Dviejų pilotų lažybos Rusijoje baigėsi tragedija: apdegę keleivių kūnai kabojo žemyn galva

Lygiai prieš 35 metus Rusijoje, tuomečio Kuibyševo (dabar – Samara) oro uoste, nusileidimo metu įvyko analogų pasaulio aviacijoje neturinti lėktuvo katastrofa.

Toks keleivinis lėktuvas „Tu-134“ sudužo dėl pilotų avantiūros.<br>„Wikimedia Commons“ nuotr.
Toks keleivinis lėktuvas „Tu-134“ sudužo dėl pilotų avantiūros.<br>„Wikimedia Commons“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Oct 30, 2021, 12:57 PM

Maršrutu Sverdlovskas – Kuibyševas – Groznas 1986 m. spalio 20 d. skridusio keleivinio lėktuvo „Tu-134“ vadas Aleksandras Kliujevas susilažino su antruoju pilotu, kad Kuibyševo oro uoste „Kurumoč“ sugebės nutupdyti orlaivį „aklai“ – vien pagal prietaisų rodmenis.

Bet laineris didžiule jėga trenkėsi į nusileidimo taką, vertėsi ir kilo gaisras: žuvo 66 keleiviai bei 4 įgulos nariai, išgyveno 24 žmonės, tarp jų – tragediją sukėlęs A.Kliujevas.

Vėliau tyrėjai išsiaiškino, kad laivo vadas dar prieš skrydį ginčijosi su antruoju pilotu, kad jam pavyks nutupdyti tik pagal prietaisus.

Prieš nusileidimą laivo vadas užtraukė užuolaidas ant visų lakūnų kabinos langų, o antrasis pilotas, šturmanas ir orlaivio mechanikas, nepaisydami skrydžio taisyklių pažeidimo, jo veiksmams netrukdė ir lėktuvo valdyme nedalyvavo.

A.Kliujevas aiškiai pervertino savo įgūdžius, orlaivis per staigiai leidosi žemyn, suveikė pavojingo priartėjimo prie žemės signalizacija.

Pakeisti situaciją buvo per vėlu

Buvo būtina dar esant pakankamame aukštyje priimti sprendimą baigti tūpimą ir pasiruošti sklandžiam nusileidimui apskrendant dar vieną ratą. Bet nenorėdamas likti susimovusiu pavaldinių akyse, laivo vadas toliau leidosi uždengtais langais, o kad nepraskristų tūpimo tako, dar labiau pristabdė variklius

„Tu-134“ leidosi per staigiai ir paskutinę sekundę pilotai vis dėlto nusprendė pakelti užuolaidą – to ėmėsi orlaivio mechanikas, bet nespėjo. Tą pačią paskutinę sekundę įgula bandė perimti iš autopiloto lėktuvo valdymą, tačiau numalšinti vertikalaus greičio nepavyko – orlaivis rėžėsi į betoną su 4,8 g perkrova, pusantro karto didesne už kritinę.

Lūžo važiuoklė ir lėktuvas ėmė čiuožti korpusu. Taip slysdamas taku orlaivis apvirto per dešinį sparną, kuris visiškai subyrėjo, paskui nučiuožė ant grunto ir perlūžo į dvi nelygias dalis. Tuo pat metu ant aviacinis kuras iš bakų pasipylė ant iki raudonumo įkaitusių turbinų ir kilo gaisras.

Keli žmonės žuvo iškart nuo traumų, tačiau dauguma keleivių tiek pačiame lėktuvo salone, tiek vėliau ligoninėje mirė apsinuodiję degimo produktais. „Tu-134“ vidaus apdaila išskyrė fosgeną, vandenilio cianido rūgštį, vandenilio chloridą, arseno junginius, dioksinus ir kitas toksines medžiagas. Vėliau šias apdailos medžiagas tokiuose orlaiviuose saugumo sumetimais pareikalavo pakeisti.

Kabinoje buvę ekipažo nariai nusileidimo metu patyrė tik nesunkius sužalojimus ir bandė padėti keleiviams. Antrasis pilotas Genadijus Žirnovas, nelemtų lažybų dalyvis, kuris, be to, nesiėmė jokių veiksmų, kad kilus pavojui leidžiantis lėktuvas apskristų antrą ratą, suprato, ką jie padarė. Vyras puolė gelbėti keleivių, kelis ištraukė, bet irgi greitai apsinuodijo degimo produktais, neteko sąmonės ir mirė ligoninėje

Iš viso į medicinos įstaigas paguldyti 25 keleiviai, šeši iš jų (kaip ir antrasis pilotas) neišgyveno.

Išsikapstė kalinys su antrankiais

Išsigelbėti pirmiausia pavyko žmonėms, kurie buvo greta korpuso lūžio vietos. Viena keleivė pasakojo, kad smūgio momentu buvo stiprus triukšmas, viskas ėmė suktis, o kai ji pamatė skylę po kojomis, tiesiog šoko į ją.

Tokiu pat būdu išsigelbėjo dar keli žmonės, kai kurie atsipirko tik įbrėžimais ir psichologiniu šoku. Jie mažai ką prisiminė ir susivokti ėmė tik atsidūrę aerodromo pakraštyje. Į ligonines patekę keleiviai taip pat elgėsi ne visai adekvačiai ir dar ilgai mėgino grįžti į normalią būseną.

Pasakojama, kad iš degančio salono išsikapstė ir vyras su antrankiais. Pasirodė, kad jis buvo konvojuojamas iš Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) į Grozną kaip ypač pavojingas nusikaltėlis, tačiau sargybiniai žuvo. Bet jis kažkodėl nebandė pabėgti, o laukė atvykstant pareigūnų.

Liepsnos greitai buvo numalšintos į tragedijos vietą sulėkusių oro uosto ugniagesių ir gelbėjimo tarnybų, tačiau tai jau nepadėjo uždususiems keleiviams.

Katastrofos priežastis tyrusi vyriausybinė komisija iš pradžių bandė pareikšti pretenzijas ugniagesiams ir dispečeriams, žuvusiųjų artimieji taip pat kaltino šias tarnybas nepakankamu aktyvumu, tačiau įvykiai vystėsi taip sparčiai, kad net minutės lekiant į nelaimės vietą buvo lemtingos. Be to, instrukcijos draudė gelbėtojams patekti į degantį saloną rizikuojant gyvybe.

Kūnai krito ant gelbėtojų

Pareigūnai vėliau teritoriją atitvėrė, o atvykusiems ugniagesiams ir gelbėtojams nurodyta surinkti apdegusius lavonus ir kūnų fragmentus.

„Ne visi pajėgė nevirpėdami žiūrėti į tokį žiaurų paveikslą, – prisiminė su gelbėtojais atvykęs inžinierius Valerijus Fryginas. – Daugelį iš karto suvimdė lavonų vaizdas ir šleikštus degintos mėsos kvapas. Tuo pat metu salone nuo sudegusios apdailos tvyrojo toks dusinantis kvapas, kad dirbti buvo galima tik su dujokauke.

Kai nėriau į suodintą korpuso plyšį, iškart pamačiau virš galvos kabančius negyvėlius, prisisegusius saugos diržais. Mat lėktuvas nusileidimo metu apvirto ir dėl to visos sėdynės su keleiviais atsidūrė tarsi ant lubų. Daugelis lavonų buvo visiškai be drabužių, o kiti – tik be batų. Visa tai nuo jų buvo arba nuplėšta oro srauto, arba sudeginta liepsnų“.

Apdegusius ir suodinus kūnus traukė visą vakarą ir naktį. „Matau, kad mergaitė kabo ant diržų ir atrodo, kad juda – vadinasi, gali būti dar gyva. Paėmiau ją ant rankų ir pradėjau brautis išėjimo link. Tada pamačiau vaiką mėlynu kombinezonu, gulintį ant grindų – tai yra ant lubų, tuo metu tapusių grindimis. Ten dar buvo oro, todėl liko tikimybė, kad mažylis išgyvens.

Jau buvau pasilenkęs prie vaiko, kai iš viršaus tiesiai ant manęs pradėjo kristi negyvi žmonės. Du krito tiesiai ant vaiko – tokie stambūs vyrai. Matyt, išsilydė juos laikę diržai ir kūnai vienas po kito pabiro ant gelbėtojų. Ištempiau vaikus, bet jų išgelbėti taip ir nepavyko“, – prisiminė V.Fryginas.

Kūnai ir jų dalys iš pradžių buvo sukrauti ant žemės netoli tragedijos vietos, tada sunešti į mašinas ir nuvežti į didelę tam skirtą patalpą oro uoste. Ryte į tą salę pradėta įleisti atpažinimui žuvusiųjų artimuosius.

Daugiausiai jų atvyko iš tuometės SSRS autonominės respublikos Čečėnijos-Ingušijos, tik keli žmonės buvo iš Sverdlovsko ir kitų miestų. Tą pačią dieną daugumos aukų kūnai specialiu reisu buvo išskraidinti į Grozną.

Vietoj 15 metų kalėjo trumpiau

Tarp lėktuvo nuolaužų buvo rastos „juodosios dėžės“, kurios leido nustatyti katastrofos priežastis ir jos kaltininką. Laivo vado A.Kliujevo bylos nagrinėjimas vyko Maskvoje ir buvo uždaras.

Pamatęs „juodųjų dėžių“ įrašus A.Kliujevas iš pradžių visiškai prisipažino, tačiau teismo proceso metu pakeitė parodymus ir bandė pateikti kitokią versiją – apie degalų nuotėkio atsiradimą, o vėliau – vieno iš variklių gedimą.

Tačiau įrodymų buvo daugiau nei pakankamai, ir A.Kliujevui buvo skirta maksimali 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Vėliau, po nuteistojo malonės prašymų SSRS Aukščiausiajam Teismui, byla buvo peržiūrėta, laisvės atėmimo terminas sutrumpintas iki 6 metų, kurį buvęs lakūnas atliko visiškai.

Parengta pagal „Gazeta.ru“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?