1348 metais prasidėjusį pandeminį maro protrūkį Italijoje aprašo Giovanni Boccaccio (1313–1375) savo kūrinyje „Dekameronas“. Tai žymiausias italų Renesanso literatūrinis paminklas, parašytas 1349–1353, išspausdintas 1471 metais. Anuomet visą Europą apėmęs Renesansas buvo kultūros sužydėjimo, pasaulio geografinių atradimų ir visuomeninio gyvenimo formų tobulinimo amžius. Tačiau jis pasižymėjo ir didžiulėmis nelaimėmis, tarp jų – ir ligomis, prieš kurias žmonija dar neturėjo priešnuodžių.
Dešimt nuo maro iš Florencijos į užmiesčio vilą pasitraukusių miestelėnų – septynios damos ir trys jaunuoliai – per dešimtį dienų pasakoja įvairius gyvenimo nutikimus. Šimte „Dekamerono“ novelių atsiskleidžia plati viduramžių buities panorama. Pirmos dienos įvade pasakojama apie 1348 metų maro epidemiją.
Autorius kalba apie ligos simptomus, lavonus, sugyvulėjusius (arba sulaukėjusius) žmones. Jie nebepaiso tokiu laiku kaimynystės, giminystės, doros mieste ir kaime. Dievo ir žmonių įstatymai nebegalioja, nes nebėra kam nei jų saugoti, nei vykdyti. Maro temos variacijos skamba novelėse, kur kalbama apie šykštumą, veidmainiavimą, pavyduliavimą, moralinį palaidumą, melagystes ir kitas ydas.
Tegul kalba pats novelės pradininkas Europos literatūroje Giovanni Boccaccio:
„Tik retas kuris pasveikdavo, o beveik visi mirdavo į trečią dieną minėtiems ženklams pasirodžius, vieni greičiau, kiti vėliau, daugelis netgi be jokio karščio ar kitokių reiškinių. Šis maras siautėjo baisiai: nuo ligonių, bendraujančių su sveikaisiais, jis persimesdavo ir ant šiųjų, panašiai kaip liepsna peršoka ant sausų ir riebių daiktų, kai jie per arti stovi. Ir buvo dar blogiau: sveikieji užsikrėsdavo maru ne tik šnekėdami ar bendraudami su ligoniais, ši liga prilipdavo netgi palietus drabužius ar kokį kitą sergančiojo čiupinėtą ar naudotą daiktą.“
Epidemijos siautėjimas neatpažįstamai pakeičia žmones. Rašytojas pastebi, kad „tokie dalykai ir daugelis panašių ar dar siaubingesnių kėlė baimę ir kaitino vaizduotę tiems, kurie, išlikę gyvi, beveik visi tesiekė vieno, labai žiauraus tikslo: vengti ligonių ir bėgti nuo jų daiktų; taip elgdamiesi jie tikėjosi išsaugosią savo sveikatą.“
Kaip tai daryti, nuomonės kardinaliai skyrėsi, „kai kurie manė, jog santūrus gyvenimas ir susilaikymas nuo bet kokio pertekliaus daug padedą atsispirti šiai ligai. Todėl jie gyveno siaurame ratelyje, atsiskyrę nuo visų, rinkdavosi ir užsirakindavo tokiuose namuose, kur nebuvo jokių ligonių ir kur gyventi patogiau.“
Tačiau visada atsiranda nutrūktgalvių, kurie „laikėsi priešingos nuomonės ir tvirtino, kad daug gerti, smagintis, bastytis su dainomis ir pokštais, tenkinti, kiek įmanoma, savo geismus, juoktis ir šaipytis iš visko, kas dedasi aplinkui, – štai tikriausias vaistas nuo šios negerovės.“
Ar nebūtų galima įžvelgti panašumų su mūsų dienomis?
* * *
Po šešių šimtmečių nuo „Dekamerono“ pasirodymo panašios temos ėmėsi Nobelio premijos laureatas Albert'as Camus (1913–1960). Jis aprašė ne konkrečią, bet tariamą epidemiją, kurią jo vaizduotėje įžiebė Antrasis pasaulinis karas. Romanas „Maras“, literatūros kritikų ir skaitytojų pelnytai laikomas A. Camus kūrybos viršūne, pasirodė netrukus po karo pabaigos.
Kai nuo Europos pamažu slinko tamsus nacizmo debesis, suvešėjo pokario literatūra, kuri siekė keisti visuomenę ir ją auklėti humanizmo šviesoje. A. Camus romanas „Maras“ tuometiniame literatūros lauke išsiskyrė savo simboline prasme, metaforomis ir kiek kitokiu požiūriu į tą karo bacilos grėsmę, kuri, nors ir įveikta, tačiau niekur nedingo.
Romano siužetas mus nukelia į 194...metus, nedidelį Alžyro miestą Oraną, kurį netikėtai tarytum užklumpa maras. Jis prasidėjo tada, kai „balandžio šešioliktosios rytą daktaras Bernaras Rijė, išėjęs iš savo kabineto, vos neužmynė ant nugaišusios žiurkės, gulinčios vidury laiptinės. Paspyrė ją atsainiai ir nusileido žemyn. Tačiau gatvėj jam dingtelėjo, kad žiurkei ten ne vieta, ir jis sugrįžo atgal įspėti namsargio.“
Ima ryškėti keletas svarbiausių romano asmenybių, kaip miesto daktaras Bernaras Rijė; prieš pat marą į miestą ieškoti ramybės atvykęs Žanas Taru, beje, tapęs artimu bičiuliu daktarui Rijė; per atsitiktinumą mieste užsilikęs žurnalistas Raimonas Ramberas; smulkus Orano merijos valdininkėlis Granas; svarbią reikšmę turintis kunigas Panlu.
Šie ir dar nemažai kitų veikėjų kuria tas bendras A. Camus socialines ir politines pažiūras, kurios užklupo jį ir visą Europą. Neverta pasakoti viso romano siužeto (per karantiną jį gali susirasti ir paskaityti kas nori): tebūnie paliktas kiekvieno skaitytojo interpretavimui. Pradedant metaforišku Orano miesto peizažu ir baigiant maro bacilos siautėjimu, galima susidaryti tikrą, nors ir A. Camus sukurtą, socialinį, ekonominį, politinį, religinį karo nusiaubtos Europos paveikslą bei suprasti jo kaitą. Romano tekstą galima suvokti plačiau ir maro bacilos idėją taikyti bet kuriai žmonių kartai, kurią kamuoja negandos, prasidedančios nuo tiesiogiai vaizduojamų epidemijų viduramžiais iki šių dienų maro – teroro.
Simboliškai ir net pranašiškai skamba rašytojo pasergėjimas, tinkantis visų laikų visokioms epidemijoms: „Aš tikrai žinau (...), kad kiekvienas nešiojasi savy marą, nes niekas, taip, niekas pasauly neturi imuniteto nuo maro. Ir reikia nuolatos save sekti, kad per savo išsiblaškymą nepūsteltum kitam į veidą ir neprilipdytum ligos. Kas natūralu – tai mikrobas. Visa kita, sveikata, dorumas, tyrumas, jei norite, yra valios padarinys, ir tai tokios valios, kuri niekados neturi liautis veikusi. Doras žmogus, kuris beveik nieko neužkrečia, yra tas, kuris mažiausiai duodasi išblaškomas. Kiek reikia valios ir įtempimo niekados nesiduoti išblaškomam! Taip, (...), vargas būti maro nešiotoju. Bet dar didesnis vargas tam, kas nenori juo būti. Dėl to visi žmonės atrodo išvargę: nūnai visi po truputį nešioja marą.“
Daktaras Bernaras Rijė pirmas pastebėjo ligos ženklus ir skatino miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksavo įvykius mieste (šimtais gausėjant apsikrėtusių žiurkių, o nuo jų – vis daugiau susergančių žmonių), valdžia delsė. Ilgainiui miestui teko paskelbti karantiną. Nebegalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.
* * *
Teko girdėti, kad režisierius Emilis Vėlyvis jau kuria serialą apie koronaviruso pandemiją „Mano meilė karantinas“. Dar Giovanni Boccaccio „Dekamerone” po rūsčių maro epidemijos negandų sako, kad meilė yra stipresnė už proto balsą ir luomų skirtumus, todėl jos kerams paklūsta visi: vargšai ir turtuoliai, pasauliečiai ir dvasininkai.
Meilė gali visai pakeisti net žmogaus gyvenimą. Kita didžiausia gamtos dovana – protas, gelbstintis nuo tamsos ir kvailybės. Todėl Giovanni Boccaccio veikėjai pasižymi sumanumu, išradingumu, šmaikštumu, aukštinamas jų dosnumas, gailestingumas, altruizmas, šaipomasi iš godumo, veidmainiavimo. Iš amžių glūdumos renesanso genijus teigia: reikia džiaugtis gyvenimu, nes jis – didžiausias gėris.
