Lelijos Žiedlapis kraujo klane: pačių kinų nužudyta gražuolė agentė 16 metų mulkino JAV saugumą

Įžūlus ir pavojingas valstybių išdavimo darbas niekada nesibaigia... J. Bernardo Huttono intriguojančiu pavadinimu ir tikrais faktais grįsta knyga „Šnipės“ (išleido „Briedis“) nukelia į Šaltojo karo laikus. Autorius pasakoja apie moteris šnipes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir kontržvalgybos užduotis, pabrėždamas moterų išmintingumą, gebėjimą aukotis, itin gerą intuiciją ir subtilų žavesį kaip neįveikiamą pranašumą verbuojant slaptuosius agentus ir kuriant jų tinklus. 

Kinijos agentė Lelijos Žiedlapis JAV gyveno ir šnipinėjo prisidengusi pavogta tapatybe.<br>Scanpix (Leung Cho Pan) asociatyvi nuotr. 
Kinijos agentė Lelijos Žiedlapis JAV gyveno ir šnipinėjo prisidengusi pavogta tapatybe.<br>Scanpix (Leung Cho Pan) asociatyvi nuotr. 
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Šnipinėjimas.<br>123rf asociatyvi nuotrauka
Šnipinėjimas.<br>123rf asociatyvi nuotrauka
Šnipinėjimas.<br>T.Bauro asociatyvi nuotr.
Šnipinėjimas.<br>T.Bauro asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Dec 9, 2020, 6:42 PM, atnaujinta Dec 13, 2020, 11:47 AM

J.Bernardas Huttonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtimi jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus – ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.

Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus. 

Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos.

Huttonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra rengiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.

Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. 

Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.

Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.

Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.

Siūlome perskaityti knygos 14 skyrių „Lelijos Žiedlapis“.

* * *

Vieną karštą birželio popietę prieš dvejus metus Niujorko policija gavo pranešimą apie žmogžudystę ir išskubėjo į kuklų kinų restoranėlį „Chop Suey“ uosto rajone. Atvykę policininkai išvydo šiurpų vaizdą. Nusiaubtoje restorano patalpoje tarp chaotiškai išmėtytų daiktų kraujo klane buvo aptiktas gražios moters kinės kūnas. Jis gulėjo susmukęs ant pagyvenusio vyro lavono. Abi aukos buvo nudurtos. 

Policija metodiškai tyrė šį nusikaltimą. Paaiškėjo, kad nužudytoji kinė yra Li Jansung (Lee Yan-sung), patraukli „Chop Suey“ savininkė, kurios rytietiškas žavesys pritraukdavo į restoraną daugybę žmonių, o puikūs patiekalai užtikrino nuolatinių klientų pasitenkinimą. Ją vadino Lelijos Žiedlapiu, ir šis vardas gana tiksliai perteikė gracingą ir subtilų jos grožį.   Nužudytas vyras buvo Vang Enpingas (Wang En-ping), pagyvenęs Lelijos Žiedlapio dėdė, padėjęs jai tvarkyti verslą. Jis buvo geraširdis, mandagus, patiko daugeliui klientų, kurie iš jo pirkdavo išsinešti skirtą kinų maistą specialiose dėžutėse. Juo jis prekiavo už prekystalio restorano vestibiulyje. 

Kaimynus ši baisi tragedija tiesiog sukrėtė. 

Buvo akivaizdu, kad abi aukos pasirodė ne laiku, kai plėšikai mėgino apiplėšti restoraną. Žmogžudysčių skyriaus pareigūnai, sistemingai tikrindami faktus, konsultavosi su narkotikų ir nusikaltimų prevencijos skyrių detektyvais. Jie manė, kad jų bylose galbūt ras kokių nors užuominų apie kriminalinio pasaulio asmenis, kuriuos bus galima vienaip ar kitaip susieti su dviguba žmogžudyste „Chop Suey“. 

Sužinota, kad narkotikų skyrius reguliariai tikrindavo restoraną, ieškodamas nelegalių narkotikų. Tai buvo įprasta. Dėl narkotinių medžiagų buvo stebimos visos panašios įstaigos uosto rajone. Tačiau per šias patikras paaiškėjo tik tai, kad restorane griežtai laikomasi įstatymų. Patyrę pareigūnai priėjo prie išvados ir oficialiai konstatavo, kad „Chop Suey“ yra „visiškai švarus ir veikia sąžiningai“.

Nei Lelijos Žiedlapis, nei jos dėdė priešų neturėjo, tad policija mėgino susekti vagis pagal iš restorano pagrobtą turtą. Bėgo savaitės, tyrimas strigo. Galiausiai net ir po daugybės mėnesių „Chop Suey“ restorano žudikai nebuvo rasti ir šis nusikaltimas tapo dar viena neišaiškinta byla. 

Vis dėlto po kurio laiko nusikaltimą tyrę pareigūnai priartėjo prie tiesos ir būtų atskleidę kur kas sensacingesnį nusikaltimą nei nužudymas. Tai, kad jie to nepadarė, ne jų kaltė. Jie nežinojo dviejų esminių faktų. Pirma, kad nužudytoji moteris iš tiesų nebuvo tikroji Lelijos Žiedlapis. Antra, nužudytas vyras nebuvo jos dėdė. Bet siekiant tai atskleisti, pareigūnams būtų reikėję grįžti net šešiolika metų į praeitį. Jeigu jie būtų tai padarę, būtų įrodę, kad yra kur kas įžvalgesni nei jų kolegos iš FTB ir britų žvalgybos tarnybos, kurie buvo neįtikėtinai sumaniai apmulkinti. 

Dabar žinoma, kad daugiau nei penkiolika metų „Chop Suey“ restorane veikė raudonosios Kinijos žvalgybos tinklo Jungtinėse Valstijose būstinė. 

Vieną šaltą spalio naktį prieš maždaug keturiasdešimt metų skurdžiame Čikagos kinų kvartale jaunoji Ho Jansungo (Ho Yan-sung) žmona kentėjo siaubingus gimdymo skausmus. Kai jie šiek tiek aprimo, ji laiminga nusišypsojo, žvelgdama į mažą raukšlėtą savo naujagimės veiduką. Mergaitė bus vardu Li Jansung. Gaila, bet jaunoji motina nepamatė, kaip skleidžiasi šis Lelijos Žiedlapis. Po dviejų dienų ji mirė nuo pogimdyminės karštligės. 

Našliu likusio Ho Jansungo gyvenimas nebuvo lengvas. Jis negalėjo sau leisti nedirbti ir visą laiką prižiūrėti naujagimę, todėl su dėkingumu priėmė pagalbą geraširdžių kaimynų, kurie ir rūpinosi mažąja Li. Jis labai mylėjo velionę žmoną, tad tvirtai apsisprendė suteikti dukrai gerus namus, užtikrinti saugią ir patikimą ateitį. Jis dirbo sunkiausias ir ilgiausias pamainas skalbykloje. 

Bėgo laikas ir Li užaugo, tapo subtilaus grožio mergina. Ho Jansungui ji atrodė tarsi persikūnijusi žmona. Sunkiai dirbdamas ir tiesiog lydimas sėkmės jis greitai atsistojo ant kojų ir skurdus nuomojamų būstų kvartalas pamažu virto nemaloniu prisiminimu. 

Ho Jansungas dirbo nepailsdamas ir uoliai taupė. Galiausiai nusipirko parduotuvę, kuri dėl šeimininko darbštumo netrukus suklestėjo. Ho Jansungui likimas ėmė šypsotis. Pagaliau jis ir Lelijos Žiedlapis gyveno gerai; jis džiaugėsi taip pagerbęs seniai mirusios, bet vis dar mylimos žmonos atminimą. Tad jam norėjosi įgyvendinti ir dar vieną tikslą: su dukra apsilankyti protėvių žemėje ir susitikti su likusiais gyvais giminaičiais iš kadaise plačios jų giminės. 

Dvidešimt pirmojo Li gimtadienio proga Ho Jansungas padovanojo jai dovaną: pranešė, kad jie abu leisis į tolimą kelionę į Rytus. Jis viską suplanavo, kad galėtų net trims mėnesiams išvykti iš Čikagos. Žinojo, kad gali pasitikėti doruoju Čou Hsienfu (Chou Hsien-foo), savo draugu ir sumaniu padėjėju, kuris pasirūpins verslu jam išvykus. 

Taigi, Lelijos Žiedlapis ir Ho Jansungas džiaugsmingai išplaukė į Honkongą, nė nenumanydami, kad daugiau niekada nebepamatys savo gimtosios šalies. 

Po savaitės, praleistos tyrinėjant Honkongą, Ho Jansungas sužinojo, kad vienas jo giminaitis veikiausiai gyvena Kinijoje. Dėl politinių skirtumų jam gana ilgai teko įkalbinėti vieną džonkos kapitoną, kol galiausiai šis sutiko perkelti juos į Kiniją.

Tolesnį Ho Jansungo ir jo dukters Li likimą gaubia tamsi paslaptis. Gali būti, kad jūroje juos netikėtai užklupo audra ir džonka nuskendo, o gal jie žuvo dėl kokių nors kitų priežasčių. Žinoma tik tai, kad išplautus prie kranto jų kūnus aptiko kinų karinio katerio įgula ir informavo apie tai savo vadovybę. 

Kas iš tiesų nutiko, veikiausiai niekada nesužinosime, tačiau Kinijos Liaudies Respublika apie šį incidentą reikiamoms Honkongo institucijoms nepranešė, nors kartu su kūnais rasti pasai aiškiai rodė, kad tai Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai. 

Pekino slaptosios tarnybos pareigūnai kruopščiai ištyrė Jansungų JAV pasus ir kitus dokumentus, kuriuos jiems perdavė policija. Ir nusprendė tinkamai jais pasinaudoti. Jie greitai susivokė, kad Li Jansung tapatybę gali perimti specialiai apmokyta kinų agentė. Buvo peržiūrėtos asmens bylos ir galiausiai šiai pavojingai Lelijos Žiedlapio persikūnijimo misijai buvo atrinkta agentė Min Čiausen (Min Chiau-sen). 

Mergina buvo ką tik baigusi šnipų mokymus ir atrinkta vadovauti agentų rezidentų tinklui JAV. Jai netgi kruopščiai buvo sukurpta gana įtikinama priedanga. Tačiau raudoniesiems šnipams į rankas patekęs Lelijos Žiedlapio pasas ir kiti dokumentai užtikrino gatavą autentišką maskuotę... jei tik Min Čiausen pavyktų tinkamai apsimesti Li Jansung. 

– Akivaizdūs fiziniai šių dviejų moterų skirtumai, kurių neįmanoma paslėpti. Be to, Min yra penkeriais metais vyresnė už žuvusiąją... – reiškė susirūpinimą slaptosios tarnybos padalinio, atsakingo už žvalgybinę veiklą Amerikoje, vadovas. 

– Taip, tiesa, Min Čiausen yra dviem centimetrais aukštesnė, – pripažino ir operatyvininkų padalinio direktorius. – Bet Li Jansung dar visai jauna ir galėjo šiek tiek paaugti. O Min yra puikios fizinės formos ir atrodo jauniau. Jai pasiseks. 

– Bet jos net visiškai nepanašios, – toliau prieštaravo Amerikos padalinio vadovas. Jis parodė kolegai nuotraukas. – Pažiūrėkite.

– Min tik reikia pakeisti šukuoseną ir viskas bus gerai, – apsisprendė operatyvininkų direktorius. – Europiečiai tokie neatidūs, jiems visi azijiečiai atrodo vienodi.

Amerikos padalinio direktoriaus vis niekaip nepavyko įtikinti. Jis siūlė Lelijos Žiedlapio fotografiją pase pakeisti Min nuotrauka. Tačiau kolega paprieštaravo. 

JAV pareigūnai turi puikių priemonių, galinčių atpažinti klastotes, – savo laikėsi jis. – Jeigu jie ims ką nors įtarti, naujajai Min karjerai ateis galas dar nė neprasidėjus. Taip, rizikos, žinoma, yra. Tačiau jei tik Min pavyks apsimesti Li, ji tikrai atsipirks. 

Su Min kaip reikiant padirbėjo makiažo meistrai, subtiliai pakeitė jos antakius ir lūpas, kirpėjai sutvarkė šukuoseną. Kone magiškai Min staiga įgavo panašumo į Lelijos Žiedlapio atvaizdą pase. Tada buvo galutinai apsispręsta; Min paskutinį kartą išklausė išsamų instruktažą ir buvo permesta į Honkongą. 

Atvykusi į šią Britanijos Karūnos koloniją, Min Čiausen, kurios vardas ir pavardė nuo šiol bus Li Jansung, drąsiai stojo priešais pareigūnus. Ji buvo puiki aktorė, anksčiau net parepetavo šį vaidmenį. Su ašaromis gražiose akyse ji pasikūkčiodama ėmė pasakoti istoriją apie paskendusį mylimą tėvą ir bjaurų negailestingą ją išgelbėjusių raudonųjų kinų elgesį su ja. Pareigūnus giliai sukrėtė merginos nelaimė, jie jai pasiūlė paramą bei paguodą. 

– Tau pasisekė, kad jie apskritai tau leido grįžti į Honkongą, – pasakė vienas iš jų. 

– Bet jie atėmė visus mano daiktus, – piktai atkirto Li Jansung. – Visus tėvo pinigus, viską, kas buvo bent šio to verta, mano laikrodį ir papuošalus, net auksinį medalioną su mamos atvaizdu. – Ji atsegė savo rankinę. – Pažiūrėkit! Paliko tik dešimt dolerių, bilietą grįžti į JAV ir pasą!

– Jeigu likote visai be lėšų, mes galėtume... 

– O, ką jūs... Labai ačiū, bet kaip nors išsiversiu. Viešbutyje dar turiu kelionės čekių. Jų man užteks Honkonge, kol ateis laikas plaukti namo, – ji kūkčiojo toliau. – O plaukti dabar teks vienai...

Lelijos Žiedlapis vaidino taip įtikinamai, kad net visko matę pareigūnai, kurie nuolat įtardavo apgaulę, nė nesvarstydami ja patikėjo. Šnipę tai padrąsino. Jei ji sugebėjo apmulkinti Honkongo pareigūnus, kurie puikiai išmano visus pro Britanijos Karūnos kolonijos apsaugą prasiskverbti mėginančių šnipų triukus, jai tikrai pavyks apgauti ir Jungtinių Amerikos Valstijų imigracijos pareigūnus, nes jiems jos asmuo nebekels tiek įtarimų. 

Lelijos Žiedlapis nuėjo į tą viešbutį, kuriame buvo apsistojusi tikroji Li Jansung ir kuriame jos apgavystė vėl turės atlaikyti rimtą išbandymą. Tačiau ir vyriausiasis portjė, ir administratorius, prižiūrėję nepertraukiamą atvykstančių ir išvykstančių svečių srautą, tarėsi ją atpažinę. Lelijos Žiedlapis dar kartą pakartojo graudų savo tragedijos spektaklį, o jie nedvejodami patikėjo. 

Tad Li Jansung įveikė didžiausią kliūtį. Jai pavyko apgauti savosios rasės žmones, kurie, kitaip nei europiečiai, buvo daug atidesni azijietiškiems bruožams. 

Dar tą patį vakarą viešbučio kambaryje Lelijos Žiedlapis parašė entuziastingą koduotą raportą savo viršininkui Pekino slaptosios tarnybos štabe. Kitą rytą jį išsiuntė paprastu paštu per slaptą Honkongo adresą, iš kurio jis galiausiai pasiekė Kiniją. 

Taip Li Jansung įgavo naują veidą.

Į JAV Lelijos Žiedlapis atkeliavo be jokių kliūčių. Vis dėlto į Čikagą „grįžti“ nesiryžo. Pekino slaptosios tarnybos štabui nepavyko gauti informacijos apie žuvusių Jansungų aplinką. Jeigu Lelijos Žiedlapis būtų grįžusi į tėvo parduotuvę, ten galėjo užsukti koks nors artimas draugas ar giminaitis ir perprasti apsimetinėjimą. 

Lelijos Žiedlapis nuvyko į Niujorką ir ten išsinuomojo kuklų butą, tada, vykdydama Pekino nurodymus, pasikonsultavo su teisininku, kaip geriau užbaigti neva tėvo pradėtą verslą. Teisininkas patarė vykti į Čikagą: taip palikimo reikalus būtų galima sutvarkyti greičiau. Bet Li šio pasiūlymo atsisakė. Apsipylusi ašaromis ji pasakojo negalinti prisiversti grįžti į namus, kuriuose kadaise jautėsi tokia laiminga, kuriuose tiek daug skaudžių prisiminimų apie žiaurią tragediją. 

Kol teisininkas nustatė, kad Ho Jansungas visas savo santaupas ir turtą paliko dukrai, Pekinas suplanavo Li įprastą adaptavimosi laikotarpį. Šiuo metu jai buvo uždrausta vykdyti bet kokią žvalgybinę veiklą; ji turėjo priprasti prie Niujorko gyvenimo būdo. Tai truko, kol teisininkas pardavė jos tėvo verslą pagalbininkui Čou Hsienfu. Gavusi palikimą, Lelijos Žiedlapis galėjo teisėtai jį investuoti į kinų restoraną „Chop Suey“. 

Pekinas parūpino Li sąrašą žmonių, tinkamų būti žvalgybos agentais ir informatoriais. Tai buvo žmonės, prijaučiantys komunizmo ideologijai, tiesiog godūs pinigų arba šantažo aukos. „Chop Suey“ restorane slapčia buvo sumontuota visa žvalgybininkų tinklo veiklai reikalinga įranga, Li perduota didelė grynųjų pinigų suma. Jos padėjėju paskirtas Vang Enpingas, patyręs šnipas, turintis tikrą priedangą. Jis apsimetė jos dėde. 

Netrukus Lelijos Žiedlapis užverbavo keliolika agentų ir informatorių, tarp kurių nebuvo nė vieno azijiečio. Ji stengėsi elgtis apdairiai, kad bendraudama su savosios rasės atstovais nesukeltų jokių įtarimų kontržvalgybos pareigūnams. 

Nuo pat veiklos pradžios restoranas „Chop Suey“ veikė ir kaip puikiai sustyguotas raudonosios Kinijos žvalgybos centras. Pietų salė galinėje patalpų dalyje buvo ideali „pašto dėžė“. Niekieno netrukdomi agentai ir informatoriai čia tuščiuose puodeliuose ar dubenėliuose palikdavo mikrojuostas su slaptais brėžiniais ir ataskaitomis, o Lelijos Žiedlapis, nurinkdama nešvarius indus, jas pasiimdavo. Prekystalis vestibiulyje, kur Vangas prekiavo išsinešti skirtu kinų maistu specialiose dėžutėse, tapo atlygio išmokėjimo vieta. Palikę mikrojuostas Lelijos Žiedlapiui, agentai trumpam stabtelėdavo prie šio prekystalio neva norėdami nusipirkti maisto namo. Uždarytoje dėžutėje šnipai pasiimdavo savo atlygį – visada ne mažiau kaip tūkstantį dolerių smulkių kupiūrų banknotais. 

Nuovokus sovietų slaptosios tarnybos agentas Niujorke aptiko slaptą Lelijos Žiedlapio restoraną. Jis pareigingai apie tai pranešė savo viršininkams Maskvoje. Netrukus gavo nurodymą užverbuoti Li, kad ši dirbtų ir sovietų slaptajai tarnybai. Šią užduotį jis pavedė vėliau liūdnai pagarsėjusiam pulkininkui Rudolfui Ivanovičiui Abeliui – svarbiausiam SSRS agentų rezidentų tinklo vadovui Jungtinėse Amerikos Valstijose ir, žinoma, vienam kompetentingiausių šnipų per visą žvalgybos istoriją. 

Šnipus nuolat spaudžia poreikis įtikti savo šeimininkams. Jie taip pat visada gerai supranta vienas kitą, tad pulkininkui Abeliui nebuvo sunku susitarti su Lelijos Žiedlapiu, kuri nė kiek nesusijaudino, kad išduos saviškius. Pulkininkui buvo leidžiama nusikopijuoti visus slaptus brėžinius ir kitą svarbią informaciją iš mikrojuostų prieš Lelijos Žiedlapiui savais slaptais kanalais juos išsiunčiant į Pekiną, slaptosios tarnybos JAV padalinį. 

Pulkininkas Abelis taip pat laikėsi savosios susitarimo dalies ir dalydavosi su Li svarbiomis sovietų agentų išgautomis paslaptimis. Pekinas džiaugėsi Lelijos Žiedlapio žvalgybos tinklo siunčiama įvairia informacija, dažnai ją gyrė „už puikų neįtikėtinos svarbos darbą“, nė karto neįtarė, kad ji buvo dviguba kinų ir rusų agentė. Pulkininkas Abelis taip pat turėjo iš to naudos, džiaugėsi nuolat savo viršininkų giriamas už meistrišką šnipinėjimą. Tegyvuoja šnipų draugystė! 

Šis slaptas Lelijos Žiedlapio ir pulkininko Abelio bendradarbiavimas turėjo ir kitų pliusų. Pulkininkas padėjo jai įdiegti tam tikrą nesudėtingą jos ir agentų susižinojimo sistemą, kuri saugojo nuo įtarimų, jeigu FTB būtų susekęs ar suėmęs bent vieną iš jos agentų. Jis pastebėjo, kad neatsargu laikyti nusikalstamą šnipinėjimo įrangą restorano patalpose, tad Lelijos Žiedlapis ją perkėlė į saugesnę slaptavietę. Tikroji pulkininko Abelio duotų patarimų vertė išaiškėjo, kai jis pats buvo išduotas pulkininko Reino Heihaneno (Reino Hayhanen) ir FTB suimtas. Tiesa apie pulkininko Abelio žvalgybos tinklo ryšius su „Chop Suey“ restoranu niekada nebuvo atskleista, jie nesukėlė nė menkiausių įtarimų. Net ir po jo arešto Li Jansung toliau tęsė sėkmingą žvalgybinę veiklą dar mažiausiai dešimtmetį. 

Lelijos Žiedlapis niekada neatsisakė jokių apsaugos priemonių, priešingai, jas nuolat patobulindavo. Nei JAV saugumo tarnyboms, nei FTB niekada nekilo jokių įtarimų, kad Li Jansung vadovauja žvalgybininkų tinklui. Galbūt ji ir dar šešiolika metų būtų sėkmingai šnipinėjusi, jeigu ne pagyvenusio žmogaus tuščias įgeidis. 

Vieną saulėtą gegužės popietę prieš maždaug dvejus metus į „Chop Suey“ restoraną atšlubčiojo senyvas kinas. Prieš prisėsdamas, jis įdėmiai dairėsi, lyg tikėdamasis pamatyti kai ką pažįstamo. Prie jo, ketindama aptarnauti, priėjo Lelijos Žiedlapis. 

– Ieškau Li Jansung. Jai priklauso šis restoranas, – pasakė senukas. 

Kažkoks šeštasis pojūtis įspėjo Lelijos Žiedlapį. Ji atsargiai paklausė: 

– Turite kokių nors verslo reikalų?

– Mano pavardė Čou Hsienfu. Nusipirkau jos tėvo verslą Čikagoje. Ji mane gerai pažįsta. Mudu seni draugai. 

Lelijos Žiedlapį sukaustė baimė. Šis aštraus žvilgsnio senukas kinas gerai pažinojo Ho Jansungą ir jo dukrą. Tad ji neišdrįso prieš jį apsimetinėti. Po akimirkos apsisprendusi maloniai pasakė: 

– Ak, kaip gaila. Jei tik būtumėte užsukęs prieš keletą dienų, būtumėte dar ją sutikęs. Li Jansung ką tik išvyko ilgų atostogų. 

– O kada grįš? – nerimastingai paklausė Čou Hsienfu. 

– Po mėnesio ar net vėliau, gal net po trijų. Ji mums paskambins. 

Senuko veide pasirodė nusivylimo išraiška. 

– Negaliu tiek laukti Niujorke. 

Lelijos Žiedlapis pastebėjo, kad jų pokalbio įdėmiai klausosi vienas nuolatinis klientas prie gretimo staliuko, nors apsimeta, kad labai įsigilinęs skaito laikraštį. Veikiausiai jis išgirdo jos melą. Šnipai visada budriai saugosi galimų FTB tyrėjų, o šis klientas jau anksčiau buvo sukėlęs Lelijos Žiedlapiui įtarimų. Ji skubiai, beveik nemandagiai išlydėjo Čou Hsienfu pro duris į savo asmeninį kabinetą valgomojo salės gale. 

– Būkite mano svečias, – pasakė senajam kinui. – Pagaminsiu jums ypatingą patiekalą. 

– Na, paprastai damos nekviečia... – lemeno sutrikęs Čo. 

– Aš geriausia Li draugė, – patikino Lelijos Žiedlapis. – Ji norėtų, kad priimčiau jus kaip garbingą svečią. 

Lelijos Žiedlapiui pavyko išsklaidyti bet kokius senuko įtarimus, o kai jis išėjo, ji beveik atgavo prarastą pasitikėjimą savimi.  Tačiau neilgam. Netrukus Vangas jai perdavė, kad nuolatinis klientas prieš išeidamas pasakė, kad dar tą patį vakarą jai paskambins, norėdamas aptarti asmeninį reikalą. Tai buvo tas pats vyriškis, kuris nugirdo jos pokalbį su Čou Hsienfu. 

Šnipų gyvenimas nepavydėtinas. Kiekvienas žingsnis gali sukelti pavojų. Ištisus šešiolika metų Lelijos Žiedlapis gyveno nuolatinėje įtampoje. Tad dabar iš baimės, kad gali būti suimta, ji net visai nekaltus veiksmus palaikė grėsme savo gyvybei ir laisvei. Jai pasirodė, kad FTB pagaliau pavyko ją susekti, ji išsigando, kad dabar policija ją areštuos ir ims negailestingai kvosti. Nieko keista, kad taip ilgai gyvenus nesiliaujančioje įtampoje, jos drąsa galiausiai išblėso. 

Lelijos Žiedlapis supanikavo. Ji nusprendė pasislėpti ir pati keliauti į Honkongą, o iš ten grįžti į slaptosios tarnybos štabą Pekine. Ji turėjo specialiai šiam atvejui paruoštą pasą ir reikiamą sumą grynųjų pinigų. 

Bet tada Lelijos Žiedlapis padarė lemtingą klaidą. Ji nepaisė griežtų Pekino slaptosios tarnybos operatyvinės veiklos padalinio nustatytų taisyklių. Ji nepranešė ketinanti pasitraukti ir negavo oficialaus leidimo tai daryti. Ji net Vango neįspėjo apie gresiantį pavojų. Lelijos Žiedlapis paprasčiausiai pabėgo. 

Pamanę, kad agentė Min Čiausen perbėgo pas „nekenčiamus Amerikos imperialistus“, operatyvinės veiklos padalinio pareigūnai iš karto įsakė susekti dingusią žvalgybininkę. 

Visos tiesos apie Min Čiausen likimą niekada nesužinosime, nes išsamūs duomenys apie jos mirtį guli užrakinti Pekino slaptosios tarnybos operatyvinės veiklos padalinio bylose. Žinoma tik tai, kad praėjus trims savaitėms po mįslingo Lelijos Žiedlapio dingimo, jos ir Vang Enpingo kūnai rasti mirtinai subadyti restorane „Chop Suey“. 

Manau, visai tikroviška manyti, kad Pekino operatyvinės veiklos padalinio specialieji agentai galiausiai surado Lelijos Žiedlapį, nužudę pargabeno į „Chop Suey“ ir inscenizavo plėšikų užpuolimą bei žmogžudystę. Vang Enpingas, žinoma, buvo įtartas bendrininkavimu, todėl ir jį ištiko toks pat likimas. 

Restorano „Chop Suey“ nebeliko. Tačiau klausimas, ar buvę Lelijos Žiedlapio agentai dabar dirba kitame raudonosios Kinijos žvalgybininkų tinkle Jungtinėse Amerikos Valstijose, lieka neatsakytas. 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.