Siaubingiausios pandemijos protrūkis: trūko karstų, tad lavonai kaupėsi didžiulėse krūvose

Leidykla „Briedis“ išleido Johno M. Barry’io knygą „Didysis gripas. Istorija apie pačią negailestingiausią pandemiją žmonijos istorijoje“, laimėjusią Amerikos nacionalinės mokslų akademijos Kecko premiją.   

 Ispaniškojo gripo pandemija.<br> Scanpix/Reuters nuotr.
 Ispaniškojo gripo pandemija.<br> Scanpix/Reuters nuotr.
 Ispaniškojo gripo pandemija.<br> Scanpix/Reuters nuotr.
 Ispaniškojo gripo pandemija.<br> Scanpix/Reuters nuotr.
Knygos viršelis. 
Knygos viršelis. 
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Feb 9, 2021, 9:23 PM, atnaujinta Feb 22, 2021, 3:02 PM

1918-aisiais atsirado gripo virusas, greičiausiai Jungtinėse Valstijose, kuris išplito po visą pasaulį, o viena pirmųjų mirtinų jo formų pasirodė Filadelfijoje. Kai 1920-iaisiais ši pasaulinė pandemija pagaliau užgeso, ji jau buvo išžudžiusi daugiau žmonių, nei bet koks kada nors įvykęs kokios nors ligos protrūkis žmonijos istorijoje. XIV a. maras išguldė žymiai didesnę populiacijos dalį – daugiau nei ketvirtadalį Europos. Tačiau absoliučiais skaičiais gripas nužudė daugiau nei tuometinis maras ir daugiau nei šiandien nužudo AIDS.   Kukliausiais skaičiavimais, pasaulinė gripo pandemija nusinešė 21 milijoną gyvybių pasaulyje, kuriame gyveno mažiau nei trečdalis dabartinės populiacijos. Dabartiniai epidemiologai mano, kad gripas tuomet nusinešė mažiausiai 50 milijonų gyvybių, o galbūt net ir 100 milijonų.  

Gripo pandemija šias negandas priminė ir kitais atžvilgiais. Kaip ir AIDS, liga žudė žmones pačiame jėgų žydėjime. Kaip ir buboninio maro metu, 1918-ųjų Filadelfijoje, viename iš moderniausių tuometinių miestų, šventikai važiuodavo arklių kinkiniais gatvėmis, kviesdami už užsklęstų durų besislepiančius persigandusius žmones atiduoti mirusiųjų kūnus. 

1918-ųjų gripo pandemijos istorija pasakoja ne tik apie sumaištį, mirtį ir sielvartą, apie visuomenę, kovojančią karą su gamta, kuris kilo vidury karo tarp žmonių. Šioje istorijoje taip pat pasakojama apie mokslą, atradimus, kaip išmąstomos teorijos ir kaip tai gali pakeisti kitų požiūrius, apie tai, kaip šioje visiškoje sumaištyje keli vyrai sugebėjo pasinerti į gilius apmąstymus ir tą ramybę, ne filosofinę, o niūrią, kuri galiausiai lemia sutelktus veiksmus. 

Iš tiesų 1918-aisiais pratrūkusi gripo pandemija – pirmasis rimtas moderniojo mokslo susidūrimas su gamta. Tai buvo pirmasis gaivališkų jėgų smūgis visuomenei, kurioje buvo atsisakančių paklusti šiems gaivalams ir atsiduoti dangiškajai apvaizdai. O kai kurie šios visuomenės atstovai ryžosi stoti į kovą su šiomis jėgomis, pasitelkę technologijas ir savo išmintį. 

Jungtinėse Valstijose ši istorija pasakoja apie grupę ypatingų žmonių, kurie sukūrė tuos mokslinius pagrindus, kuriais remiasi ir didelė dalis šiuolaikinės medicinos. Tai jie išrado vakcinas ir antitoksinus bei kitus metodus, kurie naudojami ir šiandien. Atrodė, tarsi šie mokslininkai didžiąją savo gyvenimo dalį praleido ruošdamiesi 1918-ųjų pandemijai, kai kurie jų – gana kryptingai. Visuose karuose, kuriuose iki tol dalyvavo Amerika, ligos nužudydavo daugiau kareivių nei mūšiai. Karuose ligos išplisdavo labai dažnai. Todėl amerikiečių mokslininkai tikėjosi, kad Didžiojo karo metu gali prasidėti kokios nors ligos epidemija. Jie rengėsi tokiam įvykiui, kiek tik buvo įmanoma tam pasirengti. O tuomet laukė smūgio... 

Knygoje susipina daugelio pasakojimų gijos, o veikėjų ratas apima nuo Johnso Hopkinso medicinos mokyklos įkūrėjo Williamo Welcho iki Johno D. Rockefellerio ir prezidento Woodrow Wilsono. Galų gale ši tragiška istorija sukuria tikslų ir akis atveriantį krizės modelį, su kuriuo galime susidurti ir mes, horizonte vis aiškiau pasirodant šiuolaikinių epidemijų atšvaitams. 

* * *

Devenso stovykla buvo įsikūrusi penkių tūkstančių hektarų kalvotame plote į šiaurės vakarus nuo Bostono. Stovykla buvo pastatyta ant puikių dirbamųjų žemių palei Našua upės krantus, taip pat apėmė plotus, kurie dar neseniai buvo tankūs miškai, tačiau dabar visi medžiai juose buvo nukirsti. Kaip ir visos karinės stovyklos šalyje, ši taip pat buvo įrengta per stulbinamai trumpą laiką, pastatant po 10,4 pastato per dieną. Stovykla atidaryta 1917-ųjų rugpjūtį ir joje apgyvendinta 15 000 vyrų, nors tuo metu stovyklavietės įrengimas dar nebuvo baigtas – nuotekos vis dar tekėjo tiesiai į Našua upę. 

Kaip ir daugumoje kitų stovyklų, čia ėmė siausti tymai ir pneumonija. Tačiau medicinos personalas buvo puikus. Per Devenso ligoninės patikrinimą, viską apžiūrėjus iki pat virtuvės, skirti geriausi įvertinimai, pastebint, kad net ir „valgyklos karininkas yra gerai informuotas ir budrus“.   Tiesą sakant, Devenso medicinos personalas buvo toks geras, kad Frederickas Russellas planavo čia atlikti kelis didelius naujus mokslinius tyrimus. Viename norėta sulyginti sveikų karių burnose ir ryklėje randamus streptokokus.

Kitame norėta išsiaiškinti, kodėl mirtingumas nuo pneumonijos tarp juodaodžių žymiai didesnis nei tarp baltaodžių. Trečias tyrimas buvo susijęs su tymais. Vasaros pabaigoje majoras Andrew Sellardsas iš Devenso praleido iš neseniai tymais susirgusio kario mėginio išskirtą mėginį per porcelianinį filtrą, kad išskirtų virusus, užkrėtė jais keturias beždžiones, o rugpjūčio 29 d. pradėjo eksperimentuoti su savanoriais žmonėmis. 

Vienintelė Devenso problema buvo ta, kad stovykla buvo skirta 36 000 karių. Tuo tarpu rugsėjo 6-ąją čia jau gyveno daugiau nei 55 000 vyrų. Tačiau stovyklos ligoninėje galėjo tilpti 1200 lovų, o tuo metu joje gulėjo tik 84 ligoniai. Kadangi medicinos personalo buvo pakankamai ir jie pasižymėjo aukštomis klinikinėmis kompetencijomis, ligoninė buvo beveik tuščia, ją galima buvo išnaudoti moksliniams tyrimams. Atrodė, kad Devensas pasiruošęs bet kokiai kritinei situacijai.  

Iš tiesų taip nebuvo. 

Savaitė iki pranešimų apie ligos atvejus uoste, Bostono visuomenės sveikatos pareigūnai sunerimo: „Trečią rugpjūčio savaitę pranešta apie staigų ir labai ženklų sergamumo pneumonija augimą Devenso stovykloje. Kyla įtarimų, kad čia tarp karių prasidėjo gripo epidemija.“ 

Protrūkis į Devensą galėjo atkeliauti ir iš laivyno Bostone, bet galėjo kilti ir nepriklausomai. O galbūt į Bostoną liga atkeliavo būtent iš Devenso. Bet kokiu atveju, rugsėjo pirmąją į ligoninę Devense paguldyti dar keturi kariai su pneumonija. Per kitas šešias dienas diagnozuoti dvidešimt du pneumonijos atvejai. Nė vienam iš jų neįtartas gripas. 

Rugsėjo 7 d. į ligoninę nusiųstas karys iš D kompanijos 42-ajame Pėstininkų divizione. Jam taip skaudėjo, kad jis rėkė vos paliestas, be to, karys kliedėjo. Jam diagnozavo meningitą. 

Kitą dieną į ligoninę su įtariamu meningitu paguldyta dar keliolika vyrų iš to paties diviziono. Diagnozė atrodė visai teisinga. Simptomai nepriminė gripo, o prieš kelis mėnesius šioje stovykloje buvo nedidelis meningito protrūkis. Gydytojai, kurie čia nepasižymėjo tuščiu pasipūtimu, pasikvietė į pagalbą Rosenau. Jis atvyko kartu su šešiais bakteriologais. Visi kartu be atvangos pradirbo penkias dienas, surado ir karantinavo 179 ligos nešiotojus. Rosenau stovyklą paliko susižavėjęs medicinos lygiu armijoje. Nors didžiąją dalį darbo atliko jis ir jo darbuotojai, laivyno vadovybei jis pasakė, kad laivyne panašių darbų net neįsivaizduoja. 

Per kelias kitas dienas pranešimai apie atvejus, panašius į gripo, pasipylė ir iš kitų įstaigų stovykloje. Koks bebūtų geras medicinos personalas, pradžioje medikai nesusiejo šių skirtingų protrūkių, taip pat ir to, kuris įvyko Bostone. Jie nebandė karantinuoti susirgusiųjų. Pirmosiomis dienomis gripo atvejai net nebuvo registruojami, nes „atrodė, kad čia tos pačios epideminės ligos atvejai, kuri tiek daug karių susargdino pavasarį“. 

Perpildytuose barakuose ir valgyklose vyrai nuolat bendravo vienas su kitu. Praėjo diena. Antra. O tuomet atėjo armijos pranešimas: „Trumpai tariant, gripas... tarsi pratrūko.“ 

Jis iš tiesų pratrūko. Per vieną dieną registruoti 1543 Devenso stovykloje susirgę kariai. Rugsėjo 22 d. 19,6 procento visos stovyklos sirgo, beveik 75 procentus susirgusiųjų reikėjo guldyti į ligoninę. Tuo metu jau prasidėjo pneumonijos ir mirtys. Vien tik rugsėjo 24 d. pneumonija buvo diagnozuota 342 vyrams. 

Įprastai Devenso stovykloje dirbo 25 gydytojai. Dabar čia buvo sukviesti civiliai ir karo medicinos gydytojai, taigi, stovykloje ligonius gydė 250 gydytojų. Gydytojai, slaugytojos ir sanitarai darbe pasirodydavo 5:30 val. ryto, nuolat dirbo iki 9:30 val. vakaro, pamiegodavo ir vėl dirbdavo. Tačiau rugsėjo 26 d. personalas jau buvo visiškai pervargęs, pradėjo sirgti ir net mirti gydytojai ir seselės, todėl nuspręsta į ligoninę daugiau nebeguldyti ligonių, kaip sunkiai jie besirgtų.    Tuo metu Raudonasis Kryžius, pats pakirstas į civilių populiaciją išplitusios ligos, vis dėlto surado dvylika slaugytojų ir atsiuntė jas į pagalbą. Iš to naudos buvo nedaug: aštuonios iš dvylikos susirgo gripu, dvi mirė. 

Tai nebuvo įprastinis gripas. Dr. Roy‘us Gristas, vienas iš ligoninės armijos gydytojų, savo kolegai rašė: „Pradžioje šiems vyrams pasireiškė tarsi įprastinis gripas, jie atvežti į ligoninę. Tuomet jiems prasidėjo pati pikčiausia pneumonija, kokia tik kada nors ir kur nors buvo matyta. Praėjus vos dviem valandoms po paguldymo, virš jų skruostikaulių jau susidarė Mahogany dėmės, o dar po kelių valandų galima buvo matyti, kaip cianozė pradžioje apima ausis, tuomet išplinta į veidą, kol pasidaro sunku suprasti, ar tai juodaodis, ar baltasis.“ 

Deguonies prisotintas kraujas arterijose yra šviesiai raudonas, o deguonies netekęs venose – mėlynas. Cianozė atsiranda tuomet, kai ligos auka pamėlsta, nes plaučiai nebegali pernešti deguonies į kraują. 1918-ųjų pandemijos metu cianozė buvo tokia didžiulė, o aukų oda taip patamsėdavo, kad visas kūnas pamėldavo kaip venos ant riešų. Tai paskatino gandus, kad ši liga – visai ne gripas, o Juodoji Mirtis.   Gristas tęsė: „Tuomet jau tik valandų klausimas, kada ateis mirtis... Tai siaubinga. Galima tiesiog stovėti ir matyti, kaip miršta vyrai, vienas, du, dvidešimt. Tas vaizdas, kai šie vargšai krenta kaip musės... Pas mus vidutiniškai būna po 100 mirčių per dieną... Beveik visais atvejais pneumonija reiškia mirtį... Mes netekome daugybės gydytojų ir slaugytojų. Nedidelis Ajero miestelis visai netoliese. Jame specialiais traukiniais išvežami mirusieji. Kelias dienas nebebuvo karstų, todėl mirusiųjų kūnai kaupėsi didžiulėse krūvose... Tai baisiau nei po bet kokio mūšio Prancūzijoje. Atlaisvinti ilgi barakai paversti morgais, o juose dvigubomis eilėmis suguldyti kariai su uniformomis... Siunčiu jums labų dienų, tegul Dievas jus saugo, kol vėl susitiksime.“ 

Welchas, Cole‘as, Vaughanas ir Russellas, tuo metu visi jau pulkininkai, buvo ką tik baigę apsilankymą pietinėse karo bazėse. Tai nebuvo pirmieji jų apsilankymai. Kaip ir anksčiau, žinodami, kad armijos barakai gali veikti kaip sprogstamasis ligų užtaisas, jie tikrino stovyklas, kad aptiktų trūkumus ir juos koreguotų, kol nepradėjo plisti epideminės ligos. 

Jie taip pat ilgai aptarinėjo pneumoniją. Palikę Meikono stovyklą Džordžijoje, pasiėmė kelias laisvas dienas, kad pailsėtų Aševilyje Šiaurės Karolinoje, populiariausioje poilsiavietėje pietuose. Čia Vanderbiltsai pastatė vieną prašmatniausių dvarų šalyje, o netoliese senas Welcho bičiulis Williamas Halstedas buvo pasistatęs kalnuose beveik rūmus (šiuo metu Halstedo namas yra kurortinė poilsiavietė, vadinama Aukštuoju Hamptonu). 

„Grove Park“ viešbutyje, viename elegantiškiausių miesto pastatų, jie klausėsi koncerto. Welchas užsidegė cigarą. Pasiuntinukas nedelsdamas jį perspėjo, kad rūkyti draudžiama. Kartu su Cole‘u Welchas pasitraukė į verandą ir ėmė kalbėtis. Kitas pasiuntinukas paprašė, kad per koncertą jie netriukšmautų. Welchas susierzinęs išėjo. 

Tuo tarpu Russellas Flexneriui rašė: „Visiems sekasi neblogai. Welchas, Vaughanas, Cole‘as ir aš turėjome naudingą kelionę ir ėmėme tikėti, kad imunitetas [čia jis kalbėjo apie bandymus atlikti tam tikras manipuliacijas su imunine sistema] yra svarbiausia, kovojant su pneumonija, kaip ir su bet kokiomis kitomis ligomis. Tai gera darbinė hipotezė, kurią ištirsime laboratorijoje, palatose ir karo lauke jau šį rudenį ir žiemą. Belieka palinkėti sau sėkmės.“

Visa grupė į Vašingtoną grįžo sekmadienio rytą, pailsėję ir geros nuotaikos. Tačiau nuotaika buvo sugadinta, vos išlipus iš traukino. Jų jau laukė eskortas, o nerimas visų laukiančiųjų veiduose buvo akivaizdus. Visi turėjo būti nuvežti į vyriausiojo chirurgo kabinetą, ir nedelsiant. Gorgasas tuo metu buvo Europoje. Kai jie įžengė į kabinetą, jo pavaduotojas vos tepakėlė galvą: „Jums teks nedelsiant vykti į Devensą. Stovyklą nusiaubė ispaniškasis gripas.“ 

Į Devensą jie atvyko po aštuonių valandų, merkiant įkyriam, šaltam lietui. Visa stovykla buvo apimta chaoso, ligoninė atrodė kaip mūšio laukas. Čia iš tiesų prasidėjo karas. Žengdami į ligoninę, jie pamatė besidriekiančias begalines vyrų eiles. Su savimi jie iš barakų nešėsi antklodes arba juos pačius kažkas nešė. 

Vaughanas prisimena šį vaizdą: „Šimtai jaunų, stiprių uniformuotų vyrų į palatas buvo guldomi iškart po dešimt ir daugiau. Juos guldė ant gultų, kol visi jie buvo užpildyti, bet vyrai plūdo toliau. Veidai įgavę mėlyną atspalvį, juos kankino stiprus kosulys su skrepliais ir krauju.“ 

Medicininės priežiūros čia beveik nebebuvo. Ligoninė, kuri įprastai galėjo priimti 1200 ligonių, o pasiekus visišką maksimumą ir, pasak Welcho, „viršijant bet kokias įmanomas ribas“ – iki 2500 ligonių, dabar talpino daugiau nei šešis tūkstančius. Visos lovos seniai buvo užpildytos. Visi koridoriai, bet kokie laisvi kabinetai, prieangiai – viskas buvo užimta, perpildyta gultais su sergančiais ir mirštančiais kariais. 

Čia negalėjo būti jokios antiseptikos. Ir jokių slaugytojų. Kai atvyko Welchas, 70 iš 200 slaugytojų pačios sirgo ir gulėjo lovose, o kiekvieną valandą susirgdavo vis daugiau. Daugelis jų nepasveiko. Ligoninėje tvyrojo baisus dvokas. Patalynė ir rūbai buvo permirkę šlapimu ir išmatomis, nes vyrai nebegalėjo atsikelti ir susitvarkyti. 

Visur buvo kraujas: ant patalynės, rūbų, kai kuriems vyrams kraujas bėgo iš nosies, kitiems – iš ausų, dar kiti kosėjo krauju. Daugybė kareivių, tarp kurių buvo ir paaugliai berniukai, ir dvidešimtmečiai vyrai – ką tik buvę sveiki, žydintys vyrai – dabar ėmė mėlynuoti. Jų spalvos pasikeitimas buvo mirtį pranašaujantis ženklas. 

Nuo šio vaizdo kraujas sustingo net ir Welchui bei jo kolegoms. Dar baisiau buvo matyti, kaip auga krūvos palaikų aplink morgą. Vaughanas pranešė: „Ryte mirusiųjų kūnai sukraunami į krūvas aplink morgą tarsi rąstai.“ Kaip prisimena Cole‘as: „Juos tiesiog guldydavo ant grindų be jokios tvarkos ar sistemos, ir mums tekdavo juos peržengti, kai norėdavome patekti į skrodimų salę.“ 

Skrodimų salėje jų laukė dar baisesnis vaizdas. Ant stalo gulėjo jauno vyro lavonas, dar visai berniuko. Kai jį pasukdavo, iš nosies šnervių pasipildavo skystis. Jo krūtinės ląsta buvo atverta, plaučiai išimti, organai kruopščiai išskrosti. Buvo akivaizdu, kad tai nėra paprasta pneumonija. Keli kiti skrodimai rodė panašius pakitimus. 

Cole‘as, Vaughanas, Russellas ir kiti grupės nariai buvo apstulbę ir mirtinai išsigandę. Jie pasisuko į Welchą. 

Būdamas jaunas, jis mokėsi pas geriausius pasaulio mokslininkus. Jis sugebėjo įkvėpti ištisas kartas puikių Amerikos mokslininkų. Jis apsilankė Kinijoje, Filipinuose, Japonijoje ir visur matė tokias ligas, apie kurias niekas negirdėjo Jungtinėse Valstijose. Jis daug metų įvairiomis kalbomis skaitė mokslinius žurnalus ir gaudavo niekam nežinomų naujienų iš geriausių pasaulio laboratorijų. Jis tikrai galės jiems ką nors patarti, turės kokių nors idėjų. 

Palengvėjimas neatėjo. Šalia Welcho stovintis Cole‘as dar niekuomet nematė jo tokio susinervinusio ir susijaudinusio. Šis faktas taip pat šokiravo Cole‘ą: „Nieko nuostabaus, kad visus mus tokioje situacijoje apėmė siaubas ir šokas, tačiau viso to buvo per daug net ir dr. Welchui.“ 

Tuomet Welchas pratarė: „Tai turbūt kažkokia nauja infekcija arba maras.“ 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.