1944-ųjų pabaigoje šešiolikmetis Günteris išsiunčiamas į karinius mokymus, po kurių ant žasto ištatuiruotas priklausymą „Waffen-SS“ reiškiantis ženklas pavagia ir jo jaunystę.
1945 m. kovą, prieš pat karo pabaigą, jis išsiunčiamas į SS 12-osios tankų divizijos „Hitlerjugend“ Bohemijos kovos grupę ir kartu su tokiais pat žaliais bendraamžiais lyg patrankų mėsa išvežamas į frontą prie Vienos.
Sužeistas Günteris patenka į sovietų nelaisvę. Taip prasideda jo penkerius metus trukusi odisėja po okupuotų Baltijos respublikų ir Rusijos lagerius – iš viso vienuolika įkalinimo vietų.
Dėl vaikiškos išvaizdos Vaikėzu vadinamam G. Lucksui, galima sakyti, pasiseka: jo gabumai kalboms, muzikalumas, sumanumas padeda ištverti žiaurią lagerių kasdienybę, sunkų darbą ir visur atrasti bičiulių, net tarp kalinių prižiūrėtojų rusų.
Paskutinėje savo tremties stotelėje Tušine jis patiria pirmąją didžiąją meilę rusų merginai, dėl kurios net nori pasilikti Sovietų Sąjungoje. Į Hamburgą jis grįžta kartu su paskutiniais Tušino lagerio kaliniais – tik 1950-ųjų pradžioje, praradęs bet kokį patriotinių žygių troškimą.
„Mane ypač sužavėjo jo tiesumas, be jokio pykčio ar pasiteisinimo. Apie tos kartos asmeninę kaltę rašyta daug. Ar jie galėjo pasipriešinti nacių sistemos režimui? Ar smerktinas ano meto jaunimo elgesys?
Günterio Luckso prisiminimai aiškiai parodo, kad kare dalyvavusių jaunuolių karta – ji užaugo ir socializavosi nacionalsocialistinėje valstybėje – buvo kankinama dilemos ir turėjo nedaug galimybių ištrūkti iš sistemos gniaužtų. Jie Hitlerio pradėtą karą pralaimėjo triskart. Sumokėjo vaikyste, kurią iššvaistė žygiuodami apsivilkę kareiviškas uniformas.
Kare nukraujavo kaip patrankų mėsa. O po karo, tuo metu, kai Vermachto kariai ir ligoniai buvo paleisti anksčiau, priklausiusieji „Waffen-SS“ ilgiau už visus kitus vargo Sąjungininkų lageriuose. (...)
Stiprioji knygos pusė – išsamus ir autentiškas banalios karo kasdienybės aprašymas: pavogtos jaunystės dvejonės, baimė ir viltys, belaisvių išgyvenimai ir mirtis.
Kaipgi galėjo atsitikti, kad visa karta pasidavė fanatiškoms nusikaltėliško režimo idėjoms? Šis naujausiųjų laikų istorijos klausimas man seniai nedavė ramybės. Net po trejų metų darbo su Günterio Luckso prisiminimais aiškaus atsakymo neturiu“, – sako šios knygos bendraautorius Haraldas Stutte, istorikas, dienraščio „Hamburger Morgenpost“ politinis redaktorius ir įvairių kelionių žurnalų autorius.
Būtent į jo rankas pateko G. Luckso redakcijai atsiųstas storas vokas, į kurį buvo sudėti tiesūs ir jautrūs buvusio vaiko, įsprausto į „Waffen-SS“ uniformą ir kelioms savaitėms išsiųsto į beprasmį karą prisiminimai.
Jie sugulė į knygą „Paskutinis Hitlerio šauktinis“. Siūlome jos fragmentą.
* * *
Mes, paskutiniai lagerio belaisviai, sulaukėme daugybės lengvatų. Įvykdžius normą, šeštadienio vakarais pareigūno lydima dešimties belaisvių grupė vykdavo pasivaikščioti po Maskvą. Dukart ir aš tarp jų buvau. Tiesą sakant, normas įvykdydavome tik sukčiaudami. Pavyzdžiui, brigadininkas užrašydavo, kad pernešėme du šimtus akmeninių plokščių rankomis šimtą metrų į kitą statybų aikštelės vietą. Iš tiesų mes jas tik apversdavome, kontrolierius vos žvilgtelėjęs patvirtindavo, kad norma įvykdyta. Viskas buvo labai paprasta.
Dabar už darbą gaudavome atlyginimą, todėl išvykų metu galėjome šio to nusipirkti. Ano meto sovietų pinigai atrodė labai keistai. Banknotų vertė ant jų buvo užrašyta ne iš kairės į dešinę, o iš viršaus į apačią. Trijų ir penkių rublių banknotai buvo kiek didesni už kortas, juos ir laikydavome beveik kaip kaladę, viršuje kairėje matėsi skaičiai trys arba penki. Netoli „Sokolo“ užėjome į bažnyčią. Joje meldėsi keli rusai, prie įėjimo stovėjo kasa. Susimokėjome kaip ir visi. Monetų tarškėjimas trikdė rimtį, tačiau niekas nesiskundė.
Paskui važiavome metro, keturiasdešimt metrų po žeme. Stotys atrodė lyg rūmai, o pilnutėliai traukiniai važiavo kas tris minutes. Buvome sužavėti. Dvelkė nepriekaištinga švara. Nusipirkau ledinukų ir, praplėšęs maišelį, skiautę popieriaus tiesiog numečiau ant žemės. Man už rankovės griebė milicininkas, parodė šiukšlių dėžę ir pareikalavo penkių rublių baudos – tai buvo daug, ir ne tik man. Nesiginčydamas sumokėjau, nes labai bijojau, kad nesuprastų, jog esu plennyj, ir džiaugiausi, kad viskas tuo ir baigėsi.
Tramvajai anuomet važinėjo tik Maskvos priemiesčiuose. Pačiame mieste kursavo dviem ūsais prie elektros laidų prijungti troleibusai, kuriuos Vokietijoje vadino obusais – viršutinio varymo autobusais. Mūsų „vadas“ išdidžiai pristatė pravažiuojantį troleibusą. Mums jie pasirodė keisti, vienas draugas pasakė: „Su tokiu grąžulu ant stogo, o lekia iš visos smarvės.“ Tačiau vienas kitas elektra varomas autobusas važinėjo ir Vakarų Vokietijoje, o VDR jų buvo ir daugiau.
Spalio pabaigoje apsilankėme Gorkio parke, didžiausiame poilsio parke Maskvos centre. Buvo alaus, karuselių ir įprastų palatkų, kuriose pardavinėjo degtinę. Vodką ir semečkes (saulėgrąžas) matuodavo ir pardavinėjo stiklinėmis. Saulėgrąžų grūdai buvo didesni nei pas mus, nusipirkusieji juos įsimesdavo į burną, išgliaudydavo, lukštus išspjaudavo. Vienas kitas lukštas likdavo ant lūpos. Kai susikaupdavo daugiau, nubraukdavo liežuviu.
Laikėmės vienas kito, nes nežinojome, kaip reaguos rusai pastebėję, kad esame vokiečiai. Vos tik pradėjus mums su jais šnekėtis, turėjo tai pastebėti. Nors ir keista, maskviškiai nekreipė dėmesio į tai, kad esame buvę priešai. Parke buvo muzikantų. Grojo valsą ir tango. Šokių aikštelėje daugiausia sukosi moterų poros, vyrai mieliau gėrė degtinę ir net nebūtų pajėgę šokti su damomis. Kai pakvietėme moteris šokti, jos buvo maloniai nustebintos. Merginos mielai leidosi šokdinamos, bet kiek sutriko, kai be jokių užuolankų ėmėme jas glausti prie savęs.
Mano šokių partnerė dėl kalbos palaikė mane lietuviu. Kita jauna moteris, atspėjusi mūsų kilmę, pasakė net nežinojusi, kad esama tokių malonių vokiečių. Šnekėjomės laužyta rusų kalba. Varžėmės bendraudami su damomis, nes juk kelerius metus gyvenome tarp vyrų. Tačiau pirmai progai pasitaikius iniciatyvos griebėsi hormonai, o tai po tokio ilgo gyvenimo vyrų draugijoje buvo žmogiška.
Prie vieno Gorkio parko degtinės kiosko mane sulaikė du apgirtę rusai ir paragino: „Eikš, vokieti (nemec), išgerk su mumis stiklelį!“ Nenorėdamas jų įžeisti, paėmiau stakaną ir gurkštelėjau. Tai buvo pirmas kartas po ketverių metų. Stiprus gėrimas paveikė iškart, kone partrenkė ant žemės. Viduriai degte degė. Vienas jų ėmė man veblenti: „Slušaj (klausyk)! Stalin skazal (sakė), ateis Gitler (Hitleris), o tada ir vokiečiai, ar kažkaip panašiai.“ Nebežinodamas, ką sakyti toliau, šūktelėjo draugui: „Ei, Andrejau, ką sakė Stalinas?“ Tikriausiai galvoje turėjo pagarsėjusį Stalino posakį: „Hitleriai ateina ir vėl išeina, o vokiečių tauta, vokiečių valstybė išlieka!“ Jo bičiulis nusikeikė, išspjovė semečkes ir pasakė: „Iš kur man žinoti, ką jis pasakė. Nagi, davajte popit (geriau išgerkime)!“ Laimei, draugai išgelbėjo nuo tų dviejų girtuoklių draugijos. Pinigų pakako vienam bokalui alaus, paskui buvo metas grįžti. Sutartu laiku turėjome susirinkti sutartoje vietoje. Buvo smagu pamatyti maskviečių gyvenimą iš arčiau.
Po kiek laiko sėkmingai susidėliojus aplinkybėms į miestą išvykau antrą kartą. Tuzinas scenos darbininkų, vadovaujamų mūsų scenografo Helmuto Prestino, perstatinėjo teatro salės sceną. Žiūrėjau, kaip jie darbuojasi, juk lageryje daugiau nebuvo ką veikti. Staiga pasirodė kelių pareigūnų lydimas politvadovas ir pareikalavo parodyti, ką sugebame – trumpą spektaklį. Tikriausiai koks pareigūnas pasigyrė gyvu kultūriniu lagerio gyvenimu ir sumanė pademonstruoti, kad fašistus ir žmogžudžius pavertė kultūringais žmonėmis. Jautėmės užklupti ir nežinojome, ką daryti. Nebuvo nė vieno mūsų aktoriaus ar dainininko, todėl nusprendžiau slapčia dingti, nes bijojau užsitraukti gėdą. Tačiau dirbę draugai manęs nepaleido. Nutarė, kad kuris nors vis tiek turės ką nors vaidinti, nesvarbu ką. O kadangi iš aktorių trupės aš esąs vienintelis, tai ir turįs imtis šios nemalonios užduoties. Dabar apie pasprukimą nebegalėjo būti nė kalbos.
Tai ir pradėjau solo pasirodymą. Užlipau ant scenos ir ėmiau imituoti radijo diktorių, nosiniu balsu prabilau: „Radio Moskva, moskovskoje vremja – dvadcat časov tridcat pjat minut, vy slušajete...“ („Maskvos radijas, Maskvos laikas – dvidešimt valandų trisdešimt penkios minutės, jūs klausotės...“). Paskui ėmiau paistyti kažką apie draugą ir mokytoją Staliną, kad netrukus prasidės vokiečių belaisviams skirta laida. Rusai klausėsi kiek skeptiškai, tačiau susidomėję.
Ilgai negalvodamas ėmiau deklamuoti gana kvailą Ludwigo Uhlando eilėraštį:
Kai imperatorius Rausvabarzdis patraukė į žemę šventų,
Keliaut per kalnus teko su šaunių karžygių pulku.
Pasiekęs kulminaciją pasitelkiau pantomimą:
...penkios dešimtys turkų raitelių ant kelio pabiro,
Ėmė šaudyt ir mėtyti ietis...
Padeklamavus paskutinį sakinį, pasigirdo – negalėjau patikėti savo ausimis – plojimai ir riksmai chorošo. Išgirdau, kad esu geras artistas. Ir kaip artistas galėjau dalyvauti kitoje išvykoje (antrą kartą) į Maskvą, nors nebuvau įvykdęs normos.
Kaip ir pirmą sykį, kiekvienas iš dešimties dalyvių turėjo parodyti dvidešimt penkis rublius – tokia suma buvo reikalinga kelionės išlaidoms padengti. Lydintis pareigūnas nesitraukė nuo mūsų, tačiau bent jau dėvėjo civilinius drabužius, todėl atrodėme kaip grupė turistų, tiesa, gana skurdžių. Kultura esanti pagrindinis mūsų išvykos tikslas, buvo paskelbta prieš išvykstant. Taigi kultūrinė išvyka prasidėjo neišvengiama kelione metro. Turėjome triskart išlipti pasigėrėti rūmus primenančiomis stotimis, kurios man toli gražu nebeatrodė tokios žavingos kaip pirmą kartą. Mus lydintis pareigūnas tikriausiai buvo ne maskviškis, mat pamatęs tuos technikos stebuklus tiesiog apstulbo. Už bilietus turėjome susimokėti patys.
Paskui nutempė mus į dvi bažnyčias. Manęs visa tai nebedomino. Galvojau tik apie Valią, gyvenančią kažkur netoliese. Galimybės su ja susitikti nebuvo. Kas man iš tų popų ir jų cerkvių. Aplink mane susirinko būrys vaikų ir ėmė prašyti: „Kamerad fašist, daj mne sigaret (duok cigarečių).“ Vienam jų ištiesiau savo porcigarą, kurį pagal užsakymą už nedidelę kainą buvo pagaminęs vienas mūsų „specialistas“. Grybšt, grybšt – akimirksniu dingo visos mano cigaretės, deja, galiausiai ir porcigaras bei visi vaikai. Anuomet Maskvos gatvėse gyveno būriai vaikų.
Pasirodžius milicininkui, sprukdavo į visas puses, kad neišvežtų į vaikų namus. Mačiau, kaip prisitaisę prie karties kablį iš lėtai važiuojančio sunkvežimio žemyn traukė kopūstų galvas ir kita. Kažkas pasakė, kad jų tėvai mirę arba dingę karo metu. Greičiausiai tarp jų buvo ir tokių, kurių tėvai – „tautos priešai“, kaip Stalinas vadino politinius priešus, – kalėjo gulaguose arba kitose drausminimo įstaigose. Sutrikę stebėjome daugybę elgetų Maskvos gatvėse. Tarp jų buvo net karininkų švarkus su galybe ordinų vilkį vienakojai. Pasirodžius milicijai jie beregint dingdavo. Tos išvykos metu supratau, kad ne tik mes, karo belaisviai, ilgai kentėme badą, bet ir visa Sovietų Sąjunga pasibaigus karui panėšėjo į milžinišką elgetyną. Pergalė prieš Vokietiją atsiėjo labai brangiai.
Žadėtoji kultūrinės išvykos kulminacija buvo kinas. Turėjome sėdėti paskutinėje eilėje, ir vėliau pasirodė, kad tai tikra laimė. Rodė propagandinį filmą, ir tai buvo tikra kančia. Aišku, buvome jau susipažinę su panašiais Goebbelso studijų kūriniais. Tai, ką pamatėme čia, buvo ne menkesnio lygio, tik ideologine prasme priešingi ženklai.
Žinoma, juosta apie „Didįjį tėvynės karą“, kaip rusai vadino Antrąjį pasaulinį karą. Be paliovos griaudėjo maršai, į juos įsiterpiant karo griausmui. Vokiečių kareiviai išgąstingai spruko nuo didvyriškai puolančių raudonarmiečių. Kitoje scenoje buvo rodomi putliaveidžiai vokiečių karininkai, kurie šaudė į moteris bei vaikus, o paskui kvatodami nuėjo trobelėn pasigerti. Tuo metu rusišku akcentu darkyta kalba buvo dainuojama vokiečių karo daina „Vakarą lankoj“.
Tai sukėlė žiūrovų nepasitenkinimą, ne vienas ėmė reikšti neapykantą. Pasigirdo šūksniai: „Fašistų išgamos!“ Manau, būtų mus nulinčiavę, jei būtų sužinoję, kad kino salės gale sėdi kuo tikriausi „fašistų išgamos“. Susmukome kuo giliau į kėdes ir skaičiavome minutes, likusias iki kančių pabaigos. Tą dieną džiaugiausi grįžęs į lagerį. Nebenorėjau jokių išvykų į Maskvą, bent jau kultūrinės programos.
Antifašistinės grupės vadovas mane ramino: „Suprask, juk kare dedasi baisūs dalykai, natūralu, kad verda emocijos.“ Aš atsakiau: „Klausyk, jau 1949-ieji, karas seniai baigėsi. Savo darbu šitiek prisidėjome prie skriaudos atlyginimo. Vokietijoje žmonės eina į teatrą, stebi futbolo rungtynes, o mes vis dar atgailaujame, lyg vieni būtume kalti dėl to prakeikto karo.“ Kritau į savo gultą, o galvoje skambėjo leitenanto Šubino žodžiai: „Skoro budet lučše.“ Greitai bus geriau. Norėjau tik namo, bet tikriausiai dar teks palaukti.
