Singapūras primena Lietuvą ne tik teritorijos dydžiu ir gyventojų skaičiumi, bet ir situacija, į kurią pateko 1965 m. įgijęs nepriklausomybę. Iširus Britanijos imperijai, kurios kolonija buvo Singapūras, saloje įsikūrusiam miestui-valstybei teko atlaikyti panašius sunkumus kaip ir nepriklausomybę atgavusiai šaliai prie Baltijos: priešiškų didelių valstybių, tarp kurių buvo tokia milžinė kaip komunistinė Kinija, apsuptis, didžiulis ekonomikos sukrėtimas britams panaikinus Singapūre savo karinę bazę, kuriai teikiamos paslaugos sudarė svarbią vietos gyventojų pajamų dalį. Mums pažįstamos ir rytietiškos „bakšišo“ (valdininkų papirkinėjimo) tradicijos, kurios nepalengvino darbo kuriant naujos šalies ekonomiką beveik iš nieko.
Singapūrui tapus nepriklausoma valstybe, niekas netikėjo, kad varganam Pietryčių Azijos užkampiui, neturinčiam nei gamtinių išteklių, nei valstybingumo tradicijų, per gana trumpą laiką pavyks ekonominiu požiūriu pralenkti daugelį išsivysčiusių pasaulio šalių ir pagal daugelį rodiklių atsidurti pirmaujančiųjų dešimtuke.
Lee Kuan Yew vadovaujamas Singapūras tapo pasauliniu finansų centru, viena turtingiausių, saugiausių ir mažiausiai korumpuotų pasaulio šalių, kurioje dėl kryptingos valstybės politikos klesti verslas ir kiekvienas sąžiningai dirbantis pilietis gauna sočią bendrų gėrybių dalį. Premjeras ne kartą tvirtino sieksiąs, kad kiekvienas Singapūro pilietis gautų savo dalį iš bendro šalies dabarties ir ateities katilo.
Lee Kuan Yew nenustojo teigęs, kad valstybė privalo ne tik išlikti, bet ir turėtų pranokti kaimynus. Gamtinių išteklių nebuvimą siūlyta kompensuoti išsilavinimu ir intelektu, o atsilikimą įveikti puikiai organizuotu kruopščiu darbu.
Singapūrui pavyko, nors stebint iš šalies tai atrodė pats tikriausias stebuklas!
Knygos autoriui teko ne tik bendradarbiauti, bet ir palaikyti bičiuliškus santykius su tokiomis garsiomis asmenybėmis, kaip Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, Indijos premjerė Indira Gandhi, Japonijos imperatorius Hirohitas. Skaitytojas knygoje susipažins su šiomis asmenybėmis iš arti, turės progą apžvelgti pastarojo meto pasaulio politinių įvykių panoramą išskirtinio tų įvykių dalyvio akimis.
* * *
1971 m. mes jau turėjome 17 karo prievolininkų batalionų (16 tūkst. vyrų), 14 batalionų (11 tūkst. vyrų) buvo rezerve. Turėjome pėstininkų ir komandosų būrius, artilerijos būrius su minosvaidžiais; turėjome po vieną tankų, šarvuotųjų transporterių, lauko inžinierių, ryšių, techninės priežiūros ir tiekimo batalioną, taip pat karo lauko ligoninę ir sunkiojo transporto kuopą. Įkūrėme pradinio karinio rengimo mokyklas, karininkų mokyklas, artilerijos, inžinerijos, išminuotojų dalinius ir organizavome karinių jūrų pajėgų mokymus. Mūsų karinės oro pajėgos turėjo po vieną „Hunters“ orlaivių, „Strikemaster“ mokomųjų lėktuvų, sraigtasparnių „Alouette“ ir transportinių lėktuvų eskadrilę.
Ketinome 8-ajame deš. pasiekti patikimą gynybinę gebą, o iki tol teko kliautis pas mus dislokuotomis britų karinėmis pajėgomis. Tikėjomės, kad britai dar 5–10 metų pasiliks kaip skydas, kurio dengiami galėsime sukurti savas ginkluotąsias pajėgas. Tačiau britai 1968 m. sausį paskelbė apie savo pasitraukimą. Dėl to buvome priversti suformuoti naikintuvų eskadrilę ir iki 1971 m., kai britai planavo galutinai išvesti savo pajėgas, sukurti nedidelį jūrų laivyną, kuris galėtų apsaugoti mūsų pakrantes nuo sienos pažeidėjų.
Šiems kukliems tikslams prireikė didelės dalies lėšų iš pustuštės mūsų valstybės kišenės, negana to, turėjome labai ribotą skaičių kvalifikuotų žmonių. 1968 m. rugpjūtį, praėjus septyniems mėnesiams nuo tada, kai britai paskelbė apie savo pajėgų išvedimą iš Singapūro, stažuotis į Britaniją išleidome pirmuosius šešis lakūnus. 1970 m. rugsėjį jau turėjome visiškai parengtą kariniams veiksmams 16 naikintuvų („Hawker Hunters“) eskadrilę.
Izraeliečiai padėjo mums kurti karinį jūrų laivyną, Naujosios Zelandijos specialistai rengė mūsų jūreivius greitiesiems patruliniams laivams. Mažiau nei per dvejus metus buvo visiškai parengtos dvi trijų laivų eskadros. Tada pradėjome kurti raketinių kanonierių padalinį.
Izraeliečiai buvo kompetentingi instruktoriai, gebėjo perduoti ne tik savo karybos patirtį, bet ir metodiką, kuria buvo pagrįstas jų karinis rengimas, tačiau jie taikė visiškai priešingus metodus negu britai, žingsnis po žingsnio kūrę 1-ąjį ir 2-ąjį Singapūro pėstininkų pulkus: karininkų korpusą jie pradėjo rengti nuo būrių ir kuopų vadų, kol galiausiai, po 15–20 metų, išugdė batalionų vadus ir pulkininkus leitenantus.
Izraeliečiai nuo pat pradžių reikalavo, kad mūsų karininkai iš jų mokytųsi ir kuo greičiau patys taptų instruktoriais. Kitaip nei amerikiečiai, prezidento Kennedy laikais išsiuntę į Vietnamą pirmą 3–6 tūkst. karinių „patarėjų“ partiją padėti šios šalies prezidentui Ngo Dinh Diemui sukurti Pietų Vietnamo kariuomenę, izraeliečiai atsiuntė mums tik 18 karininkų. Visus jų atliekamus darbus dubliavo Singapūro kolegos nuo būrio ir kuopos vadų iki generalinio štabo viršininko.
Į šį procesą įtraukėme policijos karininkus ir buvusio Singapūro savanorių korpuso narius dar nuo britų valdymo laikų – tuos, kurie turėjo patirties karinėse ar sukarintose organizacijose. Vieni buvo vyriausybinių įstaigų tarnautojai, kiti atėjo iš privataus sektoriaus. Pasiūlėme jiems tarnybą visu etatu. Britų kariuomenėje didžiulis dėmesys buvo skiriamas nepriekaištingai tvarkai ir muštrui, kad būtų palaikoma drausmė ir įskiepytas klusnumas vyresnybei. Izraeliečiams svarbiausia atrodė karių įgūdžiai ir stipri motyvacija. SGP iš „meksikiečių“ neišmoko nė trupučio paradinio blizgesio. Tiek, kiek jo turėjo, buvo perimta iš britų karininkų, vadovavusių 1-ajam ir 2-ajam SPP pirmaisiais jų gyvavimo metais.
Kai tik mus apžavėjo Elazario vadovaujami izraeliečiai, Kidronas iškart pareikalavo dovio už dovį – kad Singapūras oficialiai pripažintų Izraelį ir abi šalys apsikeistų ambasadoriais. Jis atkakliai mus spaudė priimti šį pasiūlymą. Pasakiau Keng Swee, kad toks sumanymas iš anksto pasmerktas. Šitaip užpykdytume Singapūro ir Malaizijos musulmonus malajus, prijaučiančius savo tikėjimo broliams palestiniečiams ir arabams. Negalime su tuo sutikti, net jei izraeliečiai nuspręstų atšaukti savo karinius patarėjus. Supratęs, kad iš to sumanymo nieko nebus, Tel Avivas perdavė žinią, kad supranta mūsų nusistatymą, bet tikisi, kad ilgainiui leisime Izraeliui atidaryti savo ambasadą Singapūre.
1967 m. birželį kilus Šešių dienų karui tarp arabų ir Izraelio, lengviau atsikvėpėme, kai Izraelis nebuvo sutriuškintas – kitaip Izraelio instruktoriai būtų praradę mūsų ginkluotųjų pajėgų pasitikėjimą. Kai JT Generalinėje Asamblėjoje prasidėjo debatai dėl rezoliucijos, smerkiančios Izraelį, mūsų užsienio reikalų ministras Rajaratnamas, didelis Afrikos ir Azijos solidarumo šalininkas, buvo besąlygiškai už tokį nutarimą. Keng Swee manęs paprašė paspausti Rają, kad jis mūsų atstovui JT nurodytų nebalsuoti už rezoliuciją, antraip izraeliečiai mus paliks.
Negalėjau dalyvauti ministrų kabineto posėdyje, tad savo poziciją išdėsčiau raštu. Parašiau, kad turime palaikyti mažų šalių teisę egzistuoti. Gyvybiškai būtina, kad laisvai vyktų navigacija visais tarptautiniais jūrų keliais, tokiais kaip Tirano ir Malakos sąsiauriai. Pridūriau nemanąs, kad Izraelio patarėjai mus paliktų, net jei balsuotume už Afrikos ir Azijos rezoliuciją. Mano nuomone, reikėtų susilaikyti nuo balsavimo.
Ministrų kabinetas pritarė mano požiūriui. Mes susilaikėme, o izraeliečiai mūsų nepaliko. Kadangi apie izraeliečių bendradarbiavimą su Singapūru jau buvo gerai žinoma, leidome jiems įkurti diplomatinę misiją. Jie norėjo ambasados. Iš pradžių leidome Izraeliui 1968 m. spalį įkurti savo prekybos atstovybę. Kitų metų gegužę, kai Singapūro ir viso regiono malajai musulmonai apsiprato su izraeliečių buvimu, leidome jiems paversti šią atstovybę ambasada.
*
Mūsų rezervistai turėjo būti nuolat pasiruošę kovai. Pabrėždami rezervistų kovinę parengtį, 1994 m. juos pervadinome „karo veiksmams parengtais karo prievolininkais“. Kasmet jie kelias savaites dalyvauja kariniuose mokymuose tuose pačiuose daliniuose – šitaip siekiama palaikyti karišką draugystę. Kartą per kelerius metus jie siunčiami į Taivaną, Tailandą, Brunėjų ar Australiją į brigados lauko pratybas arba į bataliono kovinio šaudymo pratybas. Į kasmetinius karinius mokymus visi žiūri rimtai, taip pat darbdaviai, kurie privalo kasmet kelioms savaitėms atleisti nuo tarnybos savo vadybininkus ir darbuotojus.
Efektyvumo lygiui palaikyti SGP turi mobilizuoti visą visuomenę. Taigi mokyklų direktoriai, mokytojai, moksleivių tėvai, darbdaviai ir bendruomenių vadovai yra įtraukti į SGP paramos tinklą, kurio pagrindas yra „totalinės gynybos“ koncepcija. Ji palaiko mūsų pajėgų kovinę dvasią.
Karo prievolė per pastaruosius 30 metų padarė didžiulį poveikį Singapūro visuomenei. Ji tapo mūsų vaikinų iniciacijos ritualu ir neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi, padedančia vienyti žmones. Jie mokosi gyventi ir dirbti šalia vieni kitų, nepaisant tautybės, kalbos ar tikėjimo. Gerbiami musulmonams ir hinduistams privalomi draudimai dėl maisto, apskritai visų religijų papročiai nuo budizmo, hinduizmo, islamo, sikhizmo iki krikščionybės ir zoroastrizmo. Nesvarbu, kas jūsų tėvas – ministras, bankininkas, specialistas, darbininkas, taksi vairuotojas ar gatvės prekeivis – jūsų statusas kariuomenėje priklauso tik nuo jūsų tarnybos rezultatų.
Kad mūsų kariuomenei nestigtų ne tik fizinių, bet ir intelektinių jėgų, mes su Keng Swee nuo 1971 m. nuolat stengėmės į Singapūro ginkluotąsias pajėgas patraukti gabiausius moksleivius. Kasmet atrinkdavome geriausius kadetus su SGP stipendijomis studijuoti Oksforde, Kembridže ir kituose Britanijos universitetuose, kad jie įgytų visapusišką humanitarinį, gamtos ir tiksliųjų mokslų, inžinerinį ar profesinį išsilavinimą.
Be stipendijos, kuri padengdavo visas išlaidas būstui, maistui ir kitoms reikmėms, studijų laikotarpiu jie gaudavo dar ir visą leitenanto atlyginimą. Jie turėdavo raštu pasižadėti pabaigę studijas aštuonerius metus atitarnauti kariuomenėje. Tačiau per tą laiką jie buvo siunčiami į Ameriką ar Britaniją išeiti dar dviejų, o dažnai ir trijų kursų: pirmiausia turėdavo baigti kurios nors karinės specialybės – artileristų, tankistų ar ryšininkų – mokymus; karjeros pusiaukelėje įgydavo vadovavimo ir štabo karininkų žinių Amerikoje ar Britanijoje; galiausiai išeidavo viešojo ar verslo administravimo kursą kuriame nors iš prestižinių Amerikos universitetų, pavyzdžiui, Harvarde ar Stanforde.
Pasibaigus aštuoneriems metams jie galėjo rinktis, ar pasilikti SGP, ar pereiti į civilinę valstybės tarnybą kaip aukšto rango pareigūnai, tapti valdžios organų atstovais, ar išeiti į privatų sektorių. Kasmet jie privalėjo dvi tris savaites dalyvauti kariniuose mokymuose kaip prievolininkai. Pagal šį mano pasiūlytą ir Keng Swee patobulintą modelį mes patraukėme į SGP dalį geriausių mūsų studentų. Jeigu kasmet į SGP nebūtų atėję maždaug po 10 geriausių studentų, mūsų ginkluotosios pajėgos būtų aprūpintos tik karine technika, bet ne intelektinėmis pajėgomis, kurios leidžia geriausiai ją panaudoti.
Pirmųjų studentų laidų lygis nenuvylė. Iki 1995 m. keturi buvę SGP stipendininkai, iškilę į aukštas pareigas, atėjo į politiką ir vėliau tapo ministrais: tai mano sūnus brigados generolas Lee Hsien Loongas, brigados generolas George’as Yeo, pulkininkas leitenantas Lim Hng Kiangas ir kontradmirolas Teo Chee Heanas.
Didelė kliūtis plėsti kariuomenę mums buvo mažas Singapūro plotas. Reikėjo poligonų užsienyje, kad juose galėtume dislokuoti brigadą, o vėliau diviziją. Persilaužimas buvo pasiektas 1975 m., kai man pavyko iš Taivano prezidento Čiang Čing-kuo gauti leidimą rengti jo šalyje mūsų pėstininkų, šarvuočių ir tankų bei artilerijos dalinių mokymus. Taip pat rengdavome bendrus mokymus su Vokietijos Federacinės Respublikos atsargos generolu Siegfriedu Schultzu, kuris lydėdavo mūsų aukštesniuosius karininkus į „štabo reidus“, per kuriuos mokydavo juos manevrų subtilybių.
Filipinų prezidentas Marcosas ir JAV gynybos departamentas 8-ojo deš. pabaigoje leido Singapūro Respublikos karinėms oro pajėgoms naudotis JAV mokomąja infrastruktūra Klarko oro pajėgų bazėje. 10-ajame deš. amerikiečiams palikus Klarką, savo mokymus perkėlėme į Australiją ir Ameriką. Savo problemoms spręsti turėjome ieškoti netradicinių būdų.
Šalies gynybinė geba turi būti nuolat tobulinama, nes ginklų sistemose diegiamos naujos, ypač informacinės technologijos. Tam reikia stiprios ekonomikos, kad būtų iš ko mokėti už naują ginkluotę ir turėti išsilavinusių, aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie iš pavienių ginklų gebėtų sudaryti vientisą sistemą ir sumaniai bei veiksmingai ja operuoti.
Patikima gynybinė geba padeda sumažinti neapgalvotų politinių veiksmų riziką. Pajutę menkiausią nepasitenkinimą mumis, Malaizijos lyderiai nuolat per spaudą grasino nutraukti mums geriamojo vandens tiekimą.
1990 m., kai palikau ministro pirmininko postą, tarptautinis karybos žurnalas „Military Technology“ rašė: „1965 m., kai Singapūras tapo nepriklausoma valstybe, jis tiesiog neturėjo jokių ginkluotųjų pajėgų, kad galėtų apsiginti. Iki 1990 m. Singapūro ginkluotosios pajėgos išaugo į gerbiamą ir profesionalią kariuomenę, aprūpintą moderniomis gynybos sistemomis, pajėgiomis apginti šalies teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę.“
