W.Szpilmanas – žydų kilmės Lenkijos pianistas ir kompozitorius, prieškariu dirbęs nacionaliniame radijuje ir ne kartą koncertavęs su pasaulinio lygio muzikantais. Jo knyga „Pianistas. Nepaprasta vieno žmogaus išgyvenimo Varšuvoje 1939–1945 metais istorija“ (išleido „Briedis“, vertė E.Bernotaitė) – apie gyvenimą vokiečių okupuotoje, o paskui ir prieš nacių viešpatavimą sukilusioje Varšuvoje.
Visa W.Szpilmano šeima – tėvai, dvi seserys ir brolis – žuvo nuo nacių rankų. Autorių nuo neišvengiamos mirties gelbėjo iš pradžių pažįstamas žydų policininkas, rinkęs Varšuvos geto gyventojus į paskutinę kelionę Treblinkos koncentracijos stovykloje ir nepastebimai išstūmęs Szpilmaną iš pasmerktųjų būrio, paskui – lenkė Helena Lewicka, o karo pabaigoje – vokiečių kariuomenės kapitonas Wilmas Hosenfeldas, pokariu žuvęs sovietų nelaisvėje.
Pasibaigus karui W.Szpilmaną ilgai kankino depresija. Muzikantas jautėsi kaltas, kad artimieji žuvo, o jis liko gyvas.
Norėdami palengvinti jo sunkią būseną draugai pasiūlė parašyti prisiminimų knygą.
Kūrinys pirmą kartą pasirodė Lenkijoje 1946 m. Tiesa, tuometė valdžia jį cenzūravo. 1998 m. jis buvo išleistas Vokietijoje, o 1999 m. – Jungtinėse Valstijose. 2002 m. pagal šį pasakojimą sukurtas filmas buvo apdovanotas trimis „Oskarais“ ir Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele.
Pateikiame šios įsimintinos knygos ištrauką.
* * *
Buvau vienas: vienas ne tik šiame pastate ar šioje miesto dalyje, buvau vienas visame mieste, kuriame dar prieš du mėnesius gyveno pusantro milijono gyventojų ir kuris buvo vienas turtingiausių miestų Europoje.
Dabar čia tebuvo likę į dangų kylantys sudegusių pastatų kaminai ir tai, ko nesugriovė bombos: miestas iš griuvėsių ir pelenų, po kuriais gulėjo palaidota šimtmečių senumo mano tautos kultūra ir šimtų tūkstančių nužudytų žmonių kūnai, pūvantys šiomis šiltomis rudens dienomis ir pripildantys orą siaubingo tvaiko.
Žmonės į griuvėsius užsukdavo tik dieną: visuomenės padugnės iš miesto apylinkių paslapčia ateidavo su kastuvais ant pečių ir pabirdavo po rūsius ieškoti lobio.
Susiję straipsniai
Vienas jų pasirinko mano sugriautus namus. Jam nebuvo galima aptikti manęs čia, niekas neturėjo žinoti apie mano buvimą. Kai jis pradėjo lipti laiptais ir buvo vos per du aukštus žemiau, suriaumojau laukiniu grėsmingu balsu: „Kas čia dedasi? Eikit lauk! Rrraus!“
Jis šovė lauk kaip išgąsdinta žiurkė: paskutinis niekšas, išgąsdintas paskutinio čia likusio gyvo velnio. [...]
Artinosi pirmosios lapkričio dienos, darėsi šalta, ypač naktį. Kad neišprotėčiau nuo vienatvės, kaip įmanydamas stengiausi gyventi disciplinuotą gyvenimą. Vis dar turėjau laikrodį, Omegą iš ankstesnių laikų dar prieš karą, jį ir parkerį saugojau kaip savo akį. Tai buvo vieninteliai mano asmeniniai daiktai.
Rūpestingai prisukdavau laikrodį ir pagal jį susidariau tvarkaraštį. Visą dieną gulėdavau nejudėdamas, saugodamas tas menkas man dar likusias jėgas, tik kartą, apie vidurdienį, ištiesdavau ranką suvalgyti džiūvėsio ir išgerti puodelio vandens, taupiai porcijomis suskirstytų maisto likučių.
Nuo pat ankstyvo ryto iki šio pavalgymo gulėdavau užsimerkęs ir mintyse taktas po takto pergrodavau visas kada nors savo grotas kompozicijas. Vėliau toks proto treniravimo kursas pasirodė buvęs naudingas: grįžęs į darbą vis dar mokėjau savo repertuarą ir beveik visą jį turėjau savo galvoje, lyg būčiau nuolat praktikavęsis.
Paskui, nuo pietų iki sutemų, sistemingai stengdavausi prisiminti perskaitytų knygų turinį, mintyse kartodavausi anglų kalbos žodyną. Pats mokydavau save anglų kalbos, užduodavau sau klausimus ir bandydavau taisyklingai, išsamiai į juos atsakyti.
Sutemus užmigdavau. Apie pirmą valandą nakties atsibusdavau ir eidavau ieškoti maisto pasišviesdamas degtukais – pastate, iki galo nesudegusiame bute, buvau radęs jų nemažai.
Ieškojau rūsiuose ir apdegusiuose butuose, vienur aptikau truputį avižų, kitur kelis gabalėlius duonos, sudrėkusių miltų, vandens voniose, kibiruose ir ąsočiuose. Jau nežinau, kiek kartų per tokias savo ekspedicijas praėjau pro apdegusį lavoną ant laiptų. Jis buvo vienintelis kompanionas, kurio draugijos galėjau nesibaiminti. Kartą viename rūsyje radau netikėtą lobį: pusę litro stipriojo gėrimo. Nutariau jį pasaugoti iki karo pabaigos.
Dienos metu, kai gulėdavau ant grindų, vokiečiai ir ukrainiečiai dažnai užsukdavo į pastatą, ieškodami grobio. Kiekvienas toks apsilankymas priversdavo mane įsitempti, mirtinai bijojau, kad jie mane suras ir nužudys. Bet jie kažkaip vis aplenkdavo palėpę, nors aš suskaičiavau daugiau nei trisdešimt tokių netikėtų vizitų.
Atėjo lapkričio 15-oji ir iškrito pirmas sniegas. Šaltas oras vis labiau nedavė man ramybės net ir po visa krūva skudurų, kurių prisirinkau, kad nesušalčiau. Dabar, kai pabudau ryte, juos buvo nuklojęs storas balto sniego sluoksnis. Guolį buvau pasiklojęs kampe, po nesudegusia stogo dalimi, tačiau kitos stogo dalies nebebuvo ir vėjas į visas puses nešiojo gausiai iškritusį sniegą.
Vieną dieną pasitiesiau audinio gabalą po išdaužto lango stiklu ir apžiūrėjau save tame improvizuotame veidrodyje. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad tas pasibaisėtinai atrodantis žmogėnas iš tiesų esu aš pats: plaukai ilgus mėnesius nekirpti, buvau nesiskutęs ir nesiprausęs. Ant galvos tikras kaltūnas, veidas kone visas apžėlęs tamsia, vešlia barzda, o ten, kur ji nedengė veido, oda buvo kone juoda. Akių vokai paraudę, išberta kakta apsitraukusi šašais. [...]
Beveik keturis mėnesius nevalgiau nieko šilto, o atėjus šaltiems rudens mėnesiams vis labiau kentėjau be karšto maisto. Norėdamas nusiprausti ir ko nors pasigaminti, iš savo slėptuvės turėjau išlįsti dienos metu.
Tik nusileidęs ant laiptų išvydau būrį vokiečių: jie prie karinės ligoninės kitoje gatvės pusėje statė medinę tvorą. Tačiau aš taip norėjau karštos košės, kad neapsigręžiau. Jaučiau, jog susirgsiu, jeigu tučtuojau ta koše nesušildysiu skrandžio.
Jau krapščiausi prie viryklės, kai išgirdau laiptais lipančius esesininkus. Kaip įmanydamas greičiau išėjau iš buto ir nuskubėjau į palėpę. Man pavyko! Ir šįkart vokiečiai pašniukštinėjo aplinkui ir išėjo.
Vėl grįžau į virtuvę. Kad galėčiau užkurti ugnį, rastu surūdijusiu peiliu turėjau prigremžti šiek tiek skiedrų nuo durų, ir tai darydamas po dešinės rankos nykščio nagu įsivariau centimetro ilgumo rakštį. Ji įstrigo taip giliai ir stipriai, kad niekaip negalėjau ištraukti.
Šis menkas nutikimas galėjo labai liūdnai baigtis: aš neturėjau kuo dezinfekuoti žaizdelės, gyvenau be galo purvinoje aplinkoje ir lengvai galėjau gauti kraujo užkrėtimą. Net jei žiūrėčiau optimistiškai ir tikėčiau, kad užkrėtimas apsiribos vien nykščiu, jis vis tiek gali likti gana smarkiai deformuotas ir mano kaip pianisto karjerai iškils pavojus, jeigu tik išgyvensiu iki karo pabaigos.
Nutariau palaukti iki kitos dienos, o tada, jeigu bus būtina, persipjauti nagą skustuvu.
Stovėjau ten ir gailiai žvelgiau į savo nykštį, kai vėl išgirdau žingsnius. Skubiai nėriau link palėpės, tačiau šįkart buvo per vėlu. Akis į akį susidūriau su kareiviu, užsimaukšlinusiu metalinį šalmą, su ginklu rankoje. Jo veidas buvo bereikšmis, vyrukas neatrodė labai protingas.
Jis ne mažiau už mane išsigando mūsų netikėto susidūrimo griuvėsiuose, tačiau bandė atrodyti grėsmingas. Laužyta lenkų kalba paklausė, ką aš čia veikiu. Pasakiau, kad dabar gyvenu ne Varšuvoje, bet turėjau atkeliauti čia pasiimti kelių savo daiktų. Turint galvoje mano išvaizdą, tai buvo absurdiškas paaiškinimas. Vokietis nukreipė į mane ginklą ir liepė eiti paskui jį.
Pasakiau sutinkąs, bet mano mirtis gulsianti jam ant sąžinės, o jeigu jis mane paleistų, pažadėjau už tai duoti puslitrį degtinės. Toks sandėris jam tiko, tačiau jis aiškiai leido suprasti, kad dar grįš, o tada turėsiu jam duoti daugiau alkoholio.
Vos likęs vienas skubiai užlipau į palėpę, užsitraukiau kopėčias ir uždariau liuką. Aišku, po ketvirčio valandos kareivis sugrįžo lydimas kelių bendražygių ir puskarininkio. Išgirdęs jų žingsnius ir balsus, pro palėpės duris užsilipau ant sveikosios stogo dalies gana stačiu šlaitu.
Gulėjau prisiplojęs pilvu, kojomis įsirėmęs į lietaus nutekamąjį vamzdį. Jeigu jis būtų sulinkęs arba atitrūkęs, būčiau nuslydęs nuo stogo ir penkis aukštus kritęs žemyn į gatvę. Tačiau latakas išlaikė ir ši nauja, išties desperatiška slėptuvė reiškė, kad mano gyvybė išgelbėta dar kartą.
Vokiečiai apieškojo visą pastatą, vartė stalus ir kėdes, galiausiai užlipo ir į mano palėpę, tačiau jiems nekilo mintis pažvelgti ant stogo. Matyt, neatrodė įmanoma, kad kas nors ten gulėtų. Nieko nepešę jie išėjo keikdamiesi ir visaip mane plūsdami.