Viduramžiais nuolatinis keliavimas po savo valdas buvo įprasta praktika, net tik jas aplankyti, bet tuo pačiu įtvirtinti savo valdžią – pasirodyti, kad toks valdovas egzistuoja, išklausyti savo pavaldinių skundus, gauti jų palankumą ir vykdyti teisingumą. Kita vertus tai buvo ir ūkinių produktų įsisavinimas. Tokia praktika taikyta ir Lietuvoje, ypač tuo metu, kai jos teritoriją siekė beveik 1 mln. km2. Tačiau ar dažnai mūsų didieji kunigaikščiai išvykdavo iš grynai lietuviškų žemių? Antai, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas dažniausiai lankydavosi ir būdavo Vilniuje, Trakuose ir Gardine. Kartais aplankydavo Kijevą, Polocką, Brestą ir, žinoma, Lucką, kur vyko garsusis 1429 m. valdovų suvažiavimas ir buvo iškelta Vytauto karūnacijos byla.
Istorikai paskaičiavo, kad Vytautas galėdavo nukeliauti apie 25–35 km per dieną. Esant labai skubiems reikalams, greitis padidėdavo: pavyzdžiui, 1421 m. rugpjūtį didysis kunigaikštis iš Trakų iki Liublino sugebėjo nukeliauti per šešias dienas, įveikęs net 500 km.
Jogaila, nors ir tapęs Lenkijos karaliumi, nepamiršdavo ir savo tėvynės – stengdavosi žiemą prieš Kalėdas grįžti į Lietuvą susitikti su pusbroliu Vytautu. Atsipūsti nuo Lenkijos reikalų padėdavo mėgstamos medžioklės vietos. Neretai tokios medžioklės vykdavo pasienio teritorijose, tad reikėdavo iš kitų valstybių valdovų gauti leidimą. Kartą, kai Vytautas ir Jogaila tokio rašto paprašė Vokiečių ordino didžiojo magistro, jį gavo tiktai Vytautas. Šis, atsakydamas magistrui užsiminė, kad Jogaila labai nuliūdo negavęs leidimo medžioti prie Prūsijos sienos. Nepaisant to, Jogaila net sulaukęs garbaus amžiaus, pasak kronikininkų, mėgdavo beveik nuolat medžioti, kartais apleisdamas valstybės reikalus. O vieną kartą Jogaila medžiodamas mešką, tikėtina nukrito nuo žirgo ir susilaužė koją, tačiau netrukus pagijo, nors jam tuo metu, t. y. 1426 m. buvo beveik aštuoniasdešimt metų. Medžioklė buvo svarbi ir aprūpinanti gausiomis atsargomis, ypač žvėriena, karinį žygį į Vokiečių ordino teritoriją 1410 m.
Varėnoje, Birštone ir Punioje Vytautas turėjo medžioklės dvarus. Pastarojoje, pasak vienalaikio pasakojimo, Vytautas praleisdavo žiemas medžiodamas miškuose, kartais negrįždamas į „civilizaciją“ savaites ar mėnesius. Trakuose Vytautas turėjo aptvertą žvėryną, kur buvo laikomi įvairių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, pasak flamandų diplomato Žilibero de Lanua kelionės aprašymų: laukiniai jaučiai, dar vadinami stumbrais. Netruko mulų ir briedžių, laukinių arklių ir meškų, šernų ir elnių bei kitokių gyvulių.
Jogailos sūnus Kazimieras Jogailaitis būdamas tiek Lenkijos karaliumi, tiek Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir nepaisant to, kad daugiausiai laiko praleisdavo Lenkijoje, vis dėlto stengdavosi sugrįžti į Lietuvą tiek politiniais tikslais, tiek pramogai. Jis, kaip ir jo pirmtakai, taip pat apsilankydavo Birštone, kur mėgdavo medžioti. Trakai taip pat buvo viena iš jo mėgstamų vietų. Kaip tėvas ir dėdė, Kazimieras Jogailaitis nepraleisdavo progos išjoti į mišką medžioklei, kur būdavo tvarkomi ne tik LDK reikalai, bet ir priimamos pasiuntinybės iš užsienio. Be minėtų vietų Kazimieras per savo ilgą 52 metų valdymą lankydavosi, žinoma, Vilniuje, Kaune, Stakliškėse, Rumšiškėse, Rūdninkuose (kur turėjo savo žvėryną), Punioje, Alytuje, Merkinėje, Leipalingyje, Eišiškėse ir kartą Anykščiuose.
Nors ilgą laiką Žemaitijos priklausomybės klausimas buvo sprendžiamas tarptautiniu mastu, tačiau įdomiausia tai, kad nei Vytautas, nei Jogaila, jos beveik nelankydavo. Didžiausia „akcija“ buvo tik 1413 m., kai prasidėjo Žemaitijos krikštas. Vis dėlto iki mūsų dienų išliko itin įdomus Vytauto laiškas Vokiečių ordino didžiajam magistrui, rašytas 1427 m., kuriame randame: „kad ponas karalius [Jogaila] rytoj iškeliaus iš Kauno, vandeniu plauks iki Jurbarko, o toliau sausuma per Žemaitiją iki Palangos, kur norės pamatyti jūrą, nes jos niekados nematęs“. Taigi, sulaukęs gana garbaus amžiaus, Jogaila, valstybės „nuo jūros iki jūros“ valdovas, pirmą kartą pamatė Baltijos jūrą.
Nors patys valdovai retai kada išvykdavo už savo šalies ribų (neskaitant karo), tačiau tokių atvejų pasitaikydavo. Jogaila iš Lietuvos vyko į tolimą Krokuvą, kur 1386 m. buvo pakrikštytas ir karūnuotas Lenkijos karaliumi. O prieš pat Žalgirio mūšį, 1410 m. balandį, Vytautas kartu su žmona Ona lankėsi Kežmaroke (dab. Slovakijoje). Žinoma, ši išvyka už LDK teritorijos buvo su aiškiu tikslu – susitikti su Vengrijos karaliumi Zigmantu Liuksemburgiečiu. Vytautą lydėjo gausi palyda, o susitikimo metu netruko ir dovanų, kurias atvežė didysis kunigaikštis Vengrijos karaliui: žirgai, sakalai, šunys, ginklai ir, žinoma, sabalų kailio kepurės (tikėtina, kad su viena iš jų Zigmantas buvo pavaizduotas vienalaikiame portrete). Dargi toks suvažiavimas neapsiėjo be anekdotinių kuriozų, kai Kežmaroko mieste kilo gaisras būtent per Vytauto vizitą, dėl ko didžiajam kunigaikščiui teko anksčiau palikti miestą. Beje, Ona Vytautienė dar 1400 m. su gausia palyda (apie 400 raitelių ir daug kitų žmonių) atliko piligriminę kelionę po Prūsijos šventas vietas. Ji aplankė šv. Dorotėjos iš Montau kapą Marienverderio pilyje (dab. Kvidzynas, Lenkijoje), Brandenburgą (dab. Pokarviai, Kaliningrado sritis) ir šv. Barbaros relikvijas Althause (dab. Starogród, Lenkija).
O 1515 m. liepą į Vieną išsiruošė du Jogailaičiai – Žygimantas Senasis, tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, ir Vladislovas Jogailaitis, Vengrijos karalius. Vienoje vyko svarbus kongresas, kurio metu abu valdovai susitiko su Šventosios Romos imperatoriumi Maksimilijonu Habsburgu. Šio suvažiavimo metu Jogailaičiams pavyko ne tik susitarti su Habsburgu, kuris prieš tai buvo palankus Maskvos didžiajam kunigaikščiui, bet ir užtvirtinti abiejų giminių santykius dinastinėmis sužadėtuvėmis.
Kaip matome, Lietuvos valdovai dažniausiai keliaudavo savo valstybių teritorijose ir tik itin retomis, bet svarbiomis progomis išvykdavo už jų ribų. Iki šių dienų išlikę taškai buvo jų poilsio, pramogų ir politikos sprendimų vietos, nes valdant tokio dydžio valstybę (ar net dvi), tekdavo nuolatos joje keliauti. Matyt net šiandien didieji kunigaikščiai nepasiklystų Lietuvoje ir rastų gerai pažįstamas vietas – nuo didžiųjų miestų iki medžioklės dvarų.
