Viduramžių Lietuvos pilys slepia ir šiurpias istorijas: nužudymai, pabėgimai ir nuo gaisro išgelbėjusi beždžionėlė

Net ir istorija nesidomintis žmogus žino: didžiųjų kunigaikščių valdoma Lietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, – tai ištisa epocha mūsų istorijoje. O kiek mes esame turėję didžiųjų kunigaikščių? Jei pradėtume skaičiuoti nuo Mindaugo, kuris, be to, dar buvo ir Lietuvos karalius, iš viso galėtume suskaičiuoti 32 asmenis. Bet du iš jų yra valdę po du kartus su pertraukomis – Jogaila bei Augustas II, tad iš viso galime suskaičiuoti 34 jų „kadencijas“.

Vienas kitą valdovai keisdavo ne visada taikiai, sūnui ar kitam giminaičiui paveldint valdžią po valdovo mirties, nes pasitaikydavo ir perversmų.<br>lrytas.lt montažas.
Vienas kitą valdovai keisdavo ne visada taikiai, sūnui ar kitam giminaičiui paveldint valdžią po valdovo mirties, nes pasitaikydavo ir perversmų.<br>lrytas.lt montažas.
Ona Vytautienė, XVIa. miniatiūra.
Ona Vytautienė, XVIa. miniatiūra.
Mykolas Elvyras Andriolis. Kęstučio užmušimas. 1882 m.
Mykolas Elvyras Andriolis. Kęstučio užmušimas. 1882 m.
Kunigaikštis Jogaila.
Kunigaikštis Jogaila.
Lietuvos didieji kunigaikščiai.
Lietuvos didieji kunigaikščiai.
Kęstutis ir Vytautas Jogailos nelaisvėje. Vaitiekaus Gersono paveikslas, 1873 m.
Kęstutis ir Vytautas Jogailos nelaisvėje. Vaitiekaus Gersono paveikslas, 1873 m.
Kunigaikštis Kęstutis.
Kunigaikštis Kęstutis.
Jogailos karūnacija, tapyta apie 1475-1480 m.
Jogailos karūnacija, tapyta apie 1475-1480 m.
Pamatyk, kaip atrodė XIII a. medinė Lietuva.
Pamatyk, kaip atrodė XIII a. medinė Lietuva.
Daugiau nuotraukų (10)

Tomas Baranauskas

Mar 19, 2021, 7:00 PM, atnaujinta Mar 19, 2021, 9:06 PM

Keturiolika valdovų valdė iki Lietuvos krikšto, o paskutinis pagoniškos Lietuvos valdovas Jogaila tapo ir pirmuoju jos krikščionišku valdovu. Dešimt iš jų visą gyvenimą buvo pagonys.

Išimtys – Mindaugas, Vaišalgas, Švarnas ir pats Jogaila. Ir būtent šio laikotarpio valdovai mūsų istorinėje atmintyje užima garbingiausią vietą, o kiti, pradedant Jogaila, bet išskiriant Vytautą, Švitrigailą ir Žygimantą Kęstutaitį, kartu buvo ir Lenkijos karaliai, o jų valdymas bei veikla siejasi su Lietuvos valstybės savarankiškumo praradimu.

Vienas kitą valdovai keisdavo ne visada taikiai, sūnui ar kitam giminaičiui paveldint valdžią po valdovo mirties, nes pasitaikydavo ir perversmų.

Keturių valdovų – Mindaugo, Treniotos, Kęstučio ir Žygimanto Kęstutaičio – valdymas užsibaigė jų nužudymu, bet kitiems, Jaunučiui ar Švitrigailai, nuverstiems per perversmus, pavykdavo susitaikyti su nugalėtojais ir rasti savo vietą Lietuvos valstybėje arba net susigrąžinti valdžią, kaip tai padarė Jogaila.

Nedaug žinome apie viduramžių Lietuvos valdovų buitį, ir dažniausiai koks nors buities epizodas šmėkšteli būtent jų nužudymo scenose ar šiaip valdovo gyvybei iškilus pavojui.

Antai Mindaugas buvo nužudytas kažkur keliaudamas – tai patvirtina ir iš kitų šaltinių žinomą faktą, kad viduramžių valdovai šalį valdė nuolat po ją keliaudami.

Treniotą sąmokslininkai, keturi jo nužudyto buvusio valdovo Mindaugo žirgininkai, užpuolė ir nužudė pakeliui į pirtį – tai, beje, pirmas pirties paminėjimas Lietuvos istorijoje.

Žygimantas Kęstutaitis buvo nužudytas, kai pats įsileido žudikus į savo miegamąjį. Žudikai pasinaudojo tuo, kad Žygimantas kaip augintinį laikė lokį, kurį įsileisdavo, kai šis letena pakrapštydavo duris. Žudikai pakrapštė valdovo miegamojo duris taip, kad atrodytų, jog jas krapšto lokys.

O štai Žygimanto brolis Vytautas Didysis valdė ilgai ir tokių sąmokslų išvengė: niekas nedrįso pakelti rankos prieš valdovą, kuris lokius laikė nebent tam, kad atiduotų jiems sudraskyti nusikaltėlius.

Jo augintinis buvo egzotiškesnis gyvūnas, kuris jį net išgelbėjo. Kartą Vytauto gyvybei grėsmė buvo iškilusi dėl naktį kilusio gaisro Gardino pilyje, kurioje jis nakvojo. Vytauto gyvybę tuokart išgelbėjo jo kambaryje laikyta bezdžionėlė, laiku pažadinusi šeimininką.

Taip jau susiklostė, kad tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje ypač intensyvūs trys paskutiniai viduramžių šimtmečiai – laikotarpis tarp 1183 ir 1492 metų.

Per šiuos tris šimtmečius Lietuvos teritorija padidėjo nuo kokius 9 tūkstančius kvadratinių kilometrų apėmusios Lietuvos „siaurąja prasme“ iki 900 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą pasiekusios imperijos, kuri padengė 9 procentus Europos žemyno.

Šią veržlią ekspansiją vykdė, jai vadovavo viduramžių Lietuvos didieji kunigaikščiai. Jų veiklos regimi ir neregimi pėdsakai – pilys, piliakalniai ir įvairios istorinės atminties apraiškos – išliko iki šiol ir tebėra mūsų šiuolaikinės aplinkos dalis.

Viduramžių Lietuvos paveldas

Viduramžių Lietuvos pilių mūrai, negausiai išsibarstę dabartinių Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose, itin tankiu tinklu po Lietuvą pasklidę piliakalniai – vaizdingų kalvų viršūnėse įsikūrusių medinių pilių vietos, negausios mūrinės gotikinės bažnyčios, išlikusios pagrindiniuose viduramžių Lietuvos centruose, yra akivaizdžiausiai matomas viduramžių Lietuvos paveldas, Lietuvos viešpačių kasdienės aplinkos dalis ir jų kūrybos vaisius.

XIII a. Lietuva buvo medinė. Ne ką šiuo požiūriu nuo jos tesiskyrė ir Lietuvos nukariautos Rusios žemės, kuriose Lietuvos kunigaikščiai rado tik kelias mūrines cerkves ir kelis kitokius pastatus didžiausiuose Rusios centruose, kaip antai Polockas, Gardinas, Smolenskas, Kijevas, Černigovas. O pilys visur buvo medinės.

Mūro pilių statybos buvo XIV–XV a. Lietuvos kunigaikščių pastangų rezultatas. Geriausiai išlikusi viduramžių Lietuvos pilis šiandien yra toli nuo Lietuvos, Ukrainoje: tai Luckas, Volynės sostinė, menanti Liubarto, Vytauto ir Švitrigailos valdymą.

Dar įspūdingesnė irgi Ukrainoje stovinti Podolės Kameneco pilis, pradėta statyti Karijotačių ir Vytauto, tiesa, nemaža jos didybės dalis sukurta jau Kamenecui patekus į Lenkijos karalystės sudėtį po 1430 m.

Kiek prasčiau išlikusi, bet atstatyta ir iš tiesų įspūdingiausiai atrodanti yra Trakų Salos pilis – Vytauto įsirengta rezidencija, sudariusi vieną kompleksą su ežero krante stūksančia Pusiasalio pilimi. Vilnius neįsivaizduojamas be Aukštutinės pilies bokšto, tradiciškai vadinamo Gedimino vardu, nors iš tikrųjų jis statytas Vytauto.

Ne mažiau reikšmingų pilių yra ir dabartinėje Baltarusijoje. Naugarduko pilis, XVI a. kronikininkų mitologizuota, „paversta“ XIII a. Lietuvos sostine – baltarusiai šiuo sostinės mitu iki šiol tiki, kažkada buvusi medinė, Vytauto perstatyta į mūrinę, šiandien dar stebina didingais griuvėsiais.

Dramatiškiausius Lietuvos istorijos epizodus – Kęstučio nužudymą, Vytauto pabėgimą ir 1385 m. Krėvos sutartį – menanti Krėvos pilis irgi gerokai apardyta laiko bei per Pirmąjį pasaulinį karą ties ja trejiems  metams įstrigusios fronto linijos. Vytauto pilis Gardine, kurioje jį su žmona Ona nuo naktį kilusio gaisro išgelbėjo bezdžionėlė...

Bet be visų tų pilių ir piliakalnių, mūsų dienas pasiekia ir gyvoji viduramžių tradicija – pati Lietuvos valstybės idėja, jos simboliai, religijos – katalikybė ir stačiatikybė, entuziastų gaivinama pagonybė.

Pagaliau istorinė atmintis, ateinanti iš viduramžių kronikų ir besimaterializuojanti paminkluose, operose, istoriniuose romanuose, gyvosios archeologijos šventėse, minėjimuose, mokslo darbuose, pagaliau ataidinti liaudies dainose. Dainose, kurių viena – Sudaičio sutartinė – išsaugojo mums to nuožmių kovų meto lyrizmą:

Ko tujei, kunigėli, sudaičio

Sudaičio, sudaičiutėle,

Ilgai pamiegėly?

Miegą bemiegantiem

Iškirto karelius,

Išpylė pilelę.

– Katro tau, kunigėli,

Daugiau pagailėjo?

– Ne taip gaila man pilelės,

Kaip man gaila karelių.

Aš pilelę supilsiu

Dvejais trejais meteliais,

O karelių nebužauginsiu

Nei dešimtis metelių.

Ši daina buvo užrašyta XIX a., jos variantą XVI a. girdėjo ir kronikinkas Motiejus Stryjkovskis, atpasakojęs ją lenkiškai ir susiejęs su 1362 m. kryžiuočių apgultos Kauno pilies sugriovimu. Pilis ir žmonės, kunigaikštis ir jo kariai susipina šioje dainoje, išsaugojusioje tos epochos atminimą.

Kas suskaičiuos, kiek kartų Lietuvos kunigaikščiams teko apgailėti savo pileles ir karelius? Bet kaskart jie atsitiesdavo, vėl kildavo į kovą, gindavo Lietuvą ir laimėjo sunkiausią, daugiau kaip 200 metų trukusį karą su kalavijuočiais ir kryžiuočiais.

Savo patirtą liūdesį ir skausmą jie paliko šiose keliose mums iš lūpų į lūpas perduotose eilutėse. Todėl ir viduramžių Lietuvos paveldas mums primena ne valdingus ir vaidingus, žiaurius ir išdidžius viduramžių valdovus, o laisvės kovas ir jų heroizmą.

Žinoma, būta visko: šalia didvyriškumo gyvavo niekšybė, šalia išmintingų sprendimų – naivumas ir kvailybė.

Tokia yra istorija. Na, o šiandien mes labiausiai prisimename tai, kas joje būta iškilaus ir garbingo. Iškiliausiems viduramžių Lietuvos valdovams ir šiandien statomi paminklai, jų vardais vadinamos gatvės ir organizacijos, jie suteikiami naujagimiams, apie juos mokosi mokiniai mokyklose, rašytojai ir istorikai rašo knygas.

Šiemet kilusi idėja parašyti dainą apie tai, kaip jaustųsi, ką veiktų Lietuvos valdovai, atsidūrę šiuolaikinėje Lietuvoje, – nauja, įdomi ir žaisminga šios atminties raiškos forma.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.