Šis faktas iki šių dienų skirtingai vertinamas ir istorikų, ir eilinių piliečių.
Vieni tvirtina, jog prezidentas pasitraukė, kiti įsitikinę, – pabėgo.
Į Kybartus atvykstantys pavieniai turistai prieš kurį laiką gerokai klaidžiodavo, ieškodami vietos ties Lieponos upeliu, per kurią sieną perbrido A.Smetona.
V.Katkevičius, matydamas susidomėjimą šiuo Lietuvos istorijos faktu, prieš trejus metus ėmėsi iniciatyvos įamžinti tą vietą.
Įamžino A.Smetonos pasitraukimo vietą
„Į Kybartus atvykstantys žmonės, klausydamiesi pasakojimo apie miestelio istoriją, nuolat klausinėdavo, kur tas upelis.
Teritorija už kapinių buvo apleista, todėl bendruomenė nusprendė sutvarkyti aplinką ir įamžinti istorinį faktą, kuris vertinamas nevienareikšmiškai“, – sakė V.Katkevičius.
Prie pat valstybių sieną skiriančios tvoros prieš trejus metus iš akmenų buvo sudėlioti simboliniai Lietuvos kontūrai, didesniu akmeniu buvo pažymėta Kybartų miestelio vieta.
Vėliau šalia buvo pastatyta akmeninė informacinė lenta, kurią darė ir statė paminklų dirbtuvės savininkas Vitas Špakauskas, Vytautas Juzumas, Romas Gančarinas, Zenonas Ramanauskas bei kiti kybartiškiai.
Lentoje istorinis faktas pateikiamas korektiškai: „Šioje vietoje Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona 1940 m. birželio 15 d. 23val. 30 min. per Lieponą išvyko iš Lietuvos“.
Kybartų bendruomenė pasistengė, jog šį Lietuvos istorinį faktą žyminčią vietą turistai galėtų pasiekti patogiau, nebereikėtų žingsniuoti lankstu gan prastu keliuku.
Kybartiškiai su seniūnijos ir UAB „Kybartų darna“ pagalba nutiesė taką pėstiesiems, įrengė laiptelius.
„Šis takas yra būtent ta vieta, kuria ėjo A.Smetona, – teigė V.Katkevičius. – Padarėme taką, pastatėme lentelę, ir internete tuoj atsirado nepatenkintų, – esą va, kam Europos Sąjungos lėšas naudojate.
Jokių ES lėšų nebuvo. Dvejus metus žmonių prašėme, kad į šią vietą vežtų visokias statybines atliekas tvirtesniam tako pagrindui“.
Bendruomenės pirmininkas neslėpė, jog tulžingas replikas virtualioje erdvėje dažniausiai lieja tie, kas nė piršto nepajudina, neprisideda prie darbų miestelyje.
Pabėgimo vietą pasiūlė policininkas
Beje, ekskursijas po Kybartus lydintis V.Katkevičius pastebėjo, jog ne visi atvykėliai pageidauja apžiūrėti garsiąją Lieponos upelio brastą, nes A.Smetonos bėgimą iš Lietuvos laiko negarbingu poelgiu.
V.Katkevičius teigė, jog besidomintiems A.Smetonos pasitraukimo istorija jis pasakoja tai, ką skaitė knygose, internete, ir neperša jokios nuomonės.
Yra žinoma, jog 1940-ųjų viduryje, kai į Kauną įžengė sovietų kariuomenė, A.Smetona ketino išvykti į Vokietiją.
Lietuvos siena su Rytų Prūsija nekito nuo XV amžiaus – ėjo Lieponos upelio viduriu.
Į Kybartus A.Smetona atvyko keliais automobiliai su apsauga, tačiau legaliai kirsti valstybės sieną nebegalėjo, nes pasieniečiai buvo gavę įsakymą nieko nebeišleisti.
Pirmiausia A.Smetona sustojo prabangioje Kybartų geležinkelio stotyje, statytoje Rusijos imperijos laikais.
Jos restorane atvykėliai užkando ir nuvyko vakarieniauti į tuomečio Kybartų burmistro Juozo Prapuolenio namus, išlikusius iki šių dienų.
Istorikai teigia, jog nelegaliai pereiti valstybės sieną A.Smetonai pasiūlė Kybartų policijos nuovados pareigūnas.
Esą vienas iš prezidentą lydinčių asmenų perbrido Lieponos upelį, tirdamas, ar bus saugu.
Po to A.Smetona su keliais lydinčiais asmenimis miestelio kiemais prieš vidurnaktį pro kapines patraukė upelio link.
Po ketverių metų tarpukario Lietuvos prezidentas A.Smetona žuvo gaisre Klyvlende (JAV).
Širdį skauda dėl nykstančių pastatų
72 metų V.Katkevičius gimė ne Kybartuose. Šiame pasienio miestelyje jis apsigyveno 1969-aisiais, atlikęs tarnybą kariuomenėje, tačiau Kybartų istoriją išmano ir ją puoselėja su nuoširdžiu atsidavimu.
Veiklos atsirado dar daugiau, kai V.Katkevičius tapo miestelio gidu.
„Kybartai buvo trečias miestas Lietuvoje pagal sugriovimo mastą per Antrąjį pasaulinį karą, – pasakojo bendruomenės pirmininkas, neslėpdamas, jog jam labiausiai skauda širdį dėl apleistų ir vis labiau nykstančių vertingų pastatų. – Tragedija. Ir ji vis didėja. Žmonės užkala langus ir išvažiuoja.
Kybartuose yra 14 kultūros paveldo objektų, daug saugotinų pastatų. Jiems sutvarkyti reikia milijonų.
Kiekvieną kartą ekskursantai mesteli pastabų apie griūvančius vertingus pastatus. O ką aš galiu?
Kybartuose iš 21-o daugiabučio nerenovuoti gal tik kokie trys, o senieji pastatai niekam nerūpi“.
Turistai daro spaudimą
Į šį pasienio miestelį pastaruoju metu plūstelėjo turistai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio.
Praėjusiais metais V.Katkevičius lydėjo 44 ekskursijas (1161 dalyvis).
O kiek buvo pavienių turistų, Kybartus apžiūrinėjančių pagal Vilkaviškio centre platinamus lankstinukus, niekas nesuskaičiuos.
Atvykėlių srautą pristabdė karantinas, tačiau bendruomenės pirmininkas ir ypatingo režimo laikotarpiu sulaukia daugybės skambučių iš norinčiųjų pasidairyti po Kybartus.
„Daro spaudimą turistai, – juokėsi V.Katkevičius. – Kol apsauginės kaukės buvo privalomos ir lauke, nevedžiau ekskursijų. Pasakoti su kauke ant veido – nei šis, nei tas. Be to, būtina išlaikyti atstumą.
Užsirašiusiųjų į ekskursiją jau dabar yra labai daug ne tik iš Lietuvos. Pavyzdžiui, iš Rygos nori atvykti du autobusai po 40 žmonių“.
Pirmuosius turistus V.Katkevičius pasitiks birželio 13-ąją.
Ekskursijas įsileidžia ir pasieniečiai
Atvykėlius bendruomenės pirmininkas veda ne tik prie Lieponos upelio.
Prie tradicinių objektų – 1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytos Eucharistinio Išganytojo bažnyčios, šv.Aleksandro Neviškio cerkvės (1870), istorinės geležinkelio stoties ir jos požemių, namo, kuriame gyveno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, – atsirado naujų lankytinų vietų.
„Mus įsileidžia Kybartų pasieniečiai ir muitininkai. Patys pasisiūlėme, ir, atvirai pasakius, nesitikėjau, jog įsileis. Pasieniečiai turi įsirengę įdomų muziejų, supažindina su posto darbu“, – sakė V.Katkevičius.
Bendruomenės pirmininkas džiaugėsi, jog prieš kurį laiką pasirašė sutartį su Klaipėdos turizmo centru. Iš šio krašto atvykstantys ekskursantai bus maitinami vienoje Kybartų kavinėje.
Kybartai – vartai į Europos Sąjungą. V.Katkevičiui ir miestelio gyvenimui neabejingiems kybartiškiams rūpi, kad šie vartai būtų kuo gražesni.
