Ši masė, pagauta nusistovėjusių pažiūrų karštinės, nugriovė didžiųjų istorinių asmenybių – Vašingtono, Džefersono, Granto ir kitų – statulas, kurios daugeliui dalyvavusiųjų reprezentuoja „baltųjų pranašumą“. Dabar ši karštinė pasiekė ir tuos pionierius, kurie Ispanijos karalių įsakymu tuo metu paklojo pagrindą tokioms šalims, kaip dabartinė Meksika ar JAV.
Dėl to pastarojoje šalyje krito nuo savo pjedestalų, liko be galvų ar buvo kitaip nuniokotos Kristupo Kolumbo, pamokslininko Šv. Chuniperio Seros (Juniper Serra), konkistadoro Oniatės (Onate), rašytojo Servanteso, monarcho Karolio III statulos. O ir pats Meksikos prezidentas Lopezas Obradoras pareikalavo dabartinio Ispanijos karaliaus Pilypo VI atsiprašyti dėl konkistos.
„Juodoji legenda“ – konkuruojančių šalių užvestas propagandinis mechanizmas, vadinamosios mūsų laikų „fake news“, prilygino Amerikos kontinento užkariavimų, apkrikštijimo ir civilizavimo procesą visiems kitiems žiaurumams, kuriuos, apakinti aukso ir turtų troškimo, vykdė nuotykių ieškotojai iš Ispanijos. Šios dezinformacijos kampanijos buvo tokios patvarios, kad sugebėjo įsismelkti į kolektyvinę pasąmonę ir net iki šių dienų daug žmonių vis dar kalba apie Amerikos žemyne ispanų vykdytą genocidą. Dėl šios priežasties būtina atlikti nuoseklią ir gilią įvykių analizę bei sutikrinti kai kuriuos duomenis ir objektyvius faktus.
Įvykius reikia pradėti nagrinėti remiantis tuometinės, vis dar daugeliu aspektų feodalinės, XVI amžiaus visuomenės kontekstu, kai konkistos metu vyko daug karinių susirėmimų, dėl kurių kentėjo vietiniai. Tai nekelia abejonių, ir, gal kiek perdėdamas, vienuolis Bartolomėjus de Las Kasas (Bartolomé de Las Casas) apskundė šią vietinių gyventojų atžvilgiu vykdytą prievartą, o tokios skaidrumo paieškos anais laikais nebuvo labai įprastas dalykas. Bet eikime prie duomenų.
Pirma, reikėtų paaiškinti, kad „genocido“ nebuvo. Didžioji dalis tuometinių vietinių gyventojų konkistos metu mirė nuo europiečių atvežtų ligų. Antra, verta paminėti, kad Ispanijos karaliai leido vietiniams palankius įstatymus. 1503 metais karalienė Izabelė paragino gubernatorių Nikolasą Ovandą (Nicolas Ovando) didinti mišrių santuokų skaičių. Tai reiškia, kad mišrios santuokos ne tik buvo leidžiamos, bet netgi skatinamos, ir tai vyko 500 metų anksčiau negu JAV, kuriose mišrios santuokos nebuvo įteisintos iki pat 1967 metų. Taip vadinamieji indėnų įstatymai, kuriuos 1512 metų gruodžio 27 dieną pasirašė karalius Ferdinandas Katalikas (Fernando el Católico), pagal tų laikų standartus buvo ne tik novatoriški ir pažangūs, bet užtikrino daugybę teisių ir panaikino vietinių gyventojų vergiją.
Taipogi anų laikų ispanų intelektualai buvo humanistinės kolonizacijos šalininkai. Minėtinas Fransiskas de Vitorijus (Francisco de Vitoria, 1483–1546), kuris kartu su Hugu Grosijumi (Hugo Grocio, 1583–1645) yra laikomi tarptautinės teisės pradininkais. Vitorijus (Vitoria) savo veikale „De indis“ tvirtina, kad vietiniai nėra nepilnavertės būtybės, jie turi tas pačias teises kaip ir bet kuris kitas žmogus bei yra savo žemių ir kitų turtų savininkai. XXI amžiuje tai atrodo absoliučiai akivaizdūs dalykai, tačiau XVI amžiuje toks suvokimas buvo itin pažangus. Ta pačia minties vaga sekė ir kiti Salamankos universiteto intelektualai, tokie kaip Merkelis Kanas (Melchor Cano), Domingas Banjesas (Domingo Banez), Domingas de Sotas (Domingo de Soto) ar Franciskas Suaresas (Francisco Suarez).
Bet panagrinėkime įvykius toliau. „Piktadariai“ ispanai užsiėmė ne tik aukso paieškomis, bet ir milžinišku civilizavimo darbu – statė ligonines, bažnyčias, universitetus ir miestus sekdami europietiškomis tradicijomis. Šiomis dienomis išniekintas Šv. Chuniperas (San Junipero) dabartinėje Kalifornijos teritorijoje anuomet kūrė misijas, kad vietiniams gyventojams būtų užtikrinta išsilavinimo galimybė ir duoti visi įrankiai nepriklausomam gyvenimui; 1551 metais Limoje buvo įsteigtas San Marko universitetas, po kurio buvo atidaryti dar 24 nauji universitetai, tuo tarpu Britanijos kolonijose Amerikoje jų nebuvo, o pirmieji įkurti tik nepriklausomybę išsikovojusiose Jungtinėse Valstijose 200 metų vėliau. Kad ir kokia skirtinga buvo Amerikos žemyno šalių evoliucija po nepriklausomybės deklaracijų, kolonijinės epochos metu ispaniškoji Amerikos dalis buvo kur kas labiau pažengusi (ne vien tik akademiniame lygmenyje) negu britaniškoji.
Kaip teigia ispanų diplomatas Martinesas Montesas (Martinez Montes) savo knygoje “Ispanija, globali istorija”, XVIII amžiaus pradžioje ispaniškoje Amerikos dalyje pajamos žmogui buvo gerokai didesnės nei angliškoje, o, kalbant apie žmogaus teises, verta paminėti tokį faktą, kad Naujosios Ispanijos vicekaralystėje, apėmusioje dabartinės Meksikos, dalies Centrinės Amerikos ir dalies pietinių Jungtinių Amerikos Valstijų teritoriją, iki nepriklausomybės deklaracijų paskelbimo gyveno ne mažiau kaip 50 % vietinių indėnų ir 20 % metisų.
Iš tikrųjų kolonizacijų istorijoje stebime graudų paradoksą. Pačių kruviniausių kolonizacijų atveju, kai vietinė populiacija buvo pakeista atvykėliais, dabartiniai jų palikuonys ne taip kritiškai vertina tam tikrus tragiškus istorijos faktais. Ir atvirkščiai, šiomis dienomis ypač daug kritikos skiriama toms kolonizacijoms, kurios kaip tik labiau gerbė vietinius Amerikos gyventojus (egzistavusius iki Kristupui Kolumbui atrandant Ameriką), ir reikalaujama atsiprašymo ne iš tų ispanų, kurie persikėlė į Naująjį pasaulį ir engė vietinius, bet iš tų ispanų, kurių protėviai liko gyventi Ispanijoje ir kūrė teisės principus, kuriais kaip tik ir siekta apsaugoti vietinius gyventojus užkertant kelią engimui ir piktnaudžiavimui.
Taigi didvyriai, kurie ėmėsi didžių darbų ir pakeitė visos planetos istoriją savo pastangomis ją globalizuoti ir humanizuoti (prisiminkime mūsų jau minėtą Chuniperą), šiuo metu yra spardomi ant žemės. Tokie tad istorijos paradoksai.
Bernardo López López-Rios yra patarėjas kultūros klausimais Ispanijos ambasadoje
