Vilniaus gatvės rekonstrukcijos darbus tikimasi kitais metais. Darbų vertė sieks 4,3 milijono eurų.
Ryškiausiai turėtų matytis grindinio pokyčiai. Miesto vadovų sumanymu esami akmenys bus nulyginti, kad danga būtų patogi dviratininkams, neįgaliesiems, tėveliams su vežimėliais.
Šiam sprendimui pritaria ne visi. Paveldą ir miesto istoriją vertinantys kauniečiai norėtų, kad unikalūs, greičiausiai rankomis tašyti grindinio akmenys būtų išsaugoti tokie, kokie yra.
Be to, senamiesčio grindinio rieduliai slepia daugybę dar neatskleistų paslapčių. Vieną jų užminė Vilniaus gatvėje šalia Kauno arkikatedros bazilikos aptiktas akmuo su išraižyta 1938 metų data. Kada ir kaip šis akmuo atsidūrė grindinyje? Apie ką byloja skaičiai? Atsakyti į šiuos klausimus mėgino istorikai, architektai, paveldo sargai.
Riedulius pjaus ar degins?
Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis kalbėdamas apie artėjančią Vilniaus gatvės rekonstrukciją teigė, kad po atnaujinimo tašytų akmenų grindinys nebus išardytas, jis bus išsaugotas, tačiau paviršius bus nulygintas – nudegintas specialia technologija. Tokiu būdu danga taps lygesnė.
„Galiausiai net ir aukštakulnius avinčios moterys jausis komfortiškiau“, – sakė vedėjas.
Architektas Jonas Audėjaitis pritarė grindinio lyginimo idėjai, bet kiek kitaip apibūdino, kaip vyks darbai.
„Akmenys būtų tiesiog lygiai nupjaunami, o visa kita padarytų laikas“, – tikino J.Audėjaitis. Būtent tokį senų gatvių, aikščių ir skverų atnaujinimą jis prieš kelerius metus matė viešėdamas Vokietijoje, Podsdame.
„Ten žmonės nereiškia pretenzijų, nes tai gražu, saugu ir šiuolaikiška“, – teigė architektas.
Kauno paveldosaugininkų prieštaravimus dėl grindinio nulyginimo J.Audėjaitis apibūdino lakoniškai. „Jie ir negali turėti kitokios nuomonės, tiesiog toks jų darbas. Tačiau tai neturi trukdyti naujoms miesto gražinimo idėjoms“, – sakė architektas.
Anot jo, tokiam grindinio atnaujinimui pritaria ir miesto meras Visvaldas Matijošaitis.
Siūlė išsaugoti praeitį
Kad dėl grindinio lyginimo kauniečiams kiltų mažiau neaiškumų, neseniai visai šalia Rotušės aikštės buvo įrengta nedidelė grindinio atkarpa būtent iš tokių atnaujintų akmenų.
Tačiau naudos iš to mažai, nes apie šiuos akmenis nėra pateikta jokios informacijos, todėl daugelis žmonių praeina pro šalį į juos neatkreipdami dėmesio.
Sužinoję, kad Vilniaus gatvės grindinį žadama nulyginti, kauniečiai, ypač vyresnio amžiaus, smarkiai nustebo.
„Mums šis grindinys primena jaunystę. Gerai atsimename, kai juo ėjome pirmaisiais mūsų draugystės metais. Manome, kad grindinio akmenys turi didelę istorinę vertę“, – sakė senamiestyje sutikta senjorų sutuoktinių pora Petras ir Angelė Mikalauskai.
Kaunietė menininkė Vijolė Ramanauskienė sakė, kad šie akmenys veikiausiai buvo tašyti rankomis, jie nėra identiški, pasižymi unikalumu. Šiais laikais tokių niekas negamina, nes gamybos sąnaudos būtų milžiniškos.
„Kauno praeitį sunaikinti lengva, bet prikelti tokios, kokia buvo, bus neįmanoma. Siūlyčiau išsaugoti akmenis, bet juos iš naujo sukloti“, – kalbėjo moteris.
Idėjai grindinį nupjauti ar nudeginti prieštarauja ir paminklosaugininkai. Jie teigia, kad tai padarius gatvė prarastų autentiškumą.
„Dar niekas iki galo nenuspręsta. Mes tikrai neprieštaraujame, kad ta gatvė būtų deramai sutvarkyta, tačiau svarbu, kaip vyks darbai. Visas grindinys tikrai nebus nulygintas lyg stiklas“, – sakė Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus (KPDKS) vedėjas Svaigedas Stoškus.
Išraižyti skaičiai užminė mįslę
Šią publikaciją rengiančiam ir Vilniaus gatve vaikštančiam straipsnio autoriui pro akis nepraslydo netoli Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos ant šaligatvio grindinio akmens išraižytas mįslingas užrašas – 1938.
Ką reiškia šie skaičiai? Gal ši gatvė pirmąkart tais metais išgrįsta tašytais akmenimis? Ar nulyginus nemažą senamiesčio grindinio atkarpą nebus užmarštin nugramzdinta dalis neišnarpliotos Kauno istorijos?
Pradėjus domėtis ant grindinio akmens rastu užrašu paaiškėjo, kad Vilniaus gatvės akmenys gali papasakoti daugybę dalykų apie Kauną.
1919 metais tapdamas laikinąja sostine Kaunas turėjo paprastais lauko akmenimis išgrįstas pagrindines senamiesčio ir Naujamiesčio gatves.
Tai nelabai patiko miestiečiams, nes važiuojant jomis vežimais, o dar vėliau ir retais automobiliais kildavo didžiulis triukšmas.
Tačiau tik sovietmečiu buvo nuspręsta šiuos paprastus lauko akmenis pakeisti naujais, dabar esančiais tašyto grindinio akmenimis.
Atkeliavo iš Žemųjų Šančių?
„Tiksliai pasakyti negaliu, bet 1938-ųjų data pažymėtas akmuo kartu su kitais tašytais rieduliais į Vilniaus gatvę atkeliavo iš kažkurios kitos miesto dalies, greičiausiai iš Žemųjų Šančių.
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius rekonstruojant pagrindinę senamiesčio gatvę būtent jais mozaikos principu, kaitaliojant su cementinėmis plytelėmis, buvo išgrįstas šaligatvis ties maldos namais ir šalia esančiose vietose“, – svarstė 1988 metais paskutinei Vilniaus gatvės kapitalinei rekonstrukcijai vadovavęs architektas Jurgis Rimvydas Palys.
Jam pritarė ir architektas Rimgaudas Miliūkštis.
„Didžiausi A.Juozapavičiaus prospekto ir kitų Šančių gatvių rekonstrukcijos darbai jas grindžiant tašytais akmenimis vyko beveik visą XX a. ketvirtąjį dešimtmetį. Jie baigti apie 1938 metus. Gal čia ir slypi atsakymas, ką simbolizuoja Vilniaus gatvėje rastas grindinio akmuo su data?“ – spėjo R.Miliūkštis.
Jo teigimu, gali būti, kad būtent tada pabaigus A.Juozapavičiaus prospekto ir kitų šio rajono gatvelių rekonstrukcijos darbus kažkas viename akmenyje ir išgrandė šią datą.
Išraižytu grindinio akmeniu labai susidomėjo ir miesto paveldo istoriją tyrinėjanti KPDKS vyriausioji specialistė Asta Naureckaitė.
Ji iš karto atmetė prielaidą, kad ant akmens nurodyta data žymi būtent šios gatvės istoriją.
„Važiuojamoji gatvės dalis buvo grindžiama įvairiais etapais, tad ir šie akmenys, matyt, čia atsirado iš įvairių vietų, skirtingais laikotarpiais ir keliais“, – sakė A.Naureckaitė.
Pamena vaikystės traumas
Į klausimą, kaip šis akmuo atsidūrė senamiestyje, pamėgino atsakyti ir architektas Darius Čiuta.
„Akmuo su data, kaip ir kiti šalia jo esantys, – keliaujantys akmenys“, – teigė D.Čiuta. 1966 metais gimęs ir Aukštųjų Šančių Pravieniškių gatvėje užaugęs architektas gerai atsimena, kaip vaikystėje jam sunkiai sekėsi važinėtis triratuku akmenimis grįsta gimtąja gatvele. Jais gatvė buvo išgrįsta labai seniai, kada tiksliai, negalėjo pasakyti net ir jo tėvai.
„Keletą kartų dėl tos priežasties griuvau ir kaip reikiant, iki kraujo, nusimušiau kelius ir rankas“, – prisiminė D.Čiuta.
Apie 1973 metus tašytais akmenimis grįsta gatvelė buvo išasfaltuota. Kadangi greitai paaiškėjo, kad šie darbai atlikti nekokybiškai, maždaug po kokių 5 metų ją vėl naujai rekonstruojant buvo nuskustas asfaltas ir išimti po juo buvę akmenys.
Jis atsimena, kad tašytais grindinio akmenimis buvo grįstos ir daugybė kitų Aukštųjų ir Žemųjų Šančių gatvelių. Jos, panašiai kaip ir Pravieniškių gatvė, sovietmečiu buvo išasfaltuotos.
„Nemažai akmenų iškeliavo į tuometės sovietinės nomenklatūros sodybas. Dalis jų buvo saugoma. Gali būti, kad kažkuriuo laikotarpiu grindžiant Vilniaus gatvę jie buvo panaudoti“, – spėliojo D.Čiuta.
Lietė kalinių rankos
Kad Vilniaus gatvės akmenys yra keliaujantys, sutiko ir Vilniaus gatvės rekonstrukcijos projektą laimėjusios bendrovės „Archipro“ vadovė architektė Vilija Skerienė, atskleidusi dar vieną įdomų hipotetinį faktą.
„Ne paslaptis, kad tarpukariu nuteisti už įvairius nusikaltimus žmonės, dažniausiai vyrai, į sunkiųjų darbų kalėjimus būdavo siunčiami skaldyti akmenų. Gali būti, kad šie grindinio akmenys ir buvo apdirbti būtent to meto kalinių rankomis“, – sakė V.Skerienė.
