Iš Baltarusijos kilęs S. Piaseckis 1921 m. buvo priimtas į lenkų žvalgybą. Vyrukas ne tik rinko duomenis apie tai, kas vyksta sovietų pusėje, bet ir susidėjo su kontrabandininkais, įniko į girtuokliavimą ir kokainą. 1926 m. susikompromitavęs agentas buvo atleistas iš tarnybos.
Vėl likęs be darbo ir pajamų, S. Piaseckis „su revolveriu rankose ir kokaino likučiais kišenėje“ klaidžiojo po Gardino ir Vilniaus apylinkes. Vėl ėmėsi nusikalstamos veiklos. Garsiausią nusikaltimą įvykdė, užpuolęs ir apiplėšęs siauruko Lyda–Gardinas keleivius. Pinigus iššvaistė degtinei ir moterims. 1927 m. už šiuos nusikaltimus S. Piaseckis Vilniuje buvo nuteistas mirties bausme, kuri pakeista 15 metų įkalinimu. Kalėjime jis atrado talentą rašyti, kartu mokėsi literatūrinės lenkų kalbos.
Jaunąjį rašytoją pradėjo globoti garsus literatas M. Wańkowiczius. Jis rūpinosi S. Piaseckio pirmųjų darbų leidyba ir bausmės sušvelninimu. 1937 m., Lenkijos prezidentui suteikus malonę, rašytojas išėjo į laisvę. Jam kalint išleista knyga „Didžiųjų Grižulo ratų meilužis“ (lenk. „Kochanek Wielkiej Niedźwiedzicy“) apie nuotykius sovietų ir lenkų pasienyje tapo sensacija ir tarptautiniu bestseleriu.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje S. Piaseckis grįžo į sovietų okupuotą ir apiplėštą Vilnių, kuris netrukus buvo grąžintas lietuviams. Tačiau greitai sovietai grįžo, o po to įsiveržė naciai. Laikai buvo sunkūs ir neramūs.
Okupantai apiplėšė šalį, jos ekonomika buvo sužlugdyta, žmonės liko be pajamų, gyveno pusbadžiu. Įsivyravo visuotinis deficitas, juodoji rinka, spekuliacija. Maistas ir prekės buvo dalijamos pagal korteles.
Tačiau buvo ir tokių, kurie Vilniuje gyveno visai neblogai. Tai Armijos Krajovos (AK) Vilniaus apygardos vadovybė. AK egzistavimo šaltiniu tapo Jungtinės Karalystės ir JAV finansinė parama. Karininkai gaudavo pastovius atlyginimus. Pinigų reikėjo ir ginklams įsigyti, diversijoms vykdyti.
1942 m. rudenį AK Vilniaus apygardos specialusis karo teismas nuteisė mirties bausme keturiolika asmenų, neva bendradarbiavusių su sovietais arba vokiečiais. Bet nė vienas nuosprendis nebuvo įvykdytas, mat trūko „specialistų“.
Todėl apygardos vadovybė pasikvietė į pagalbą S. Piaseckį – vėtytą ir mėtytą „kietą vyruką“, teistą šešis kartus, kalėjimuose praleidusį keturiolika metų. Jis turėjo apmokyti egzekutorius žudyti. Tolesnius įvykius S. Piaseckis aprašo savo romane, kur riba tarp tikrovės ir autoriaus išmonės pranyksta.
S. Piaseckis vadovavo specialiajai mirties nuosprendžius vykdžiusiai grupei – egzekutyvai. Dėl organizacijos – AK Vilniaus apygardos vadovybės prestižo ir garbės turėjo kristi tikrų ar menamų išdavikų lavonai.
Parodomieji nuosprendžiai vyko Vilniaus gatvėse: prie Aušros vartų, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Žvėryne, Vingio miške. Į pasmerktųjų sąrašą patekdavo visuomenei žinomi žmonės, kurių nužudymas keltų didelį rezonansą, nors tų asmenų kaltė buvo labai abejotina.
AK gretose netrūko vokiečių ir sovietų agentų, bet niekas jų nelietė. Reikėjo rasti tariamų išdavikų. AK Vilniaus apygardos štabo viršininkas papulkininkis Lubosławas Krzeszowskis (slapyvardis Ludwikas) buvo sovietų agentas nuo 1940 metų.
Greičiausiai išduoti sovietų agentūros buvo nuteisti aršūs antikomunistai: publicistas ir rašytojas Jozefas Mackiewiczius (knygoje Janas Jaskevičius) ir laikraščio „Gońiec Codzienny“ redaktorius Czesławas Ancerewiczius (knygoje Kancerevičius).
S. Piaseckio garbei galima pasakyti, kad, netikėdamas J. Mackiewicziaus kalte, jis nesutiko pastarojo nužudyti. Autorius netapo aklu žudymo įrankiu. Jis netgi atsisakė stoti į AK ir prisiekti, nors buvo Lenkijos patriotas ir iki tol dalyvavo pogrindiniame pasipriešinimo judėjime.
Nepaisant beletristinės formos, šis kūrinys yra pirmaeilis istorijos šaltinis. Kone visi romano personažai turėjo realius prototipus, o S. Piaseckis nuvainikuoja AK herojiškumo ir altruizmo mitą. Lrytas.lt skaitytojams siūlome knygos „Organizacijos garbei“ ištrauką.
* * *
Atsisveikino su Kretu ir išėjo į miestą. Akivaizdu, kad padėtis egzekutyvoje prasta. Deja, Drobnas ir jo žmonės spjauna į idėjas, ignoruoja, o gal net sabotuoja. Kažin, kodėl jie apskritai ėmėsi darbo, kam nevykusiai vaidinti veiklą?
Kitą dieną nuėjo pas Drobną. Pas jį rado apie dvidešimt dvejų metų jaunuolį, aukštą, netvarkingai apsirengusį, niūrų.
– Mano adjutantas Kulka, – pristatė jį Juzefui Drobnas.
– Turite visą štabą! – tarė Juzefas. – Gal pasikalbėkime?
– Žinoma, – pasakė Drobnas. – Tik pirmiau nueikime pas dar vieną mano skyriaus narį.
– O likę?
– Lauks mūsų nuo penktos valandos vieno kolegos bute.
– Pas jo sužadėtinę, – pridūrė Kulka.
– Kur?
– Netoli miesto centro. Gražus butas. Vadiname jį „rūmais“.
Trise išėjo iš Drobno namų. Po ketvirčio valandos įžengė į didelį mūrinį namą netoli Šv. Aleksandro cerkvės. Juzefas ir Kulka palaukė koridoriuje. Drobnas nuėjo išsiaiškinti, ar laisvas kelias. Netrukus grįžo.
– Prašom. Viskas gerai.
Įėjo į mažą, tamsų prieškambarį, iš kurio didelės durys vedė į salę su dviem langais. Priešais vieną langą stovėjo ilgas stalas, panašus į mažą chemijos laboratoriją: retortos, mėgintuvėliai, spalvoti skysčiai buteliuose, stiklainiai ir stiklinės. Pasienyje ir ant palangių matėsi daug knygų.
– Tai kolega R7, vykdymo skyriaus narys, – tarė Drobnas, mostelėjęs į vidutinio ūgio jauną vyrą.
Juzefas paspaudė jam ranką ir paklausė:
– Jūs chemikas?
– Tik mėgėjas. Mėgstu chemiją ir pats truputį eksperimentuoju.
– Tai mūsų mokslininkas, – įsiterpė Drobnas. – Pirotechnikos specas, nuodų žinovas. Padarė kelis svarbius atradimus, bet kol kas laiko juos paslaptyje. Ką tik suplanavome nužudyti Dorotą – nunuodyti. (Danutos Wyleżyńskos prototipas. Dvidešimtmetė mergina, žinomo muzikanto ir Vilniaus konservatorijos profesoriaus Adamo Jano Wyleżyńskio duktė. AK pogrindžio apkaltinta bendradarbiavimu su gestapu. Vargu bau. Visas miestas žinojo, kad ji bendrauja su vokiečiais. Tikrų užsikonspiravusių vokiečių agentų AK netrūko. Po trijų nepavykusių pasikėsinimų ketvirtas kartas buvo lemtingas – 1943 m. liepos 7 d. S. Kościałkowskis – knygoje „Magas“ nušovė ją prie Aušros vartų. Red. pastaba).
– Kokiu būdu?
– Ji beveik kasdien lankosi kavinėje „Lyra“ Vilniaus gatvėje. Taip pat ten ateina vokiečių karininkų ir gestapininkų, nes juk linksma vietelė. Pasirodo dainininkės, vyksta šokiai, įvairios atrakcijos. „Lyroje“ dirba mūsų žmogus. Padavėjas. Norime, kad į Dorotos kavą įpiltų nuodų.
– Ar Gura sutiko, kad nuteistoji būtų likviduota tokiu būdu?
– O ką Gura gali sakyti? Svarbu, kad ji būtų nužudyta. O kaip? – Drobnas gūžtelėjo pečiais. – Visi būdai tinka.
– Skamba fantastiškai! – tarė Juzefas. – Tik toks nužudymas nepadarys jokio įspūdžio. Neatgrasys kitų išdavikų.
– Kad kitaip jos nelikviduosi.
– Mikli, bjaurybė, ir sekasi jai, – pridūrė Kulka.
– Jau rengėte pasikėsinimus? – paklausė Juzefas.
– Du kartus, – atsakė Drobnas. – Paskutinį kartą vakare Gedimino gatvėje.
– Kada?
– Prieš tris mėnesius.
– Ir kaip?
– Susekėme ją. Dirbo Šaras ir Magas. (Sergiuszo Kościałkowskio prototipas, slapyvardžiai Lechas, Magas (Vilniuje), Fakiras, Gróbas (partizanų būryje). Egzekutyvos nuosprendžių vykdytojas. 1944 m. išėjo partizanauti į Z. Szendzielarzo „Łupaszkos“ AK 5-ąją brigadą. Vėliau perėjo į Cz. Grombczewskio „Jurando“ 1-ąją brigadą. Po karo 1944 m. rudenį vadovavo partizanų būriui. 1945 m. vasario mėn. prie Eišiškių mirtinai sužeistas mūšyje su NKVD. Red. pastaba). Turėjo brauningą, kurį atsiuntė Gura. Garantavo, kad išbandytas. Dorota ėjo su drauge link Lukiškių aikštės. Gal į pasimatymą, gal į gestapą. Šaras ir Magas priartėjo prie jų iš nugaros. Buvo tamsu. Šaras šovė jai į galvą. Ir ką? Brauningas neveikė. Užsikirto! Suprantate, pone? Davė mums tokį ginklą! Kaip galima dirbti tokiomis sąlygomis? Reikalauja rezultatų, o nieko neduoda! Tyčiojasi iš mūsų!
– Raportavote?
– Taip. Iškėlėme savo sąlygas. Pirmiausia gerų ginklų. Pinigų, kad žmonės galėtų darbuotis organizacijos naudai, o tie, kurie dekonspiruoti, turėtų iš ko gyventi. Tai antra...
– Ir neįmanoma vykdyti pasikėsinimų, – pridūrė Kulka, – jei nėra galimybės pabėgti. Visur pilna policijos ir agentų. Reikia, kad sukombinuotų mums kokį automobilį ar motociklą. Bet gerą. Pasakykite jiems: nori rezultatų – tegu duoda priemonių. Iš tuščio ir Saliamonas nepripils.
– Teisingai! – pritarė jam R7. – Yra tikrų specų, bet tuščiomis rankomis.
– Ar dabar turite ginklų? – paklausė Juzefas.
– Atsiuntė kelis, bet... – nutilo ir pažvelgė į Drobną.
– Bet kas?
– Vieną šaudyklę turi Šaras, – pasakė Drobnas. – O antrą vaikinas pasiėmė, išvažiavo į kaimą ir kažkur ten pradingo. Žadėjo greitai grįžti, bet nesulaukėme.
– Kas toks?
– Tolekas. Geras vaikinas, turbūt kažkas jam nutiko.
– Vadinasi, tik vienas pistoletas?
– Magas dar turi neveikiantį brauningą. Tai juk nieko! Gura privalo aprūpinti mus viskuo, kas reikalinga. Jie ten sėdi saugūs, o mes rizikuojame. Sau pinigų jie turi. Varšuva siunčia jiems dolerius. O mums nelieka. Kažkoks apgailėtinas mėnesio atlyginimas, kurio net kelioms dienoms neužtenka. Negalime vykdyti pasikėsinimų akmenimis ar lazdomis!
– O nesėkmės atveju, – įterpė Kulka, – nėra kuo gintis.
– Nei kaip pabėgti, – tęsė Drobnas. – Praneškite jiems tai.
– Visai jūsų nesuprantu! – tarė Juzefas, kiek suirzęs, bet stengdamasis kalbėti ramiai. – Juk reikalavimus persiųsti gali ryšininkas Bronka.
– Taip, gali, – sutiko Drobnas. – Sakėme jam. Siuntėme raportus, bet iš to tik šnipštas! Jus atsiuntė ištirti, kodėl egzekutyva tinkamai neveikia. Taigi, turite dingstį. Dirba profai, bet nėra priemonių!
– Jums viskas aišku, – tarė Juzefas. – O man ne. Nežinau visų nuomonių. Nežinau, kaip planavote pasikėsinimus, ir nesu įsitikinęs, kad jų įvykdyti buvo neįmanoma.
– Mes trys, – pasakė Drobnas, parodęs ranka į savo kolegas, – puikiai žinome situaciją ir užtikriname jus, kad be reikiamų priemonių nieko negalime padaryti!
– Gaila, kad jūs nenorite leisti man pačiam padaryti išvadą! – rūsčiai ištarė Juzefas. – Brukdami savo nuomonę, trukdote išsiaiškinti. To, ką jūs ir jūsų kolegos sakote, man per mažai!
– Per mažai?! – pasipiktinęs įkvėpė Drobnas.
– Žinoma! Nes, jūsų žodžiais patikėjus, akivaizdu, kad egzekutyva nepajėgi vykdyti savo uždavinių.
– Nepajėgi be tinkamų priemonių.
– Tai jūs jau sakėte. Apie tai rašėte raportus. Tad, jeigu ir aš patvirtinsiu jūsų poziciją, dabartinė egzekutyva turės būti likviduota. Bet manau, kad taip nėra. Truputį išmanau tokius dalykus ir noriu padėti – komendantūrai ir jums. Jeigu norite pagalbos ir galite padėti viską išsiaiškinti, dirbsiu toliau. Taip, kaip manau esant reikalinga. Įvertinsiu, ar galite atlikti užduotis. O jeigu norite man tarpininkaujant gauti geresnį materialinį aprūpinimą, bendravimą galime baigti. Tai nuo manęs nepriklauso ir ne tokią misiją privalau atlikti.
– Ką dar norėtumėte sužinoti?
– Viską. Noriu pažinti jūsų žmones. Noriu su jais pabendrauti ir sužinoti, kaip, kada ir prieš ką buvo planuojami pasikėsinimai. Svarbi kiekviena smulkmena.
– Mielai padėsime.
– Labai malonu.
– Dar šiandien supažindinsiu jus su Šaru, Magu ir Rysiumi. Turekas ir Toliusis dingo kažkur kaime. Negaliu su jais susisiekti.
– Tiesiog atlikime tai, kas įmanoma.
– Tad gal keliaukime į „rūmus“?
– Sutinku.
R7 liko namuose, o Juzefas su Drobnu ir Kulka patraukė toliau. Po dešimties minučių įėjo į „rūmus“. Tai buvo didžiulis mūrinis namas J. Basanavičiaus gatvėje. Pakilo į antrą aukštą. Drobnas paskambino sutartu signalu. Duris atidarė jauna, graži mergina. Pakvietė juos į svetainę – erdvų kambarį aukštomis lubomis. Langus ir duris dengė sunkios užuolaidos.
Svetainėje buvo dar viena mergina ir du jauni vyrai, kurie, kaip pasirodė Juzefui, netiko nei puikiai apstatytai svetainei, nei gražių merginų draugijai.
Drobnas pasakė Juzefo slapyvardį ir supažindino jį su esančiaisiais svetainėje. Jis trynė delnus, pokštavo ir stengėsi sukurti gerą nuotaiką. Bet Juzefui nepatiko, kad susitikime dalyvauja egzekutyvai nepriklausančios merginos. Ketino tvarkyti čia rimtus reikalus, o dabar jautėsi atsidūręs tarsi linksmame priėmime.
Kulka mergino gražuolę, atvėrusią jiems duris. Laidė sąmojus. Drobnas parodė Juzefui niūraus veido vyrą, kuris kalbėjosi su antrąja mergina.
– Tai Šaras. Puikus vyras! Dalyvavo pasikėsinime į Dorotą. Galite įsivaizduoti: miesto centre, tarp žmonių! Ir jei ne netikęs pistoletas, reikalas jau būtų sutvarkytas. O tas prie lango – Rysius. Nieko sau vaikinas.
– Ar panelės irgi priklauso egzekutyvai? – paklausė Juzefas ironiškai.
– Ne. Bet jos suteikia vietą bendrauti. Ir apskritai simpatizuoja mūsų darbui. Tai išbandytos, patikimos bobos.
– Dar kažko trūksta, – pastebėjo Juzefas.
– Mago, – Drobnas pažvelgė į laikrodį. – Tas visada punktualus. Pasakiau jam, kad ateitų pusę šešių. Po penkių minučių turėtų pasirodyti.
Kulka ir Rysius išėjo iš svetainės pro šonines duris. Netrukus grįžo atgal, bet Juzefui pasirodė, kad jau kitaip nusiteikę. Garsiai juokėsi ir kalbėjosi. Kulka grubiai apglėbė vieną merginą, bet ši jį atstūmė. Paskui iš svetainės dingo Šaras. Grįžo dar niūresnis. Drobnas paklausė Juzefo:
– Gal galiu paprašyti jus minutėlei? Yra toks mažas, privatus reikalas.
Jie išėjo iš svetainės į virtuvę. Juzefas pamatė ant stalo vieną tuščią ir antrą ką tik pradėtą butelį. Šalia lėkštėje gulėjo duonos riekės ir supjaustyti šoninės gabalėliai.
– Pataisykime nuotaiką, – pasiūlė Drobnas. – Oras toks bjaurus, derėtų sušilti.
Įpylė degtinės į du didelius stikliukus.
– Nemėgstu gerti tokiu metu, – pasakė Juzefas.
– Na, tokia proga... Už mūsų darbo sėkmę ir išdavikų mirtį!
Prieškambaryje pasigirdo skambutis: vienas trumpas, vienas ilgas skambtelėjimas. „Raidė A – toks signalas“, – pagalvojo Juzefas.
– Atėjo Magas, – pasakė Drobnas.
– Koks jis?
– Man jis nepatinka.
– Nepatikimas?
– Atsiliepimai geri. Dirbo su Šaru. Bet užsidaręs, nedraugiškas, išpuikęs, – nutraukė vertinimą ir vienu mauku ištuštino savo stikliuką. Po to paėmė duonos plutelę ir pauostė.
„Girtuoklis“, – pamanė Juzefas.
– Išgerkite, – paragino jį Drobnas. – Padarysime dar po stiklelį – ant antros kojos.
– Ne, dėkoju. Įsipilkite sau.
Juodu grįžo į svetainę. Jiems įėjus, nuo kėdės pakilo jaunas vyras ir priėjo prie Drobno.
– Kažkas skubaus? – paklausė jis.
– Ne. Bet yra kai kas iš Guros. Nori susipažinti su mano žmonėmis.
Juzefas susidomėjęs stebėjo Magą. Drobno vertinimas, kad anas esą nedraugiškas ir išpuikęs, jam patiko. Tokiu atveju šiai kompanijai nepriklauso.
„Reikės pasikalbėti atskirai“, – pamanė jis.
Magas buvo aukštesnio nei vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, judėjo lengvai, grakščiai; juodaplaukis, oda tamsi. Atrodė lyg pietietis.
Bet pasikalbėti su Magu vis nebuvo kaip. Drobnas ir Kulka visąlaik sukiojosi greta, kad girdėtų jų pokalbį. Todėl Juzefas net nemėgino pradėti rimtų šnekų.
Šaras ir Rysius flirtavo su merginomis. Prie jų prisigretino Kulka ir padeklamavo:
Garsi poetė panelė Danusė,
Prie Jono prisėdo ir usi-pusi!
Šaras ir Drobnas pradėjo ploti. Sėkmės paakintas Kulka išsiviepė, išsprogdino akis ir vėl ėmė deklamuoti:
Aš juodaodis juodas,
Kaip iš krosnies ištrauktas puodas.
Aš mylėti baltą Merę,
Keturias iš karto!
Nuaidėjo plojimai ir juoko papliūpos.
– Ar čia kas nors juokinga? – paklausė Juzefo Magas.
– Gal toks linksminimosi būdas.
– Beždžionių žaidimai! Ar norite pasikalbėti?
– Taip. Bet ne šičia ir ne šiandien. Suprantate?
– Puikiai.
Prie jų priėjo Drobnas. Atsisėdo šalia Mago.
– Ko toks paniuręs? – paklausė jo.
– Nėra kuo džiaugtis... Jeigu jau vaidinate juodaodžius, turėjote išsitepti suodžiais. Tu atrodytum kaip genties vadas.
Drobnas praleido jo žodžius pro ausis ir kreipėsi į Juzefą:
– Susipažinote su dar vienu egzekutyvos nariu. Puikus vaikinas!
Jis plekštelėjo Magui per petį.
– Žinoma, gerų žmonių jums netrūksta, – šaltai tarė Juzefas.
– Vien didvyriai! Mergos iš susižavėjimo pameta galvas ir kelnaites! – įsiterpė Magas.
– Nežinau, ar didvyriai, bet kiekvienas vykdo savo pareigas, – iškilmingai ištarė Drobnas.
* * *
