Lietuvių kunigas aprašė, kas Štuthofo pragare padėjo išlikti žmonėmis tarp žvėrių

„Žmonės ir žvėrys“ (išleido „Briedis“) – tragiškas liudijimas. Ją parašė lietuvių pedagogas, kunigas Stasys Yla (1908–1983) – vienas iš nacių įrengtos Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių. 

Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Knyga iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Mar 15, 2020, 12:45 PM

Kartu su kitais lietuvių tautos atstovais, kurių didžiąją dalį sudarė inteligentai, St.Yla tapo nacių vykdomos politikos Lietuvoje įkaitu. Pačiame tikriausiame pragare patirtais išgyvenimais jis pasidalino gyvendamas emigracijoje. Pirmą kartą knyga „Žmonės ir žvėrys“ pasirodė 1951 m. Jungtinėse Valstijose, o Lietuvoje perleista tik ištrūkus iš kitos totalitarinės imperijos – SSRS, gniaužtų. 

Lietuvių inteligentų kalinimas Štuthofe – be galo dramatiškas XX a. mūsų istorijos epizodas. 1943 m. pradžioje, padėčiai frontuose vis labiau krypstant vokiečių nenaudai, Trečiojo reicho vadovybė nusprendė tirpstančius gyvosios jėgos išteklius papildyti okupuotose teritorijose naujai suformuotomis SS divizijomis. Latvijoje ir Estijoje tokius legionus pavyko suburti, o štai Lietuvoje visos mobilizacinės pastangos nuėjo perniek. Įtakingo pogrindžio dėka jaunimui įteigta, kad naciai, vengdami mūsų kraštui suteikti tvirtas būsimos nepriklausomybės garantijas, siekia pasinaudoti lietuviais kaip patrankų mėsa. 

1943 m. kovo 13 d. Rygoje surengtame pasitarime, kuriame dalyvavo Lietuvos generalinis komisaras A. von Rentelnas ir SS reichsfiureris H. Himmleris, už legiono steigimo sabotavimą nuspręsta atkeršyti. Vos po kelių dienų Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Šiauliuose prasidėjo tikrų ir tariamų „sabotuotojų“ suėmimai, uždaryti Vilniaus ir Kauno universitetai.

Iš viso suimti 46 asmenys, tarp kurių buvo šios knygos autorius kunigas St. Yla, literatas B. Sruoga, parašęs garsųjį „Dievų mišką“, lietuviško lito tėvu vadinamas profesorius Vladas Jurgutis, karininkas Jonas Noreika – būsimasis pogrindinės Lietuvos Tautinės Tarybos steigėjas, žinomas Generolo Vėtros slapyvardžiu, kalbininkas, vokiečių okupuotos Lietuvos tarėjas švietimo reikalams Pranas Germantas, kiti iškilūs mūsų krašto asmenys. Mokslininkai, gimnazijų direktoriai, dvasininkai, meno pasaulio ir spaudos  atstovai. Daugelis jų trumpai kalinti gestapo požemiuose, o paskui traukiniais ir sunkvežimiais išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 

Suėmimas ir įkalinimas rėmėsi specialiu nacių teisės paragrafu, – vadinamuoju „apsauginiu areštu“, leidžiančiu suimti bet kurį asmenį be kaltinimo, tyrimo ir nuosprendžio neapibrėžtam laikui, ir tik vėliau visiems paskelbtas Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje SS štandartenfiurerio K.Jägerio pasirašytas kaltinimas, kad suimtieji vadovavo pasipriešinimo judėjimui ir veikė prieš vokiečių paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją. 

Trumpai apie Štuthofą. Ši vokiečių koncentracijos stovykla buvo įkurta 1939 m., keliasdešimt kilometrų į rytus nuo Dancigo (dab. Gdansko, Lenkija), Vyslos deltoje prie pat Baltijos jūros pakrantės. Nors Štuthofas ir nepatenka į vadinamųjų didžiųjų nacių „mirties stovyklų“ sąrašą, lageryje galiojo lygiai tokia pati žmogėdriška tvarka, besiremianti kriminalinių sadistų iškėlimu virš kitų kalinių ir visiška SS sargybinių savivale. Čia atskiro žmogaus gyvybė nieko nereiškė, siautėjo badas, baisiausios ligos ir kankinimai. Iš viso per šią stovyklą perėjo apie 110 tūkst. kalinių. Apie 65 tūkst., daugiau nei pusė, žuvo. 

Kunigas St.Yla savo pasakojimą pradeda nuo tos akimirkos, kai 1943 m. kovo 26 d. sunkvežimiai su lietuvių kaliniais sustoja prie Štuthofo... Kai kuriems lietuviams ši kelionė buvo paskutinė. 

Šiame knygos leidime išsaugota originali autoriaus kalba, pavardžių ir vietovardžių rašyba. Ji iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais. Pateikiame ištrauką.

* * *

VIEŠA MALDA

Vieną rytą, kai buvom garaže ir laukėm rytinio patikrinimo, tyliai nuskambėjo maldos žodžiai. Pirmą kartą viešai.

...Darbo sunkumus pakelsim su auka ir ryžtumu, mielai ir su gera nuotaika. Su Tavimi, Viešpatie, nebus sunki jokia auka, nepakeliamas joks bandymas. Būsim ramūs kaip rami mūsų tautos dvasia ir giedrūs kaip mūsų tautos dangus...

Pasviro visų galvos, pečiai atsirėmė lovų, įsiviešpatavo tyla. Maldos kalbėtojas buvo baigęs savo žodžius, o draugai nesijudino iš vietos. Žodžiai, matyt, pataikė į širdį, o gal jie patys veržėsi iš širdžių kaip atbudęs šauksmas ištverti, pakelti visa, neprarasti vidinės ramybės ir giedros, kaip tas tėvynės dangus, viršum kurio budi Viešpaties akis.

Tai buvo pradžia oficialaus religinio mūsų gyvenimo. Maža pradžia.

– Kalbėkime kasdien! – prisiartinę kai kurie draugai sveikino kunigą. – Pasijunti kitas žmogus. Tame gyvulių garde vėl suplazda dvasia.

Tos dienos vakarą, kai draugai, sugulę lovose dar kalbėjosi, mūsų sekretorius Narakas atsisėdo lovoje ir tarė:

– Draugai, sukalbėkime maldą!

Visi atsisėdo, kaip šešėliai pasilenkė į priekį. Iš užpakalio nuo vielų tvoros žibėjo lempos, ir jų šviesa krito pro mažą langą ant mūsų nugarų.

Viešpatie, teik ramybės mūsų dvasiai, pavargusiai ir iškankintai. Atleisk mūsų dvejones ir nevilties atodūsius. Mes tikime tavo Apvaizda ir priimame bandymus už savo gyvenimo nuodėmes, už tėvynės ir artimųjų gerovę. Laimink, Viešpatie, mūsų sergančius draugus, duok jiems tvirtybės, o tiems, kurie atsiskyrė nuo mūsų baisioj mirty, suteik amžiną atilsį. Viešpatie, tau pavedame visus tėvynėje likusius artimuosius ir kovos draugus. Tegu ramybė ir palaiminimas ateina į jų širdis. Tėve mūsų...

Pusbalsiu choras atsakė „Kasdienės mūsų duonos“...

Kalbos nutilo. Kiekvienas grįžo į save. Gal galvojo dar apie saviškius ir taip persikėlė į svajų pasaulį.

Niekas nesakė po maldos nutilti – tai įvyko savaime. Ir taip lyg taisyklė paskutinis mūsų kalbų žodis kas vakaras buvo skirtas Dievui. Kas rytas – jis buvo paskutinis, prieš išsiskirstant darbų.

Pradėti šią maldų praktiką, prisimenu, nebuvo lengva. Kunigą visad lydi jausmas – neatstumti tų, kurie kitaip galvoja. Vieša malda kai kam galėjo nepatikti. Spėjau, kad tarp mūsų tokių turėjo būti, bent seniau, kai jie dar buvo laisvėje. Ar čia jie bus spėję pasikeisti? Vietoj ramybės ir palaimos gali juos tik sudrumsti. Yra gi žmonių, kurie dar šiaip taip pakenčia tylią, asmenišką maldą, bet vengia viešo Dievo garbinimo. O gal yra tokių, kurie niekad jau nebesimeldžia? Apie vieną kitą čionai tikrai teko patirti tokių žinių. Reikėjo tat pasirinkti tokį būdą, kad mūsų maldos neštų Dievo palaimos visiems.

Tuo tarpu buvo padarytas pirmas bandymas, su virpančia širdim tyliai meldžiant Dievą laiminti šią pradžią.

Ir atsimenu, kaip šilta pasidarė smilkiniuose, kai buvo patirta gražių atsiliepimų ir rasta pritarimas. Vadinasi, kunigas jiems neprimetė, tik patenkino jų pačių dvasios alkį. Nė vieno asmeninė laisvė negalėjo būti pažeista, o tai kaip tik atrodė svarbiausia. Didesnės Dievui garbės negali būt, kaip šita laisvu noru Jam siunčiama malda. Vienintelė dieviška laisvė šiuose nelaisvės namuose turėjo būt labiausiai pagerbta...

Neilgai mes gyvenome šiame garaže. Bet tai, ką čia pradėjom, brendo toliau. Tai buvo šventųjų bendravimo pradžia, dvasinės vienybės pradžia. Juo toliau, juo labiau mes jutome jos reikalą. Vėliau pasitaikė nesutarimų, asmeninių konfliktų, nerimo ir neapykantos, kurios joks žmogus nebūtų galėjęs pagydyti. Viltys greitai išeiti į laisvę subirdavo į visišką neviltį. Laukiama karo pabaiga ir vokiečių galybės žlugimas nešė džiaugsmą, o sovietinės armijos artėjimas – klaikų netikrumą. 

Keitėsi gyvenimo sąlygos, keitėsi santykiai su tais, nuo kurių priklausėme, ryškėjo mūsų pačių skirtingi charakteriai, atsineštos ydos ir įpročiai, o su tuo augo vidinė mūsų mažos bendruomenės įtampa. Dvasinė vienybė ir pusiausvyra buvo tas stulpas, kurį su Dievo pagalba reikėjo tarp mūsų žūtbūt išlaikyti. Čia kunigo vaidmuo turėjo pasireikšti ne nuo altoriaus, ne iš sakyklos, bet įsimaišius į lygių tarpą. Visais atžvilgiais jis turėjo būti lygūs ir niekuo nepabrėžti skirtingumo. Ir jo nebuvo nei darbe, nei varge; nebuvo patogumuose nei privilegijose. Tačiau nejučiomis jis pasireiškė santykiuose, žodžiuose. Pasireikšti jis turėjo neišvengiamai, tačau tokia forma, kuri kitų nevaržo, neįpareigoja, neprimeta. Kantrybė, ištvermė, atsargumas turėjo pamažu vesti į tikslą, savaime visų jaučiamą ir trokštamą.

Šitos pastabos gal padės suprasti mažos kaceto „parapijos“ sunkumus ir laimėjimus, vaizduojamus ne tik šiame, bet ir vėlesniuose skyriuose.

PIRMOSIOS MIŠIOS

Perkelti į garbės kalinių bloką mudu su Lipniūnu sukome galvą, kaip atlaikyti mišias. Neturėjome nei vyno, nei ostijų, nei kitų mišioms laikyti priemonių. Tikėjomės visa kita surast, jei tik būtų vyno ir neraugintos duonos.

Ir štai vieną dieną, man bedirbant SS bibliotekoj, ateina pažįstama patalpų valytoja lenkė ir pasigiria gavusi siuntinėlyje razinkų. – Puikus dalykas! – iš džiaugsmo net pakilau nuo kėdės.

Lenkė suprato, kad razinkas aš mėgstu, ir pažadėjo kitą dieną man jų atnešti.

– Turėsime vyno! – parėjęs į bloką pasigyriau Lipniūnui. Jis vis dar dirbo pašte ir savu keliu mezgė ryšius su lenkais, tikėdamas per juos ką nors gauti. Mūsų svajonė laikyti mišias darėsi realesnė. Dvi dienas prieš Sekmines užraugėme gautąsias razinkas. Reikėjo dar gauti neraugintos duonos arba pyrago, tačiau niekur jo neradom. Tuo tarpu dr. Kučas užtiko pas rakandų kameros kapą vokietį Ottą manų kruopų. Kitos išeities nebuvo – reikėjo iš jų daryti paplotėlį ostijos vietoje. 

Nežinau, kodėl mudviem tada neatėjo į galvą, kad manai nėra iš kviečių ir pagal Bažnyčios nuostatus mišioms laikyti netinka. Jūrų inžinierius, buvęs laivo „Antanas Smetona“ kapitonas Adolfas Darginavičius pasiėmė iškepti paplotėlį ir tai jis padarė ant paprasto špižinio mūsų pečiuko viršaus, pirma gražiai jį nuvalęs. Trūko dar taurės. Juozas Valenta kažkur buvo gavęs mažą sidabrinį indelį ir jį vartojo muilui skusdamasis barzdą. Paprašėm jį duoti mums ir pasakėm kuriam reikalui. Mišiolėlį iš savo kapo Gajkowskio parnešė Mikas Pečeliūnas, prigrasydamas žiūrėti, kad kas svetimas jo nepastebėtų.

Sekminių rytą, birželio 13 dieną, atsikėlėme prieblandoje. Visa stovykla dar miegojo. Visur buvo tylu ir ramu. Apsaugai užsidangstėme paklodėmis langus. Į dienines patalpas susinešėme suolelius, sudėjom du vieną ant kito, užtiesėm švariu nosinuku, padėjom ant jų manų paplotėlį, Valentos taurelę, paprastą arbatos lėkštelę patenos vieton, Gajkowskio mišiolėlį, užžiebėm žvakigalį, gautą iš minėtojo Otto, ir pradėjom.

Buvom sutarę, kad Lipniūnas mišias laikys, o aš pasakysiu keletą žodžių. Dr. Kučas ir adv. Kriaučiūnas pasisiūlė patarnauti. Lipniūnas kaip buvęs – su klumpėmis, su dryžuotu kalinio apdaru, – taip ir pradėjo pamaldas.

Įspūdis buvo neapsakomas. Netilpo galvoj, kad štai meldžiamės kartu su laisvėje esančiais ir čia mūsų tarpan atsikviečiame eucharistinį Dievą. Kambary – mirtina tyla. Atrodė, draugai nedrįso kvėpuoti. Tik juntamai kiekvienas šluostėsi ašaras, riedančias skruostais. Gyvenime galima užmiršti viską, bet šių įspūdžių – niekados, nors jų apibūdinti nėra įmanoma.

Į pamaldas atėjo net vos galį iš lovų pakilti ligoniai. Prilaikomi draugų jie visą laiką prasėdėjo ant suolelių. Vienintelis tarp mūsų evangelikas Jonas Šernas taip pat buvo su mumis. Trūko tik keturių katalikų – Bredikio, Butkaus, Kiškio ir Sruogos. Jie pasiliko lovose, nors iš vakaro žinojo, kas bus. Pastebėję pakilusias mūsų nuotaikas po pamaldų jie jautėsi kiek nejaukiai. Su jais apie tai mes nekalbėjom, lyg būtume nepastebėję jų išsiskyrimo.

Tą dieną gyvenome kitu gyvenimu, rodos, palengvėjusiu. Saulės buvo daug, ir ji mums atrodė tokia pat, kaip Tėvynėje.

VELYKINĖ IŠPAŽINTIS

Po savaitės turėjo būti Trejybės šventė, paskutinė diena velykinei išpažinčiai atlikti. Galvojome, jog reikia šiai išpažinčiai paruošt draugus. Mus areštavo gavėnios pradžioje, tat niekas iš jų, išskyrus vieną kitą ligonį ir mirusį, per tą laiką nebuvo atlikęs šios pareigos. Tik vis nebuvome tikri, ar iki to laiko gausime komunikantų. 

Jų parūpinti buvo paprašyta mano pažįstama lenkė. Jos tėvai gyveno Pamaryje. Ji turėjo ir greitesnį, ir turbūt neoficialų kelią pasiųsti jiems laišką. Tačiau manėme, kad bėdos atveju pavyks iš siuntinėlių gauti baltos duonos ir supjausčius į gabaliukus konsekruoti. Kaip tik tą savaitę kažkam iš mūsų atėjo siuntinėlis su balta duona, bet ji buvo permirkusi taukais. Pasiteiravom lenkių, ar jos neturi visai grynos baltos duonos. Jos pažadėjo paieškoti tarp savo draugių.

Rodos, penktadieni prieš Trejybę mano pažįstama lenkė atėjo į SS biblioteką, išsitraukė iš užančio mažą, ploną ryšulėlį ir greit pakišo po mano knygomis ant stalo.

– Komunikantai, – pasakė. – Tik vakar gauti. Yra ir vyno truputis – atnešiu rytoj.

Užsikišau už marškinių šį rišulėlį ir parėjęs į bloką perdaviau Lipniūnui. Jis apsidžiaugė kaip vaikas. Rodos, pati Apvaizda parūpino „maisto“ mūsų alkstantiems broliams.

Jau penktadienio vakarą artimiesiems draugams pranešėme savo sumanymą. Jie mielai pritarė ir pažadėjo pakalbinti kitus. Buvo galima jausti, kad ne visi tam ryšis, dėl to reikėjo juos paruošti. Ir mes matėm, kaip mūsų artimieji dar tą patį vakarą pradėjo apaštalauti. Einant gult jie dar spėjo mus painformuoti apie pakalbintųjų pritarimą. Apaštalauta ir visą šeštadienį.

Vakarop vienas kitas pasiprašė mus į kiemą pasivaikščioti. Ir prašymo tonas, ir jaudinantis nuolankumas rodė, ko prašoma. Ligšiolinė draugystė atrodė baigta, nes dabar jau reikia susitikti su kunigu. Kurie sėdėjo prie lango, pastebėjo vaikščiojančius ir jiems krito į akis neprasta dviejų nuotaika. Ne vienas stovėjo prie lango ir galvojo apie savo nuodėmes. Buvo nuostabu ir graudu. Pasivaikščiojęs su vienu, grįžti į bloką, atsisėdęs prie stalo paskęsti susimąstyme. Prieina naujas ir vėl prašo:

– Gal išeitume truputį į kiemą!

Taip buvo iki sutemų.

Kai kieme nebebuvo galima vaikščioti, mudu su Lipniūnu pasidalinome: vienas atsisėdome dieninėje patalpoje, antras prieangyje, ir draugai vienas po kito artinosi pas tą, katro labiau norėjo šiam aktui. Artinosi prie sėdinčio ant suolelio tokio pat dryžuoto ir klumpėto savo draugo, suklupdavo ant grindų ir nebesivaržė nei žegnotis, nei muštis į krūtinę. Ne visų nuotaikos buvo vienodos. 

Ne vienam reikėjo padėti, padrąsinti. Ne vienas ta proga ryžosi atlikti sąžinės apyskaitą iš viso savo gyvenimo. Gal jie galvojo, kad jų gyvenimas nebuvo toks, kokį dabar mato naujų išgyvenimų šviesoje.

Nuodėmklausiams paguoda iš to buvo didelė. Viena, galėjome atlikti savo pareigą, galėjome perteikti atleidimo malonę – panašiai, kaip tai buvo daroma per eilę metų laisvėje. Vėl pasijutome kunigai – žmonių dvasios paslaugai skirti. Antra, matėme draugus, ieškančius naujo kelio, besistengiančius keistis.

Rytą sukilo draugai gana anksti – kai kurie nelaukdami nė sutarto keltis laiko. Vienas priėjo prie mano lovos ir pamatęs, kad jau esu prabudęs, pasiprašė išpažinties. Skubėjau. Pasirodė ir dar pora draugų. Ir per visas mišias iki komunijos dar vis atsirasdavo vienas kitas – suklupdavo prie sėdinčio prieangyje kunigo. Išsiskyrė kokie penki ar šeši.

IŠPAŽINTYS VALANT LANGĄ

Pirmadienį po šių iškilmių susitikęs biure minėtą lenkę nuoširdžiai jai padėkojau už įteiktą anądien dovaną. Nepasakiau, kam ji buvo reikalinga, tačiau ji galėjo nujausti. Lenkės gyveno per kokius 8 metrus nuo mūsų bloko ir mėgdavo žiūrėti į mūsų vyrus, ypač sekmadieniais, kai neidavo į darbus. Ir mūsiškiai mielai žvelgdavo į jas, stoviniuojančias prie savo barakų, besikalbančias ar prie langų rymančias. Tiesioginis ryšys buvo griežčiausiai draudžiamas, nors jokios vielos mūsų neskyrė. 

Mes laikėme garbės dalyku nesileisti į jokias pažintis nė iš tolo. Mūsų laikysena moterų atžvilgiu išsiskyrė iš kitų kalinių: jokių viliojimų, jokio flirto, jokių sutartinių ženklų. Kai kas iš mūsiškių kartais bandydavo užsimiršęs duoti kokį ženklą į kitą pusę. Tačiau draugai pastebėję tuoj sudrausdavo. Lenkės, ypač inteligentės, kaip vėliau patyrėm, labai gėrėjosi mūsų elgesiu. Jos jau pažinojo kiekvieną mūsiški, žinojo, kas kur dirba, kokios profesijos. Jos iš tolo sekė ir visas mūsų nuotaikas. Ir, man rodos, nujautė, kas vyko Trejybės dieną mūsų barake. 

Tikrai, mūsų nuotaikos tą dieną turėjo būti visai kitokios. Visi buvome labai rimti, pakilios dvasios. Mūsų vyrai mažiau žvalgėsi į moterų baraką. Daugelis jų persimetė į kiemo pusę, kur net buvo daugiau erdvės. Kurie pasiliko moterų pusėje, vaikštinėjo su draugais, ir jų veiduose galėjai matyti šventiškas nuotaikas.

Visa tai turėjo matyti mūsų kaimynės lenkės. Viena jų kitą dieną atėjo į mano darbo kambarį, šluostė prausyklą, langą ir vis dairėsi, ar neateina pro duris Hapkė. Pastebėjau, kad ji nori kažką labai svarbaus pasakyti, ir pakėliau klausiamai galvą. Staiga ji priėjo arčiau ir paklausė:

– Ar būtų galima atlikti išpažintį?

– Taip, – atsakiau.

Ji padėkojo ir išėjo iš kambario ir tą dieną daugiau nesirodė. Kitą priešpietį, kai Hapkė buvo išėjęs iš savo kambario į rajoną, ji atėjo su kibiru, mazgotėmis ir, padėjusi prie prausyklos, paprašė ją išklausyti. Tačiau nebuvom tikri, kad neateis į kambarį koks interesantas. Reikėjo nekristi niekam į akis. Sutarėm, kad aš sėdėsiu prie stalo, neva rašysiu apyskaitas, o ji valys langą ir taip atliks išpažintį. Jos rankos mechaniškai braukė skudurą per stiklą, tačiau akys buvo nuleistos ir visa jos statūra lyg sukniubus. Toliau į ją nebežiūrėjau, prisidengiau ranka akis ir klausiau. Pasakiau keletą žodžių prancūziškai, daviau išrišimą ir atsisveikinau lenkiškai „Niech będzie pochwalony Jėzus Christus!“

– Ar negalėtų ateiti kitos mano draugės? – paklausė dar ji.

– Jeigu tik jos gali, prašau!

Po kokių dešimties minučių atėjo antroji, taip pat su kibiru ir mazgotėmis. Trumpai pasisveikinusi, gal pirmosios pamokyta, ji ėmė valyti langą ir pradėjo išpažinti savo nuodėmes.

Laimei, ir ši kartą niekas neatėjo į kambarį.

Trečioji, man nepažįstama, pakartojo tą pat. Tačiau vos baigė savo išpažintį, į kambarį atėjo Hapkė ir keistai į ją pasižiūrėjo.

– Kas čia tave siuntė? – paklausė.

Lenkės buvo pasiskirsčiusios darbą aukštais. Mūsų aukšto kambarius valė pirmoji, todėl pastarosios pasirodymas čia buvo nelauktas.

Lenkė sukosi kambaryje, skubiai braukė dulkes nuo lango briaunų ir dėjosi negirdinti klausimo. Priėjusi prie prausyklos smarkiai paleido vandenį, sukėlė tokį ūžesį, pro kurį ir norint nebūtų galima išgirsti naujų Hapkės klausimų. Greit baigusi darbą pasiėmė kibirą ir išniro iš kambario. Aš, sėdėjęs prie atskleistų apyskaitos knygų, pakilau kaip paprastai ir sumušiau kulnis.

– Na ja, setzen Sie sich! – ramiai pasakė jis ir dirstelėjo į mano darbą. Aš suvedinėjau skaičius ir juodraštiniame lape dariau sudėties veiksmus. Tai buvo įprasta Hapkės kontrolė. Atrodė, kad jis nieko pikto neįtarė, tik paklausė, ar ši lenkė neužeinanti dažniau. Pasakiau, kad pirmą kartą ją čia matau.

Po pietų pirmoji lenkė pasiteiravo, ar ketvirtadienį, Dievo Kūno dieną, nebūtų galima joms gauti komuniją.

– Turbūt! – pasakiau. Nežinojau, ar bus mums progos tą dieną laikyti mišias.

– Turėčiau dar vieną prašymą! – pasakė ji. – Savo artimosioms draugėms pietų pertraukos metu pasisakiau, kad pirmą kartą po pusantrų metų atlikau išpažintį. Jos labai prašė paklausti, ar kunigas negalėtumėte duoti joms bendrą išrišimą.

– Tai būtų galima, – pasakiau pagalvojęs. – Bet reikia sutarti aplinkybes.

Lenkė pasiūlė tai padaryti vakarinio patikrinimo metu. Mes, garbės kaliniai, pirmieji buvome atleidžiami iš rikiuotės, o moterys kiek vėliau. Sutarėm, kai mes būsime jau kambary, o jos dar stovės kieme, kunigas atsistos prie lango, kad jos visos jį galėtų matyti. Tuo metu kunigas suteiks išrišimą. Tai turėjo būti taikoma 80 inteligenčių lenkių, kurioms buvo galima šią paslaptį patikėti.

Paaiškinau, kokios sąlygos ir koks turi būt jų pasiruošimas šio akto atveju. Ji žadėjo visoms tai priminti.

– Gal ta proga jūs galėtumėte parūpinti visoms ir komuniją?

Tai buvo žymiai sunkesnis klausimas. Reikėjo pasitarti su Lipniūnu, nes komunijos duoti patys negalėjome, o perduoti ją per pasauliškį, dargi moterį, buvo mums čia naujas dalykas. Nieko nepasakiau, tačiau įspėjau, kad jos būtų iš ryto nevalgiusios. Sutarėm, kad tuoj po išrišimo rankos mostu pro langą bus duotas ženklas, kad rytojaus dieną jos galės gauti ir komuniją.

MOTERIS DIAKONO PAREIGOSE

Reikėjo šiomis sąlygomis ryžtis neįprastam patarnavimui. Sutarėme su Lipniūnu, kad kiekvieną komuniją atskirai įvyniosime į švarų popierėlį, ir moterys niekam nepastebint galės pačios pasidalinti ir priimti, o popierėlį sudeginti. Taip įvyniotas komunijas reikėjo surišti į atskirą pundelį ir perduoti lenkei, su kuria man teks susitikti.

Vakare buvo jaudinantis momentas. Atsistojau tarpulangėje ir prieš savo akis pamačiau įsmigusias į mane moterų akis. Turbūt ir jos virpančiomis širdimis laukė to momento. Jos pažinojo mane, bet ne visos. Nepažįstančiosios turėjo būti įspėtos, kuris yra kunigas, nes tuo metu galėjo prieiti prie kito lango kitas kuris mūsiškių ir lygiai taip pat į jas žiūrėti. Tačiau beveik visi draugai tuoj po patikrinimo suėjo į miegamąjį arba ruošėsi prieangyje vakarienei. Prie lango buvau aš vienas. Momentui susitelkiau, atkalbėjau Confiteor ir pakėlęs akis tyliai ištariau išrišimo žodžius. Pagaliau mostelėjau ranka duodamas ženklą, kad rytoj jos galės gauti komuniją.

Komunikantų tiek neturėjome, tat laužėme juos į mažas daleles. Anksti rytą Lipniūnas atlaikė mišias ir pakonsekravo komunikantus. Po pusryčių aš paėmiau šį brangų ryšulėlį, pasikišau po marškiniais ir išėjau į darbą.

Tuoj atėjo mano pažįstamoji.

Trumpai paaiškinau, kaip ji privalo perduoti komunijas savo draugėms ir kaip jos pačios turi jas priimti. Pasilikau tris komunikantus, o visa kita atidaviau jai. Perimdama iš mano rankų ji priklaupė ir paslėpė ties kaklu už suknelės. Ji norėjo priimti Švenčiausiąjį iš mano rankų. Tai turėjo būti padaryta greitai, kad kas neužkluptų.

Ji priklaupė, persižegnojo ir aš, ištaręs „Corpus Domini Nostri...“, padėjau komuniją ant jos lūpų. Moters skruostais pabiro ašaros. Ji greit atsistojo, nusišluostė veidą, pabučiavo man ranką ir greit išėjo iš kambario. Po keleto minučių atėjo antroji ir turbūt per pusę minutės taip pat priėmė komuniją. Po to atėjo ir trečioji. Reikėjo kiek įtempti nervus, laukiant ir atidžiai sekant ausimis judėjimą koridoriuje, kad kas neužkluptų. Ačiū Dievui, niekas nė justi nejuto, kas dėjosi SS bibliotekoje. Ji pasidarė koplyčia, nes joje buvo kunigas ir tikintieji, o svarbiausia – jon atsilankė Dievas.

Nežinau, su kokiu jausmu nešėsi prie savo krūtinės Švenčiausiąjį pirmoji lenkė. Niekad nedrįsau jos apie tai klausti, ir ji man nesakė. Jai buvo patikėtas švenčiausias turtas po keliolikos šimtmečių, įprastai nepatikimas niekam iš moterų ir niekam iš nepašvęstų žmonių.

Pareidama pietums į bloką ji parnešė Dievą savo draugėms. Kaip vėliau patyriau, jos visos laukė ir buvo dar nevalgiusios. Pasidalinta labai tyliai. Laimei, jos turėjo atskirą patalpą, dėl to galėjo lengviau šitai atlikti. Paskui man pasakojo, kokia didelė šventė ir koks tą dieną neapsakomas džiaugsmas buvęs joms. Ji dėkojo savo ir draugių vardu, prašė padėkoti ir mano draugui kun. Lipniūnui. Labiausiai jas jaudinęs momentas, kad švenčiausiąją komuniją turėjusios priimti jos pačios. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.