Vokietis belaisvis aprašė brolžudišką karą Rusijoje: „Ėjome pro stirtas lavonų ir tada pasibeldė Sibiro žiema“

Vokiečių rašytojo Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinę knygą „Tarp baltųjų ir raudonųjų. Rusijos tragedija 1919–1920 metais“ („Briedis“) būtina perskaityti mažiausiai dėl trijų priežasčių: dėl temų, kurių aktualumas neišnyko ir po šimto metų, dėl lyg poema skambančios autoriaus kalbos ir dėl aukščiausio kalibro vertimo. 

Lavonų stirtos. <br>Scanpix nuotr. 
Lavonų stirtos. <br>Scanpix nuotr. 
 Knygos viršelis.
 Knygos viršelis.
Baltieji Sibire. <br> Wikipedia nuotr.
Baltieji Sibire. <br> Wikipedia nuotr.
Baltieji Sibire. <br> Wikipedia nuotr.
Baltieji Sibire. <br> Wikipedia nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Dec 12, 2020, 9:26 PM, atnaujinta Dec 13, 2020, 11:47 AM

Tai jauno vokiečių karo belaisvio išgyvenimai, patirti Rusijos pilietinio karo metais. To karo, kuriame žūtbūtinai susigrūmė dvi pagrindinės jėgos – valdžią šalyje užgrobę bolševikai, raudonieji, ir prieš juos sukilę baltieji – kruvinu režimu pasipiktinusi visuomenės dalis, nepatenkinti buvę cariniai karininkai bei jų šalininkai. 

1915 m. į vokiečių kariuomenę savanoriu nuėjęs tarnauti jaunasis E. E. Dwingeris, vokiečių karininko ir rusės sūnus, tolimajame Sibire atsiduria kaip Pirmojo pasaulinio karo belaisvis. Po kelerių metų, praleistų tolimajame Sibire įkurtose belaisvių stovyklose, jam pavyksta pabėgti ir nusigauti iki Čitos. 

Štai nuo šios vietos ir prasideda knygos veiksmas. Autorius trokšta kuo greičiau grįžti namo į Vokietiją, bet pasiekęs Omską dėl kažkokio trūkstamo patikros spaudo vėl atsiduria už grotų. Jo likimas aiškus – laukia sušaudymas. Mirties dieną gauna pasiūlymą: už išgelbėtą galvą ne kaip karo belaisvis, o kaip karininkas turi prisidėti prie baltųjų ir kovoti su vis labiau įsigalinčiais raudonaisiais. Jaunasis E. E. Dwingeris ne savo valia vėl įsukamas į dramatiškų įvykių verpetą, o prieš jo akis stoja krauju persunkta, skurdo, bado ir abipusės neapykantos kamuojama Rusija

Nors propaganda skelbia, kad baltieji su admirolu Kolčiaku priešakyje tuoj užims visą didžiąją Rusiją, tikrovė visai kitokia – sėdami mirtį baltieji bėga iš vieno miesto į kitą, jų vadų veiksmai menkai koordinuojami, o žadėta pagalba iš užsienio niekur neskuba. Viltys sulaukti pastiprinimo, arklių, ginklų, maisto pamažu bliūkšta. O į duris jau beldžiasi žiema. Sibiro žiema. 

Baltas dangus vis labiau raudonėja – baltieji stumiami vis gilyn į Sibirą. O kartu su jais iš kiekvieno didesnio miesto bėga ir dešimtys tūkstančių raudonųjų bijančių civilių. Traukiasi ir E. E. Dwingeris, pakeliui susiradęs ir į savo dalinį paėmęs buvusius bendražygius vokiečių karo belaisvius, su kuriais ne taip seniai kalėjo. Baltieji vadai, karininkai raiti, karo belaisviai – pėsti nuo Omsko artėjo prie Baikalo, už kurio – autoriui pažįstama Čita. 

Kasdien įveikdamas po maždaug 25 kilometrus, jis regi karo niokojamą šalį, tos pačios tautos žmonių skerdynes, stirtas lavonų, jaučia nuolatinį badą, smegenis stingdantį šaltį, bando suvokti vykstančios tragedijos mastą, bet kartu nepraranda žmogiškumo ir vilties. Nors su kiekvienu žingsniu, nuklampotu per Sibiro speigynus, jis tolsta nuo didžiausios savo vilties – namų. Bet stengiasi viską, kas įmanoma, įsiminti ir užrašyti, mėgina atrasti šios daugiau nei šešių tūkstančių kilometrų kelionės (pėsčiomis arba ant arklio) prasmę. Ir atranda: jie visi šias žvėriškas kančias patiria tam, kad nieko panašaus žmonijos istorijoje daugiau nebepasikartotų.

Kai iš nuovargio, šalčio, alkio vos pastovėdamas ant kojų mėgini įveikti ne bet ką, o atšiaurią Sibiro žiemą – kas tu esi? Vokietis, rusas, karininkas, belaisvis ar visų pirma žmogus? O ką bendra turi viso pasaulio karo belaisviai? Ogi jiems kaip niekam kitam tenka pažinti žmogaus didybę ir menkumą, jie labiau nei bet kas kitas išmoksta didžiuotis savo žmogiškumu ir gėdytis dėl jo. Kaip niekas kitas jie patiria, kaip žmonės gali sugyvulėti ir kokių kone dieviškų žygdarbių atlikti. 

1930 m. pirmą kartą pasirodęs E. E. Dwingerio romanas „Tarp baltųjų ir raudonųjų“ – vienas sėkmingiausių XX a. vokiečių literatūros kūrinių, už kurį autorių ketinta nominuoti Nobelio literatūros premijai. Autoriui pavyko įgyvendinti du didžiuosius tikslus – vėl pabėgti iš stovyklos ir kirtus Lietuvos sieną pargrįžti namo į Rytprūsius bei savo knygoje papasakoti, ką daro sugyvulėję žmonės. 

Deja, nuo baisybių tai neapsaugojo – be didžiausios XX amžiaus katastrofos Antrojo pasaulinio karo, karų ir karinių konfliktų pasaulyje iki šiol kyla nuolatos.    

Pateikiame knygos ištrauką. 

* * *

Pasiekėme Taigą. Tai didelis geležinkelio mazgas, nuo čia atsišakoja linija į Tomską. Stovyklą įkūrėme prie geležinkelio pylimo, roges gynybai pusračiu sustūmėme. Geležinkely transporto grūstis, regis, neišnarpliojama. Šimtai vagonų stovi, juose iš ligoninių išgabenti sužeistieji, ligoniai. Nuo pylimo be paliovos atsklinda šiurpūs šauksmai, nė mirksnį netylančios dejonės ir keiksmai. Sako, jie jau kelios dienos čia stovi – nei maisto, nei vandens, anei priežiūros. Tad vienas po kito miršta iš bado ir troškulio...

Kas gi galėtų pagelbėt? Miestas lyg skėrių iššluotas, net ir pusei tų žmonių maisto nepakaktų. O rytuose vienas greta kito stovi čekoslovakų traukiniai, šimtai vagonų mėsos ir miltų prikrauti, riebių, pailsėjusių legionierių prisėsti. Paniškai puldinėdami jie pluša tikėdamiesi išsklaidyt šią grūstį ir kuo greičiau į rytus pajudėti. Ne, ne dėl šimtų tūkstančių traukiniuose gulinčių, badu mirštančių sužeistųjų – jų prikištuose vagonuose viename po kito vis įsivyrauja tyla... Tik dėl savo pačių saugumo jie šitaip jėgų netausodami pluša.

Prisiminiau: palei visą kelią nuo Omsko iki Taigos nuo bėgių nusiritę guli sumaitoti vagonai, tepluškų geležiniai griaučiai – visa mediena išplėšta laužams stovyklose per naktis kūrenti. Visame šimtus kilometrų nutįsusiame kelyje nė vieno namo nelikę. Pulkais čia ėję pabėgėliai viską sudegino, kad naktį išgyventų nesušalę mirtinai, juo ilgiau badaujam, tuo kasdien, kas valandą labiau šaltis smelkia ir sekina.

Ne, mūsų eisena yra ne tik mirtininkų eisena, bet ir barbariško naikinimo eisena. Nuo pat Kurgano visi fabrikai, visi geležinkelio rezervai, taisyklos suniokoti. Tai apie tūkstantį kilometrų, atstumas, kaip per visą Vokietiją. Petropavlovske, Omske, Novonikolajevske nieko, kas raudoniesiems galėtų pasirodyti vertinga, neliko nesuniokota. Nė vieno semaforo, nė vienos sarginės, nė vieno stoties pastato neliko. Nuo Uralo iki Taigos mes susprogdinome per dvidešimt penkis tiltus, kurie, atrodė, amžiams pastatyti. Ar ši šalis nėra lig pamatų suniokota? Ar neužtruks dešimtmečius, iki ji pasieks prieškarinį lygį?

Kai regi tą siaubingą naikinimą, apninka liūdesys, manai, kad Kristaus gyvenimas perniek nuėjo, kad viskas beprasmiška! Ar vis dar esame kultūringi, jei visa tai galėjo nutikti? Viskas melas, viskas virto pelenais...

Bet liūdniausia, kai sakoma, neva visa tai žmonijos labui... Mosuojant vėliavomis ir skelbiant aukščiausius idealus, vadams žmonijai pažadėtąją žemę žadant!

Į kraujo ir griuvėsių dykynę? Ne, aš to atsisakau, jei tik tai šiame kely įmanoma...

Jau vakaras. Vaiskiu, šaltu oru iki mūsų dar aiškiau atsklinda trokštančiųjų vaitojimas. Kiek jų ten? Ar tai šimto tūkstančių žmonių choras?.. – Jei toliau žygiuosime, visi iš bado mirsim! – tyliai sako Ilja.

Jis sėdi šalia Liubos, apkabinęs per pečius. Ji išplėtusi akis į geležinkelio pylimą žvelgia, užsispaudžia pirštais ausis. Taigoje liko penkiasdešimt tūkstančių lavonų.

* * *

Dabar mirtis mūsų kariuomenės eiseną dieną naktį lydi, ir mūsų neaplenkia. Bet tai ne šiltinė – ačiū Dievui! Ji pasiėmė ir mažąjį džiovininką, kraujaspjaudį, kaip visi sako, pavarde Lampelis.

Neseniai priėjo prie manęs kirasyras.

– Pone kariūne, – pasakė, – mažasis daugiau nebegali, žinote juk, tas kraujaspjaudis...

Nuėjau pas Verenikį ir paprašiau vienas roges paskirt ligoniams.

– Juk jų prireiks, kapitone – šiandien ar ryt...

– Taip, taip, kronikininke... – kimiai tarstelėjo Verenikis. Platus minkštas jo veidas pasirodė man baisiai sulysęs.

Prikloję arklių gūnių, paguldėm Lampelį, apkamšėm iki pat akių.

– Na, namų jau nepasieksiu... – pasakė.

Atrodė taip, kaip Tėvelis. Buvo toks pat sunykęs, taip pat žvilgėjo šalto prakaito, kone tuoj pat ledėjančio, išpiltas. Sustojus poilsio, Liuba tuoj prisėsdavo prie jo. Jis žvelgė į ją lyg į fėją.

– Panele, – kartą, kai jam davė šaukštu arbatos atsigerti, sušnibždėjo, – sudie visam tam, ką šioje šalyje... – pabaigos nebegirdėjau.

Vėliau, kai jau žygiuojant pajojėjau atgalios, sustojau prie jo rogių lyg įbestas. Stipriai snigo, iškreiptas jo veidas lyg baltu audeklu buvo užklotas. Didelės snaigės, lyg tyliai skimbčiojantys varpeliai, krito į pražiotą burną. Ir netirpo...   Pasišaukiau kirasyrą ir artistą, paprašiau susakyt, ką žino apie jį.

– Jo vardas Vilhelmas Lampelis, gimė Kelne, – nutęsė kirasyras. 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.