose rašytas kaip Svijane, tapo Žvejone, o Placis tapo Plociu dėl žemaičių tarmės įtakos, nes žemaičių tariami garsai a ir o susilieja.
„Tokia buvo natūrali kalbos kaita“, – įsitikinusi mokslininkė, kruopščiai išanalizavusi tiek lietuvių, tiek vokiečių kalbos gramatikos principus, taikytus Klaipėdos krašto vietovardžiams, vandenvardžiams, asmenvardžiams ir kitiems pavadinimams.
Vardą suteikė upeliai
D.Kiseliūnaitė pabrėžė, jog būtent vokiškais rašmenimis ir pagal vokiečių kalbos gramatikos principus užrašyti vietovardžiai yra vienas Klaipėdos regiono išskirtinumų, tačiau ne visi jie – vienodi.
„Daugelis senųjų žemėlapių, kurie yra vienas pagrindinių vietovardžių tyrinėtojų šaltinių, buvo sudarinėjami remiantis tais pačiais principais ir tais pačiais šaltiniais, nurašomi vienas nuo kito, tačiau ne visi.
Kai kurie žemėlapiai rodo, kad jų sudarytojai turėjo kitokios informacijos, surinktos iš vietos gyventojų.
Vienas tokių šaltinių – vadinamasis Šrederio žemėlapis, kuris išliko ir rankraščio pavidalu. Jis kalbininkams itin vertingas, nes jame labai daug vardų“, – pasakojo D.Kiseliūnaitė ir parodė nedidelį žemėlapio lopinėlį, kuriame matyti senieji Klaipėdos rajono kaimų pavadinimai: Šaipių kaimas, Pleikiai (neišliko), Bruzdeilynas, Grabiai, tik vokiškai užrašyti kaip Graben, Žeimiai (užrašyti taip, kaip rašydavo lietuviai tais laikais, išnykę Janikių, Kinčių kaimai, dabar atgimę Kunkiai, Zeigiai.
Žemėlapyje galima aptikti ir lietuviškų vardų formų.
Štai Karklės kaimo pavadinimas užrašytas vokiškai Karkelbeck, tačiau šalia jo matyti du upeliai, kurių pavadinimai užrašyti vokiškai Didžiosios Karklės (dabar vadinama Rikinė) ir Mažosios Karklės (dabar vadinama Cypa) vardais. Taigi Karklės kaimo vardas yra kilęs nuo upelio vardo“, – tvirtino D.Kiseliūnaitė.
Pasak mokslininkės, Klaipėdos krašte yra nemažai vietovardžių, kuriems pavadinimą suteikė vandenvardžiai, tačiau ne tiek daug, kiek jų aptinkama kituose Lietuvos regionuose.
Agluonėnai kilo nuo Agluonos, Baukštininkai nuo Baukštės, Dreverna nuo Drvernos upelio, Dituva nuo Ditupio, Purmaliai nuo Purmalės, Stragnai nuo Stragnos, Smeltė nuo Smeltės.
„Vietovardžiai su priesaga „-inink“ rodo, kad yra sudaryti pagal lietuvių kalbos gramatikos principus, tačiau Klaipėdos krašte tai nebūtinai reiškia jų lietuvišką kilmę.
Pavyzdžiui, Baukštininkai. Ar Baukštė lietuviškas vardas? Nežinome tokio, greičiausiai tai kuršiškas žodis. Taip pat kuršiškas yra ir lietuviškai skambantis Purmalių pavadinimas, kuris reiškia „pelkėtą kraštą“, – sulietuvėjusių pavadinimų pavyzdžius pateikė mokslininkė.
Vokiški pavadinimai – senesni
Itin vertingos ir įdomios informacijos, atskleidžiančios vokiškos ir lietuviškos vietovardžių darybos subtilybes, tyrinėtojai suteikė 1923 m. laikraštyje „Klaipėdos valdžios žinios“ publikuotas paliepimas, kaip turės vadintis Klaipėdos krašto kaimai.
„Paliepime buvo pateiktas lietuviškas ir vokiškas vietovardžių sąrašas. Jame buvo užrašyti 249 vietovardžiai, apimantys kone visą dabartinio Klaipėdos rajono teritoriją be miesto. Tik 83 pavadinimų vokiška forma skyrėsi nuo lietuviškosios.
Dauguma pavadinimų vokiškai buvo užrašyti beveik taip pat kaip lietuviškai tik su vokiška galūne. Pavyzdžiui, Plikiai pavadinti Pliken.
83 pavadinimai skyrėsi. Įdomu, kad vokiškieji pavadinimai kartais yra senesni už lietuviškąją formą.
Pavyzdžiui, Kalnuvėnai buvo Ginduliai, Kantvonai vokiškai vadinti Kantvainen. Regis, lyg tas pats vardas, bet vokiškoji vardo forma Kantvainai yra senesnė. Iš viso sąrašo tik 2–3 vardai iš tiesų buvo vokiški, kiti – suvokietintos baltiškų vardų formos“, – pasakojo D.Kiseliūnaitė.
Kaip Nausėdai tapo Lėbartais?
Mokslininkės teigimu, vienas iš svarbiausių Klaipėdos krašto vietovardžių išskirtinumų yra asmenvardinės kilmės vietovardžiai. Jų, pasak D.Kiseliūnaitės, šiame regione yra daugiausiai dėl krašto administravimo ypatumų.
„Žemę reikėjo apibrėžti ir juridiškai įforminti, kad būtų aišku, kas turi mokesčius mokėti. Taip žemės savininkų vardai ir pavardės tapo vietovardžiais. Iš dviejų pavardžių sudaryti vietovardžiai atspindėjo ir santuokos, paveldėjimo bei kitus ryšius, asmenvardžiai dažnai buvo naudojami patikslinant populiarų vietovės pavadinimą.
Pavyzdžiui, šalia Kebelkštų, dabar Kebelkščių, buvo naudojamas Ilgauden Mazarin, arba Ilgaudas Mažarimas, Kiškėnai buvo vadinami Kishken Jurge (Jurgis). Vėliau dviejų vardų pavadinimai buvo sujungti į vieną žodį. Pavyzdžiui, Klaus Wait tapo Klausvaičiais“, – dėstė D.Kiseliūnaitė.
Vienas iš populiarių Klaipėdos krašto gyvenviečių pavadinimų, pasak mokslininkės, buvo Nausėdai.
„Klaipėdos rajone Nausėdais vadinti apie 10 kaimų. Iki šių dienų neliko nė vieno, nes „nausėdai“ reiškia naujakurius. Kiekgi žmones gali vadinti naujakuriais?
Po kurio laiko naujakurių kaimai įgavo pavadinimus, tapo Lėbartais, Jonušais, Birbinčiais, Juodikiais, Lūžgaliais ir kt.“, – vardijo D.Kiseliūnaitė.
Asmenvardžių kodai
Mokslininkė pažymėjo, jog Klaipėdos krašto vietovardžių tyrinėjimai atskleidžia labai įdomų istorinių asmenvardžių sluoksnį.
„Žinome, kad po Antrojo pasaulinio karo krašte beveik neliko vietos gyventojų, jie išvyko į Vokietiją ir toliau išsivežė senuosius vardus ir pavardes. O jų būta labai įdomių, dažnai kuršiškos kilmės: tai Lenkimai, Kliošiai, Labotakiai, Bruzdeilynas, Kuršeliai, Pūkiai, Slengiai, Pėžaičiai, Šaipiai.
Dabar juos galime atrasti tik bažnyčių knygose ir vietovardžiuose ir jau nėra lengva nustatyti, ar vietovardžiai kilo nuo asmenvardžių, ar atvirkščiai“, – Klaipėdos krašto vietovardžių tyrimų specifiką ir svarbą atskleidė D.Kiseliūnaitė.
„Žinome, kad Kretingos rajone yra Egliškių kaimas, klaidingai vadinamas Ėgliškių vardu. Senasis jo pavadinimas buvo Eglynai. Tad lyg ir logiška būtų manyti, jog toks pavadinimas kaimui suteiktas, nes toje vietoje augo eglių miškas.
Tačiau paaiškėjo, kad miško ten nebuvo, o toks pavadinimas kaimui suteiktas XVI a. todėl, kad jame gyvenęs toks Jacob Eglyn. Galbūt tas asmuo buvo atkeliavęs į šį kraštą iš vietos, kur augo eglės.
Žinia, kad žmonių judėjimas Klaipėdos krašte buvo labai intensyvus. Trečdalis gyventojų yra atvykę iš Kuršo. Pavyzdžiui, Priekulės vardas kilo nuo Luko Priekulio, kuris atvyko į Klaipėdos kraštą iš dabartinėje Latvijoje esančios vietovės, vadinamos Priekule“, – pasakojo mokslininkė.
D.Kiseliūnaitė akcentavo, kad kuršių kalbos sluoksnis – vienas ryškiausių Klaipėdos krašto pavadinimų bruožų.
Seniausi kuršiškos kilmės vardai, užrašyti dar ordino laikais, anot mokslininkės, dažniausiai aptinkami Klaipėdos krašto vandenvardžiuose, piliakalnių ir kituose gamtos objektų pavadinimuose.
„Tai Žardė, Eketė, Dangė, Minija, Smeltė. Yra pavadinimų, kuriuose baltiška kilmė nėra labai akivaizdi. Pavyzdžiui, Sudmantų, Kisinių, Aulaukio pavadinimai yra prūsiški, o Gedminų, Mončių vardai – žemaitiški“, – apibrėžė Klaipėdos krašto vietovardžių kilmės geografiją D.Kiseliūnaitė.
D.Kiseliūnaitės Klaipėdos krašto vietovardžių tyrimų razina – ypač pikantiškai skambantys vietovardžiai, kilę iš pravardžių.
Pasirodo, jog praeityje Klaipėdos krašte žmonės gyveno ir Užpirdžiuose, ir Šūdnagiuose (dabar Lūžgaliai), net Krauleidžiuose.
„Šių pavadinimų neliko kraštui sulietuvėjus, tačiau Vokietijos telefonų knygose iki šiol galima atrasti asmenų su „negražiomis“ pavardėmis“, – teigė mokslininkė.
