Kviečiame pasidomėti kai kuriomis žymiomis Lietuvos praeities moterimis ir dvarais, su kuriais jų gyvenimai vienaip ar kitaip buvo susiję.
Jurbarko dvaras – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žmonų nuosavybė
XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dvaro vaidmuo buvo itin svarbus, o didikių moterų valdomi dvarai buvo vis labiau įsitvirtinantis reiškinys. Valdomas dvaras užtikrino moters prestižą, įgalino jos įtaką ir aktyvią veiklą visuomenėje.
Garsioji karalienė Bona Sforza d`Aragona (1494–1557) sumaniai valdė daug LDK žemių, o jos administruojamos valdos teikė daug pelno. Ypatingai puikaus išsilavinimo, kaip manoma, su pačiu Leonardu da Vinči jaunystėje bendravusi moteris, be kitų dalykų, žinoma ir kaip į Lietuvos architektūrą ir meną atvežusi Renesansą, o į virtuvę – šakutę ir naujus, prieš tai egzotiškais laikytus produktus.
Į Lietuvą atvykusiai jaunai Žygimanto Senojo žmonai kaip viena iš valdų atiteko Jurbarko dvaras. Bona Sforza XVI amžiuje plėtė Jurbarko miestą, jos iniciatyva čia buvo pastatyta bažnyčia. Vėliau Jurbarkas priklausė kitoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žmonoms – Zigmanto Vazos žmonai Onai Habsburgaitei, Vladislovo Vazos žmonai Cecilijai Renatai Habsburgaitei, Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero žmonai Liudvikai Marijai.
Vienintelė žinoma moteris savininkė Liubavo dvaro valdytojų istorijoje – Tyzenhauzų šeimos atstovė
Grafaitė, Šmeltinsko seniūnaitė Teresė Tyzenhauzaitė (1731–1764) prie Vilniaus esantį Liubavo dvarą paveldėjo iš savo globėjos Teresės Krišpinaitės ir valdė jį nuo 1753 m. Galima numanyti, kad Benedikto Tyzenhauzo duktė, Antano Tyzenhauzo (1733–1785) vyresnioji sesuo turėjusi gerą auklėjimą, tačiau apie šią aukštos kilmės moterį žinoma mažai. Taip pat nėra tiksliai žinoma, kiek laiko dvaras buvo šios moters rankose, galbūt tik keletą mėnesių iki jos vedybų tais pačiais 1753-aisiais su Antanu Kazimieru Tiškevičiumi.
Tačiau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje taip pat dažna buvo situacija, kai valdos po santuokos nebuvo perrašomos ir moteris likdavo vienintele savo iki vedybų turėto turto valdytoja. Tuomet Teresės Tyzenhauzaitės Liubavo dvaro valdymo laikotarpis galėjo trukti gerą dešimtmetį, iki pat jos mirties 1764 m.
Užaugusios kartu – pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje Sofija Tyzenhauzaitė ir Kairėnų dvarininkė Dorotėja Morikonytė
Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (1790–1878), Rokiškio grafo Ignato Tyzenhauzo dukra, buvo pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje. Protu ir grožiu išsiskyrusi grafaitė sužavėjo patį carą Aleksandrą, o imperatorius Napoleonas yra pasakęs: „Ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintį su Sofija“.
Po tėvų skyrybų vaikystėje Sofija užaugo Morikonių (generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės) šeimoje kartu su Dorotėja Morikonyte (1783–1857). Apie kartu prabėgusią judviejų praeitį, jaunystę Sofija rašė savo kūrinyje „Reminiscencijos“. Vėliau Sofija Tyzenhauzaitė gyveno Rokiškyje, 1818 m. ji ištekėjo už grafo Antuano Lui Oktavijaus de Šuazel-Gufjė. Prancūzų kalba kūrusi moteris rašė daugiausia istorinius romanus, remdamasi tikrais Lietuvos istorijos faktais.
Dorotėja Morikonytė ištekėjo už Juozapo Mikalojaus Lopacinskio ir apsigyveno Kairėnų dvare. Pasižymėjusios linksmu būdu, stilingos moters šeimininkavimo Kairėnuose laikais dvare virte virė gyvenimas, buvo rekonstruoti rūmai, užveistas itin gražiai sutvarkytas angliško tipo parkas, kurio bruožų išlikę iki pat šių dienų.
Plungės dvare beveik keturiasdešimt metų gyveno viena gražiausių Europos moterų savo laiku
Grafaitė Marija Skuževska Oginskienė (apie 1857–1945), jaunystėje buvusi Austrijos imperatoriaus freilina, 1876 m. tapo Plungės dvaro savininko kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Severino Marko Oginskio (1849–1902) žmona, kunigaikštiene Oginskiene ir kartu su vyru apsigyveno Lietuvoje, Žemaitijoje.
Apie ją buvo atsiliepiama kaip apie vieną gražiausių Europos moterų, tačiau taip pat ji garsėjo ir savo įnoringu, išdidumo kupinu charakteriu. Plungės dvare kartu su vyru Marija Oginskienė praleido beveik keturiasdešimt metų. Ji rūpinosi beglobiais vaikais ir našlaičiais, spaudos draudimo metais, padedant kunigams, buvo įsteigusi daraktorių mokyklą, o 1905 m., po lietuviškos spaudos atgavimo, įsteigė oficialią lietuvišką mokyklą. Marija Oginskienė taip pat rūpinosi seneliais ir ligoniais. Po kunigaikščio mirties 1902 m.jo žmona tęsė visuomeninę, filantropinę veiklą. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui ji išvyko į gimtąją Lenkiją ir buvo aktyvi visuomenės veikėja Poznanėje.
Markučių dvarą kraičiu gavusi moteris galiausiai tapo pirmojo literatūrinio, Aleksandro Puškino muziejaus pradininke
Varvara Puškina (1855–1935) Markučių dvarą gavo kaip kraitį iš savo tėvo, usų geležinkelių inžinieriaus A. Melnikovo 1875 m., ištekėdama už pirmojo vyro Vasilijaus Moškovo. Pirmai santuokai nenusisekus, Varvaros antruoju vyru 1883 m. spalio 24 d. tapo poeto Aleksandro Puškino jaunesnysis sūnus Grigorijus.
1899 m. jiedu apsigyveno Markučių dvare. Varvara Puškina buvo aktyvi visuomenės veikėja, dalyvavo labdaringoje veikloje, šelpė ir globojo neturtingus moksleivius, išlaikė ir leido mokytis keletą našlaičių, I-ojo pasaulinio karo metais buvo sesele Raudonojo kryžiaus organizacijoje. Laisvalaikiu moteris domėjosi menais, literatūra, muzika, daile, pati piešė ir tapė, kūrė rankdarbius.
Jos namuose dažnai vykdavo intelektualų susitikimai, buvo organizuojami įvairūs vakarai. Po vyro mirties Varvara Puškina rūpinosi, kad būtų išsaugotos poeto relikvijos ir testamentu paliko centrinį dvaro pastatą valstybei, nurodydama įkurti muziejų. Vokiečių okupacijos laikais Markučių dvaras stipriai nukentėjo.Vienvalde dvaro šeimininke likusi Varvara Puškina visą likusį gyvenimą mėgino išlaikyti dvarą, tačiau jai teko vis pardavinėti dvaro žemes, kol galiausiai, paskutiniais gyvenimo metais, tebuvo likusi vos daugiau nei 3 hektarų dvaro dalis su centrine sodyba. 1948 m. Markučių dvare buvo įkurtas pirmasis literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus Lietuvoje.
