Niekas negimė lyderiu, tačiau autorius – buvęs britų specialiųjų pajėgų karys, karinių misijų užsienyje dalyvis ir Jungtinėje Karalystėje populiarių realybės šou pagrindinis veidas, skyrius po skyriaus pasakoja, kaip jam pavyko visko pasiekti.
Anto (tikrasis vardas Anthony‘is) kelias į pripažinimą ir TV ekranus nebuvo rožėmis klotas. Anksti netekęs tėvo mandagus ir kuklus paauglys nusprendė savo gyvenimą susieti su karyba. Parašiutininkų rengimo kursuose jis susidūrė su žiauria realybe: šiurkščių kolegų pašaipomis, nuožmia konkurencija dėl vietos po saule, sunkiais fiziniais išbandymais. Čia nebuvo vietos užuojautai ir savęs gailėjimui. Čia turėjai kliautis tik asmeninėmis jėgomis, o parodomojo „kietumo“ stoka vertinta kaip silpnumas, pralaimėjimas, visiško netikėlio požymis.
Norint pritapti raumeningų „alfa patinų“ kolektyve, įspūdingu ūgiu ir sudėjimu nepasižyminčiam autoriui teko auginti išorinius ir vidinius raumenis, persilaužti psichologiškai, nors tai ir nebuvo paprasta. Galiausiai A. Middletonas iš ramaus jaunuolio virto fiziškai puikiai pasirengusiu agresyviu karštakošiu, neatleidžiančiu aplinkiniams nė vieno kreivo žvilgsnio. Būtent šis persilaužimas pakreipia autoriaus gyvenimą netikėta, labai dramatiška ir pavojinga linkme.
Nieko neslėpdamas A. Middletonas supažindina skaitytoją su savo biografijos faktais. O jų rasime daug ir gana spalvingų. Begalinis mirusio tėvo ilgesys, kivirčai su pirmąja žmona ir naujoji meilė, problemos dėl alkoholio, nuolatiniai konfliktai su aplinkiniais ir policija, išėjimas iš darbo kariuomenėje ir sugrįžimas į ją, siekis tapti geriausiu iš geriausių, atranka į elitines pajėgas, sekinančios pratybos ir garbingi įvertinimai, dalyvavimas misijose karštuosiuose taškuose, vadovavimas kelių vyrų skyriui, po to vėl išėjimas iš kariuomenės, kalėjimas dėl policininko sužalojimo, kova su pagundomis pasukti į kriminalinį pasaulį, pagrobtos mergaitės paieškos, galiausiai tapimas TV veidu, dalyvavimas išgyvenimo šou.
Tačiau tai nėra paprasta autobiografija, veikiau motyvacijos tapti pirmuoju, lyderiu vadovas, pateikiant savo gyvenimo kelią. Kai kurie autoriaus sutikti ir aprašyti žmonės tarsi įkūnija tam tikrus elgesio šablonus, su kuriais susidūręs pradedi suvokti savo galimybes ir tikrąjį „aš“.
A. Middletonas nesideda nei šventuoju, nei susipratusiuoju. Jis pripažįsta savo biografijos ir asmenybės tamsiąsias puses, tačiau stengiasi jas įveikti ar bent pakreipti teigiama linkme, išnaudoti pralaimėjimus žengiant tobulėjimo keliu.
Kiekviena knygoje pateikta istorija – tai ne tik vaizdingas įvykio atpasakojimas, bet ir autoriaus – gero psichologo, – pasvarstymai, išvados, patarimai skaitytojui, susidūrusiam su panašiais iššūkiais. Čia rašoma apie kiekvieno iš mūsų viduje tūnančius demonus ir jų nugalėjimo būdus, apie gebėjimą išnaudoti pranašumus ir trūkumus, apie asmenybės vietą kolektyve, atsakomybę už kitus ir save, mokėjimą nedelsiant veikti ar išmintingai išlaukti, daugybė kitų dalykų, su kuriais kasdieniame gyvenime susiduriame kiekvienas. Tikras lyderis – tai ne tik tas, kuris pasirodo geriau už kitus, bet pirmiausia tas, kuris įveikia save.
Siūlome knygos ištrauką.
* * *
Tiesą sakant, dauguma jaunuolių, atvykusių į bazinį rengimą, buvo tvirti vaikinai iš darbininkų klasės, užaugę britiškoje alkoholio, patyčių ir snukių daužymo kultūroje.
Mano vaikystė buvo visai kitokia. Po to, kai tėtis netikėtai mirė 1985 metų gruodžio 31 dieną, motina ir patėvis staiga gavo daug pinigų. Dėl tėčio mirties tikrosios priežasties buvo kilę nesklandumų, bet galiausiai buvo nustatyta, kad jis patyrė širdies smūgį. Po oficialaus sprendimo mums išmokėjo draudimo pinigus. Mama ir naujasis jos vaikinas Deanas, atsiradęs beveik iškart po tėčio mirties, staiga ėmė maudytis piniguose. Šeima iš trijų miegamųjų namo Portsmute išsikraustė į aštuonių miegamųjų dvarelį Sautamptone.
Staiga viskas pasikeitė. Mane ir mano brolius rengė dizainerių drabužiais, vežiojo brangiais automobiliais ir mokė gerose privačiose mokyklose. Mama ėmė mus lepinti. Per vienas Kalėdas užtrukome tris dienas, kol išvyniojome visas dovanas. Man sulaukus devynerių, visa šeima išsikraustė į Šiaurės Prancūziją. Sen Lo miesto pakraštyje, už trisdešimties kilometrų nuo Bajė, įsigijome didelį namą su erdviu žemės sklypu, kuriame kadaise buvo įsikūręs ūkis. Lankiau prestižinę katalikišką mokyklą, visuomet atrodžiau tvarkingai, buvau labai mandagus ir pagarbus. Netgi per daug. Žmonėms patikdavo, kad lankydavausi jų namuose, nes jie žinodavo, jog išplausiu indus. Mane išugdė švelni ir civilizuota prancūzų kultūra.
Pirmą kartą dviejų tautų skirtumus patyriau Jungtinėje Karalystėje, lankydamas senelius iš mamos pusės. Gatve žingsniuodamas maždaug to paties amžiaus vaikinas įsispoksojo į mane. Prancūzijoje tokiu atveju kilsteli kepurę, elgiesi mandagiai ir pagarbiai. Praeidamas pro kitą žmogų gatvėje, pasisveikini „Bonjour“ ir „Ca va?“ Tad ir aš pasakiau: „Ar viskas gerai?“ Į mane jis pažvelgė taip, tarsi norėtų nužudyti. Net nesuvokiau, kad jis spokso tuo kvailu jaunų vaikinų žvilgsniu, kai gręži akimis kitą žmogų, kad tas neištvėręs nusisuktų. Man pasirodė taip keista. Tik pamaniau: „Koks keistuolis.“
Labiau skirtis nuo tų žmonių net negalėjau. Užaugau tokioje vietoje, kur keturiolikmečiai į barus eina atsigerti kavos, o ne siurbti degtinės su „Red Bull“ tiek, kad beprasmiškai susimuša vieni su kitais, o tada apsivemia.
Atsidariau krepšį, susiradau spintelę ir viską susidėjau tvarkingai sulankstęs. Tada skubėdamas į prausyklą nusinešiau tualetinių reikmenų krepšelį ir vienkartinį „Bic“ skustuvą. Nuo ašmenų nuėmiau oranžinį gaubtuką, palaikiau po šaltu vandeniu, o tada tvirtai uždėjau ant kaktos ir brūkštelėjau žemyn per juodą pūką, jungiantį antakius. Pasilenkęs žemyn nuplauti skustuvo, išgirdau kapralo balsą, aidintį bendrame miegamajame.
Staigiai pasiimkit savo fizinio rengimo aprangą, jūs, šikniai, – staugė jis. – Kad per šešiasdešimt sekundžių jau būtumėt išsirikiavę pratybų aikštėje. [...]
Pratybų aikštėje trimis eilėmis išsirikiavome vilkėdami žaliais marškinėliais ir mėlynais šortais. Meldžiausi, kad kapralas nepastebėtų, kaip susibjaurojau veidą, ir nenuspręstų vėl manęs pažeminti. Plačiai išskėtęs kojas jis atsistojo priešais mus, rankas sunėręs už nugaros.
– Turiu blogų žinių, – tarė jis, tyrinėdamas veidus. Visi bandė neišsiduoti, kad jiems šalta – stovėjo sukandę dantis ir išplėtę šnerves.
– Įsivėlė klaidelė. Jūsų čia per daug. Nepakanka vietos. Neužtenka lovų. „Ką tai reiškia?“ – girdžiu, kaip klausiat. Tai reiškia, kad kai kurie iš jūsų turės palaukti dvi savaites ir prisijungti prie kitos naujokų grupės.
Ar jis kalba rimtai? Gal tai dar vienas pokštas? Buvo neaišku.
– Taigi, kaip mes jus atrinksim? – tęsė jis. – Kaip užtikrinsim teisingumą? Šį rytą pradėsim nuo bazinio fizinio pasirengimo testo. Bėgsim pustrečio kilometro. Du su puse kilometro turit nubėgti per dešimt minučių ar mažiau, džentelmenai. Varžysitės tarpusavyje. Tai – lenktynės. O laimėtojo, ir tik laimėtojo, prizas – viena garantuota lova.
Tai išgirdę išžygiavome iš pratybų aikštės per niūrių plytinių pastatų labirintą, kol bazės pakraštyje pasiekėme aerodromą. Vos tik mums parodė starto liniją, pradėjome grumtis dėl vietos. Jau neblogai nujaučiau, kur stoviu šioje hierarchijos piramidėje. Neturėjau daug šansų nurungti tuos vyresnius, didesnius, sportiškesnius vaikinus. Bet sau pasakiau, kad turiu patekti bent į priekinę grupės pusę.
Vis dar stumdydamiesi – baksnodami alkūnėmis, grumdydamiesi pečiais, šliūžčiodami pėdomis – stebėjome, kaip instruktorius į vieną ranką paima chronometrą, o į kitą – plieninį švilpuką. Vos tik išgirdęs nuaidėjusį švilpuką, kaip galėdamas toliau prasibroviau į grupės priekį ir ėmiau lėkti iš visų jėgų. Aplink save jaučiau kūnų skleidžiamą šilumą, girdėjau dunksinčias pėdas ir kvėpavimą, po mano batais zmeko slidi ir purvina velėna.
Stūmiausi vis greičiau ir greičiau, iš visų jėgų stengdamasis aplenkti didžiumą, šen bei ten prasibraudamas, tarp bėgikų rasdamas trumpesnį kelią. Įpusėjęs bėgti aplink aerodromą, apstulbęs suvokiau, kad priešais mane bėga tik dviese. Nuostabi tuščia erdvė priešais mus dar labiau mane paskatino. Jaučiau, kaip mane užplūsta tas piktas konkuravimo impulsas, kurį visuomet skatino patėvis. Kone mačiau jį, stovintį lauko pakraštyje, apsivilkusį ilgu odiniu paltu su rotveileriu pašonėje ir rėkiantį ant manęs, kad dedu nepakankamai jėgų ir turiu dar labiau pasistengti.
Po velnių, parodysiu jam. Aplenkiau pirmą vaikiną ir gerokai nuo jo atsiplėšiau, šalto purvo lašams tykštant ant kojų ir kaistant keliams. Liko du šimtai metrų. Tvinksint kojoms, pasukau į paskutinį lankstą. Su paskutiniuoju vyru bėgome petys į petį, dėdami visas turimas jėgas. Iš kažkur mane staiga užplūdo pažeminimas, kurį pajutau anksčiau. Įsivaizdavau, kaip iš manęs juokiasi mano varžovai. Į galvą įsirėžė pikta mintis: tie niekšai mano, kad esu visiškas nulis. Jie mano, kad esu kažkoks liesas, mielas viduriniosios klasės berniukas suaugusiais antakiais. Pajutau besibraunantis į priekį – vis greičiau ir greičiau. Kai pasiekiau finišo liniją, paskutinį varžovą buvau aplenkęs dvylika sekundžių. Negalėjau patikėti. Laimėjau.
Po tų lenktynių stačia galva nėriau į šį brutalų, painų ir kartais jaudinantį naują pasaulį. Kiekviena bazinio rengimo kurso diena buvo skausminga. Darėme atsispaudimus, atsitūpimus, prisitraukimus, ėjome kliūčių ruožus, bėgome krosus su sunkiomis kuprinėmis ant nugaros. Per visas tas lauko įgūdžių pamokas laiko sau neturėdavome nė minutėlės, o laisvalaikį leisdavome lygindami aprangą arba tvarkydami spinteles. Per pirmąjį patikrinimą laukiau prie savosios, o kapralas sustojo šalia gretimo vaikino, devyniolikmečio Ivano.
– Atrodai kaip šūdo krūva, – ant jo užriko kapralas. – Pasižiūrėk į savo suknistus batus.
Kai Ivanas pažvelgė žemyn pasižiūrėti, apie ką jis čia kalba, kapralas taip trenkė jam į krūtinę, kad tas nuskrido prie savo spintelės ir atsitrenkė į medinę sienelę gilumoje, kuri skilo perpus. Žiopčiodamas kaip žuvis Ivanas gulėjo nuolaužų ir dulkių guolyje. Žinojau viena – esu nebe Sen Lo. Reikės užsigrūdinti.
Tuo metu per savo gyvenimą buvau gavęs tik vieną smūgį ir tas pats nutiko tik todėl, kad situacija pasisuko ne mano naudai. Tai nutiko, kai su mama ir patėviu gyvenome Sautamptone dar prieš tai, kai netrukus persikraustėme į Prancūziją. Turėjau bėdų su chuliganu, porą metų vyresniu vaikinu, kuris mano gyvenimą stengėsi paversti kuo baisesniu: jis pakišdavo man koją, stumdydavo į sienas ir tiesiog elgėsi kvailai bei grėsmingai. Kaip įmanydamas jo vengdavau, bet tai neišvengiamai mane ėmė slėgti taip, kad nebenorėjau eiti į mokyklą. Kai patėvis pastebėjo, kad kažkas negerai, suklydau jam viską papasakojęs.
– Nagi, tai ką darysi? – paklausė.
– Nieko, – gūžtelėjau pečiais.
– Ar mokytojai žino? Ar jiems pasakei?
– Žinoma, kad ne. – Anthony‘i, – prabilo jis, – paklausyk manęs. Negrįžk namo, kol netrenksi tam berniukui tiesiai į nosį. Jei to nepadarysi, rytoj negrįžk namo. Negalėjau patikėti, ką jis kalba. Aš net nežinojau, kaip reikia smogti.
– Negaliu, – pasakiau, bandydamas išsliūkinti iš svetainės ir laiptais pabėgti į savo kambarį. – Nesvarbu. – Aš nejuokauju, Anthony‘i, – tarė jis, užstodamas man kelią. – Kol jam gerai netrenksi, net nemanyk žengti pro tas duris.
Kitą kartą, kai sutikau tą chuliganą, jis stovėjo valgyklos eilėje. Pamačiau jį pirmas. Jis laikė padėklą su dubeniu skrudintų bulvyčių, užpiltų karštomis, net garuojančiomis pupelėmis, ir sulčių „Ribena“ pakeliu. Jis stovėjo su savo draugais, o aš buvau vienas. Nepaisant to, kad neturėjau užnugario, nusprendžiau: dabar arba niekada. Priėjau.
– Noriu viską išsiaiškinti, – tariau. – Ar gerai? Gal paspaudžiam vienas kitam ranką?
Chuliganas tiesiog ten stovėjo, žvelgdamas kaip jautis į vartus. Tiesą sakant, jis tikriausiai bandė sugalvoti, kaip paspausti man ranką, rankose laikant padėklą. Tačiau, kad ir kas ten dėjosi jo galvoje, nusprendžiau, jog atėjo mano laikas. Trenkiau jam tiesiai į tarpuakį. Jis griuvo atbulomis, bulvytės ir pupelės visur ištiško, įrankiai ir padėklas dribo ant žemės. Net nežiūrėjau, ką ten pridariau. Iškart dingau.
