Nuo 1945-ųjų lenkai buvo laikomi už sienos, bet tada popiežiumi išrinko Joną Paulių II

„Popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimas lenkams tapo ne tik vargano gyvenimo paguoda ir didele garbe tautai, bet ir galutiniu smūgiu ardant sieną, už kurios jie buvo laikomi nuo 1945 m. Popiežiaus vizitas į tėvynę 1979 m. birželį ne tik sutvirtino jų tikėjimą dvasinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis, bet ir paskatino procesą, vykusį iki 1989 m.“, – „Lenkijos istorijoje“ rašo Adamas Zamoyskis.   

„Popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimas lenkams tapo ne tik vargano gyvenimo paguoda ir didele garbe tautai, bet ir galutiniu smūgiu ardant sieną, už kurios jie buvo laikomi nuo 1945 m. Popiežiaus vizitas į tėvynę 1979 m. birželį ne tik sutvirtino jų tikėjimą dvasinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis, bet ir paskatino procesą, vykusį iki 1989 m.“, – „Lenkijos istorijoje“ rašo Adamas Zamoyskis.<br>Scanpix nuotr. 
„Popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimas lenkams tapo ne tik vargano gyvenimo paguoda ir didele garbe tautai, bet ir galutiniu smūgiu ardant sieną, už kurios jie buvo laikomi nuo 1945 m. Popiežiaus vizitas į tėvynę 1979 m. birželį ne tik sutvirtino jų tikėjimą dvasinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis, bet ir paskatino procesą, vykusį iki 1989 m.“, – „Lenkijos istorijoje“ rašo Adamas Zamoyskis.<br>Scanpix nuotr. 
Lenkijos istorija. 
Lenkijos istorija. 
Solidarnosc. <br>Scanpix nuotr. 
Solidarnosc. <br>Scanpix nuotr. 
Popiežius Jonas Paulius II. <br>Scanpix nuotr. 
Popiežius Jonas Paulius II. <br>Scanpix nuotr. 
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jul 15, 2020, 7:00 PM

Britų ir lenkų istorikas Adamas Zamoyskis gimė 1949 metais Niujorke,  užaugo Jungtinėje Karalystėje, studijavo istoriją ir šiuolaikines kalbas.  Jis turi dvigubą Lenkijos ir Jungtinės Karalystės pilietybę, kalba  angliškai, lenkiškai, prancūziškai, itališkai ir rusiškai. Jo tėvai grafas  Stefanas Zamoyskis (1904–1976) ir princesė Elizabeth Czartoryska (1905–1989)  1939 metais išvyko iš Lenkijos netrukus po Vokietijos ir Rusijos invazijos. 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jie liko Vakaruose, galiausiai įsikūrė Londone. Adamas Zamoyskis yra laisvai samdomas istorikas, daugelio knygų autorius. Yra skaitęs paskaitas Europoje, JAV ir Australijoje, taip pat rengė televizijos ir radijo laidas. Lenkijoje Adamas Zamoyskis pirmą kartą lankėsi 1960-aisiais. Jo anglų kalba parašyta „Lenkijos istorija“ (Išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyka) suteikia žinių apie šią šalį milijonams žmonių ir yra laikoma etalonine. 

Pirmoji jo Lenkijos istorija pavadinimu „Lenkų kelias: lenkų ir jų kultūros istorijos tūkstantis metų“ (The Polish Way: A Thousand – Year History of the Poles and Their Culture) pirmą kartą išleista 1987 metais. Anot autorius, „kai rašiau savo knygą, Europa buvo padalyta geležinės uždangos. Peržengti ją bet kuriam, užaugusiam Vakaruose, buvo bauginanti ir neįprasta patirtis – spygliuotos vielos ritės, sargybinių bokšteliai, į keliautojus atgręžti kulkosvaidžiai, aplink visa regintys sargybiniai su aviganiais kėlė ryškius nacių koncentracijos stovyklų bei sovietinių gulagų prisiminimus“. 

Tačiau šiandien, kitaip nei prieš tris dešimtmečius, istorikas rašo jau ne pavergtos ir visom prasmėmis neegzistuojančios šalies istoriją. Jis pasakoja apie visuomenę, sukūrusią savitą socialinę ir politinę civilizaciją.

Siūlome knygos dvidešimt trečiąjį skyrių „Popiežiaus galia“.

* * *

Popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimas lenkams tapo ne tik vargano gyvenimo paguoda ir didele garbe tautai, bet ir galutiniu smūgiu ardant sieną, už kurios jie buvo laikomi nuo 1945 m. Popiežiaus vizitas į tėvynę 1979 m. birželį ne tik sutvirtino jų tikėjimą dvasinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis, bet ir paskatino procesą, vykusį iki 1989 m.

Keliaudamas po šalį, popiežius po atviru dangumi laikė daugybę mišių, sutraukusių šimtus tūkstančių, o vienu atveju – ir daugiau kaip milijoną žmonių. Milicija juos stebėjo sutrikusi, nes atėjusieji suvokė savo gretose slypinčią galią ir tarpusavyje kalbėjosi su naujai atrastu pasitikėjimu bei solidarumo jausmu. Popiežius homilijose pabrėžė būtinybę gerbti ir reikalauti pagarbos prigimtiniam žmogaus orumui, ir nors ši žinia buvo išreikšta religiniais terminais, jos svarbą Lenkijos padėčiai pajuto ir besiklausančios minios, ir valdžia. Krokuvoje popiežius didžiules minias ragino „niekada nepasiduoti ir neprarasti vilties ar drąsos“.

Kol apmąsčiusieji jo mokymą ėmė apie save galvoti kaip apie bendruomenę ir svarstyti, kaip imtis atsakomybės už jos ateitį, Gierekas klimpo į ekonominį liūną. 1980 m. birželį jis vėl padarė klaidą, nes biudžetą bandė subalansuoti drastiškai pakėlęs maisto kainas. Reaguojant į tai kilo streikų protrūkis, bet šį kartą jų turinys ir strategija buvo visiškai nauji.

1980 m. rugpjūčio 14 d. kiek anksčiau iš darbo išmestas elektrikas pasirodė Gdansko Lenino vardo laivų statykloje, kad galėtų vadovauti streikui dėl neteisėtai atleistos bendradarbės Annos Walentynowicz. Jis buvo vardu Lechas Wałęsa. Dalyvaudamas 1970 m. streikuose jau sužinojo, kad darbininkai atviroje gatvėje negali prilygti tankams, o ne vienus metus diskutuodamas su Darbininkų gynybos komitetu ir pogrindinėmis darbininkų grupelėmis jis sukūrė strategiją ir nusistatė tikslus. Užuot žengęs į gatves, jis užėmė laivų statyklą ir pareikalavo, kad valdžios atstovai ateitų išklausyti streikuojančiųjų. 

Rugpjūčio 28 d. politbiuro susirinkime Gierekas prisipažino nežinąs, ką daryti, ir pasisiūlė atsistatydinti. Viliantis suskaldyti darbininkiją, atstovai buvo išsiųsti į Gdanską ir Ščeciną, kur darbininkai irgi streikavo darbo vietose. Bet Darbininkų gynybos komiteto, Katalikų inteligentų draugijos bei Judėjimo žmogaus ir piliečio teisėms ginti lyderiai, taip pat tuzinas garsių disidentų, tokių kaip Michnikas, Kurońas, istorikas Bronisławas Geremekas ir žurnalistas Tadeuszas Mazowieckis sutelkė dėmesį į Gdanską ir patarinėjo Tarpgamykliniam streiko komitetui, sudarytam įvairiose šalies vietose kylantiems streikams koordinuoti.

Vyriausybė neturėjo pasirinkimo ir rugpjūčio 31 d. pasirašė susitarimą su darbininkais. Tai buvo ne paprasta sutartis dėl atlyginimų ar ginčas dėl darbo sąlygų, o visas paketas, kurį sudarė reikalavimai įkurti laisvas profsąjungas, užtikrinti informacijos laisvę, pilietines teises ir prieigą prie žiniasklaidos. Šis įvykis ženklino naują pradžią. Tai buvo pirmoji tikra darbininkų revoliucija Europos istorijoje, parodžiusi, kas iš tiesų yra „proletariato diktatūra“, ir išsklaidžiusi prasimanymą, nuo 1917 m. apžavėjusį ir pražudžiusį tiek daug žmonių.

Rugsėjo 17 d. maždaug trims milijonams narių atstovaujantys delegatai susirinko Gdanske susitarti, kokios struktūros turėtų būti naujosios profsąjungos. Vadovaujantis advokato Jano Olszewskio ir istoriko Karolio Modzelewskio patarimais, kad į mažesnes vietos profsąjungas valdžiai bus lengviau infiltruotis ir jomis manipuliuoti, pasirinkta viena nacionalinė sąjunga, kuri vėliau pavadinta Nepriklausoma savivalde profesine sąjunga „Solidarumas“ (Niezależny Samorządny Związek Zawodowy „Solidarność“). Nacionalinio koordinavimo komiteto pirmininku išrinktas Wałęsa. Daugelis sąjungos narių tesiekė pagerinti darbo sąlygas bei grąžinti grynesnę ir tikresnę socializmo formą. Bet Varšuvoje ir Maskvoje juos vertino visai kitaip.

Pasirašius Gdansko susitarimus, Giereką po penkių dienų ištiko širdies priepuolis, tad jį pakeitė Stanisławas Kania, pažadėjęs kovoti su „antisocialistinėmis“ jėgomis ir stiprinti ryšius su Sovietų Sąjunga. Prieš dvi dienas Rusijos politbiuras buvo pamokęs savo kolegas lenkus parengti „kontrataką“, o padėčiai Lenkijoje kontroliuoti sudarė specialią grupę, kurioje dalyvavo buvęs užsienio reikalų komisaras Andrejus Gromyka ir KGB vadas Jurijus Andropovas. Jie spaudė Kanią ir jo gynybos ministrą Wojciechą Jaruzelskį taisyti padėtį, ir spalio 22 d. šis davė nurodymus paruošti karinės padėties įvedimo planą. 

Kremlius leido suprasti, kad jie gali tikėtis Rusijos, Rytų Vokietijos ir Čekijos kariuomenės dalinių. JAV buvo sutelkusios dėmesį į Irano įkaitų krizę, paskutiniaisiais Jimmy’o Carterio prezidentavimo mėnesiais amerikiečių įtaka buvo susilpnėjusi. Vis dėlto Carteriui ši situacija sukėlė tiek nerimo, kad jis gruodžio 3 d. pasiuntė Brežnevui griežtą telegramą. 

Nepanašu, kad tai turėjo kokios nors įtakos sovietų nuomonei, nes karinė operacija toliau liko jų planuose. Vokietijos ir Čekijos sienos buvo uždarytos, o sovietų informacinė agentūra TASS paskelbė, kad Lenkijos teritorijoje vyks sovietų kariniai manevrai. Gruodžio 5 d. Lenkijos partijos vadovai bei gynybos ir vidaus reikalų ministrai išskrido į Maskvą tartis.

„Solidarumas“ toliau augo kuriantis ir jungiantis naujoms žurnalistų, leidėjų, mokytojų, studentų, valstiečių ir kitų grupių sąjungoms, ir metų gale jam jau priklausė 9 milijonai žmonių – 30 proc. suaugusių gyventojų. Tai neišvengiamai pakeitė judėjimo struktūrą ir motyvaciją. 

Akivaizdus partijos bejėgiškumas tikros žmonių galios akivaizdoje paskatino visų sluoksnių ir profesijų žmones galvoti ir imtis to, kas ligi tol atrodė neįsivaizduojama. Žinios ir informacija kiekviena tema – nuo politikos iki ekologijos – buvo platinama per plūstančius nepriklausomus leidinius. 

Žmonės atvirai svarstė ir aptarinėjo draudžiamas temas, mokytojai ėmė mokiniams dėstyti tikrąją Antrojo pasaulinio karo istoriją, pasakė tiesą apie Katynę ir Varšuvos sukilimą. Rašytojai iš giliausių stalčių ištraukė tekstus, kurių nė nesitikėjo kada nors paskelbti, kino filmų kūrėjai ėmėsi juostų, kurias tegalėjo svajoti susukti, grįžo emigrantai, kai kurie, tokie kaip Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas, ir triumfuodami. Tvyrojo itin pakili nuotaika, ypač tarp jaunimo, nors politinė situacija ir liko grėsminga, o ekonominės sąlygos katastrofiškos. 

Giereko ekonominės politikos derlius buvo kartus. Skola užsieniui pasiekė svaiginančias aukštumas, o už valiutą įsigyta įranga arba subyrėdavo, arba neveikdavo, nes trūko atsarginių dalių. Kad ir kokių padailinimų Gierekas bandė imtis 8 deš. pabaigoje, paskutiniu momentu visada pašykštėdavo, tad daugelis užbaigiamų projektų nukentėdavo, o kitur Europoje nematytas užterštumo lygis dar labiau sunkino gyventojų vargus. 

1979 m. daugiau kaip 75 proc. eksporto pajamų teko palūkanoms už paskolą iš užsienio mokėti. Nelanksčiai įšaldžius užsienio išlaidas, žlugo paskutinės viltys kaip nors išsikapanoti ir smarkiai nukentėjo sveikatos priežiūros paslaugos. 1981 m. vasarą visur trūko vaistų ir švirkštų. Prasta mityba, ligos, nešvara ir nepriteklius pasiekė epidemijos mastą.   Per šešis pirmuosius 1981 m. mėnesius pragyvenimo išlaidos padidėjo apie 15 proc., daugelio kasdienių produktų žmonės galėjo gauti tik juodojoje rinkoje arba vyriausybės valiutinėse parduotuvėse. Net gamyklos griebėsi mainų, neišgalėdamos apsirūpinti būtinomis medžiagomis ir ištekliais. 

Dešimtys tūkstančių emigravo, ir nors daugelis Vakaruose gavo darbą, silpniausieji buvo surinkti pabėgėlių stovyklose Austrijoje ir Vakarų Vokietijoje. Artėjo pasaulinė krizė, Vakarams laukiant, ar Sovietų Sąjunga, peikiama už tragedija virtusį įsiveržimą į Afganistaną, išdrįs griebtis savo įprastos taktikos okupuoti nepaklusnų sąjungininką.

Lenkijoje „Solidarumo“ atžvilgiu valdžia laikėsi vilkinimo taktikos, kartu bandydama ardyti jos veiklą. Protesto mitingus brutaliai puldavo Motorizuoti pilietinės milicijos daliniai (ZOMO), kaip įmanydami stengęsi išprovokuoti smurtą, kad visa tai virstų tvarkos ir įstatymo pažeidimais. 

Vyriausybė delsė priimti profsąjungų veiklą įteisinančius įstatymus, taip pamindama Gdansko susitarimus. Kai „Solidarumas“ kovo 27 ir 30 d. surengė nacionalinius streikus visoje šalyje, reikalaudamas laikytis susitarimo, Lenkijos televizija transliavo karinių sovietų pratybų vaizdus. Įtampa padidėjo, kai prieš du mėnesius prezidento postą perėmęs Ronaldas Reaganas perspėjo Maskvą, kad nesikištų.  

Lenkijoje pradėta skirstytis pagal politines pažiūras. „Solidarumas“ paskelbė programą, visiškai aiškiai atskleidusią, kad, judėjimo įsitikinimu, ekonominė pažanga be politinių pokyčių neįgyvendinama, ir kvietė „visiškam šalies atsinaujinimui“. Tą patį mėnesį generolas Jaruzelskis perėmė Ministrų tarybos pirmininko postą, o kovą patvirtino karinės padėties įvedimo procedūras. 

Sovietų Sąjungos komunistų partija savo partiečiams lenkams atsiuntė laišką, kritikuojantį juos už tai, kad šie pasiduodą kontrrevoliucijai. Kremlius spyrė veikti, tačiau Lenkijos vieningoji darbininkų partija (Polska Zjednoczona Partia Robotnicza, PZPR) buvo nepasirengusi imtis pagrindinio vaidmens. 1981 m. liepos 14 d. prasidėjęs kongresas atskleidė rimtus griežtosios linijos atstovų ir revizionistų nesutarimus. Tvyrojo baimė ir netikrumas, vis daugiau žmonių paliko partiją. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.