Tikrasis Lietuvos elitas: neįtikėtina S. Ladigienės, nužudyto Lietuvos generolo našlės, istorija

2021 m. sausio 23 d. minėsime Lietuvos visuomenės veikėjos, pedagogės, publicistės, Lietuvos Respublikos III Seimo narės Stefanijos Ladigienės 120-ąsias gimimo metines. Šiai sukakčiai pažymėti Lietuvos ypatingasis archyvas surengė virtualią parodą „Tegu dvasios nevaržo kūno varžtai“.

S.Ladigienės gyvenimo kelias – Lietuvos generolo žmona atsidūrė tremtyje su dviem sūnumis.<br> LYA nuotr.

Palulių namas, kuriame 1901 m. sausio 23 d. gimė Stefanija Paliulytė. Biržų apskritis, Vabalninkas. [1970 m.]Nuotrauka.Lino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Natalijos Paliulytės, Stefanijos Paliulytės-Ladigienės sesers, siuvykla-mokykla. Pirmoje eilėje iš kairės (klūpo): 1. Stefanija Paliulytė, 2. Irena Paliulytė. Antroje eilėje: prie siuvimo mašinos sėdi Kotryna Paliulytė, centre stovi Natalija Paliulytė. Trečioje eilėje iš kairės: 1. Tomas Paliulis, S. Paliulytės-Ladigienės tėvas, 2. Natalija Paliulienė, S. Paliulytės-Ladigienės motina. Biržų apskritis, Vabalninkas. [1905 m.]Nuotrauka. Lino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Stefanijos Paliulytės „Žiburio“ draugijos mergaičių gimnazijos Tambove (Rusija) baigimo atestatas. 1918 m. kovo 30 d. Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.Lietuvos centrinis valstybės archyvas.<br> LYA nuotr.

Kazio ir Stefanijos Ladigų vestuvės. Pirmoje eilėje iš kairės: 1. Aldona Gužytė, 2. Vytautas Gužys. Antroje eilėje iš kairės: 1. Irena Paliulytė, 2. Jurgis Gužys, 3. Eleonora Gužienė, 3. Stefanija Paliulytė-Ladigienė, 4. Kazys Ladiga, 5. kunigas Juozas Janilionis, 6. Severina Paliulytė. Trečioje eilėje iš kairės: 1. Juozas Lanskoronskis, 2. Magdalena Draugelytė, 3. Faustas Kirša, 4. Leokadija Januševičiūtė, 5. Kazys Binkis, 6. Vincė Jonuškaitė, 7. Stasys Pundzevičius. Kaunas. 1920 m. rugsėjo 12 d.NuotraukaLino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Ladigų šeima. Iš kairės: 1. Stefanija Ladigienė, 2. Algis Marijonas Ladiga, 3. Kazys Ladiga. Biržų apskritis, Vabalninkas. 1923 m.Nuotrauka.Lino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Stefanija Ladigienė ir generolas leitenantas Kazys Ladiga. 1927 m.Nuotrauka.Lino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Ladigų šeima prie savo namų. Iš kairės: 1. Linas Pranas Ladiga (ant arklio), 2. Stefanija Ladigienė su dukra Jone (Joana) Ladigaite ant rankų, 3. Irena Ladigaitė, 4. Marija Ladigaitė, 5. Kazys Ladiga, 5. Aloyzas Paliulis, S. Ladigienės brolis, 6. Benediktas Pijus Ladiga (ant arklio). Biržų apskritis, Krinčino valsčius, Gulbinėnai. 1931 m. Nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.<br> LYA nuotr.

Kazys Ladiga Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kalėjime Nr. 4 Panevėžyje. Ne anksčiau kaip 1940 m. rugpjūčio 12 d. Nuotrauka. Lietuvos ypatingasis archyvas<br> LYA nuotr.

SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKGB) Čkalovo (dabar ‒ Orenburgas) srities vidaus reikalų valdybos 1 spec. skyriaus pažyma apie mirties nuosprendžio įvykdymą Kaziui Ladigai. 1941 m. gruodžio 22 d. Originalas. Dokumentas rusų kalba.Lietuvos ypatingasis archyvas<br> LYA nuotr.

Marija Ladigaitė ir Irena Veisaitė (sėdi). 1947 m.Nuotrauka.Lino Ladigos asmeninis archyvas.Stefanija Ladigienė 1944 m. savo namuose priglaudė ir nuo nacių išgelbėjo Ireną Veisaitę.<br> LYA nuotr.

Sovietinio saugumo agentas ir provokatorius Juozas Albinas Markulis. 1946 m. Nuotrauka.<br> LYA nuotr.

Stefanija Ladigienė (trečioje eilėje pirma iš kairės) Taišeto lageryje. 1955 m. Nuotrauka. Lino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Stefanija Ladigienė (kairėje) su sūnumi Benediktu Pijumi Ladiga (dešinėje) tremtyje. Irkutsko sritis, Čeremchovo rajonas. [1955–1956 m.] Nuotrauka. Lino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Ladigų šeima tremtyje. Iš kairės: 1. Algis Marijonas Ladiga, 2. Benediktas Pijus Ladiga, 3. Stefanija Ladigienė. Irkutsko sritis, Čeremchovo rajonas. 1957 m. Nuotrauka. Lino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Stefanija Ladigienė su dukra ir svečiais. Iš kairės: 1. Vytautas Landsbergis, 2. Gražina Ručytė-Landsbergienė, 3. Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, 4. Stefanija Ladigienė. Vilnius. 1964 m. Vlado Vildžiūno nuotrauka. Lino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Stefanijos Ladigienės kapas. Vilniaus Saltoniškių kapinės. 2011 m. Nuotrauka. Lino Ladigos asmeninis archyvas.<br> LYA nuotr.

Daugiau nuotraukų (17)

LYA inf.

Jan 22, 2021, 9:55 AM, atnaujinta Jan 22, 2021, 2:38 PM

Stefanija Paliulytė-Ladigienė gimė 1901 m. sausio 23 d. Vabalninke (Biržų aps.) Tomo ir Natalijos Paliulių šeimoje. Mokėsi Vabalninko pradžios mokykloje, vėliau Biržų keturių klasių mokykloje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Paliulytė pasitraukė į Rusiją, kur mokėsi Petrogrado gimnazijoje. Persikėlusi į Tambovą, ten aukso medaliu baigė „Žiburio“ draugijos mergaičių gimnaziją.

1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo korespondente Prekybos ir pramonės banke Vilniuje, sekretoriavo kalbininkui Jonui Jablonskiui, šiam rengiant lietuvių kalbos gramatiką. Vėliau, persikėlusi į Kauną, dirbo sekretore Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir matavimo departamente, lankė lietuvių kalbos ir prancūzų kalbos kursus.

1920 m. rugsėjo 12 d. ištekėjo už Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Kazio Ladigos. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, redagavo pirmuosius žurnalo „Moteris“ numerius, moterų ateitininkių žurnalą „Naujoji vaidilutė“, dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje. Savo straipsniuose S. Ladigienė skelbė, kad moterys turi stengtis būti laisvos ir savarankiškos, sugebėti užsidirbti pragyvenimui, turėti savo nuomonę, kiek įmanoma daugiau lavintis.

1922–1923 m. S. Ladigienė stažavosi Šveicarijoje, Čekoslovakijoje. 1925 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete studijavo filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją, Marijampolės gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą ir kūno kultūrą. 1926 m. buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos III Seimą, priklausė Krikščionių demokratų frakcijai. Deja, 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs valstybės perversmas lėmė energingos visuomenininkės politinės karjeros pabaigą.

Generolui leitenantui K. Ladigai išėjus į atsargą, šeima apsigyveno Gulbinėnų dvare (Biržų aps., Krinčino vls.), kur K. Ladiga buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Čia S. Ladigienė toliau rašė straipsnius, rengė ir vedė kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose, organizavo vietos gyventojų meno saviveiklą, paruošė gimnazijai savo šešis vaikus.

1940 m. vasarą, prasidėjus sovietinei okupacijai, K. Ladiga buvo areštuotas ir 1941 m. gruodžio 19 d. sušaudytas SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Čkalovo (dabar – Orenburgas) srities vidaus reikalų valdybos kalėjime. S. Ladigienė su vaikais persikėlė gyventi į Vilnių, kur mokytojavo amatų mokykloje.

Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisydama rizikos, ji savo namuose slėpė iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veisaitę, taip išgelbėdama ją nuo mirties. S. Ladigienės namuose lankydavosi arkivyskupas Mečislovas Reinys, kunigas Alfonsas Lipniūnas, dirigentas ir kompozitorius Konradas Kaveckas, poetai Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša, iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžęs Balys Sruoga, yra apsilankiusi žvalgė Marcelė Kubiliūtė.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, S. Ladigienė pateko į sovietų saugumo akiratį, nes dalyvaudavo slaptuose ateitininkų susirinkimuose. Šiuose susirinkimuose taip pat lankydavosi liūdnai pagarsėjęs saugumo agentas bei provokatorius Juozas Albinas Markulis.

Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Vilniaus m. skyrius 1946 metų kovo 14 d. suėmė S. Ladigienę. Už priklausymą „kontrrevoliucinei“ Ateitininkų organizacijai, antisovietinę propagandą ir agitaciją MVD Karo tribunolo ji buvo nubausta 10 m. laisvės atėmimu, politinių teisių suvaržymu 5 m. ir turto konfiskacija.

Iki 1955 m. pabaigos kalėjo Pečioros ir Taišeto lageriuose, 1956–1957 m. – gyveno spec. ištrėmime Irkutsko srityje, drauge su 1948–1949 m. ištremtais sūnumis Algiu Marijonu ir Benediktu Pijumi.

Su S. Ladygiene drauge kalėjusių liudininkių tvirtinimu, daugeliui jaunesnių kalinių, tarp kurių buvo daug Lietuvos partizanų ryšininkių, ji padėjo ištverti sunkumus ir išgyventi, kartu su jomis meldėsi, šventė Šv. Kalėdas ir Velykas, organizuodavo Vasario 16-osios minėjimus.

1957 m. grįžusi į Lietuvą, Stefanija Ladigienė apsigyveno dukters Marijos ir jos vyro skulptoriaus Vlado Vildžiūno namuose, rūpinosi anūkais. Vildžiūnų šeimos namas Vilniuje, Jeruzalės rajone tapo menininkų ir inteligentų traukos centru. Čia lankydavosi seni S. Ladigienės bičiuliai, tarp jų – aktorė Teofilė Vaičiūnienė, iš lagerių grįžęs rašytojas Juozas Keliuotis, dailininkė Julija Šalkauskienė, atvykdavo Vytautas Landsbergis su žmona Gražina Ručyte-Landsbergiene.

Stefanija Ladigienė mirė 1967 m. rugsėjo 18 d., palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 22 d. įsaku, S. Ladigienė (po mirties) apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 1993 m. sausio 12 d. S. Ladigienei (po mirties) suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Su visa šios iškilios moters jubiliejui skirta paroda, kurioje ypač gausu fotografijų ir istorinių dokumentų, galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje https://www.archyvai.lt/lt/lya/tegu-dvasios-nevarzo-jt6q.html arba paskyroje Facebook socialiniame tinkle https://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas/.

Parengė parodos kuratorius, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.

Patogiausias būdas SUŽINOTI DAUGIAU – sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!