Rusijos geopolitinis iššūkis Vakarams dažnai apibūdinamas kaip „hibridinis karas“, tačiau prof. M. Galeotti ginčija šiuo atžvilgiu vyraujančią nuomonę. Jis remiasi supratimu apie „vėlyvąjį Putino“ režimą ir Rusijos požiūrį į saugumą bei žvalgybą, kad būtų galima apsvarstyti tinkamus Vakarų užsienio politikos atsakus ir numatyti, koks gali būti Europos saugumo politikos atsakas.
Rusija siekia skleisti priešiškas nuotaikas: užsienyje jos diplomatai pliekia Vakaruose vyraujančią „rusofobiją“ ir kursto populistines nuotaikas, o šalies žiniasklaida pristato Rusiją kaip taikų kaimyną ir tradicinių socialinių vertybių tvirtovę.
Jos šnipai kiša nosį visur ir nevengia žudyti, o įsilaužėliai ir troliai kiaurą parą atakuoja Vakarų sistemas. Paprastai tai vadinama „hibridiniu karu“, bet tai neteisingas rusų strategijos supratimas. Šiuo tyrimu, kuriame remtasi ne tik gausiais rusų rašytiniais šaltiniais, bet ir pokalbiais su Rusijos kariuomenės, saugumo ir vyriausybės pareigūnais, įrodoma, kad Kremlius pritaikė tradicines nekarinio „politinio karo“ formas šiandieniniam pasauliui.
Putinas supranta, kad vieningi Vakarai yra žymiai turtingesni ir stipresni, todėl siekia juos skaldyti ir blaškyti, vildamasis, jog taip privers Vakarus arba susitaikyti su jo pretenzija į Rusijos, kaip pasaulio galios, statusą, arba bent jau nesugebės užkirsti jam kelio. Šio proceso eigoje Rusija gali išpranašauti, kaip pasikeis pati karo prigimtis – gali būti, kad ateitis priklauso politiniam karui.
Markas Galeotti yra Prahos tarptautinių santykių instituto vyresnysis mokslo darbuotojas nerezidentas ir Jeano Monnet mokslo darbuotojas Europos universitetiniame institute Florencijoje, Italijoje. Jis konsultuoja įvairiausias auditorijas, pradedant Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmų užsienio reikalų komitetu ir baigiant NATO parlamentine asamblėja, FTB ir komercinėmis organizacijomis, Rusijos politikos ir veiklos užsienyje klausimais. Šiuo metu M. Galeotti atlieka Rusijos žvalgybos bei saugumo tarnybų įtakos šalies politikai, verslui ir visuomenei tyrimą.
Lietuvių skaitytojui autorius žinomas iš garsiai nuskambėjusios knygos „Vory. Rusijos supermafija“.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Rusijos žvalgybos agentūros atlieka esminį vaidmenį šalies geopolitinėse kampanijose, o tai atspindi ir jų privilegijuotą padėtį sprendimus priimančių asmenų aplinkoje, ir kone karinį mentalitetą, kuriuo pasižymi tiek agentūros, tiek Putinas. Jos neužsiima vien informacijos rinkimu arba tai nėra jų pagrindinė užduotis: savo misijose jos daug dėmesio skiria aktyviosioms priemonėms – nuo šantažo ir ardomosios veiklos iki nužudymų ar sabotažo. Mes Vakaruose istoriškai nesugebėjome jų suprasti, ypač todėl, kad manome, jog jas galima palyginti su mūsiškėmis.
Tiesą sakant, geriausia jas lyginti su karo meto sabotažo ir diversijos tarnybomis, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo JAV Strateginių tarnybų biuru ir Britanijos specialiųjų operacijų valdyba. Juk Rusijos žvalgybos tarnybos veikia taip, lyg visada būtų ant karo slenksčio. Daugiausia tai prasidėjo dar prieš Putino epochą. Savo 1999 metų autobiografijoje buvęs slaptųjų agentų vadovas Jevgenijus Primakovas rašė: „Visi mes Išorinės žvalgybos tarnybos vadovybėje kuo puikiausiai suvokėme, kad pasibaigus Šaltajam karui priešo koncepcija niekur nedings“, ypač todėl, kad Vakarai bandė „suardyti augančią tendenciją suartėti su Rusijos Federacija“ kitose posovietinėse valstybėse. Kitaip tariant, net ir prieš iškylant Putinui daugelis žvalgybos ir saugumo bendruomenės narių manė, kad Vakarai siekia izoliuoti ir susilpninti Rusiją. Tokios mąstysenos pasekmės yra labai rimtos, ypač kai jos laikosi ir Kremlius, kuris, atrodo, šnipų klauso labiau nei savo diplomatų.
Sovietmečiu iš esmės tebuvo dvi agentūros: Valstybės saugumo komitetas (KGB), vykdantis viską – nuo šnipinėjimo užsienyje iki valstybės vidaus saugumo, ir Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU), atsakinga už karinę žvalgybą.
KGB buvo įtakinga ir noriai užsiėmė šnipinėjimu, destabilizacija bei ardomąja veikla, bet kartu buvo griežtai kontroliuojama politinių lyderių, kurie galiausiai siekė išlaikyti status quo. Dešimtajame dešimtmetyje, valdant Borisui Jelcinui, valstybė buvo silpna, bet žvalgybos agentūros perpus silpnesnės. Nepaisant to, pradiniai didelės apimties žvalgybos agentūrų reformos planai greitai buvo užmiršti, nes Jelcinas nusileido savo aplinkos KGB veteranų pasipriešinimui.
Agentūras pradėta atgaivinti per pirmąją Putino prezidentavimo kadenciją, bet iš pradžių jis laikėsi pragmatiško sutarimo su Vakarais politikos. Ji pasikeitė, ir jau 2010 metais Britanijos saugumo tarnyba (MI5) perspėjo: „Rusijos šnipų grėsmė ir toliau išlieka reikšminga ir primena Šaltąjį karą. <...> Rusijos žvalgybos karininkų skaičius Londone yra ne ką mažesnis nei tebeegzistuojant Sovietų Sąjungai.“
Jų metamas iššūkis tik išaugo, o Vakarų saugumo tarnybos pastebi, kad rusai veikia vis labiau pasitikėdami ir vis agresyviau. Egzistuoja trys pagrindinės tarptautiniu lygmeniu veikiančios agentūros. Federalinė saugumo tarnyba (FSB) yra lygiausia iš lygiausių – tai vidaus saugumo agentūra, vis labiau plečianti savo veiklos sritį į tarptautines operacijas ir aktyvųjį bei pasyvųjį kibernetinį saugumą.
Išorinės žvalgybos tarnyba (SVR) ir GRU (nuo 2010 metų techniškai vadinama GU) yra svarbiausios užsienio žvalgybos agentūros. Kaip jau pastebėta anksčiau, toks žvalgybos ir saugumo bendruomenės modelis gali pasirodyti ganėtinai pažįstamas vakariečiams, nes agentūros padalintos maždaug taip pat, kaip ir atitinkamai Amerikos federalinis tyrimų biuras, Centrinė žvalgybos agentūra ir Gynybos žvalgybos agentūra.
Tačiau dėl kai kurių institucinių ir kultūrinių savybių ir sprendimų priėmimo pobūdžio rusiškoje sistemoje šios agentūros ir jose dirbanti „naujoji aristokratija“, kaip ją pavadino buvęs FSB direktorius Nikolajus Patruševas, pasižymi savita ir išskirtine veiklos kultūra. Jos nesėdi ant sosto Maskvoje. Jos riejasi tiek viduje, tiek tarpusavyje ir kartais konkuruoja taip, tarsi ims ir suvalgys viena kitą; be to, priklauso nuo Putino ne ką mažiau nei bet kuris kitas šios smarkiai suasmenintos sistemos elementas. Be to, darbai jose dažnai prastai paskirstomi, jos prastai valdomos, užsibrėžia nerealius tikslus, turi didžiulę korupcijos laisvę ir yra skatinamos konkuruoti.
Konkurencija gali būti stiprybė. Tai reiškia, kad agentūros dažnai yra agresyvios, kūrybingos ir apsukrios. Taip pat tai reiškia, kad dalis jų veiklos suplanuotai dubliuojasi. Teoriškai, tai turėtų suteikti kelis nepriklausomus požiūrio taškus. Kaip sakė žurnalistė Julija Latynina: „Karas tarp saugumo tarnybų yra mūsų „valdžių padalijimo principas“. Kai kurios jų šnabžda prezidentui į dešinę ausį, kitos – į kairę.“
Tačiau praktikoje atsiranda didelių kliūčių. Reikalavimas pasiekti greitų rezultatų dažnai skatina agentūras nuraškyti žemiausiai kabantį vaisių ir brautis į svetimas valdas. Pavyzdžiui, 2014 metais GRU karininkas pulkininkas Viktoras Iljušinas buvo išsiųstas iš Prancūzijos, nes bandė rinkti kompromituojančią informaciją – kompromatą, kaip pasakytų rusai, – apie tuometinį prezidentą Francois Hollande’ą; paprastai tokia politinė operacija būtų SVR ar net FSB atsakomybė. O štai Baltijos valstybėse ir Šiaurės Europoje FSB nuolat plėtė savo politines operacijas, kad galėtų konkuruoti su SVR ir GRU.
Konkrečiau kalbant, poreikis įsiteikti prezidentui, kuris atrodo vis labiau nepakantus blogoms naujienoms ir svetimoms perspektyvoms, pakenkia informacijos rinkimo ir analizavimo procesų vientisumui, o jie – gyvybiškai svarbūs, jeigu siekiama, kad žvalgyba turėtų tikrą vertę. Kaip man sakė vienas buvęs Rusijos žvalgybos karininkas, jie išmoko, kad „carui prie stalo blogų naujienų nešti negalima“.
Todėl žvalgybininkai dažniau nei derėtų pasakoja prezidentui tai, ką, jų manymu, jis nori girdėti, o ne tai, ką jam reikia girdėti. To rezultatas gali būti katastrofiškai siaubingi sprendimai, paremti racionaliu nepatikimos informacijos vertinimu. Pavyzdžiui, intervencija į Donbasą, atrodo, atspindi patarimus, esą Kijevas greitai susipras, kad negali pabėgti iš Maskvos įtakos zonos, ir kapituliuos.
Vienas Vakarų diplomatas man užsiminė, kad Putinas, regis, tiki kai kuriomis keistomis sąmokslo teorijomis – pavyzdžiui, kad Ukrainos Maidano revoliucija buvo CŽA sąmokslas – dėl FSB ataskaitų, „kurios atrodo tiek pat paremtos spauda ar neišmanėlių ekspertų grupėmis, kiek tikra žvalgyba“.
Agentūrose vyraujanti kultūra pasižymi aiškiais skirtumais. FSB, kaip ir dera iš esmės vidaus saugumo agentūrai autoritariniame režime, atrodo, orientuota į politiką ir nepratusi prie išorinių suvaržymų (todėl itin korumpuota). SVR, kurios dauguma agentų kuratorių dirba po diplomatine priedanga, siekia bent šiek tiek, kaip ir dera užsienio tarnybai, vengti tarptautinių incidentų.
GRU yra karinė tarnyba, kurioje pirmenybė teikiama rizikai ir misijos įvykdymui – kaip vienas buvęs karininkas sakė: „Ne visi mes buvom Specnaz, bet mėgstame manyti, kad visi esame lyg Specnaz.“ Tačiau visose agentūrose pabrėžiami prievartiniai metodai, aktyviosios priemonės, rizika ir pavojus užsitraukti tarptautinę gėdą atspindi karo meto mąstyseną, kuri, panašu, bendra visoms joms. Atrodo, kad net ir prieš apkarstant santykiams su Vakarais, jos nuoširdžiai manė, kad Rusijai gresia rimtas, kone egzistencinis pavojus, reikalavęs kraštutinio atsako, todėl jos pradėjo rodyti iniciatyvą ir laikytis požiūrio, kad apskritai geriau veikti negu neveikti.
Apskritai, nors jos vis dar yra žvalgybos rinkimo tarnybos, taip pat atlieka tris pagrindinius vaidmenis kalbant apie aktyvesnes operacijas: sudaro pretekstus, sukuria prielaidas ir paralyžiuoja. „Teisiakovės“ (angl. lawfare) (tyčinio piktnaudžiavimo teisės procesais, siekiant pateisinti agresiją ar užkirsti kelią atsakui į ją) ir informacinių operacijų amžiuje tampa itin svarbu kurti Rusijos veiksmus palaikančius naratyvus.
Žvalgybos agentūros yra naudingos kuriant pretekstus operacijoms. Jos, pavyzdžiui, atliko esminį vaidmenį 2008 metais skatindamos, nukreipdamos ir remdamos Pietų Osetijos sukarintų grupuočių išpuolius, sukėlusios Sakartvelo atsaką ir leidusius Maskvai pareikšti, kad ji imasi veiksmų gindama savo taikos palaikymo pajėgas ir civilius gyventojus. Galima įsivaizduoti, kad potencialus kreipimasis į rusakalbius Baltijos valstybėse, kurį pirmiausia vykdytų FSB, ir skatinimas piktintis elgesiu su jais ateityje galėtų tapti panašia dingstimi kokiai nors intervencijai, nors tai atrodo vis mažiau tikėtina. Vis dėlto nors daugelis jų jaučia nuoskaudą, ypač dėl gimtosios kalbos reikalavimų, nedaugelis rodo entuziazmą keisti teisės viršenybe grindžiamos ES valstybės pilietybę į Rusijos Federacijos pilietybę.
Pradedant kokią nors puolamąją arba politinę operaciją, agentūros gali tapti svarbiais galios daugikliais, sukuriančiais prielaidas sėkmingai baigčiai. Pavyzdžiui, per Krymo aneksiją FSB ir GRU ne tik padėjo žvalgyti mūšio erdvę ar mobilizuoti „savigynos savanorius“, bet ir padėjo suardyti Ukrainos vadovavimo ir kontrolės struktūrą, taip užtikrinant, kad nesulauks jokio nuoseklaus ir savalaikio atsako. Atrodo, kad jos buvo panašiai atsakingos už teroristinius išpuolius ir kibernetines atakas prieš Kijevą remiant operacijas Donbase. Tai nenaujas modelis.
Prieš 2008 metų karą Sakartvele vykdyti nužudymai ir teroro aktai, nukreipti ne tiek prieš konkrečius asmenis, kiek siekiant sukurti baimės ir nesaugumo atmosferą. Taip siekiama pakirsti visuomenės bei politikų valią ir paremti Rusijos naratyvą, kad šiose šalyse įsivyrauja anarchija. Kur neprireikia pabūklų ar bombų, kartais suveikia kompiuterių virusas ar nešvarus triukas. Ukrainoje, pavyzdžiui, FSB kaltinama per 2004 metų prezidento rinkimus apnuodijusi Viktorą Juščenką ir, kaip pranešama, nutekinusi suklastotą dokumentą, kuriuo siekta užkirsti kelią dujų tiekimo sutarčiai tarp Kijevo ir Turkmėnistano.
Galiausiai žvalgybos agentūros atlieka reikšmingą vaidmenį vykdant strategines informacines operacijas paralyžiuojant ir trikdant išorės jėgas, bandančias stabdyti Rusijos veiksmus (kaip pastebėjo Čekinovas ir Bogdanovas). Skaldyti ir blaškyti NATO bei ES yra politinis prioritetas ir šiam tikslui agentūros dirba išvien su Užsienio reikalų ministerija bei valstybės kontroliuojama žiniasklaida. Pavyzdžiui, Estijos saugumo policija kaltina FSB ne tik įtaka rusiškai kalbantiems šalies gyventojams, bet ir apskritai bandymais kurstyti bei papirkti politikos ir nuomonės formuotojus. Tokių teiginių pasigirsta ir iš kitų Baltijos šalių bei, tiesą sakant, visos Europos.
Artimi ryšiai tarp SVR ir Rossotrudničestvo, Federalinės agentūros, skirtos NVS valstybių, tėvynainių, gyvenančių užsienyje bei tarptautiniam humanitariniam bendradarbiavimui, patvirtina, kad egzistuoja ypatingas susidomėjimas Rusijos diasporų bendruomenių naudojimu politiniais sumetimais, net jeigu ir nevisiškai aišku, ar tokia taktika iš tiesų naudinga. Žvalgybos agentūros tokiais frontais remia Maskvai prijaučiančius ar tiesiog naudingus politinius judėjimus. Taip jau nuo seno elgiamasi šalyse, kurias Rusija laiko savo interesų sferos dalimi. Pavyzdžiui, 2014 metais FSB kišosi į Moldovos politiką paremdama populistą Renato Usatii. Tačiau dabar SVR ir FSB itin aktyviai veikia Europoje per apie jų užmačias nenutuokiančias organizacijas, kurias remia, – nesvarbu, ar tai separatistai, nacionalistai bei antifederalistai, kraštutiniai kairieji ar kraštutiniai dešinieji, – svarbu, kad jas būtų galima panaudoti naudingai trikdomajai veiklai.
Sena klišė, kad turint plaktuką kiekviena problema atrodo it vinis, čia tikrai pritaikytina. Valdant Vladimirui Putinui, saugumo ir žvalgybos bendruomenei puikiai sekėsi, jos biudžetas nuolat augo, galia vis didėjo ir jai pataikavo bei rėmė ją mėgstantis prezidentas, laikantis ją svarbiausiu pagrindu po savo kojomis. Taip agentūros įgauna tvirtą politinį balsą ir priežastį užsiimti lobizmu ir siekti reikšmingo vaidmens formuojant Rusijos strategiją. Tiek hibridinis, tiek politinis karas šiai bendruomenei užtikrina itin svarbų vaidmenį, todėl jos neišvengiamai už jį pasisako. Taip susidaro užburtas ratas – pajėgumai formuoja politiką, o ši – investicijas į pajėgumų didinimą.
