Stalino šnipas R. Sorgė – ciniškas melagis ir užkietėjęs girtuoklis, gyvenimą baigęs kilpoje

Leidykla „Briedis“ pristato vieno garsiausių visų laikų šnipų biografiją – Oweno Matthewso „Richardas Sorgė, meistriškasis Stalino agentas“.

Kremlius net nesistengė gelbėti savo agento. Richardas Sorgė pakartas viename iš Tokijo kalėjimų 1944 m. lapkričio 7 dieną.<br>Wikipedios nuotr.
Kremlius net nesistengė gelbėti savo agento. Richardas Sorgė pakartas viename iš Tokijo kalėjimų 1944 m. lapkričio 7 dieną.<br>Wikipedios nuotr.
Rytų Vokietijos pašto ženklas, skirtas R.Sorgei. <br>Wikipedios nuotr. 
Rytų Vokietijos pašto ženklas, skirtas R.Sorgei. <br>Wikipedios nuotr. 
J.Stalinas. <br> Wikipedios nuotr.
J.Stalinas. <br> Wikipedios nuotr.
Knygos viršelis. 
Knygos viršelis. 
 R.Sorge.
 R.Sorge.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Sep 12, 2021, 8:16 PM, atnaujinta Sep 12, 2021, 8:16 PM

Richardas Sorgė (1895–1944), gimęs vokiečio tėvo ir rusės motinos šeimoje, nugyveno be galo audringą gyvenimą. 

Per Pirmąjį pasaulinį karą jis kovėsi kaizerio kariuomenės gretose, buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi ir patyrė sunkų sužeidimą. Karo pabaigoje susižavėjo komunistinėmis idėjomis, 1924 m. persikėlė į Maskvą ir galiausiai tapo vienu produktyviausių sovietų šnipų. Agentų tinklas, kurį Sorgė sukūrė tarpukario Tokijuje, leido jam priartėti prie Japonijos ir Vokietijos karinių paslapčių. 

Sorgės geriausias bičiulis Eugenas Ottas, Vokietijos ambasadorius Japonijoje, nuolatos bendravo su Hitleriu. Japonas Hocumis Odzakis, ministrų kabineto patariamosios tarybos narys, palaikė ryšį su ministru pirmininku princu Konoje. Plačios pažintys leido Sorgei gauti patikimą informaciją iš pirmų rankų. Tiesioginiai šnipo viršininkai Kremliuje nuolat varstė Stalino kabineto duris.

Japonijoje veikiančiam Sorgei pavyko išvengti demaskavimo ištisus devynerius metus, nors tarpukariu Tekančios Saulės šalį buvo apėmusi isteriška šnipų paieškos manija. Vietos policija nėrėsi iš kailio, siekdama atrasti užkoduotų radijo žinučių siuntimo šaltinį. 

Ramzajaus slapyvardžiu pasirašinėjęs Sorgė ne kartą informavo Kremlių apie tai, kad vokiečiai rengiasi pulti SSRS 1941 m. birželio antrojoje pusėje, tačiau Stalinas tuo nepatikėjo. Kitas agento pasiekimas – 1941 m. rugsėjį Maskvai perduota informacija, kad vokiečių sąjungininkė Japonija nesirengia smogti į gilų Sovietų Sąjungos užnugarį – pulti Rytų Sibiro. Tai nulėmė, kad Stalinas perkėlė dalį Raudonosios armijos pajėgų iš Sibiro į vokiečių frontą, tuo faktiškai išgelbėdamas Maskvą. 

Sorgė buvo ir komunistas idealistas, ir ciniškas melagis. Jis manė esąs revoliucijos karys, slapto šnipų fronto kovotojas. Kartu jis buvo girtuoklis, mergišius, pagyrūnas ir avantiūristas, dažnai elgęsis neatsakingai ir ieškojęs pavojų. 

Per dažnas išgertuves Ramzajus daužė automobilius ir motociklus, būdamas girtas idėjinių nacių publikai prisipažino meilę Stalinui bei Sovietų Sąjungai. Pažeisdamas visas konspiracijos ir agentūros taisykles, Sorgė beatodairiškai viliojo savo vertingiausių informatorių bei artimiausių kolegų žmonas.

Skirtingai nuo kitų šnipų, Sorgės veiklos istorija gana gerai dokumentuota. Kai 1941 m. spalį Japonijos kontržvalgybininkai suėmė Ramzajaus tinklo narius, kiekvienas jų išklojo viską, ką žino, nes troško išvengti mirties bausmės. Sučiuptas Sorgė taip pat nesispyriojo esąs sovietų agentas, tačiau bevaisę gynybą grindė teiginiu, kad niekada neketino pakenkti Japonijos saugumui. Esą jis tik bandęs išvengti karo tarp Japonijos ir Sovietų Sąjungos.

Ramzajus nežinojo, kad viršininkai Maskvoje juo visiškai nepasitikėjo. Stalino aplinka neatmetė tikimybės, kad Sorgė yra išdavikas ir dvigubas agentas. Iki pat paskutinės akimirkos Sorgė tikėjosi, kad sovietų valdžia paspaus japonus ir šie leis jam grįžti į Maskvą. Deja, Kremlius net nesistengė gelbėti savo agento. Richardas Sorgė pakartas viename iš Tokijo kalėjimų 1944 m. lapkričio 7 dieną. 

Šioje biografijoje, kurioje remiamasi išslaptintais Sovietų Sąjungos archyvais, pasakojama vieno garsiausių sovietų šnipų istorija. Pateikiame ištrauką.

* * *

Rugsėjo pirmąją Proskurovas raštu išplūdo Sorgę. „Atrodo, kad dirbate vangiau, – rėžė viršininkas. – Japonija tikriausiai imasi svarbių (karinių ir politinių) veiksmų ruošdamasi karui su Rusija, bet jūs mums nepateikėte jokios apčiuopiamos informacijos. <...> Turėtumėte visapusiškai iš­naudoti visus Joe, Mikio ir Otto pajėgumus.“ 

Nebuvo jokių įrodymų nei iš nuolatinių Odzakio susitikimų su svarbiausiais politikos formuotojais, nei iš Mijagio agentų tinklo Japonijos karo pramonės komplekse, nei iš Vokietijos ambasados, kad Proskurovo nuogąstavimai dėl japonų agresijos tuo metu būtų buvę kaip nors pagrįsti. 

Vis dėlto buvo užduotas tonas paskutiniam, galop tragiškai pasibaigusiam Sorgės karjeros Ketvirtojoje valdyboje etapui. Clausenas prisiminė, kad Sorgė „nuo tada telegramose reguliariai gavo pylos ir sulaukė perspėjimų“. 

Stalinas buvo įsitikinęs, kad žino visą tiesą apie Vokietijos ir Japonijos ketinimus. Jokia Sorgės pateikta informacija, kad ir kokiais įtikinamais šaltiniais būtų paremta, negalėjo priversti paranojiko chaziaino – Kremliaus viršininko – persigalvoti, nes jis buvo įsitikinęs, jog Vokietija sėkmingai sutramdyta, tačiau Japonija išlieka mirtina grėsme. Iš tiesų buvo kaip tik priešingai. 

Proskurovo kritika buvo itin neteisinga žinant, kad Sorgės šnipų tinklas dirbo susidurdamas su vis didesniu pavojumi. Net 1934-aisiais, Sorgei pirmą sykį atvykus į Tokiją, vyravusi įtarinėjimų ir sekimo atmosfera dusino. Bet paaštrėjus karo Kinijoje situacijai ir patyrus pažeminimą Džangufenge bei Nomonhane, Japoniją užplūdo visuotinė šnipų manija, greitai virtusi nacionaline psichoze. 

Vyriausybė užtvindė Japonijos miestus apie šnipų grėsmę perspėjančiais plakatais, šūkiais parduotuvių vitrinose ir net ant degtukų dėžučių. Visuose propagandiniuose plakatuose piktasis šnipas nuolat vaizduotas kaip aukštas šviesiaplaukis vakarietis – iš tiesų paties Sorgės karikatūra. 

Vietiniai pareigūnai rengė dienas ir savaites prieš šnipinėjimą, per kurias įtikinėjo piliečius pranešti apie bet kokią įtartiną kaimynų ar praeivių veiklą. Tokko policijos pajėgos ir pačios kariuomenės kontržvalgybos organizacija Kempeitai apklausdavo bet kurį japoną, pastebėtą kalbantis su užsieniečiu, o vyriausybė net siuntė agentus į Berlyną, Romą bei San Fransiską stebėti japonų radikalų ir užkirsti kelią bet kokiai Kominterno literatūrai, kuri galėtų pasiekti Japoniją. 

Nenuilstantis Mijagis ir toliau verbavo naujokus, nepaisydamas augančio pavojaus. Jungtinėse Valstijose stiprėjant antijaponiškoms nuotaikoms, japonų išeiviai nuolat grįždavo namo, tarp jų buvo ir keli seni Mijagio pažįstami komunistai. 

1938 metų balandį Mijagis išvyko į Kokavos miestelį Honšiū saloje į jaudinantį susitikimą su savo senojo nuomotojo iš San Fransisko žmona Tomo Kitabajaši. Ji įsidarbino siuvimo mokytoja, įstojo į vietinę Septintosios dienos adventistų bažnyčią ir taupė pinigus, kad į jos gimtąjį miestą galėtų atsikraustyti ir vyras. 

Neaišku, kaip Tomo Kitabajaši, gyvendama tokį kuklų ir nuošalų provincijos gyvenimą, galėjo padėti Sorgės šnipų tinklui. Tačiau Mijagis turbūt įtraukė ją į informatorės veiklą labiau dėl jų senos pažinties, o ne dėl neišblėsusios simpatijos komunizmui ar praktinės naudos. 

Tokijuje Sorgė, Clausenas ir Vukelićius puikiai pasidarbavo, kad prieš užplūstant šnipų manijos bangai užsitikrintų gerą vardą. Vis dėlto visi jie buvo vis atidžiau stebimi. Ant Sorgės ir Vukelićiaus kaip žurnalistų krito ypač daug įtarimų. 

„Japonų nacionalizmui virstant fanatizmu, bemaž bet koks užsienio korespondento daiktas galėjo būti interpretuojamas kaip įrodymas, kad jo savininkas – šnipas, – prisiminė Josephas Newmanas iš „New York Herald Tribune“, dažnai matęs Sorgę naujienų agentūros „Domei“ pastato septintajame aukšte, kur beveik visi užsienio žurnalistai turėjo kabinetus. – Vokiečių ir italų reporterius jie įtarinėjo daug labiau nei amerikiečius. Suprato, kad Ašies korespondentai pasiųsti į Japoniją ne tik pranešti naujienų savo laikraščiams ir agentūroms, bet ir rinkti įvairiausios slaptos informacijos Vokietijos ambasadai.“ 

1939-aisiais Sorgė jau buvo reguliariai, nors ir ne nuolatos stebimas policijos. Pareigūnas, kuriam pavesta nenuleisti nuo jo akių, buvo dvidešimt aštuonerių Harucugu Saitas – išdidus ir sumanus vokiškai kalbantis jaunuolis iš penkių žmonių komandos Tokko užsieniečių skyriuje, atsa­kingos už 700 Tokijo vokiečių stebėseną. 

Sorgę sekti buvo paprasta. Jo mažas automobilis „Datsun“, į kurį persėdo po motociklo avarijos, ne ką mažiau krito į akis nei pats aukštaūgis vokietis. Saitas puikiai žinojo, kokius gerus santykius su Vokietijos ambasadoriumi palaiko jo stebimasis, todėl dėjo milžiniškas pastangas, kad išliktų nepastebėtas sekiojantis paskui Sorgę po miestą. 

Jis nuolat mėgino apklausti Sorgės naująją namų šeimininkę Fukudą Tori, perėmusią pareigas iš pagyvenusios Honmoku, bet sulaukdavo griežto ne. „Neatsakinėsiu į jūsų ar į Kempeitai klausimus, – atšaudavo Fukuda. – Mano šeimininkas – geras žmogus. Palikite jį ramybėje!“ 

Galiausiai Fukuda šiek tiek nusileido – sutiko, kad dailus jaunas pareigūnas lydėtų ją į šventyklą, kur ji meldėsi savo svarbiausiai dievybei Oinarisan, deivei lapei, garbinamai daugelio japonų valstiečių. Degindama smilkalus mažoje šventykloje senoji dama galbūt sukalbėdavo maldelę tinkamiausiajai iš dievybių linkėdama savo darbdaviui saugumo. 

Per dvejus metus Saitas išsiaiškino Sorgės maršrutus į ir iš darbo, mėgstamiausias gėrimo landynes bei restoranus. Bet Sorgės nuspėjamumas ir lindimas į akis, žinoma, buvo tik viešumoje dėvima kaukė, slepianti (dažniausiai) kruopščiai ištobulintą amatą. 

Saitas ir keturi jo kolegos iš Tokko turėjo kiekvienas sekti po 140 vokiečių, taigi Sorgę galėjo stebėti tik fragmentiškai. Pareigūnas niekada nesugebėjo susekti apdairiojo Sorgės šiam vykstant į kasmėnesinius susitikimus su Mijagiu ir į kiek retesnius su Odzakiu Tokijo arbatinėse, restoranuose ir retkarčiais kuriame nors iš daugybės šio miesto „meilės viešbučių“. 

Tokko policija niekada nesusiejo išgalvoto „pono Otakės“, rezervuodavusio staliukus, su vyriausybės patarėju Odzakiu. Nei Mijagio, nei Odzakio pavardė niekada nebuvo pami­nėta Tokko stebėjimo bylose, susijusiose su Sorge. 

Sorgę kasdien stebėjo dar vienos akys – iš puikios pozicijos, vos per 300 metrų nuo jo namų nutolusios Toriidzakos policijos nuovados. Po Sorgės motociklo avarijos Aojama Šigeru, jaunas policijos pareigūnas iš Toriidzakos, buvo paskirtas stebėti Sorgės namus, kol šis sveiksta. 

Sorgė pasižymėjo talentu susidraugauti su galimai jam didžiausią pavojų keliančiais žmonėmis, tad sužavėjo ir jaunąjį policininką. Bet Aojama nuo pat pradžių „susidarė įspūdį“, kad kuklios išvaizdos name Nagasakio gatvėje „dedasi kažkas įtartina“. 

Sorgė su Clausenu dažnai kalbėjosi telefonu, o Clausenas lankėsi Sorgės namuose net kai jo nebūdavo, bet susitikę „Das Rheingold“ ar kitoje vokiškoje smuklėje niekada kartu negerdavo. „Jie elgėsi beveik kaip nepažįstamieji, tik linktelėdavo vienas kitam“, – prisiminė Hanako. Saitas irgi nujautė kažką neįprasta Sorgės bei Clauseno santykiuose.

Ir Aojama pabandė apklausti namų šeimininkę Fukudą. Ji nieko nepasakė, išskyrus tai, kad darbdavys dažnai sudegindavo dokumentus, kuriuos išspausdindavo rašomąja mašinėle. Netrukus „malonios išvaizdos“ jaunuolis aplankė Hanako ir ėmė mandagiai, bet primygtinai klausinėti apie jos santykius su Sorge. 

Subtiliai, bet atkakliai tvirtindamas, kad neklaus Hanako nieko, ko neklaustų savo paties sesers, agentas paprašė jos pavogti Sorgės dokumentus. „Negalėčiau iš jo vogti prieš tai jo neatsiklaususi!“ – atšovė Hanako. 

Kai apie apsilankymą papasakojo Sorgei, šis neatrodė susirūpinęs. „Ar norėtum turėti mano dokumentus?“ – pasiūlė nusijuokdamas. Hanako atsisakė, nors pripažino, kad vizitas privertė ją sunerimti. Sorgė jai pasakė, kad jei policininkai kada nors grįžtų, tegu siunčia juos tiesiai pas jį. 

Clausenas buvo ne tokio geležinio charakterio. Kadangi buvo radistas, jo pareigos reikalavo kas kelias dienas stumti savo gyvybę į pavojų gabe­nant radijo įrangą po siuntimo stotis visame mieste. Vis dažniau praslysdavo tik per plauką ir tai pradėjo atsiliepti nervams. 

1939 metų pradžioje Clausenas važiavo taksi gniauždamas juodą odinį lagaminą, kai vairuotojas per klaidą įjungė posūkio signalą. Akylas kelių policininkas sustabdė automobilį ir įdėmiai įsispoksojo į gale sėdintį užsienietį su paslaptingu lagaminu. 

Vis dėlto, užuot apklausęs Clauseną, policininkas iškvietė vairuotoją į artimiausią mažytę nuovadą, kur jį ištardė, o Clausenas liko prakaituoti ant galinės taksi automobilio sėdynės „labai skausmingas“ trisdešimt minučių. Vairuotojui sugrįžus ir automobiliui vėl pajudėjus, Clausenas pasijuto, kaip vėliau sakė tardytojams japonams, „it būčiau ištrūkęs iš tigro gniaužtų“. 

Bet nei Sorgė, nei Clausenas nežinojo, kad nuo 1938-ųjų Japonijos telekomunikacijų ministerija perima ir nurašo visus užkoduotus signalus. Kadangi pati stebėjo radijo ryšius ir gavo perspėjimą iš karinės vyriausybės Korėjoje, Japonijos valdžia žinojo, kad Tokijo apylinkėse iš įvairių vietovių veikia galingas radijo siųstuvas. 

Visoms municipalinės policijos nuovadoms, taip pat ir Toriidzakos, buvo išsiųstas perspėjimas pabandyti surasti signalų šaltinį. Bet japonams niekada taip ir nepavyko pasitelkus trianguliaciją aptikti Clauseno radijo siųstuvo. O Sorgės laimei, jo naudotas rusų kariuomenės šifras paaiškėjo esąs nenulaužiamas – nors japonai tvarkingai sekė, nurašinėjo žinutes ir krovė į vis storėjančią nesuprantamų skaičių eilių bylą. 

Sorgės šnipų grupuotė pradėjo panėšėti į gausią ir nesuvaldomą šeimą, vienijamą ne tiek lojalumo komunistų tikslams, o bendros mirtinos paslapties. Ir visi šeimos nariai dėl pinigų, patarimų ar moralinės paramos kreipdavosi į Sorgę – charizmatišką ir iš pažiūros nedvejojančią šeimos galvą. 

Clauseno nusiskundimai pirmiausia buvo finansiniai, be to, susiję su milžiniška darbo įtampa. Branko Vukelićiaus – asmeniniai. Vukelićius visada buvo tarsi šnipų tinklo pastumdėlis, renkantis mažus informacijos kąsnelius iš žurnalistinių kontaktų ir atliekantis palyginti juodą darbą – ruošiantis Sorgės mikrofilmus siųsti į Maskvą. 

Jo žmona Edith buvo pastumdėlio žmona. Iš Maskvos algos ji negaudavo, o prie skurdžių šeimos pajamų prisidėdavo vesdama kalistenikos pamokas. Šeima neiširo tik dėl sūnelio Paulo – „Vukelićius nupirko sūnui elektrinį traukinuką, su kuriuo pats ir žaidė“, prisiminė draugas. 

Bet Vukelićiaus santuoka susidūrė su problemomis jau po metų Tokijuje. 1935-ųjų balandžio 14-ąją, sekmadienio popietę, jis nuėjo vienas pažiūrėti japoniško no spektaklio Nogakudo teatre Tokijo Suidabašio rajone. Šalia jo sėdėjo žavi jauna japonė, lydima tėvo. Po spektaklio vestibiulyje Vukelićius priėjo prie jos ir prisistatė. 

Paaiškėjo, kad Jošiko Jamasaki kilusi iš geros šeimos, baigusi Tsudos anglų kalbos kolegiją Tokijuje ir gerai kalba angliškai. Per interviu 1976 metais ji prisiminė, kaip jaudinosi ir nervinosi, kai į ją kreipėsi užsienietis. Vukelićius akimirksniu įsimylėjo iki ausų. Kitą dieną išsiuntė jai pirmą iš devyniasdešimt vieno meilės laiško, kurie galiausiai baigsis jųdviejų vestuvėmis. 

1965 metais vienas iš Vukelićių tardžiusių japonų tvirtino, kad Maskvos centras įsakė Vukelićiui skirtis su Edith ir vesti japonę, kad geriau integruotųsi tarp vietinių. Sovietų archyvuose nėra jokių užuominų apie tokius nurodymus. 

Istorija neatrodo tikėtina vien jau todėl, kad Sorgė, iš asmeninės patirties žinantis, jog tradicinės japonų šeimos kreivai žiūri į japonės ir vakariečio santykius, beveik garantuotai nebūtų pritaręs tokiam neapgalvotam planui. Bet aišku tai, kad Vukelićiaus ir Jošiko romanui tęsiantis, jo atstumta ir vis kaprizingesnė žmona Sorgei tapo augančiu saugumo pavojumi. 

Hanako sakė Sorgei, kad „visi žino“, jog Vukelićius mylisi su meiluže japone pirmame aukšte, kol jo žmona rauda antrame. (Apskritai Hanako Vukelićiaus nelabai mėgo – „jis visiškai nemokėjo elgtis viešumoje“ ir nemandagiai išsidrėbdavo ant sofos kaskart lankydamasis pas Sorgę.) 

Sorgė su Clausenu taip pat žinojo, kad Edith pradėjo susitikinėti su kitais vyrais, nes jos sutuoktinis užmezgė romaną su Jošiko. Nors visi grupės nariai buvo – bent jau formaliai – aistringi komunistai, Sorgė išsprendė Edith problemą visiškai kapitalistiniu metodu – papirko ją. 

1939 metų kovą Edith persikėlė į nuosavą namą ir mainais už tai, kad naujoje vietoje leistų Clausenui įrengti dar vieną radijo stotį, pradėjo iš Centro lėšų gauti kuklų 400 jenų mėnesio atlyginimą ir dar po 100 jenų išlaidoms. 

„Tam tikra prasme ji buvo lyg prostitutė, nes leido man jos namuose dirbti radijo siųstuvu“, – taip Clausenas apibūdino Edith naująjį vaidmenį. Tardytojams Clausenas teigė, kad „dosnūs“ Edith skiriami kišenpinigiai buvo pateisinami, nes ji su radistu įsitraukė į „neleistinus šnipinėjimo santykius“. 

1939-ųjų gruodį buvo įformintos Vukelićiaus skyrybos, Brankas rengėsi vesti Jošiko. Edith pasaulis ėmė byrėti į šipulius – ją šnipų tinklo veikla, vėliau daugeliui kainuosianti gyvybę, pasiglemžė anksti. Clausenas, lankydavęsis jos namuose siųsti radijo pranešimų, rasdavo juos bjauriai purvinus. 

„Padirbėjęs pas ją nieko nenorėdavau valgyti“, – pasipūtusiai tardytojams prisipažino jis. Vis dėlto Clausenas jautė Edith šiokį tokį gailestį dėl jos keblios padėties. „Vyrai paprasčiausiai pasinaudodavo jos kūnu ir greitai nuo jos nusisukdavo. Taigi, seksualinis gyvenimas ją palaipsniui nustekeno. Bet ji, kaip ir daugelis kitų moterų, yra moteris. Nors ir nebuvo proto bokštas, buvo gana sumani, kad pasinaudotų kitais žmonėmis savo naudai. <...> Jeigu būtų turėjusi tvirtesnį vyrą nei Vukelićius, galbūt būtų buvusi kitokia. Negali sakyti, kad ji viską darė blogai. Tiesiog jos gyvenimo sąlygos pavertė ją tokia.“ Clausenas galėjo pridurti – šiek tiek nuoširdžiau, – kad jos gyvenimą galiausiai sugriovė Ketvirtoji valdyba. 

Edith buvo neutralizuota užtildžius ją pinigais ir pavertus vyro šnipinėjimo veiklos bendrininke. Bet dar liko Jošiko. Clausenas jau buvo perspėjęs Sorgę, kad Vukelićius nesugebės neprasitarti savo merginai apie komunistines pažiūras ir dalyvavimą slaptame šnipų tinkle. Iš šnipų tardymo medžiagos matyti, kad Clausenas neklydo. Vukelićius iš tiesų viską išpasakojo Jošiko prieš pat jų vestuves 1940 metų sausio 26 dieną. Vis dėlto jis išmintingai neprasitarė Sorgei, kad Jošiko žinojo jo paslaptį. 

Karo Europoje pradžia turėjo vieną reikšmingą praktinį padarinį kasdienei Sorgės grupės veiklai. Pasiuntinių kelionės dėl pašto ir pinigų į Šanchajų ir Honkongą tapo nepraktiškos, nes Vokietijos piliečiai nebebuvo laukiami Tarptautiniame setlemente ar Britanijos karūnos kolonijoje. 

Clausenas, kaip priešiškos valstybės pilietis, nebebuvo laukiamas klientas tuose keliuose britų ir amerikiečių bankuose Tokijuje. 1939-aisiais sustojus pasiuntinių kelionėms, visos tinklo veiklos finansavimas gulė ant Clauseno pečių. Jis Maskvai tvirtino, kad jo pinigų srauto nepakanka padengti Sorgės reikalaujamų 3 tūkstančių jenų per mėnesį. 

Tai buvo netiesa, kaip vėliau pripažino pats Clausenas: jis lengvai galėjo sau leisti prisidėti didesniais pinigais, nes brėžinių verslas klestėjo dėl smarkiai išaugusių Japonijos karinių išlaidų įvairiausio tipo inžineriniams užsakymams. 

Iki 1939-ųjų pabaigos Clausenas atidarė savo fabriką, kasmet nešusį 14 tūkstančių jenų grynąjį pelną. Atidarė filialą Mukdene, kur vykdė darbus Japonijos armijai, ir turėjo sutartis su „Mitsui“, „Hitachi“ ir „Nakajima“ mašinų gamyklomis bei Karinio jūrų laivyno ministerija. 

Clausenas vairavo mersedesą, o jo žmona dėvėjo audinių kailinius. Bet, kaip teigė tardytojams, jis buvo nepatenkintas perspektyva, kad sunkiai uždirbtas pelnas bus panaudotas sovietų vyriausybės darbams subsidijuoti. Be to, jam įgriso Sorgė, besielgiantis su juo „kaip su kokiu tarnu, nes daugiau neturėjo, kas jam padėtų“. 

Visų suinteresuotų asmenų nelaimei, 1939-ųjų lapkritį Centro patvirtintas sprendimas, kad pinigus ir mikrofilmus perduotų Sovietų Sąjungos ambasados Tokijuje diplomatai, kėlė dar didesnį pavojų. 

Ligi tolei Sorgės šnipų tinklo nariai veikė visiškai nepriklausomai nuo ambasados dėl pagrįstos operatyvinės priežasties – visi sovietų diplomatai nuolat buvo atidžiai stebimi. Taigi, Anna Clausen ne be priežasties nerimavo gavusi vyro kvietimą eiti drauge su juo į Teikoku Gekidžo, Tokijo imperatoriškąjį teatrą. 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.