Vermachto kariškis smulkiai pavaizdavo žūtbūtinį tankų mūšį, kuris 1941 m. griaudėjo prie Raseinių

Leidykla „Briedis“ išleido knygą „Tankų operacijos Rytų fronte“, sudarytą amerikiečių istoriko Steveno W. Newtono, remiantis Vermachto generolo pulkininko Erhardo Rauso (1889–1956) užrašais. 

Vokiečiai prie pamušto KV-2. Ant tanko bokštelio matyti 37 cm pabūklo daugkartinių pataikymų žymės. 1941 m. birželio mėn., Lietuva.<br>Leidėjų nuotr. 
Vokiečiai prie pamušto KV-2. Ant tanko bokštelio matyti 37 cm pabūklo daugkartinių pataikymų žymės. 1941 m. birželio mėn., Lietuva.<br>Leidėjų nuotr. 
Raseinių apylinkėse pamuštas sovietų tankas KV-1. 1941 m. birželis.<br>Leidėjų nuotr. 
Raseinių apylinkėse pamuštas sovietų tankas KV-1. 1941 m. birželis.<br>Leidėjų nuotr. 
Generolas majoras F. Landgrafas 11-ojo tankų pulko vadavietėje prie Dubysos.<br>Leidėjų nuotr. 
Generolas majoras F. Landgrafas 11-ojo tankų pulko vadavietėje prie Dubysos.<br>Leidėjų nuotr. 
Knygos viršelis. <br>Leidėjų nuotr. 
Knygos viršelis. <br>Leidėjų nuotr. 
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jul 28, 2021, 9:46 PM

Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijoje gimęs E. Rausas per Pirmąjį pasaulinį karą šios valstybės pajėgose, vėliau tęsė tarnybą Austrijos kariuomenėje, o po 1938 m. kovą A. Hitlerio įvykdyto anšliuso tapo vokiečių Vermachto karininku.   Kovas Rytų fronte E. Rausas matė nuo pat pradžių. 1941 m. birželio 22 d., kai Trečiojo reicho pajėgos įsiveržė į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, jis vadovavo 6-osios tankų divizijos 6-ajai motorizuotajai brigadai, vėliau – 6-ajai tankų divizijai, o karo pabaigoje – 3-iajai tankų armijai. 

Šioje knygoje, parengtoje remiantis E. Rauso studijos JAV žvalgybai fragmentais, be galo įdomiai nušviečiamas šio talentingo kariškio vadovaujamų pajėgų kovos kelias: nuo didelių kovinių vienetų operacijų iki mažų padalinių veiksmų. Dėmesys detalėms ir atskiriems epizodams negailestingame dviejų totalitarinių valstybių tarpusavio kare – skiriamasis šio kūrinio bruožas, prikaustantis dėmesį nuo pat pirmųjų puslapių. 

Skaitytoją neabejotinai sudomins aprašytos kovos Lietuvoje: ypač 1941 m. prie Raseinių, 1944 m. Žemaitijoje ir prie Klaipėdos. 

„Tankų operacijos Rytų fronte“ parengęs istorikas Stevenas W. Newtonas dvylika metų tarnavo Jungtinių Valstijų kariuomenėje, taip pat dėstė Delavero universitete. Jis yra parengęs nemažai istorinių studijų, tarp kurių ir garsioji biografinė knyga apie feldmaršalo Walterio Modelio kovos kelią. Šią knyga leidykla „Briedis“ taip pat išleido lietuvių kalba.  

Pateikiame knygos ištrauką.

* * *

Kai tik pirmieji saulės spinduliai nudažė dangaus skliautą, netikėtai iš pietų atsklido artilerijos pabūklų šūvių garsai. Šaudymo intensyvumas didėjo, viena salvė po kitos užgriuvo pietinį placdarmą, kurį gynė kovinė grupė „Von Seckendorff“. Net namai Raseiniuose drebėjo nuo sprogimų, bjauriai birbė langų stiklai. Ugnies tankis liudijo, kad rusai rengia didelių pajėgų ataką. 

Deja, vietovė ryčiau Raseinių visiškai lygi, todėl mūsų stebėtojai negalėjo įžvelgti, kas vyksta gretimame placdarme už 6 kilometrų. Tačiau netrukus išgirdome, kad von Seckendorffą remiančios baterijos taip pat ėmė šaudyti rusų pusėn. Ši kanonada nutilo maždaug po 20 minučių, paskui su nauja jėga ėmė griaudėti sunkieji pabūklai ir tratėti kulkosvaidžiai. Prityrusiam veteranui tankistui iškart paaiškėjo, kad prasidėjo tankų mūšis. 

Mūšio garsai pamažu slinko į vakarus, o tai buvo blogas požymis. Mes užklausėme divizijos štabą, o iš ten buvo patvirtinta, kad kovinė grupė „Von Seckendorff“ patyrė itin smarkią ataką. Vėliau sužinojome, kad  prieš mūsų kariuomenę pietiniame placdarme buvo išskleista sovietų 3-iojo mechanizuotojo korpuso 2-oji tankų divizija. Jos tikslas – užimti Raseinius ir išmušti 6-ąją tankų diviziją iš pakilumos. 

Todėl pulkininkas Seckendorffas ir jo kareiviai pateko į labai pavojingą situaciją, be to, ne dėl priešo pranašumo kariuomenės dydžiu, o dėl visiškai netikėtai pasirodžiusių milžiniško dydžio tankų, prieš kuriuos buvo bejėgiai ir vokiečių tankai, ir prieštankiniai pabūklai. Tie tankai – tai rusų sunkiasvorės mašinos KV-1. Šis šarvuotasis monstras buvo pats pavojingiausias rusų sunkusis tankas vos ne iki pačios karo pabaigos.

Netrukus po smarkaus artilerijos susišaudymo pradžios tankai atakavo 6-ojo motociklininkų bataliono pozicijas ir jas pralaužė. Šiame mūšyje žuvo majoras Schliekmannas. KV-1 lamdė ne tik motociklus, bet traiškė ir sunkiai sužeistus kareivius, privertė batalioną atsitraukti į Dubysos vakarinį krantą. 

Vėliau pamatėme, kad visi sužeistieji ir belaisviai buvo negailestingai nužudyti. Motociklininkų batalionas, dengiamas kovinės grupės „Von Seckendorff“ pagrindinių pajėgų, apsisuko ir pasirengė atkakliai priešintis. Tuo metu pulkininkas von Seckendorffas dar tikėjosi išsaugoti vakarinę pakrantę, bet didžiuliai tankai be vargo įveikė upę ir ėmė ropštis į krantą. 

Net sutelkta mūsų artilerijos ir visos sunkiosios ginkluotės ugnis negalėjo sustabdyti plieninių pabaisų. Jos, apsiaustos ugnies ir dūmų, nenumaldomai slinko priekin pakeliui viską triuškindamos. Sunkiųjų haubicų sviediniai ir skeveldros joms nekenkė. Rusų tankai pasiekė sankryžą, kur juos apšaudė iš sparno mūsų paslėpti miške prieštankiniai pabūklai. Tada plieninės pabaisos pasisuko, nuniokojo šią poziciją, paskui vėl patraukė į mūsų artilerijos išsidėstymo vietą. 

Maždaug 100 pulkininko Richardo Kollio 11-ojo tankų pulko tankų, kurių trečdalis buvo Pz IV, susitelkė kontratakai. Kai kurie iš jų susidūrė su rusų mastodontais kaktomuša, bet dauguma mūsų tankų atakavo iš sparnų. Jų sviediniai iš trijų pusių daužė plieninius milžinus, bet nepadarė jiems jokios žalos. Tačiau netrukus patyrė nuostolių mūsų tankai. Po ilgos ir bevaisės kovos su rusų sunkiaisiais tankais pulkininko Kollio mašinos ėmė trauktis slėpdamosi vietovėje, kad išvengtų visiško sunaikinimo. 

Bet blogiausia buvo dar priešaky. Pavojus kilo 114-ojo motorizuotojo pulko II batalionui, kuris gynėsi miške į vakarus nuo Dubysos. Jis stengėsi atremti rusų pėstininkų, kurie slinko paskui KV-1, ataką. Keletas rusų tankų atsiskyrė paremti pėstininkų, ir tuo metu vokiečių batalionas patyrė nemažų nuostolių daugiausia nuo artilerijos ugnies. 

Tapo aišku, kad jokia ginkluotė, kurios turėjo kovinė grupė „Von Seckendorff“, net mūsų tankai neįstengia kovoti su rusų monstrais. Dar kiek – ir prasidės visuotinė panika. Bataliono vadas kapitonas Quentinas buvo priverstas pradėti atitraukti susvyravusius kareivius. Drauge su kuopų vadais ir vyresniaisiais puskarininkiais jis išsidėstė bataliono gynybos linijoje, ir kariai, paleidę kulkosvaidžių ugnį, sustabdė rusus. Nepaisydamas sunkiųjų tankų smūgio ir bataliono didžiosios dalies atsitraukimo, priešas taip ir neįstengė prasiveržti ir paskui savo tankus patraukė Raseinių link.   

Tuo metu iš rytų priartėjo ir stojo į mūšį nauja grupė sovietų tankų. Dauguma sunkiųjų mašinų, nuolat apšaudomos vokiečių tankų ir artilerijos, toliau nesustabdomai slinko į priekį. Vienintelis taktinis sprendimas, kurį galėjo padaryti kapitonas Quentinas, – praleisti antrąją rusų tankų bangą per savo gynybos liniją, o tada grupė karininkų ir puskarininkių prireikus turėjo atsitraukti į sparną ir susijungti su 114-ojo motorizuotojo pulko pagrindinėmis pajėgomis. Jei jų ten dar esama. 

Vokiečių kareiviai, sulindę į negilius apkasėlius, po kelių tiltais ar tiesiog vidury lauko laukė besiartinančios antrosios tankų bangos. Laukimas tapo tikra kankyne, nes mūsų toliašaudė artilerija apšaudė tuos tankus neįtardama, kad kartu apšaudo ir savus pėstininkus. Pasisekė tiems, kurie įstengė palįsti po tiltais ar rasti kitų vietų pasislėpti. Jie galėjo matyti, kas vyksta, nepastebimi priešo. 

Milžiniški tankai ūždami artėjo ir atrodė vis didesni. Vienas jų įvažiavo į nedidelę pelkę, kurioje įstrigo mūsų Pz 35t. Nė sekundę nesustojęs juodasis monstras pervažiavo per bejėgį tanką. Toks pat likimas ištiko vokiečių 150 mm haubicą, kurios nespėta laiku atitraukti. Kai KV-1 priartėjo, haubica šaudė į juos visai iš arti, bet nepadarė jokios žalos. 

Vienas tankas pasuko tiesiai į ją, ir haubica pataikė jam į priekinį šarvą. Blykstelėjo ryški šviesa, ir, kai sviedinys sprogo, pasigirdo kaip perkūno trenksmas. Artileristai lengviau atsiduso, ir vienas iš jų pasakė: „Jam galas.“ „Taip, šis gavo, ko nusipelnė“, – sutiko pabūklo skyriaus vadas. Bet staiga visi tiesiog pažaliavo, kai vienas jų šūktelėjo: „Jis vėl juda!“ Iš tikrųjų tankas, garsiai žvangindamas vikšrais, išsijudino. Plieninė pabaisa pasiglemžė pabūklą kaip vaikų žaislą, įspaudė į žemę ir sugniuždė, tarsi jo nė nepastebėjo. Taigi haubica buvo sunaikinta, bet, laimė, jos skyrius spėjo pabėgti nepatyręs nuostolių. 

Nuo pačios mūšio pradžios pulkininkas von Seckendorffas bombardavo divizijos štabą pagalbos prašymais. Tačiau generolas Landgrafas nieko tinkama neturėjo, juk mūsų tankai pasirodė esantys per silpni. Jis įsakė ginti frontą bet kokia kaina, kol atvyks XLI tankų korpusas. Tačiau pulkininkui von Seckendorffui buvo pranešta, kad pagalba ateis ne anksčiau nei rytoj (birželio 25 d). 

Tada von Seckendorffas suabejojo, ar jo kareiviai ir karininkai įstengs išsaugoti kovos dvasią taip ilgai ir ar nekils panika dėl priešo tankų atakos, kurios sustabdyti vokiečiai nepajėgė. Problema buvo ta, kad į visus 6-osios tankų divizijos pranešimus korpuso vadovybė žvelgė skeptiškai. Susidarė įspūdis, kad generolas Landgrafas ir majoras Joachimas Kielmanseggas tiesiog pametė galvą. 

Tačiau kai generolas Georgas Hansas Reinhardtas atvyko į frontą,  greitai įsitikino, kad kilo rimta krizė, todėl pažadėjo nedelsiant pasiųsti divizijai pagelbėti keletą 88 mm zenitinių pabūklų baterijų, kurios iki tol naudotos Tauragės priešlėktuvinei gynybai. Dabar visi aiškiai suprato, kad tik 88 mm zenitiniai pabūklai realiai gali kovoti su 52 tonų priešo tankais.

Kažin ar rusų tankai patyrė kokių nors nuostolių per 11-ojo tankų pulko trumpą ataką, tačiau buvo priversti stabtelėti ir pasisukti, siekdami ją atremti. Todėl rusų ataka neteko veržlumo. Iš visko sprendžiant, kai kurie KV-1, atitrūkę nuo pėstininkų, prarado pasitikėjimą savimi. Šis trumpas atokvėpis leido pulkininkui von Seckendorffui atitraukti kariuomenę, įskaitant ir kapitono Quentino būrį, kiek atgal. Ji išsidėstė pozicijose aplink aukštumą 106, ir aplamdyti batalionai ėmė tvarkytis. 

Von Seckendorffas, organizuodamas prieštankinę gynybą, panaudojo visas turimas priemones. Jo vienintelė atspara liko 100 mm pabūklų baterija. Paaiškėjo, kad baterija vis dėlto iš arti įstengė pamušti keletą plieninių monstrų. Maždaug tuo metu kapitono Quentino bataliono 6-osios kuopos karininkas leitenantas Eckhardtas, panaudodamas užtaisą iš 5 prieštankinių granatų, įstengė sustabdyti dar vieną KV-1. Ši žinia praskriejo tarp mūsų kareivių kaip žaibas. Pasirodo, ir tokius tankus vis dėlto įmanoma sunaikinti. Mūsų kariai dvasiškai atsigavo, o rusų tankai pasidarė atsargesni, taigi ir ne tokie pavojingi, dėl ko gerokai palengvėjo gynyba. 

Maždaug 15.00 val. priešakinės 88 mm baterijos vadas atvyko į divizijos štabą, kur buvo pasitiktas labai džiaugsmingai. Generolas Landgrafas šį padalinį į pirmąsias linijas, kur jis turėjo stoti į mūšį su rusų tankais, palydėjo pats.   Pagaliau rusai miške ir rugių lauke pergrupavo pajėgas ir pradėjo lemiamą tankų ataką prieš aukštumą 106, panaudodami didelius sunkiųjų tankų junginius. Kai tik plieniniai milžinai išlindo iš slėptuvių, juos užgriuvo mūsų 88 ir 100 mm baterijų šarvamušių sviedinių škvalas.   

Išdėstyti kruopščiai parinktose pozicijose ir gerai užmaskuoti pabūklai greit sunaikino daug tankų, ir rusų ataka žlugo. Iš liepsnojančių mašinų kilo stulpai dūmų, netrukus supratome, kad pasiekėme pergalę. Rusai dar pamėgino aplenkti pulkininko von Seckendorffo pozicijas iš sparno, tačiau šis sumanymas taip pat nepavyko. 

Rusų pėstininkų ataka irgi neįstengė pakeisti mūšio vyksmo. Trijų dienų sparčiojo žygio visiškai iškankinti rusų pėstininkai tiesiog fiziškai neįstengė prasiveržti. Reikia priminti, kad tai tie patys pėstininkai, kurie pasitiko 6-ąją tankų diviziją karo pirmąją dieną, ir jie nebuvo parengti veikti mūšyje išvien su tankais. 

6-asis motociklininkų batalionas ir 114-asis motorizuotasis pulkas šiame mūšyje patyrė rūstų išbandymą. Buvo netikėtai atakuoti nepaprastų sunkiųjų tankų, jų pozicijos du kartus pralaužtos. Be to, paaiškėjo, kad jokiais ginklais nepavyks sustabdyti ar sunaikinti šio priešo. To galėjo būti per daug net mūšiuose užgrūdintiems veteranams. Kad kariuomenė elgėsi šaltakraujiškai, buvo pagirtina, nes dar nė karto nebuvo susidūrusi su rusų tankais. Tik Rusijos kampanijos pabaigoje, kai šaulių padaliniai tapo tankų divizijų dalimi, jiems, pasitinkantiems sovietų tankus, jau nereikėjo slėptis kur tik įmanoma. 

Kaip visada, esant kritinei situacijai, mūšio baigtį lėmė kareivių geležinė drausmė, stipri kovos dvasia ir tvirtybė, puikiai parengtų vadų kovinė patirtis. Šie žmonės nebuvo supančioti pasenusių taisyklių ir instrukcijų, jie gerai nusimanė, kaip reikia veikti visai nenumatytoje, itin sudėtingoje situacijoje, apie kurią nerašoma jokiuose statutuose. Jų laimėjimas patvirtino, kad buvo imtasi pačių veiksmingiausių priemonių. Kariuomenė šiame mūšyje veikė nepaprastai ryžtingai ir patyrė mažai nuostolių. Vėliau taip būta ne kartą.   

6-oji tankų divizija prie Raseinių izoliuota liko neilgai. Netrukus atžygiavo 269-oji pėstininkų divizija ir užėmė poziciją pulkininko von Seckendorffo kariuomenės dešiniajame sparne. Paskui atvyko LVI tankų korpuso 290-oji pėstininkų divizija. 1-oji tankų divizija nutraukė puolimą Kelmės link ir užėmė placdarmą palei Dubysos upę Lyduvėnuose, o 36-oji motorizuotoji divizija taip pat artėjo, žygiuodama Kelmės kryptimi. 

Kadangi rusai vakarop nustojo atakuoti pulkininko von Seckendorffo pozicijas ryčiau Raseinių, generolas Reinhardtas įstengė išdėstyti XLI tankų korpuso dalinius taip, kad apsuptų ir sunaikintų sovietų 3-iąjį mechanizuotąjį korpusą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.