Ši knyga – tai ilgus dešimtmečius Sovietų Sąjungoje ir dabartinėje Rusijoje puoselėto „Didžiojo Tėvynės karo“ mito nuvainikavimas. Mito, tapusio valstybinės ideologijos ir nacionalinės idėjos dalimi, vidinės ir išorinės propagandos ginklu.
Pergalė vadinamajame „Didžiajame Tėvynės kare“ – bene vienintelis praėjusio amžiaus istorinis įvykis, kuriuo didžiuojasi ir apie kurį teigiamai atsiliepia dauguma Rusijos piliečių. Daugelis iki šiol šventai įsitikinę, kad kuo taikiausiai nusiteikusi Sovietų Sąjunga buvo klastingai užpulta hitlerinės Vokietijos, beveik viena kariavo prieš nacius ir jų satelitus, bet galiausiai niekieno nepadedama išplėšė šlovingą pergalę, „sutriuškinusi rudąjį žvėrį jo paties urve“.
Nuolat tvirtinama, kad per visus karo metus raudonarmiečių žuvo ne ką daugiau nei vokiečių, o visi svarbūs laimėjimai pasiekti ne dėl pranašumo gyvąja jėga ir technika, o dėl išimtinai Stalino ir jo maršalų tariamo genialumo. Sąmoningai menkinamas lendlizas, atvirai ignoruojamas neįkainojamas Vakarų sąjungininkų indėlis į bendrą pergalę, be kurio totalitarinis sovietų režimas neabejotinai būtų pralaimėjęs Hitleriui.
Tikroji istorija visiškai kitokia, nei pasakojama sovietinėje ir rusiškoje mitologijoje. Remdamasis faktais, liudininkų prisiminimais ir sausa statistika B. Sokolovas įrodė, kad didžioji dalis dar nuo sovietmečio skiepytų „tiesų“ apie „Didįjį Tėvynės karą“ – smarkiai iškraipyti faktai arba visiškas pramanas.
Stalino valdoma Sovietų Sąjunga planavo didelį karą Europoje, nors moderniai kariauti nebuvo tinkamai pasirengusi. Įsiveržus vokiečiams, netikėtai paaiškėjo, kad eilinis raudonarmietis parengtas kur kas prasčiau už Vermachto karį, o sovietų karininkas – už vokiečių karininką.
Nemokėjimas, nesugebėjimas, profesionalumo stoka Raudonajai armijai atsirūgo didžiulėmis gyvosios jėgos ir technikos netektimis. Kai kuriuose fronto ruožuose kur kas mažesnės Vermachto pajėgos nesunkiai triuškino „raudonuosius“ korpusus ir divizijas, kai kur vienam žuvusiam vokiečiui tekdavo dvidešimt – ir daugiau – žuvusių raudonarmiečių.
Sovietai sugebėdavo pasiekti pergalių tik tada, kai pranašumas būdavo milžiniškas. Kremliaus šeimininkas nemokėjo kariauti neužversdamas priešo savo karių lavonais.
Tad kodėl Stalinas atsidūrė nugalėtojų gretose, o Vokietija buvo pasmerkta pralaimėti? Visus atsakymus rasite šioje knygoje. Nemažai dėmesio skiriama ir nebūtiems „žygdarbiams“, tokiems kaip 28 panfiloviečių žygdarbis ar Aleksandro Matrosovo žūtis.
Pateikiame šios knygos ištrauką.
* * *
Civilių gyvenimas vokiečių neokupuotoje SSRS dalyje buvo tokia pat kova dėl išlikimo, kaip ir okupuotose teritorijose. Ypač sunkiai ėjosi tiems, kurie buvo evakuoti iš priešo užimtos teritorijos, negavo „darbo kortelės“ ir buvo įrašyti kaip išlaikytiniai. Jie dažniausiai neturėjo galinčių padėti giminaičių, nuosavų butų ir namų gyventi, daržų, kur galėtų auginti daržoves, kad nemirtų iš bado.
Todėl mirtingumas tarp evakuotųjų buvo ypač didelis. Iki šiol neįmanoma nustatyti, kaimiečių ar miestiečių mirtingumas buvo didesnis, nes patikimos statistikos nėra. Miestiečiai maisto produktų gaudavo su kortelėmis, bet turėjo po 12 valandų faktiškai be laisvadienių plušėti gamyklose ir fabrikuose, taigi laiko likdavo tik pavalgyti ir pamiegoti. Kaimo gyventojai kortelių negaudavo, bet turėjo daržus, sunkiau dirbdavo tik per sėją ir derliaus nuėmimą.
Ypač sunku buvo vokiečių blokuoto Leningrado gyventojams. Čia būta ir didžiausio nužmogėjimo (pavyzdžiui, kanibalizmo), ir didžiausio dvasinio pakylėjimo atvejų (mirštančios iš bado motinos atiduodavo paskutinius trupinius vaikams, sūnūs ir dukterys savo skurdžiu daviniu dalijosi su senais tėvais, kuriems dėl išlaikytinių statuso rūsčiausią 1941–1942 m žiemą buvo skiriama tik po 125 blokadinius gramus).
O mieste likęs Andrejus Ždanovas bei kiti partinės nomenklatūros atstovai nesirengė riboti savo poreikių. Jie maitinosi puikiai, kaip ir taikos metais. Beje, blokados sąlygomis visiškai pakenčiamai gyveno ne tik aukšti partijos bonzos, bet ir vidutinės, net žemiausios grandies nomenklatūra.
1941 m. gruodžio 9 d., kai miestą kaustė pati šalčiausia blokadinė žiema, štai ką savo dienoraštyje rašė miesto komiteto Kadrų skyriaus instruktorius Nikolajus Rybkovskis: „Maisto ypatingo trūkumo nejaučiu. Ryte pusryčiai – makaronai arba košė su sviestu ir du puodeliai saldžios arbatos. Pietų pirmasis patiekalas – rūgštynių arba kitokia sriuba, antrasis – mėsa kiekvieną dieną. Vakar, pavyzdžiui, valgiau rūgštynių sriubą su grietine, kotletą su vermišeliais, o šiandien – vermišelių sriubą, kiaulieną su virtais kopūstais. Smolnio valgykloje pietūs kur kas geresni nei valgyklose, kuriose man teko valgyti nieko neveikimo ir laukimo laikotarpiu.“
Matyt, badu mirštančiųjų aimanos Smolnio gyventojų nepasiekdavo. O juk tas pats Rybkovskis, jei pasidalintų su kitais savo pusryčiais, pietumis ir vakarienėmis, nuo mirties galėtų išgelbėti bent kokius penkis asmenis.
Vienintelė reali politinių neramumų grėsmė neokupuotose teritorijose kilo 1941 m. spalio viduryje, kai sovietų kariuomenė buvo sumušta Maskvos prieigose. Vadovaujančiųjų darbuotojų „evakavimas“ vyko baisiausiai skubant. Greičiau už visus spruko VKP(b) CK aparatas, raginęs liaudį kovoti iki galo, o užnugaryje pasiaukojamai dirbti remiantis lozungu „Viskas frontui, viskas pergalei!“.
Senojoje aikštėje stūksančio CK pastato koridoriuose buvo išmėtyta priešgaisrinė įranga ir dujokaukės, kabinetuose voliojosi slapti blankai, direktyvos, telegramos. Per sąmyšį palikta šimtai rašomųjų mašinėlių, 178 poros veltinių, kailiniai, 22 maišai su avalyne, kelios tonos mėsos, bulvių, kelios statinės silkių ir t. t.
Maskvos gamyklos „Točizmeritel“ kieme atlyginimų mokėjimo laukianti darbininkų minia išvydo sunkvežimius, iki viršaus prikrautus aviacijos pramonės liaudies komisariato tarnautojų daiktų. Pasipiktinę darbininkai pradėjo mėtyti daiktus arba savintis „vietoj atlyginimo“. Gamyklos direktorius tik per plauką nebuvo nulinčiuotas. O Mikojano vardu pavadinto mėsos fabriko darbuotojai iš sandėlio pasisavino 5 tonas dešrų. Sokolnikų rajone esančio avalynės fabriko „Burevestnik“ darbuotojai išplėšė gatavos produkcijos sandėlius, nes negavo atlyginimų.
Valdžios paliktoje Maskvoje prasidėjo parduotuvių ir sandėlių pogromai. Mieste siautėjo marodierių gaujos. Žurnalistas Nikolajus Verbickis dienoraštyje rašė: „Taip, spalio 16 d. taps gėdingiausia data Maskvos istorijoje. Bailumo, sąmyšio ir išdavystės data. Žmonės, pirmieji trimitavę apie didvyriškumą, nepalenkiamumą, pareigą, garbę, jau paspruko. Išniekintas Entuziastų plentas, kuriuo tomis dienomis į Rytus dundėjo vakarykščių „entuziastų“ automobiliai, prikrauti poliruotų lovų, odinių lagaminų, kilimų, skrynelių, riebių viso šio šlamšto savininkų kūnų.“ Iš darbininkų tarpo sklido antisovietiniai ir antikomunistiniai lozungai.
Neramumai, plėšimai, partinės-ūkinės Maskvos nomenklatūros išvykimas (tik šioji turėjo autotransportą), daugelio maskviečių traukimasis pėsčiomis ir dviračiais. Kartais viršininkų automobiliai buvo sustabdomi, išplėšiami ir nustumiami į griovį. Neramumų kilo taip pat Pamaskvyje ir su Maskva besiribojančiose srityse – Ivanovo, Jaroslavlio, kitose.
Bet vokiečiai Maskvos neužėmė, tad nuo spalio 18 d. valdžia pamažu atkūrė kontrolę mieste. Nenuostabu. Juk visi neramumai kilo stichiškai, nebuvo jokio organizacinio centro. Kai valdžia suprato, kad vokiečiams užimti Maskvos artimiausiomis dienomis nepavyks, ir kiek atsigavo, neramumai buvo numalšinti pasitelkus milicijos ir NKVD pajėgas.
Spalio 19 d. remiantis valstybinės gynybos komiteto (VGK) potvarkiu, Maskvoje paskelbta apgulties padėtis. Nuo šiol leista šaudyti (nuteistus arba be jokio teismo) plėšikus bei kitus visuomenės rimties pažeidėjus, taip pat asmenis, užsiimančius antisovietine agitacija bei šnipinėjimu. Vien nuo spalio 15 iki 28 d. suimta 760 dezertyrų ir 933 „antisovietiniai elementai“. Spalio 30 d. Maskvoje įvestas „sausasis įstatymas“.
1941 m. birželio 26 d. išleistas SSRS Aukščiausiosios Tarybos nurodymas „Dėl darbininkų ir tarnautojų darbo laiko režimo karo laikotarpiu“ gamyklų direktoriams leido pratęsti darbo dieną net trimis valandomis. Viršvalandžiai tapo privalomi visiems darbininkams iki karo pabaigos. 1941 m. gruodžio 26 d. valstybė „nudžiugino“ darbininkus nauju potvarkiu „Dėl karo pramonės darbininkų ir tarnautojų atsakomybės už savavališką darbo vietos palikimą“. Nuo šiol darbininkas, savavališkai išėjęs iš gamyklos, prie kurios buvo tarsi „pririštas“, būdavo paskelbiamas „darbo dezertyru“ ir represuojamas.
15-metis profesinės mokyklos mokinys būsimasis frezuotojas Anatolijus Korovinas 1941 m. lapkritį buvo nukreiptas į Stalino vardo mašinų gamyklą Gorkyje. Jis prisiminė: „Netrukus išėjo nurodymas – priešlaikinis siuntimas į gamyklą. 1941 m. lapkričio 26 d. kartu su šešiais bičiuliais buvau paskirtas į Stalino vardo artilerijos gamyklą, į mechanikos cechą Nr. 18. Pirmosios mano staklės – Nr. 67 „Dzeržinec“. Iš tiesų tai buvo vokiečių gamybos staklės „Franz Werner“.
Kadangi ūgio buvau nedidelio, man surentė specialų klojinį. Pirmoji darbo diena truko 12 valandų. Man iškart buvo paaiškinta, kad vėluoti į darbą kategoriškai draudžiama. Už 20 minučių pavėlavimą prarasiu 25 proc. uždarbio. Taip ir plušau po 12 val. iki pat karo pabaigos! Jokių laisvadienių ar švenčių dienų. Per visą karą gavau tik du laisvadienius. Du laisvadieniai per pusketvirtų metų! Kartą per mėnesį pamainos susikeisdavo vietomis. Tada tekdavo dirbti nuo 13.00 iki 7.30 val. ryto. Tai yra 18 val.“
Kadangi daugeliui į darbo vietą ir iš jos tekdavo kulniuoti pėsčiomis (ne visiems pavykdavo įsisprausti į sausakimšą tramvajų ar įšokti į sunkvežimį), darbininkai tik spėdavo grįžti į savo bendrabutį, kiek numigti, o ryte vėl laukė kelionė į darbą. Anatolijus Korovinas liudija, kad rūsčią 1942-ųjų žiemą, spiginant 40 laipsnių šalčiui, „darbininkai negrįždavo namo, eidavo į šiltesnius cechus ir ten miegodavo.
Bet čia tykojo pavojai. Vienas darbininkas įsirangė į metalo kaušą, o ryte sudegė lydymo krosnyje. Siaubingas atvejis! Mes, dirbantieji ceche Nr. 18, į šiltus cechus nevaikščiojome. Miegojome prie radiatoriaus buhalterijoje“.
Vidutinis atlyginimas karo pramonės gamykloje siekė 80 rublių per mėnesį. Karo pabaigoje jis išaugo iki 100 rublių, bet atlyginimo augimas nespėjo paskui didėjančią infliaciją. Turguje duonos kepalas kainavo 400 rublių. Įmonės išlaikydavo darbuotojus maisto kortelėmis. Su tomis kortelėmis galima buvo už simbolinę kainą įsigyti 800 g duonos per dieną, kiek mėsos, žuvies, kitų produktų. Šaukiamojo amžiaus darbo drausmės pažeidėjams grėsė išsiuntimas į frontą. O ten galimybių išgyventi buvo kur kas mažiau nei triūsiant užnugaryje.
Maisto kortelės bei talonai buvo nuolat klastojami. Laimė, juos padirbti buvo kur kas lengviau nei pinigus. Valstybės gynimo tarybos Leningrado aprūpinimo maistu įgaliotinis D. Pavlovas prisiminė: „Papildomą maisto kortelę turintis žmogus įgydavo pranašumą prieš kitus. Todėl egoistai bei įvairūs nedorėliai visais įmanomais būdais siekė įsigyti dvi, o jei atsiranda galimybių, – dar daugiau kortelių. Jie neteisėtai gaudavo įvairiausių papildomų maisto talonų...“
Tokia pat padėtis su maisto kortelėmis buvo ne tik Leningrade, bet ir visoje šalyje. Norėdami prasimaitinti, miestiečiai mažuose sklypeliuose ar už simbolinę kainą išsinuomotuose priemiesčių kampeliuose augino bulvių bei kitų daržovių. Ypač sunku buvo išlaikytiniams, kurie pagal korteles tegaudavo 400 g duonos per dieną. Kritinėmis 1941–1942 m. rudens ir žiemos dienomis normos sumažėdavo iki 125 g.
Kaimo vietovėse padėtis buvo kiek geresnė nei miestuose. Tik per sėją kolūkiečio darbo diena prasidėdavo ketvirtą valandą ryto ir baigdavosi vėlai vakare. O dar reikėjo užsodinti savo daržą. Beveik visi šaukiamojo amžiaus vyrai, technika, didelė dalis arklių keliavo į veikiančiąją kariuomenę. Beveik visus darbus tekdavo dirbti rankomis. Atsisakymas plušėti kolūkio laukuose reiškė kelerius metus lagerio.
VKP(b) CK įgaliotinis Gorkio srityje V. Pedjevas 1944 m. gegužės 31 d. CK sekretoriui G. Malenkovui rašė: „Žinoma daug atvejų, kai penki šeši kolūkiečiai įsikinko į plūgą ir aria savo sklypelius. Vietos partijos ir sovietų organizacijos taikstosi su šiuo politiškai žalingu reiškiniu, jo neužkardo, nemobilizuoja kolūkiečių kastuvais kasti savo sklypelius, nesiūlo arimui naudoti galvijų.“
Prieš karą valstietis dirbti kolūkio laukuose privalėjo mažiausiai 60 dienų per metus. Faktiškai neatlygintinai. Tai dar buvo pakenčiama. Tačiau 1942 m. balandžio 13 d. vyriausybė išleido nutarimą „Dėl darbo dienų kolūkiečiams didinimo“. Dabar kiekvienas vyresnis nei 16-kos metų kolūkietis turėjo atidirbti 100 dienų, o paaugliai – 50. Medvilnės rajonuose darbo dienų minimumas šoktelėjo iki 150. Už neįvykdytas normas grėsė pataisos, tai yra papildoma darbo prievolė. Be to, valstiečiams taikytos papildomos darbo prievolės žiemą. Pavyzdžiui, kasti apkasus, įrenginėti gynybinius įtvirtinimus, ruošti malkas.
Ypač sudėtinga buvo evakuotųjų padėtis. Pavyzdžiui, 1942 m. pabaigoje Saratovo srities Bezymianskio rajono „Spalio 12-ųjų metinių“ kolūkyje gyvenanti evakuotųjų iš Vorošilovgrado srities šeima, kurios trys sūnūs kovėsi fronte, už metus darbo kolūkyje gavo tik 36 kg duonos. Savo žemės sklypo šeima neturėjo. Moteris ir jos šeimos nariai sutino iš bado. Srities NKVD valdybos pranešime teigiama, kad badavo ir kolūkietės Semionovos šeima, taip pat atvykusi iš Vorošilovgrado srities. O ir vietos valstiečiai taip išsekę, kad dažnai negali dirbti. 1942–1943 m. žiemą Saratovo srityje užfiksuota žmogėdrystės atvejų.
Analogiškus faktus pateikia D.Volkogonovas: „Tadžikijos SSR vidaus reikalų liaudies komisaras Charčenka pranešinėjo: „Leninabado srityje užfiksuota 20 nuo išsekimo mirusių žmonių, dar 500 žmonių sutinę iš bado. Stalinabado srityje – Ramito, Pachtabado, Obi-Garmo, kituose rajonuose – nuo išsekimo mirė daugiau nei 70 žmonių. Yra išsekusių ir sutinusių. Panašių atvejų fiksuojama Kurgan Tiubinsko, Kuliabo, Garmo srityse. Šiuose rajonuose pagalba vietoje menka... Čitos srityje užfiksuotas „kritusių gyvūnų, medžių žievės valgymas“. Pranešta apie baisų faktą, kad viena valstietė kartu su sūnumis nužudė mažą dukterį ir suvalgė... Štai dar vienas atvejis...“
Bet daugiau žmogėdrystės atvejų užfiksuota blokadiniame Leningrade 1941–1942 m. žiemą. 1941 m. gruodį už žmogienos valgymą suimti 26 žmonės, 1942 m. sausį – 366, per vasario pirmąją pusę – beveik 500 asmenų. Tiesa, daugelis iš jų buvo ne žmogžudžiai, o lavonų valgytojai. Veikė ir pavieniai asmenys, ir gaujos, prekiaujančios žmogiena turguose. Rusijos bei kitų sąjunginių respublikų baudžiamuosiuose kodeksuose bausmė už kanibalizmą nebuvo numatyta, todėl žmogėdroms taikytas banditizmą apibrėžiantis 59:3 straipsnis, ir paprastai jie būdavo nuteisiami sušaudyti.
Iš viso dėl žmogėdrystės Leningrade sulaikyti 332 vyrai ir 564 moterys. Iš jų buvo 11 partijos narių, 4 komjaunuoliai. Tarp žmogėdrų vyravo darbininkai ir darbininkės.
Net iki 50 proc. nuimamo kolūkių derliaus išvogdavo vadovaujantieji asmenys, eiliniai kolūkiečiai ir kolūkiuose dirbantys evakuotieji iš kitų SSRS sričių. Kolūkiečiams, ypač savo žemės sklypelių neturintiems evakuotiems asmenims, vagystė dažnai buvo vienintelis būdas išgyventi, nes už darbą gautas maisto davinys buvo pernelyg mažas. O nomenklatūrai, netgi rajoninio lygios, kuriai badas negrėsė, maisto medžiagų grobstymas tapo vienu iš būdų pagerinti savo gyvenimą.
Gorkio srities komiteto VKP(b) pirmasis sekretorius M. Rodionovas, kalbėdamas apskrities komiteto XVII plenume, pareiškė: „Derėtų patrumpinti rankas tiems rajono darbuotojams, kurie be jokios teisės gviešiasi kolūkio gero... Daugelis lenda į kolūkius. Matydami, kad grobsto rajono darbuotojai, pradeda grobti kolūkių pirmininkai, matydami grobiančius kolūkių pirmininkus, grobia sandėlininkai ir t. t. Rajono komitetų sekretoriai ir rajono vykdomųjų komitetų pirmininkai privalo patys imtis saugoti kolūkių turtą. Ir pirmiausia pavyzdį turi rodyti komunistai.“ Tačiau gaudė ir keleriais metais lagerio baudė eilinius kolūkiečius, o ne partijos valdinininkus.
1943 m. lapkritį, Liuftvafei masiškai atakuojant Pavolgio miestus, sutriko grūdų tiekimas išvaduotoms teritorijoms. Be to, tų metų derlius buvo labai prastas, tad teko mažinti pagal korteles išduodamos duonos normas. 1-osios kategorijos darbininkams, inžinieriams bei technikams norma sumažėjo nuo 800 iki 600 g per dieną. Tai sukėlė masinius gyventojų protestus. Gorkio srities NKVD valdyba pranešinėjo apie 1943-iųjų pabaigos gyventojų nuotaikas: „Akivaizdu, kad viskas išvogta. Dabar skriaudžiant darbo žmones reikia kaupti atsargas. Taigi, prisikariavome“; „Draugas Stalinas sakė, kad karas greitai baigsis, tai kodėl vis mažinamos normos? Vadinasi, karas truks ilgai. Žmonės ir taip badauja, o čia dar duoną atima, daug žmonių tins ir mirs“; „Mes uždirbame tiek, kiek Hitleris duoda okupuotose teritorijose.“
Kitaip nei okupuotose teritorijose, kur vokiečių valdžia ne tik neribojo, bet dažnai netgi skatino miestiečių migraciją į kaimo vietoves (tai padėdavo pastariesiems išgyventi), neokupuotose teritorijose tokia migracija dėl kortelių sistemos ir darbuotojų „pririšimo“ prie gamyklų buvo minimali. Taigi, „darbinis dezertyravimas“ paprastai vyko tame pačiame mieste.
Griežti reikalavimai tapo jų nevykdymu. Tas pats Korovinas prisiminė: „Detalių gamybos normatyvai buvo dirbtinai padidinti. Tam, ką galima buvo pagaminti per dvi minutes, pagal normatyvus buvo skiriama penkios–dešimt minučių. Tereikėjo kiek pasispausti, ir darbininkas įvykdydavo normą 50–70 proc.“ Tai leisdavo per 12 valandų darbo dieną valandą kitą pailsėti ir pamiegoti. Bet dėl tokių katorgiškų darbo sąlygų, normalaus poilsio stokos ir skurdaus maisto davinio mažėjo darbingumas, daugėjo brokuotos produkcijos.
Neištvėrę sunkių sąlygų žmonės masiškai bėgo iš rūstaus režimo gamyklų ir stengėsi įsidarbinti kitose įmonėse, kurių vadovybė pro pirštus žvelgė į tokius „dezertyrus“. Juk darbo jėgos nuolatos trūko. Kai kuriems pavykdavo įsitaisyti milicijoje ar kariuomenės užnugario tarnybose. O kai kas net mėgino pabėgti į frontą, nes menkai įsivaizdavo tragišką dažno raudonarmiečio lemtį. Dezertyravus slapstytis buvo beprasmiška. Toks elgesys tolygus mirčiai iš bado. 1941–1945 m. dėl „darbinio dezertyravimo“ atsakomybėn patraukti iš viso 12 865 706 asmenys, daugiau nei 70 proc. teisti už akių. Ir tik 1944 m. birželio 29 d. „darbo dezertyrus“ liautasi teisti jiems nedalyvaujant.
Iš tiesų daugelis „dezertyrų“ buvo mobilizuoti į Raudonąją armiją neinformuojant jų gamyklų viršininkų, todėl oficialiai buvo ieškomi. O visi kiti pagauti „dezertyrai“ paprastai plušėdavo kitose gamyklose ir fabrikuose. NKVD galėjo pagauti „dezertyrą“ tik sekdama karštais pėdsakais, bet jei tai nepavykdavo, paieškos būdavo nutraukiamos.
1944 m. gruodžio 30 d. SSRS Aukščiausiajai Tarybai teko išleisti nurodymą „Dėl amnestijos suteikimo asmenims, savavališkai palikusiems karinės pramonės gamyklas ir savanoriškai grįžusiems į šias gamyklas“. Dabar „dezertyrui“ pakako grįžti į gamyklą ir jis buvo atleidžiamas nuo atsakomybės už „dezertyravimą“.
Neokupuotose teritorijose proletarišką entuziazmą, įkūnytą šūkyje „Viskas frontui – viskas pergalei!“, iš esmės tekdavo palaikyti represijomis. O vagystės ir „darbinis dezertyravimas“ virto tokiais masiniais reiškiniais, su kuriais valdžia negebėjo susidoroti iki pat karo pabaigos. 1942 m. nusikalstamumas Sovietų Sąjungoje padidėjo 22 proc., 1943 m. – 21 proc., 1944 m. – 8,6 proc. Tik 1945-ųjų pirmąjį pusmetį nusikaltimų skaičius sumažėjo 10 proc. 1941 m. antrojoje pusėje tik neokupuotose teritorijose buvo užregistruota 3 317 žmogžudysčių, o 1944 m. – jau 8369. Užpuolimų siekiant apiplėšti padaugėjo nuo 7499 iki 20 124, vagysčių skaičius – nuo 252 588 iki 444 906, gyvulių vagysčių – nuo 8414 iki 36 285.
Sunkius nusikaltimus dažniausiai įvykdydavo karo sumaištimi pasinaudoję dezertyrai ir kriminaliniai nusikaltėliai. O vagystės paprastai tebuvo priemonė varganiems piliečiams išgyventi. Tarp nusikaltėlių buvo nemažai paauglių. Daugelis jų buvo našlaičiai, dirbančių motinų neprižiūrimi vaikai, kurių tėvai kovėsi fronte.
Per visus karo metus pagal „dezertyravimo“ straipsnį nuteista 373,3 tūkst. žmonių, 212,4 tūkst. dezertyrų taip ir nebuvo surasti.[565] Neatmestina, kad daugelis iš jų pakartotinai buvo pašaukti į Raudonąją armiją ar sugebėjo legalizuotis kaip gynybos pramonės įmonių darbuotojai.
