Artėjant dar vienai ypatingai dienai, spalio 6-ajai, kada bus atidengtas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago paminklas, interviu su Lietuvos laisvės kovų didvyrio dukra Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene apie Laisvės kovų istoriją, paminklus, prasmingus darbus, kuriais įamžiname savo tautos istoriją ir paliekame žinią ateities kartoms.
Rugsėjo 20 dieną buvo atidengtas memorialas Lietuvos partizanams atminti Kryžkalnyje, spalio 6 dieną laukiame partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo atidengimo, kokios nuotaikos, kokios mintys?
Dalyvavau rugsėjo 20 dieną Lietuvos partizanams atminti memorialo atidengimo iškilmėse Kryžkalnyje. Žvelgiant į tą atminimo sieną galvoje skriejo mintys: čia tik pavardės ir tai kokia siena. O juk tai buvo žmonės, su savo gyvenimais, su savo svajonėmis, savo siekiais.
Visi jie turėjo savo artimuosius, brangius žmones, bet užėjus sovietinei okupacijai sąmoningai pasirinko Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės gynimo kelią. Kiekviena pavardė – tai ištisa istorija. Neatskleista, unikali. O kur Jų visų kūnai atgulė? Ar jie bus kada surasti?
Aš žinau kaip ilgai ieškojau savo tėčio palaikų, kiek išgyvenau vilčių ir nusivylimų. Ir tada ten, Kryžkalnyje, užvaldė toks jausmas, kad neužilgo, kai spalio 6 dieną, bus pašventintas antkapinis paminklas ant mano tėčio Adolfo Ramanausko-Vanago kapo.
Čia surašytųjų atminimas bus ir toje erdvėje, nes visi jie buvo Laisvės gynėjai, Lietuvos kariai, o Vanagas – jų vadas, ginkluotųjų pajėgų vadas, Lietuvos, kovojusios su sovietine okupacija, vadovas. Ir taip bus ne tik tą dieną – tai pasiliks visam laikui. O laikas – rugsėjo 20-oji ir spalio 6-oji taip greta, tarsi parinktos, nors niekas nerinko.
Ar žinote kaip autoriams skulptoriui A.Kuzmai ir bendrovei „Arches“ gimė paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui idėja?
Praeityje man teko nemažai bendrauti su skulptoriaus Algirdo Kuzmos šviesios atminties tėvu, garsiu skulptoriumi Stanislovu Kuzma. Susipažinau su juo nepriklausomybės atkūrimo pradžioje.
Tada aš su pluošteliu originalių savo tėvo nuotraukų, kuriose jis nusifotografavęs su vanagėliais, atėjau pas skulptorių Stanislovą į jo dirbtuvę pristatyti savo idėją ir pasiūlymą. Labai norėjau turėti savo aplinkoje, namuose, nors ir mažoje erdvėje, tėvui sukurtą darbą.
Gerai prisimenu, kaip skulptorius pasakė (ir vėliau dažnai prisimindavo): „Čia gal mistika? Aš ką tik perskaičiau Vanago atsiminimus. Esu taip paveiktas. O čia, atsidaro durys ir stovi jo duktė.“. Mes daug kalbėjomės.
Tada 1991 metais buvau išleidus pirmąjį savo Tėvo atsiminimų leidimą „Daugel krito sūnų...Partizanų gretose“.
Skulptorių užbūrė ir tie vanagėliai, nors sakė, jog tai necharakteringas jo darbui stilius, bet mintys matyt nepaleido. Taip gimė kamerinis darbas iš medžio – Vanagas, sėdintis ant miško medžio kelmo su ginkluote, kitais partizano atributais ir su vanagėliu ant peties. Jis ir dabar stovi garbingoje vietoje mano namuose.
O prieš 22 metus skulptorius Stanislovas Kuzma sukūrė Adolfo Ramanausko-Vanago biustą, jo vardo gimnazijai, kur kadaise, buvusioje mokytojų seminarijoje, A.Ramanauskas mokytojavo. Kiek žinau iš paties skulptoriaus Algirdo Kuzmos, jis turėjo unikalią galimybę tą biustą panaudoti kaip tam tikrą svertą memorialinei kompozicijai sukurti.
Kaip vyko kūrybinis ir organizacinis darbas vystant paminklo idėją? Su kokiais sunkumais susidūrėte?
Ilgai užtruko konkurso sąlygų paskelbimas. Malonu, kad norą dalyvauti konkurse pareiškė net 19 skulptorių. Esu visiems jiems dėkinga, nes visi konkurso dalyviai pasiūlė įdomių minčių, idėjų, parodė, kad jie neabejingi mūsų tautos laisvės kovoms.
Komisija buvo sudaryta iš kultūros, meno, kitų sričių atsakingų institucijų atstovų. Ji įvertino 14 pateiktų projektų ir išrinko nugalėtoją, atsižvelgusi į paminklo idėjinių ir plastinių sprendinių meninę kokybę, meninės idėjos autentiškumą, išraiškos priemonių ir reikšmių tikslingumą.
Taip pat buvo atsižvelgta į kontekstą – paminklo ir antkapio ansamblio dermę su Lietuvos valstybės vadovų laidojimo vietoje esančia kapaviete. Pateikti penki projektai nebuvo vertinami, nes jie neatitiko paskelbtų konkurso sąlygų. Taip buvo išrinktas konkurso laimėtojas.
Ar pakankamai žinoma jaunajai kartai, Lietuvos laisvės kovų istorija? Kaip manote kokių priemonių reikėtų imtis, kad kiekvienas Lietuvos pilietis žinotų Lietuvos laisvės kovotojus, kad minėtų jų vardus garbingai be dezinformacijos paveiktų istorijų?
Malonu, kad jaunimas vis daugiau domisi mūsų tautos laisvės kovomis, kad populiarėja jaunimo žygiai partizanų laisvės kovų vietomis. Tačiau manau, kad turėtume garsiau, valstybės lygiu, kalbėti apie mūsų tautos didvyrius, apie tai, kad mes galime ir turime didžiuotis savo tautos laisvės kovų istorija.
Turėtume kalbėti apie tai, kaip visą sovietmetį buvo klastojama mūsų laisvės kovų istorija, apie tai, kad Lietuvos priešai ir dabar dirba savo juodą darbą stengdamiesi skleisti dezinformaciją. Jaunoji karta jau negali iš savo patirties žinoti tiesos. Todėl dažnai kartojamas melas, neduodant jam deramo atkirčio, jaunam žmogui gali imti atrodyti kaip tiesa. Manau, kad tą melą skleidžiantys ir siekia tokio tikslo.
Kaip Lietuvos meno žmonės, jauni menininkai galėtų prisidėti prie Lietuvos laisvės kovotojų atminimo?
Šioje erdvėje, mano manymu, yra labai didelės neišnaudotos galimybės. Gal visa tai ateityje. Norėčiau, kad tai būtų netolimoje ateityje. Gėriuosi „Laisvės kovų dainos“ projektu.
Kaip nepasiduoti šių laikų provokacijoms?
Žinoti savo tautos laisvės kovų tikrąją istoriją, nebijoti duoti atkirtį neteisybei. Turėtume valstybės lygiu kovoti su provokacijomis. Jaunystę ir gyvybes už Lietuvos laisvę atidavę vyrai ir moterys verti pagarbos ir valstybės apsaugos nuo jų atminimo niekintojų. Laisvės kovotojų atsakomybė už savo valstybę – tai pavyzdys, kuris mums labai reikalingas šiandien – dėl dabarties ir ateities.
