Tikrasis Lietuvos elitas: neįtikėtina S. Ladigienės, nužudyto Lietuvos generolo našlės, istorija

Stefanija Paliulytė-Ladigienė gimė 1901 m. sausio 23 d. Vabalninke (Biržų aps.) Tomo ir Natalijos Paliulių šeimoje. Mokėsi Vabalninko pradžios mokykloje, vėliau Biržų keturių klasių mokykloje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Paliulytė pasitraukė į Rusiją, kur mokėsi Petrogrado gimnazijoje. Persikėlusi į Tambovą, ten aukso medaliu baigė „Žiburio“ draugijos mergaičių gimnaziją.

1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo korespondente Prekybos ir pramonės banke Vilniuje, sekretoriavo kalbininkui Jonui Jablonskiui, šiam rengiant lietuvių kalbos gramatiką. Vėliau, persikėlusi į Kauną, dirbo sekretore Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir matavimo departamente, lankė lietuvių kalbos ir prancūzų kalbos kursus.

1920 m. rugsėjo 12 d. ištekėjo už Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Kazio Ladigos. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, redagavo pirmuosius žurnalo „Moteris“ numerius, moterų ateitininkių žurnalą „Naujoji vaidilutė“, dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje. Savo straipsniuose S. Ladigienė skelbė, kad moterys turi stengtis būti laisvos ir savarankiškos, sugebėti užsidirbti pragyvenimui, turėti savo nuomonę, kiek įmanoma daugiau lavintis.

1922–1923 m. S. Ladigienė stažavosi Šveicarijoje, Čekoslovakijoje. 1925 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete studijavo filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją, Marijampolės gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą ir kūno kultūrą. 1926 m. buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos III Seimą, priklausė Krikščionių demokratų frakcijai. Deja, 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs valstybės perversmas lėmė energingos visuomenininkės politinės karjeros pabaigą.

Generolui leitenantui K. Ladigai išėjus į atsargą, šeima apsigyveno Gulbinėnų dvare (Biržų aps., Krinčino vls.), kur K. Ladiga buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Čia S. Ladigienė toliau rašė straipsnius, rengė ir vedė kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose, organizavo vietos gyventojų meno saviveiklą, paruošė gimnazijai savo šešis vaikus.

1940 m. vasarą, prasidėjus sovietinei okupacijai, K. Ladiga buvo areštuotas ir 1941 m. gruodžio 19 d. sušaudytas SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Čkalovo (dabar – Orenburgas) srities vidaus reikalų valdybos kalėjime. S. Ladigienė su vaikais persikėlė gyventi į Vilnių, kur mokytojavo amatų mokykloje.

Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisydama rizikos, ji savo namuose slėpė iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veisaitę, taip išgelbėdama ją nuo mirties. S. Ladigienės namuose lankydavosi arkivyskupas Mečislovas Reinys, kunigas Alfonsas Lipniūnas, dirigentas ir kompozitorius Konradas Kaveckas, poetai Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša, iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžęs Balys Sruoga, yra apsilankiusi žvalgė Marcelė Kubiliūtė.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, S. Ladigienė pateko į sovietų saugumo akiratį, nes dalyvaudavo slaptuose ateitininkų susirinkimuose. Šiuose susirinkimuose taip pat lankydavosi liūdnai pagarsėjęs saugumo agentas bei provokatorius Juozas Albinas Markulis.

Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Vilniaus m. skyrius 1946 metų kovo 14 d. suėmė S. Ladigienę. Už priklausymą „kontrrevoliucinei“ Ateitininkų organizacijai, antisovietinę propagandą ir agitaciją MVD Karo tribunolo ji buvo nubausta 10 m. laisvės atėmimu, politinių teisių suvaržymu 5 m. ir turto konfiskacija.

Iki 1955 m. pabaigos kalėjo Pečioros ir Taišeto lageriuose, 1956–1957 m. – gyveno spec. ištrėmime Irkutsko srityje, drauge su 1948–1949 m. ištremtais sūnumis Algiu Marijonu ir Benediktu Pijumi.

Su S. Ladygiene drauge kalėjusių liudininkių tvirtinimu, daugeliui jaunesnių kalinių, tarp kurių buvo daug Lietuvos partizanų ryšininkių, ji padėjo ištverti sunkumus ir išgyventi, kartu su jomis meldėsi, šventė Šv. Kalėdas ir Velykas, organizuodavo Vasario 16-osios minėjimus.

1957 m. grįžusi į Lietuvą, Stefanija Ladigienė apsigyveno dukters Marijos ir jos vyro skulptoriaus Vlado Vildžiūno namuose, rūpinosi anūkais. Vildžiūnų šeimos namas Vilniuje, Jeruzalės rajone tapo menininkų ir inteligentų traukos centru. Čia lankydavosi seni S. Ladigienės bičiuliai, tarp jų – aktorė Teofilė Vaičiūnienė, iš lagerių grįžęs rašytojas Juozas Keliuotis, dailininkė Julija Šalkauskienė, atvykdavo Vytautas Landsbergis su žmona Gražina Ručyte-Landsbergiene.

Stefanija Ladigienė mirė 1967 m. rugsėjo 18 d., palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 22 d. įsaku, S. Ladigienė (po mirties) apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 1993 m. sausio 12 d. S. Ladigienei (po mirties) suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Parengė parodos kuratorius, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.