K. Prunskienės ir E. Bičkausko viešnagė Maskvoje: M. Gorbačiovas elgėsi kaip katinas, pridaręs į miltus Kas vyko 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse?

„Pagaliau 14 val. 30 min. K. Prunskienė su E. Bičkausku pakviesti į kabinetą. Didžiuliame kabinete, kurio plotas prilygo keturiems Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kabinetams, M. Gorbačiovas sėdėjo vienas. Paprastai aplink jį sukiodavosi bent keli padėjėjai. Kabineto šeimininkas mostelėjo ranka ir pasiūlė prisėsti ant minkštasuolio prie kabineto durų. Elgėsi kaip katinas, pridaręs į miltus“, – knygoje „Pirmoji Vyriausybė – vizijos ir galimybės“ (išleido „Porta artis“) rašo Ramunė Sakalauskaitė.

K.Prunskienė ir V.Landsbergis. <br>P.Lileikio nuotr. 
K.Prunskienė ir V.Landsbergis. <br>P.Lileikio nuotr. 
M.Gorbačiovas. <br> Wikipedia nuotr.
M.Gorbačiovas. <br> Wikipedia nuotr.
E.Bičkauskas.<br>P.Lileikio nuotr. 
E.Bičkauskas.<br>P.Lileikio nuotr. 
K.Prunskienė. <br>P.Lileikio nuotr. 
K.Prunskienė. <br>P.Lileikio nuotr. 
K.Prunskienė ir R.Ozolas. <br>P.Lileikio nuotr. 
K.Prunskienė ir R.Ozolas. <br>P.Lileikio nuotr. 
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Jan 9, 2021, 7:48 PM

Knygoje „Pirmoji vyriausybė – vizijos ir galimybės“ pasakojama apie Kazimieras Prunskienės vadovaujamos pirmosios Vyriausybės veiklą, atskleidžiamos sudėtingos vidaus ir tarptautinės politikos aplinkybės, perėjimo į naują socialinį bei ekonominį būvį sunkumai, sovietinės kariuomenės siautėjimas, Kremliaus paskelbtos ekonominės blokados padariniai. Pasiaukojamo ministrų darbo užkulisiai rodo, kaip buvo grindžiamas pradinis kelio į tikrąją Lietuvos nepriklausomybę, Europos Sąjungą ir NATO etapas. Politinės publicistikos knygoje atskleidžiami sudėtingi Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos santykiai, pirmojo ministrų kabineto atsistatydinimo aplinkybės. Remiamasi Vyriausybės priimtais dokumentas, jų analize ir ministrų liudijimais.

Pateikiame ištrauką iš knygos.

* * *

Sausio 8-oji 

Sausio 8-osios rytą, 6 valandą, K. Prunskienė, turėdama V. Landsbergio ir jo pavaduotojų pritarimą bei įgaliojimus, drauge su E. Bičkausku išskrido susitikti su M. Gorbačiovu. Erdviame trisdešimt šešių vietų Lietuvos vyriausybiniame lėktuve „JAK-40“ jie sėdėjo dviese. Oro uoste sutiko TSRS liaudies deputatų suvažiavimo narį, Leningrado merą A. Sobčiaką1, kuris krimtosi dėl to, kad M. Gorbačiovas kapituliuoja prieš reakcingas jėgas. K. Prunskienei pasiteiravus apie visuomenės apklausas, gautas atsakymas – 85 proc. nesavarankiškas. Leningrado mero atsakymas vertė suklusti, nes liudijo kraštutinių jėgų įsigalėjimą Kremliuje.

Tą patį rytą Lietuvoje Aukščiausiosios Tarybos link žygiavo mažmeninių kainų pakėlimu nepatenkinti „Kuro aparatūros“ darbininkai. Išvakarėse vidaus reikalų ministras V. Landsbergį informavo apie 9 valandą „Jedinstvos“ planuojamą mitingą ir paprašė pagalbos2. Parlamento vadovas pažadėjo organizuoti deputatų grupes, kurios darbininkams aiškins kainų pakėlimo būtinumą, atsakys į jų klausimus3, A. Butkevičius ketino atsiųsti kelis šimtus savanorių, A. Skučas patikino, kad bus 50 apsaugos vyrų, VRM – 60 pareigūnų4. Sutarta, kad KAD žmonės saugos parlamentą iš vidaus, o ypatingasis milicijos dalinys bus paliktas rezerve Jogailos gatvėje.

Dar prieš prasidedant demonstracijai dešinieji apkaltino K. Prunskienę sąmoningai pakėlus kainas, siekiant sukelti krizę5. Pasklidus gandui apie Vyriausybės vadovės kelionę į Maskvą, Lietuvoje daugėjo kritikų, ji pradėta kaltinti slaptomis derybomis su Kremliumi.

Prie parlamento būriavosi „Jedinstvos“ ir LLL atstovai. Sovietų strategai mokėjo neršti drumzliname vandenyje, tad puikiai išnaudojo tai, kad Vilniaus įmonių valgyklose savavališkai iki 50 proc. pakeltas visuomeninio maitinimo antkainis. Autobusais atgabentos moterys, „ginkluotos“ metaliniais dubenėliais ir šaukštais, pyko dėl darbininkų valgyklose išaugusių maisto kainų, kurias turėjo padengti Gamybos vystymo fondo lėšomis, bet ministrai nespėjo visko sužiūrėti6. „Jedinstvo“ prie parlamento subūrė trijų tūkstančių mitinguotojų minią, mitinguotojai laikė lenteles su atstovaujamų gamyklų „Elfa“, „Spalio 40-mečio gamykla“, „Kuro aparatūros gamykla“ pavadinimais rusų kalba. Rusakalbiai susitelkė rūmų vidinio kiemo rytinėje pusėje, A. Terlecko suburti LLL žmonės – vakarinėje. Valgyklose pakilusios maisto ir apskritai produktų kainos subūrė dvi riaušininkų grupes: „Jedinstvo“ šalininkai reikalavo Vyriausybės atsistatydinimo ir parlamento paleidimo, A. Terleckas – K. Prunskienės atstatydinimo. 

Dalis „Jedinstvos“ šalininkų puolė parlamentą. Į langus lėkė akmenys, pažiro stiklai. Mitinguotojai bandė veržtis vidun. Lietuvos VRM pareigūnai įstumti į rūmų kampą, nuo jų galvų plėštos kepurės, draskytos uniformos. Matydamas svetimkalbių dominavimą A. Terleckas savo šalininkus iš LLL šiek tiek patraukė į šoną ir toliau reikalavo premjerės galvos. 

Kelioms dešimtims rusakalbių trumpam pavyko įsiveržti vidun. Vidaus reikalų ministerijoje manyta, kad trisdešimčiai įsibrovėlių pavyko pralaužti apsaugą, nes neatvyko išvakarėse A. Butkevičiaus pažadėti KAD vyrai, nepasirodė mitinguojančius nuraminti galinti deputatų grupė, nežinia kur dingo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius7. Kiek kitaip įvykius prisimena A. Butkevičius, kurio teigimu, Aukščiausiojoje Taryboje buvo 400 KAD vyrų 8. KAD vadovas ketinęs savo žmones išrikiuoti vidiniame parlamento kiemelyje, bet išgirdęs įvykį kuravusio vidaus reikalų viceministro V. Zabarausko nuomonę, kad geriau apsaugą perduoti VRM, kurią pripažino Maskva, nusileido. V. Zabarausko pažadėtas ypatingasis milicijos būrys vėlavo valandą. Buvo užblokuoti abu Vidaus reikalų ministerijos ryšio kanalai – greičiausiai TSRS karinės žvalgybos pastangomis9. 

Įvykių centre atsidūrusioje Aukščiausiojoje Taryboje kilo panika. Tarp įsibrovėlių pasitaikė keli išgėrę asmenys, reikalavę paleisti parlamentą. A. Butkevičius davė nurodymą panaudoti priešgaisrinio vandens žarnas, bet paaiškėjo, kad nėra slėgio, nes kažkas užsuko čiaupą. Nesklandumus pašalinus vandens čiurkšlės numalšino įsiaudrinusius riaušininkus. Įpykę ir sušlapę įsiveržėliai tikino, kad neplanavo grumdynių su milicija, tik norėjo perduoti V. Landsbergiui keliuose lapuose surašytą laišką, kuriuo reikalavo atšaukti naujas kainas. Sušlapusius delegacijos narius priėmė R. Ozolas, K. Motieka, B. Nedzinskienė ir M. Misiukonis.

Netrukus pro parlamento langą į žmones kreipęsis V. Landsbergis pažadėjo peržiūrėti kainas ir kvietė tuos, kurie remia nepriklausomybę, ateiti prie rūmų apginti savo valdžią, kitaip greičiausiai turės svetimą10.

Įsiveržimo metu sužeisti penki Lietuvos VRM pareigūnai, du iš jų paguldyti į ligoninę11. Tarp gynusiųjų parlamentą ir lengvai sužeistų buvo specialios paskirties milicijos dalinių OMON vadas Boleslovas Makutinovičius, kuris po poros dienų nusprendė pereiti į Maskvos pusę, manydamas, kad Lietuva per silpna ir neatlaikys jėgos iš Rytų spaudimo12. 

Aukščiausiosios Tarybos vestibiulyje valytojos sėmė vandenį, plenarinių posėdžių salėje prasidėjo diskusijos dėl kainų pakėlimo. Deputatai suko uodegas pirštu rodydami į Vyriausybę. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Vyriausybės nariai bandė aiškinti, kodėl būtina kelti kainas, informavo, kad taip pasielgė ir estai, kainas pakėlę sausio 3 d., latviai, tai padarę sausio 5 d., bet nei deputatų, nei eilinių žmonių tai nesudomino. Rinkėjų įniršį dėl išaugusių kainų numalšinti galėjo tik lekiančios aukštų pareigūnų galvos. Buvo akivaizdu, kad vis labiau įžūlėjant sovietų kariškiams Lietuvai reikėjo bent vienos veikiančios ir visuomenės pasitikėjimą turinčios valdžios institucijos. Politinė logika diktavo įvairius sprendimus, svarstyti keli variantai, tarp jų – ir premjerės atstatydinimas. 

Prasidėjus plenariniam sausio 8 d. posėdžiui dienos toną uždavęs klausimas tapo svarbiausiu. V. Landsbergis deputatams pasiūlė svarstyti pasiūlymą atšaukti kainų pakėlimą13. Žodžio paprašęs A. Brazauskas informavo, kad premjerė „šiuo metu yra Maskvoje“14, siūlė nekeisti posėdžio darbotvarkės ir pirmiausia „svarstyti biudžeto reikalus“. Kainų pakėlimo klausimus vicepremjeras ragino svarstyti tik sulaukus premjerės. Tokia perspektyva deputatų netenkino. G. Vagnorius pasiūlė balsuoti už sprendimą „atšaukti ir sustabdyti nutarimus dėl kainų reformos“15. Jam antrino V. Landsbergis, raginęs „ne diskutuoti, o balsuoti už kainų pakėlimo nutarimų sustabdymą“16. Balsavimo motyvus besiveržiantį išsakyti V. Antanavičių nutildė V. Landsbergis17.

Pamatęs, kad parlamentas veikia pagal savo iš anksto numatytą planą, A. Brazauskas kolegoms pareiškė: „Jeigu parlamentas atšaukia mūsų nutarimą, mes išeiname iš Aukščiausiosios Tarybos!“18 Tada į ministrus kreipėsi V. Landsbergis kviesdamas „nedaryti obstrukcijos, kad ir kas jus ragintų ją daryti, ir likti kartu su mumis“19. Vicepremjeras bandė išeiti, bet pamatęs, kad eina vienas, grįžo atgal. Aukščiausioji Taryba, gelbėdama savo prestižą, atšaukė sprendimą dėl kainų kėlimo. A. Abišalos perskaitytai nutarimo formuluotei „laikinai sustabdyti“ V. Landsbergis paprieštaravo sakydamas: „Sustabdyti – tai savaime nėra panaikinimas, tai yra sustabdymas.“20 Priimta Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pozicija. Už nutarimą sustabdyti Vyriausybės nutarimus dėl maisto produktų mažmeninių kainų didinimo balsavo 100, prieš – 4, susilaikė – 421. 

Netrukus pirmininkavimą perėmė Aurimas Taurantas. Jis atkreipė dėmesį į „Konstitucijos netobulumą“ ir deputatų grupės vardu paprašė pakeisti Lietuvos laikinojo pagrindinio įstatymo 95 straipsnį, pagal kurį Vyriausybei atstatydinti vietoj dviejų trečdalių bendro deputatų skaičiaus balsų pakaktų daugiau kaip pusės. Kaip argumentas „už“ minėta viltis, kad tada „galbūt tas dialogas su Vyriausybe vyktų sėkmingiau“.22 Balsų pakako: už balsavo 108, prieš – 1, susilaikė 1523. Tapo aišku, kad dešinioji dauguma lengvai galės išversti K. Prunskienę iš premjerės posto. 

Pokalbis pas M. Gorbačiovą

Iš Lietuvos atvykusiųjų E. Bičkausko ir K. Prunskienės Maskvos oro uoste laukė juodas „Cadilac“. Naują oda kvepiantį automobilį 1990 m. rudenį Lietuvos Vyriausybės atstovybei padovanojo tautiečiai verslininkai iš JAV. Amerikietiškame svajonių automobilyje trūko vienintelio daikto – telefono, tad teko trumpam užsukti į atstovybę. Čia sužinota apie išdaužytus Aukščiausiosios Tarybos langus ir parlamentą puolusius jedinstvininkus. Riaušininkai tuo metu jau buvo nuraminti. 

M. Gorbačiovas žodžio netesėjo ir sutartu laiku nepriėmė. Kremliuje K. Prunskienė su E. Bičkausku pakviesti į kitą kabinetą, kur pralaukė pusantros valandos. Tuo metu TSRS prezidentas šnekučiavosi su LKP „ant TSKP platformos“ vadovais. Jie atsiuntė raštą prašydami nedelsiant Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą ir grąžinti TSRS Konstitucijos galiojimą24. 

Pagaliau 14 val. 30 min. K. Prunskienė su E. Bičkausku pakviesti į kabinetą25. Didžiuliame kabinete, kurio plotas prilygo keturiems Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kabinetams, M. Gorbačiovas sėdėjo vienas. Paprastai aplink jį sukiodavosi bent keli padėjėjai. Kabineto šeimininkas mostelėjo ranka ir pasiūlė prisėsti ant minkštasuolio prie kabineto durų. Elgėsi kaip katinas, pridaręs į miltus. Nei kavos, nei arbatos nesiūlė. Nedemonstravo sąmojo. Iš veido išėjęs TSRS prezidentas pokalbį pradėjo žodžiais: „Kazimiera Pranovna, kas ten pas jus, Lietuvoje, vyksta? Netvarka! Užimtas parlamentas!“26 

E. Bičkauskas paprieštaravo, sakydamas, kad tai – pasenusi informacija. M. Gorbačiovas pakilo ir nuėjęs į kitą kabineto galą kažkam paskambino. Nesigirdėjo, kam skambino ir ką kalbėjo. Geriausiai apie situaciją turėjo būti informuotas KGB vadas Vladimiras Kriučkovas. Sugrįžęs pas Lietuvos atstovus M. Gorbačiovas pareiškė: „Aš teisus.“ Lietuvos delegacija sunerimo. E. Bičkauskas išsigando, kad jiems buvojant Kremliuje situacija Vilniuje galėjo pasikeisti, tad ištarė: „Michailai Sergejevičiau, Jums leidus, susisieksiu su Vilniumi.“27

Iš TSRS prezidento priimamojo skubiai paskambino Lietuvos atstovybės Maskvoje sekretorei Natašai Boganovai. Ši patikino, kad Vilniuje – ramu. Grįžęs į TSRS prezidento kabinetą E. Bičkauskas ramiai ištarė: „Michailai Sergejevičiau, su dideliu pasitenkinimu pranešu, kad aš teisus, situacija nepasikeitė, o jūsų informacija yra neteisinga, beje, ne pirmą kartą.“28 

Daugelį politikų iki šiol domina, ką likę dviese kalbėjo M. Gorbačiovas su K. Prunskiene. Anot įvykių liudininko E. Bičkausko, kuris trumpam buvo išėjęs paskambinti, nei jų laikysena, nei kalbos tonas nebuvo pakitę. Rimtiems susitarimams laiko buvo mažoka29, nebent jie būtų buvę R. Reagano lygio aktoriai. Sugrįžus prie darbotvarkės, K. Prunskienė pabrėžė, kad svarbu taikiai, be smurto iš sovietinės kariuomenės paleisti Lietuvos jaunuolius30. M. Gorbačiovas patarė šiuo klausimu kreiptis į Gynybos ministeriją, kurios vadovas D. Jazovas buvo išvykęs. Kabineto šeimininkas lyg sugedusi plokštelė vis kartojo, kad Lietuva turi priimti jo planą surengti referendumą dėl TSRS vientisumo. Iš TSRS prezidento nepavyko gauti jokių saugumo garantijų31. Atsisveikinta šaltai. M. Gorbačiovas K. Prunskienei ištarė: „Važiuok atgal ir pasirūpink situacija, daryk tvarką, kad man nereikėtų jos daryti.“32 Lietuvos premjerė paatviravo, kad jai bebūnant Maskvoje, gali būti nušalinta nuo pareigų33.

Iš Kremliaus „Cadilac“ prasuko pro Lietuvos atstovybę, kad praneštų pilotams apie netrukus laukiančią kelionę į Vilnių. Skrendant namo K. Prunskienė apie atsistatydinimą E. Bičkauskui neužsiminė. Priešingai – planavo darbus, buvo nusiteikusi ryžtingai veikti įgyvendinant Vyriausybės programą34. 

Paskutinis premjerės skrydis

K. Prunskienę ir E. Bičkauską parskraidinęs vyriausybinis lėktuvas Vilniuje nusileido jau sutemus. Prie lėktuvo trapo juos pasitikęs premjerės patarėjas R. Stankevičius papasakojo, kas vyksta Aukščiausiojoje Taryboje: K. Prunskienė išvadinta išdavike, kuri išlėkė pas M. Gorbačiovą. Ypač žeidė dešiniųjų deputatų elgesys, nesuprato, kodėl ją laiko pasileidusia politike. Prie parlamento būriavosi premjerę keiksnoję jedinstvininkai ir A. Terlecko „megztosios beretės“ (taip vadintos pačių megztas beretes dažnai dėvinčios aktyvios ir aršios dešiniųjų gerbėjos). K. Prunskienė į tai reagavo skausmingai. 

E. Bičkauskas įtarė, kad iš minios galima bet ko sulaukti, tad pasiūlė į Aukščiausiąją Tarybą važiuoti ne įprastiniu premjerės kortežu, bet lipti į jo tarnybinę „Volgą“. K. Prunskienė neprieštaravo. Pakeliui į parlamentą ant galinės automobilio sėdynės buvo ankšta, čia glaudėsi E. Bičkauskas, K. Prunskienė ir jos brolis R. Stankevičius. Priekyje, greta vairuotojo, sėdėjo asmens sargybinis. Lietuvos radijas transliavo Z. Vaišvilos kalbą, kurioje jis įtikinėjo, kad premjerė pas M. Gorbačiovą išvyko savavališkai, su niekuo vizito nederinusi. Aukščiausiojoje Taryboje jau žinojo, kad iš Maskvos premjerė grįžo tuščiomis rankomis35.

K. Prunskienės laukė politinis ešafotas. Dešiniesiems iki gyvo kaulo įgriso savarankiška premjerė, kurios veiksmų ir logikos nenorėjo suprasti. E. Bičkausko tarnybinė „Volga“ įsuko į vidinį Aukščiausiosios Tarybos kiemą. Dar prieš dvi savaites K. Prunskienė atstovavo Lietuvai Australijoje, ten šventė Kalėdas ir Naujuosius metus, tautiečiai ją ant rankų nešiojo. O sausio 8-osios vakarą Vilniuje reikėjo gūžtis nuo šalčio ir į Aukščiausiąją Tarybą lyg naktiniam vagiui eiti pro užpakalines duris. Prie įėjimo į plenarinių posėdžių salę premjerę pasitiko vicepremjeras R. Ozolas.  Pasikalbėjo dviese. Maždaug po dvidešimt minučių eidama į salę tarpduryje sutiktam E. Bičkauskui ištarė: „Atsistatydinu.“ Jis nustebo, juk dar prieš gerą valandą laikėsi priešingos pozicijos.

Per plenarinio posėdžio pertrauką premjerė pakvietė ministrus į kairįjį viršutinės salės kamputį pasitarti, ką daryti36. Jau žinojo apie dieną pakeistą Konstituciją, kuri leido paprasta deputatų dauguma atstatydinti premjerę. Aritmetika bylojo, jei Vyriausybė pati nepasitrauks, bus atstatydinta. Ši žinia ministrams buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus37. A. Saudargui atrodė, kad ji arba nujautė, arba turėjo žinių apie artėjančius įvykius, panašiai manė ir A. Brazauskas38. Vieni ministrai tylėjo, kiti abejojo. 

K. Prunskienė pakluso garbės kodeksui. Vyriausybės vadove sutiko dirbti siekdama tarnauti Lietuvai, tad laikytis įsikibus į valdžios kėdę neatrodė garbinga. Dirbti nuolat įtarinėjamai jau buvo apkartęs, be to, buvo akivaizdu, kad Vyriausybė „kliūva ir deputatams, ir jedinstvininkams“39. Norėdamas mušti šunį, pagalį visada atrasti, kainų reforma tėra pretekstas. Jeigu Vyriausybė stebuklingu būdu išsaugojusi valdžią, būtų atsiradusi kita priežastis. Tai suprato ir dešiniajam sparnui atstovavęs V. Antanaitis40. K. Prunskienės raginimui trauktis pritarė vicepremjeras R. Ozolas ir energetikos ministras L. Ašmantas. Kitokia atomazga buvo galima tik tuo atveju, jei K. Prunskienė būtų gerokai anksčiau pradėjusi kalbėtis ir į savo pusę traukti deputatus, kurie ją laikė arogantiška41. Kai kuriems atrodė, kad net „Cezaris su Senatu elgėsi pagarbiau nei Prunskienė su parlamentu“42. Norint palenkti deputatus į savo pusę, reikėjo minti kelius į frakcijas ir ten aiškinti reformų svarbą. 

Apie Vyriausybės atsistatydinimą V. Landsbergiui pranešė Vyriausybės spaudos atstovas Č. Juršėnas43. Tai išgirdęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas šyptelėjo44. Jam atrodė, kad trauktis iš Vyriausybės vadovės posto ji mėgino „demonstratyviai, o aiškino priešiškai, su parlamentą kaltinančiu aplombu“45.

Savo kalboje, pasisveikinusi, apie savo ir Vyriausybės atsistatydinimą pranešė septyniais sakiniais. Ji pabrėžė, kad Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos požiūriai „konceptualiai išsiskiria“, pirmiausia dėl ūkio ekonominės reformos46. Priminta ir prieš pusmetį, formuojant derybų su TSRS politiką, išryškėjusi takoskyra. Likusią kalbos dalį skyrė informacijai apie pokalbius Maskvoje.

Padėka už darbą ekstremaliomis sąlygomis nenuskambėjo. Už Ministrės Pirmininkės ir visos Vyriausybės in corpore atsistatydinimą balsavo 72, prieš – 8, susilaikė 22 deputatai47. Ministrai pajuto, lyg nuo jų pečių akmuo nusirito. Jiems pavesta toliau eiti pareigas. 

Lietuvoje visiems buvo aišku, kad tokią Vyriausybės lemtį lėmė ne pakeltos kainos, o skirtingas Vyriausybės ir parlamento vadovų požiūris į Lietuvos ūkio reformą bei derybų su Maskva taktika: Aukščiausioji Taryba laikėsi griežtos, Vyriausybė – švelnesnės taktikos. Parlamento radikalai reikalavo „ryžtingų priemonių“, ūkio sanklodą keičiančių „šoko terapijos“ būdu, tuo tarpu Vyriausybės nuomone, naują ūkininkavimą reikėjo taikyti pamažu, kuo mažiau kenkiant žmonėms ir nepaliekant jų be valstybės pagalbos48. Šiai R. Ozolo minčiai antrino ir dešiniųjų interesams Vyriausybėje atstovavęs miškų ministras V. Antanaitis. Jeigu produktų kainos nebūtų padidintos, lengvai būtų atsiradęs kitas pretekstas49. 

Po balsavimo K. Prunskienė gavo Povilo Varanausko raštelį: „Gerbiama premjere, neliūdėkite. Antroji Vyriausybė grius su didesniu triukšmu, teneblėsta Jūsų šypsena.“50 Net ir dešiniesiems atstovavęs ministras V. Antanaitis neabejojo, kad K. Prunskienė posto neteko dėl to, kad nerado bendros kalbos su V. Landsbergiu ir nespėjo įgyvendinti reguliuojamos ekonomikos socialinės rinkos modelio51. 

K. Prunskienei skelbiant apie atsistatydinimą J. Oleko salėje nebuvo52. Drauge su Aukščiausiosios Tarybos deputatu V. Andriukaičiu buvo išvykęs vizito Suomijoje. Karelijoje domėjosi širdies kraujagyslių ligomis ir profilaktika. Po darbo dienos aludėje laukė vakarienės – bokalo alaus ir įdarytos karštos bulvės. Priėjęs suomis pareiškė: „Tu jau nebe ministras, gali nebegert.“ Taip sužinojo, kad liko be darbo. Nors premjerės pasitraukimas atrodė solidžiai, jeigu kas nors būtų paklausę jo nuomonės, būtų pataręs likti. Sveikatos ministro nuomone, atsistatydinimas buvo klaida. Netrukus J. Olekas paskambino V. Landsbergiui pasiteirauti, kas atsitiko, ar nereikia kuo skubiau sugrįžti. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas paguodė, kad reikalai sprendžiasi, tad nėra reikalo skubėti. Užbaigę vakarienę politikai išėjo ieškoti bilietų, palikę delegaciją tęsti vizito, išskubėjo į Vilnių. 

Ministrų komanda, iš parlamento sugrįžusi į Vyriausybės rūmus, pakėlė šampano taures už devynis darbo mėnesius53. K. Prunskienė atrodė sutrikusi, nesulaikė ašarų, verkė net pasikūkčiodama54. Sakė: „Aš kaip kaimo muzikantas. Vienas liepė groti, kitas – ne.“55 Vėliau išleistoje knygoje ji taip aiškino prasiveržusį jautrumą: „‚Apsiverkiau ne dėl to, kad netekau posto, ir ne dėl asmeninės skriaudos: aš pajutau pakibus virš Lietuvos didžiulę grėsmę, kurios jau nepajėgsime sulaikyti.“56 Vokietijoje studijavusi dukra Daivita apie mamos karjeros pabaigą sužinojo iš Vokietijos televizijos naujienų. Tai, kad Lietuva liko be Vyriausybės, pasauliui buvo žinia, kad šalis nesusitvarko su naujais iššūkiais. 

Šaltiniai ir nuorodos:

1. Kazimiera Prunskienė. Išsivadavimo kaina. Politikos užkulisiai, p. 72.

2. Marijonas Misiukonis. Lemtingi metai VRM istoriniuose įvykiuose, p. 294.

3. Marijonas Misiukonis. Iš Pirmoji Vyriausybė 1990–1991, p. 274.

4. Marijonas Misiukonis. Lemtingi metai VRM istoriniuose įvykiuose, p. 294.

5. Alfred Erich Senn. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje, p. 124.

6. Kazimiera Prunskienė. Užkulisiai, p. 64.

7. Marijonas Misiukonis. Iš Pirmoji Vyriausybė 1990–1991, p. 299.

8. Iš pokalbio su Audriumi Butkevičiumi, 2020 m. gegužės 29 d. 

9. Marijonas Misiukonis. Iš Pirmoji Vyriausybė 1990–1991, p. 300.

10. Vytautas Landsbergis. Lūžis prie Baltijos, p. 20.

11. Marijonas Misiukonis. Lemtingi metai VRM istoriniuose įvykiuose, p. 301.

12. Iš pokalbio su Audriumi Butkevičiumi, 2020 m. gegužės 29 d. 

13–17 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. T. 23, 1990–12–28–29; 1991–01–8–11, 79–89 posėdžiai, 1993, p. 209.

18. Vytauto Landsbergio pasakojimas. Iš Vaidotas Antanaitis. Gyvenimo liudijimai (1928–2008), p. 298.

19. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. T. 23, 1990–12–28–29; 1991–01–8–11, 79–89 posėdžiai, 1993, p. 212.

20. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. T. 23, 1990–12–28–29, 1991–01–8–11, 79–89 posėdžiai, 1993, p. 212.

21–23 Aukščiausiosios Tarybos 1991–01–08 nutarimas Nr. I-917 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų“. Prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.A87EC9CA70D0

24. TSRS prezidento M. Gorbačiovo atsiminimai. Iš Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988–1991, p. 32.

25. Kazimiera Prunskienė. Išsivadavimo kaina. Politikos užkulisiai, p. 72.

26. Iš pokalbio su Egidijumi Bičkausku, 2020 m. balandžio 1 d.  

27. Iš pokalbio su Egidijumi Bičkausku, 2020 m. balandžio 2 d.

28. Iš pokalbio su Egidijumi Bičkausku, 2020 m. balandžio 2 d.

29. Iš pokalbio su Egidijumi Bičkausku, 2020 m. balandžio 2 d.

30. Kazimiera Prunskienė. Išsivadavimo kaina. Politikos užkulisiai, p.72.

31. Kazimiera Prunskienė. Išsivadavimo kaina. Politikos užkulisiai, p. 169.

32. Alfred Erich Senn. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje, p. 124.

33. TSRS prezidento M. Gorbačiovo atsiminimai. Iš Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988–1991, p. 30.

34.

35. Vytautas Landsbergis. Lūžis prie Baltijos, p. 20.

36. Leonas Ašmantas. Laisvės skausmas, p. 101.

37. Iš pokalbio su Marijonu Misiukoniu, 2020 m. birželio 11 d.

38. Iš pokalbio su Algirdu Saudargu, 2020 m. birželio 17 d.

39. Leonas Ašmantas. Laisvės skausmas, p. 102. 

40. Vaidotas Antanaitis. Iš Pirmoji Vyriausybė 1990–1991, p. 44.

41. Iš pokalbio su Audriumi Butkevičiumi, 2020 m. gegužės 29 d.

42. Ten pat.           

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.