„Savaime suprantama, tai reikia padaryti deramai ir skaidriai. „Estonia“ žūties aplinkybių naują techninį tyrimą reikia atlikti. Mūsų požiūriu, tai turėtų aprėpti ir povandeninius stebėjimus. Apie tai informavome ir Suomiją bei Švediją“, – citavo J.Ratą portalas ERR.ee.
Pretekstu atlikti naujus tyrimus tapo švedų režisieriaus Henriko Evertssono dokumentinis filmas „Estonia“: radinys, kuris keičia viską“. H.Evertssonas filmavo nuskendusį laivą pasitelkęs povandeninį robotą ir, jo tvirtinimu, rado pažeidimų, kurie anksčiau niekur nebuvo minimi.
Tai didžiulis įlinkimas ir keturių metrų aukščio, 1,2 metro pločio skylė kelto kairiajame šone.
„Negalima atmesti, kad šis pažeidimas atliko savo vaidmenį“, – pareiškė leidiniui „Aftonbladet“ jūrų technologijų ekspertas iš Trondheimo (Norvegija) Jorgenas Amdalas.
Filmo autorių kalbinti ekspertai tvirtino, kad ši skylė negalėjo atsirasti dėl sprogimo. Pagal jų versiją pažeidimas galėjo atsirasti dėl išorinės jėgos poveikio, labai didelio objekto, kuris atsitrenkė į keltą, pramušė korpusą ir pažeidė plienines sijas.
Baisioji naktis
1994 metų rugsėjo 27-ąją 19 val. 15 min. vietos laiku iš Talino uosto išplaukė keltas „Estonia“, kuriame buvo 989 keleiviai ir ekipažo nariai. Keltas plaukė tuo metu jau tapusiu įprastu reisu iš Talino į Stokholmą.
Nors orai buvo prasti ir jūroje kaupėsi audra, jokio nerimo nejautė nei tie, kurie liko krante, nei tie, kurie plaukė keltu. „Estonia“ tipo laivui Baltijos audra, kaip manyta, negalėjo kelti jokios grėsmės.
1 val. 30 min. nakties „Estonia“ perdavė trumpą nelaimės signalą, po kurio netrukus dingo iš radarų. Į pagalbą atskubėję laivai, taip pat suomių ir švedų kariniai bei gelbėjimo sraigtasparniai išgelbėjo 137 žmones. 95 keleiviai ir ekipažo nariai buvo oficialiai atpažinti kaip žuvusieji. 757 žmonės paskelbti dingusiais be žinios.
„Estonia“ plaukė 4 lietuviai – išgyventi pavyko tik vienam.
Keltą „Estonia“ 1979 metais pastatė Vakarų Vokietijos laivų statykla „Meyer Werft“ Papenburge suomių kompanijos „Viking Line“ užsakymu. Laivas, pavadintas „Viking Sally“, kursavo linija Turku–Mariehamnas–Stokholmas.
Laivas pakeitė keletą savininkų ir Baltijos maršrutų, kol 1993-iųjų sausį jį įsigijo bendra švedų ir estų įmonė „EstLine“ palaikyti keltų ryšio tarp Talino ir Stokholmo. Po to keltas ir gavo paskutinį pavadinimą – „Estonia“.
Jokių rimtų incidentų, susijusių su laivu, iki lemtingosios nakties nebuvo užfiksuota.
Lemtingasis skydas
Oficiali tyrimo komisija, sudaryta iš Suomijos, Švedijos ir Estijos ekspertų, priėjo išvadą, kad „Estonia“ pražudė priekinis skydas – antvandeninė kelto dalis, kuri pakeliama, kad į laivą patektų automobiliai ir kiti kroviniai.
Komisijos narių nuomone, 1979 metais pastatyto kelto „Estonia“ priekinio skydo techniniai saugumo bei patikimumo reikalavimai neatitiko šiuolaikiškesnių reikalavimų. Siaučiant audrai ir esant dideliam „Estonia“ greičiui, skydas neatlaikė priešpriešinių bangų smūgių ir buvo nuplėštas. Vanduo užliejo krovinių skyrių ir per kelias minutes keltas ėmė vis labiau krypti į dešinę.
Paaiškėjus komisijos išvadoms, visuose identiškos konstrukcijos keltuose priekiniai skydai aklinai užvirinti, kad katastrofa nepasikartotų.
Vokietijoje komisijos išvados įvertintos kaip nepagrįstos. „Estonia“ statytojai tvirtino, kad jų laivas gali atlaikyti kur kas rimtesnes apkrovas ir skydas panašiomis sąlygomis negalėjo atitrūkti.
Keltą pražudė slaptas krovinys?
Po kelto žūties atsirado daugybė konspirologinių teorijų, kurių daugumos esmė ta, kad „Estonia“ žuvo dėl kažkokio gabento krovinio. Pavyzdžiui, kalbėta apie didelę narkotikų siuntą, paslėptą vilkikuose. Ekipažas neva sužinojo, kad Stokholme jų jau laukia policija, ir, atidaręs skydą, pabandė automobilius išstumti į jūrą.
Pagal kitą versiją „Estonia“ gabeno kažkokį slaptą sovietinį ginklą. Tokią galimybę netiesiogiai patvirtino vienas Švedijos muitinės tarnybos vadovų Svenas Peteris Olssonas, vėliau pripažinęs, kad 1994 metais muitinė išties turėjo susitarimą su Švedijos armija, kad Stokholmo uoste netikrins automobilių, gabenančių elektroniką, pirktą iš Rusijos armijos ir atplukdytą iš Talino keleiviniu keltu „Estonia“.
Tačiau, pasak tyrimo komisijos, nėra jokių įrodymų, kad būtent to reiso keltu būtų buvęs gabenamas karinis krovinys.
Nepaisant to, keltos versijos, jog „Estonia“ galėjo sunaikinti Rusijos specialiosios tarnybos, kad sutrukdytų išgabenti karinę paslaptį, arba, atvirkščiai, Vakarų specialiosios tarnybos, iškilus grėsmei demaskuoti jų nelegalias operacijas.
Daug klausimų, mažai atsakymų
2009 metų pradžioje, kai katastrofos priežasčių tyrimo komisija paskelbė ketvirtą iš eilės ataskaitą, Estijos vyriausybė komisiją paleido. Ataskaitos išvados nesiskyrė nuo ankstesniųjų – labiausiai tikėtina, kad kelto žūties priežastis yra jo konstrukcijos trūkumai ir sudėtingos meteorologinės sąlygos.
Skeptikai klausia – kodėl 83 metrų gylyje gulinčio laivo tyrimai buvo tokie paviršutiniški? Nė nebandyta iškelti iš dugno daiktinių įrodymų ir žuvusiųjų kūnų.
Oficialiai buvo pareikšta, kad tai daroma iš pagarbos žuvusiųjų atminimui.
Oficialios versijos priešininkai nesutinka – apie kokią pagarbą galima kalbėti, jeigu valdžia vengia bet kokių jai nepatogių momentų? Pavyzdžiui, rastų ir išgelbėtų keleivių bei ekipažo narių sąrašai buvo taisomi, ir žmonės, kurie tarsi jau buvo rasti ir išgelbėti, vėl dingdavo.
Laivo antrasis kapitonas Avo Pihtas iš pradžių atsirado, o paskui dingo iš išgyvenusiųjų sąrašo. Viskas būtų tarsi nieko – ar mažai klaidų pasitaiko tokiomis aplinkybėmis, bet yra vaizdo įrašas, padarytas tuo metu, kai išgelbėtieji atgabenami į uostą: autobuse žurnalistai užfiksavo žmogų, labai panašų į A.Pihtą. Kur jis dingo po to?
Tokių tarsi išgyvenusių, o vėliau dingusių „Estonia“ ekipažo narių suskaičiuota keletas.
Dar nereiškia, kad dabartinis bandymas išsklaidyti abejones atsakys į visus klausimus. Jau dabar girdėti balsų, tvirtinančių, kad „Estonia“ pažeidimai, apie kuriuos kalbama, galėjo atsirasti dėl smūgio į jūros dugną arba dėl deformacijos per pastarąjį ketvirtį amžiaus.
Vis dėlto galimybė atlikti naują 852 žmonių žūties tyrimą atsirado.
Parengė Milda Augulytė
