Ukrainos SSR, 1941 metų vasara ir ruduo. Paskubomis ruošiamasi gynybai, bet štai armija jau traukiasi, driekiasi į nelaisvę paimtų raudonarmiečių kolonos, Dniepro pakrantėje riogso sunkvežimiai, vokiečiai naikina namus liepsnosvaidžiais, bet kai kur jie pasitinkami gėlėmis ir šventinėmis eitynėmis. Plėšiami Stalino portretai, pasirodo vėliavėlių su svastikomis ir plakatų „Hitleris – išlaisvintojas“.
Lvovas: prieš pasitraukiant sovietinei kariuomenei NKVD kalėjime nužudytų žmonių lavonai ir žydų pogromas.
Kijevas: kino kamera atsitiktinai fiksuoja pirmuosius sprogimus Kreščiatike, ir štai miesto centras jau sugriautas. Kaip atsakas į NKVD ir sovietinių pionierių dalinių organizuotą miesto užminavimą – staigus žydų tautybės Kijevo gyventojų naikinimas. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti per dvi dienas.
S.Loznicos filme „Babin Jaras. Kontekstas“ surinkti įvykių, lėmusių 1941-ųjų rugsėjo tragediją, dokumentiniai liudijimai iš Rusijos ir Vokietijos archyvuose saugomų pirmųjų karo mėnesių nuotraukų bei vaizdo įrašų – tiek žinomų, tiek nežinomų, profesionalių operatorių darbų ir mėgėjų kadrų.
Filmas, kurio kūrimą parėmė Babin Jaro holokausto memorialinis centras, tęsia S.Loznicos dokumentinių juostų ciklą, skirtą sovietinei istorijai: „Įvykis“ („Sobytije“) – Leningradas 1991-ųjų pučo dienomis, „Procesas“ – Pramonės partijos teismo byla, „Valstybinės laidotuvės“ („Gosudarstvennyje pochorony“) – visaliaudinis Stalino apraudojimas.
Jautrūs žiūrovai, kurie stengiasi atsiriboti nuo nepatogių išgyvenimą, vargu ar ištvers dvi valandas kino salėje, kurioje rodomas šis filmas apie piktadarybes ir aplinkybes, pavertusias žmones pabaisomis.
Nėra jokių komentarų, tik kino kronikos kadrai ir nuotraukos. Po 1941-ųjų eina 1943-ieji, vokiečiai traukiasi iš Kijevo, nuo sienų plėšiami plakatai „Hitleris – išlaisvintojas“, užsienio korespondentams rengiamos ekskursijos po masinio žmonių naikinimo vietą ir rengiamas atpildas.
Kijevo procese skamba už širdies griebiantys parodymai apie žydų žudynes, tarp jų – aktorės Dinos Proničevos liudijimas, o vėliau pagrindinėje miesto aikštėje nuteistiesiems viešai įvykdoma mirties bausmė.
Daugeliui masinių žudynių organizatorių pavyksta išvengti atsakomybės, bet ir sovietų valdžia nesistengia jų ieškoti ir nubausti. Antisemitizmas tampa valstybės politika, sprendimas dėl paminklo masinių žudynių aukoms atšaukiamas, į daubą pradedamos leisti plytų gamyklų atliekos.
Babin Jarą pripildžiusi pulpa sukels dar vieną tragediją, kai 1961 metais pragrauš pylimą ir žus šimtai žmonių.
Filmo premjera įvyko liepos 11-ąją Kanų kino festivalyje, jis laimėjo Auksinės akies apdovanojimą (Specialusis paminėjimas).
Lietuvos žiūrovai juostą galėjo pamatyti šiuo metu vykstančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“.
„Babin Jaras. Kontekstas“ – filmas apie nenorą prisiminti, užmaršumą ir praeitį, kuri gali tapti dabartimi“, – sakė S.Loznica interviu Laisvosios Europos radijui.
lrytas.lt skaitytojams siūlome kai kurias režisieriaus mintis iš pastarojo interviu.
– Aš seniai rengiausi filmui „Babin Jaras“, tai medžiagai skirti jau 8 metai.
Pastaraisiais metais Kijeve pradėjo aktyviai dirbti Babin Jaro holokausto memorialinis centras, ir jo meno vadovas Ilja Chržanovskis pasiūlė prisidėti.
Man pavyko archyvuose rasti medžiagos, susijusios su šia tema. Ne viskas pateko į filmą ir aš ją panaudosiu vėliau.
Man pavyko filme parodyti kai kuriuos mūsų jau senos – trys kartos nugyveno – istorijos epizodus, ir ta istorija pasirodė visiškai nesena, netgi gyvybiškai svarbi.
– Jūs planavote kurti vaidybinį filmą „Babin Jaras“, scenarijus jau parašytas. „Babin Jaras. Kontekstas“ – filmo pakaitalas ar jo prologas?
– Šie du filmai papildys vienas kitą. Vaidybinio filmo scenarijus parašytas pagal prisiminimus. Dokumentiniame filme surinkta tai, ką tuo metu buvo galima nufilmuoti.
Galbūt dar ką nors nufilmavo, bet tai neišliko arba saugoma archyvuose, į kuriuos neįmanoma patekti.
Vaidybinis filmas rodys kitą pusę – mechanizmus, kaip visa tai susiklosto, kodėl žmonės patenka į padėtį, iš kurios nėra jokios išeities.
Svarbu suprasti, kas ir kaip vyko, svarbu suprasti tai būtent dabar, nes atrodo, kad istorija praėjo ir liko kažkur ten. Ne, nė kiek.
Priešinamasi Babin Jaro memorialui. Per 50 sovietinių ir 30 posovietinių metų memorialas nebuvo sukurtas. Trys kartos pasikeitė, o ši tragedija iki šiol skausminga ir iki galo neapmąstyta. Iki šiol nėra darnaus požiūrio, nėra refleksijos, ir tai labai pavojinga.
– Žiūrint jūsų filmą į galvą ateina mintis, kad žmonija per 80 metų ne taip ir nutolo nuo 1941-ųjų. Panašūs dalykai dėjosi Ruandoje, Srebrenicoje, Čečėnijoje...
– Ir dabar vyksta Baltarusijoje. Kažkokios grupės žmonių su kaukėmis iššoka iš autobusų, ką nors sugriebia. Juk tai prologas, tai pirmieji žingsniai, o kas bus toliau?
Visiškas nebaudžiamumas skatina kitus žingsnius, taip paprastai tai nenutrūksta. Labai svarbu suvokti mechanizmus. Anuomet jie akivaizdžiai išryškėjo.
Dabar, iš nuotolio, galime paanalizuoti, kas tuomet vyko, pamatyti, kaip vienas įvykis susipina su kitu, kaip staigūs netinkami žingsniai veda tiesiai į prarają.
Aš aplankiau daugybę memorialų, pasakojančių apie tai, kas vyko vienoje ar kitoje koncentracijos stovykloje, bet niekas nekalba apie tai, ką reikėtų daryti, jeigu tai staiga pasikartotų.
Ką daryti žmogui, kai jo akivaizdoje vyksta linčo teismas? Kaip užkirsti kelią pogromui, kaip elgtis? Kaip elgtis patekus į tokią padėtį, nuo kurių niekas neapdraustas?
Vykstant karui taip suplonėja tas kultūrinis sluoksnis, kuris saugo mus nuo barbariškumo.
Svarbu pasakyti tiesą iki galo, svarbu apie tai galvoti, suvokti priežastis.
– Dar viena išvada, kurią gali padaryti jūsų filmo žiūrovas, – mizantropinė. Jei kalbėtume Arthuro Koestlerio žodžiais, kad žmogus – tai evoliucijos klaida. Ar jums artimas toks požiūris?
– Ne. Jeigu taip manyčiau, nebūčiau kūręs šio filmo. Jei evoliucijos klaida, čia jau nieko nepadarysi.
O aš vis dėlto viliuosi, kad galima prisibelsti. Aš pritariu Alfredo Hitchcocko požiūriui, kad bet koks nusikaltimas – tai tam tikra būsena. Jis ją apibūdino filme, kuris taip ir vadinasi – „Psichopatas“ („Psycho“).
Tai būsena, kai žmogus daro baisius dalykus. Vėliau jis iš jos išsivaduoja, jis jau nebe tas, kuris darė tuos košmariškus dalykus. Tai tokia žmogaus būties keistybė.
Vis dėlto žmonės turi galimybių atsilaikyti. Prie to pirmiausia prisideda švietimas, auklėjimas.
Nemanau, kad Europoje galima lengvai įsukti tokius dalykus. Ten, kur aktyvus socialinis gyvenimas, kur yra sociumas, visa tai padaryti kur kas sudėtingiau, o galbūt – aš tuo noriu tikėti – neįmanoma, jeigu dauguma žmonių yra pasiekę tam tikrą sąmoningumą ir suvokia, kaip jais manipuliuojama. Savo iniciatyva ir savo valia jie niekada to nesiimtų.
Tai nesumažina žmogaus atsakomybės, žmogus turi tiek subręsti, kad netaptų toks niekada.
– Vokietija ir buvo tokia civilizuota šalis, joje kunkuliavo socialinis gyvenimas.
– Kai Carlo Gustavo Jungo paklausė, kaip elgtis su vokiečiais, jis pasakė, kad didžiąją dalį tautos reikia gydyti. Kartais apima tokia būsena. Bet Vokietija jos atsikratė, tai buvo sąmonės aptemimas.
O tai, kas vadinosi Sovietų Sąjunga, įklimpusi į šią baisią būseną dar per Pilietinį karą, taip ir neišsikapstė iš jos. Žmonės iš ten kapanojasi labai sunkiai. Net nebuvo išanalizuota, kaip tai įvyko.
Yra istorikų, kurie puikiai apie tai kalba, tačiau daugumai buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų to nereikia, to nenori ir viršūnės. Kuriam galui atverti archyvus, geriau juos užantspauduoti iki 2048-ųjų, o dar geriau – iki 3000-ųjų.
Tai iš tikrųjų baisu. Ir šiuolaikiniai įvykiai žodis žodin kartoja istoriją. Viskas grįžta, nes jokia pamoka nebuvo išmokta
– Jūs filme nieko nekomentuojate, nepateikiate jokių politinių ar istoriosofinių interpretacijų, tačiau politizuoti žiūrovai kronikos kadruose tikriausiai ras savo idėjų patvirtinimą. Kas nors pasakys: žiūrėkite, Hitlerio ir Stalino režimai vienodi. Kas nors pasakys: dėl visko kalti banderininkai. Ar jūs palaikote ką nors šiuose ginčuose?
– Filmuose aš specialiai nieko nekomentuoju – tai metodas. Svarbu suteikti žiūrovui galimybę pačiam patekti į tą metą, pajusti jį oda, pasistengti pamatyti, kas vyksta.
Aš turiu tokį skiepą nuo sovietinio propagandinio kino ir visais būdais vengiu tiek muzikinio, tiek žodinio, tiek kokio nors kitokio komentaro.
Nors mano nuomonė filme, žinoma, pareiškiama, tik subtilesniu lygiu – per montažą, per kiekvieno epizodo kompoziciją. Epizodų sugretinimas sukuria prasmę arba paskatina mąstyti šia tema.
– Tarp medžiagos, iš kurios sukūrėte filmą, yra oficialios kronikos, skirtos propagandiniams kino žurnalams, tačiau didelė dalis nufilmuota ir nufotografuota mėgėjų. Yra Lubnų žydų portretų prieš nužudymą, yra nužudytųjų Babin Jare daiktų spalvotų nuotraukų. Kur radote ir kaip atrinkote medžiagą? Ar yra filme kokių nors visai nežinomų kadrų?
– Tikriausiai yra. Pavyzdžiui, tokia reta medžiaga, kaip pirmasis sprogimas Kreščiatike 1941 metų rugsėjo 24-ąją. Jį atsitiktinai nufilmavo vokiečių karininkas, juosta saugoma Štutgarte, Badeno-Viurtembergo žemės archyve. Tai labai svarbi medžiaga, manau, kad jos niekas nematė.
Yra medžiagos iš Jad Vašem memorialo, iš JAV archyvų, o didžiausia dalis – iš Krasnogorsko ir Vokietijos federalinio archyvų.
Vokietijos federaliniame archyve daug propagandinės medžiagos kino žurnalui „Die Deutsche Wochenschau“.
Jie filmavo gana aktyviai, kameros būdavo pirmosiose linijose. Kitas dalykas, kaip jie montavo, kiek naudojo teksto ir muzikos. Bet galima palikti tik kadrus, juos permontuoti ir jie įgis visai kitą prasmę.
Yra medžiagos, kurią filmavo sovietiniai propagandistai Kijeve ir Ternopilyje.
Nuotraukos, kurias minėjote, – tai fotografo Johanneso Hähle’s juostelės. Hamburgo sociologijos institutas jas gavo iš fotografo žmonos. Tai žinomi Babin Jaro kadrai, jau tapę ikoniniai.
Ir visa juostelė prieš sušaudymą Lubnuose: nufotografuoti žydai, kuriuos suvarė į lauką, ir jie laukia savo dalios.
Mano filme yra medžiagos ir iš privataus Karlo Hopkinso archyvo. Vienas toks pribloškiantis spalvotas epizodas, manau, jo niekas dar nematė: pirmieji karo mėnesiai, sudegintas kaimas, eina belaisviai, pro šalį pravažiuoja vokiečių kareiviai, išsekę veidai. Nufilmuota puikiai, tai neįkainojama medžiaga.
Yra unikalios medžiagos, nufilmuotos per Kijevo procesą 1946-ųjų sausį. Iš tos medžiagos buvo sukurtas sovietinis kino žurnalas, žinoma, propagandinis. Tame žurnale nė karto nepaminėtas žodis „žydas“, viskas iškirpta.
Visą šią medžiagą – tris valandas – radau Krasnogorsko archyve. Iš jos dabar kuriu kitą filmą – „Kijevo procesas“. Aš atkūriau visą D.Proničevos kalbą – 8,5 minutės. Tai moteris, kurią į Babin Jarą atvežė du kartus, bet ji išsigelbėjo.
– Dar viena scena, daranti stiprų įspūdį, – tame procese nuteistų vokiečių mirties bausmė.
– Matyt, norėjo kurti filmą apie Kijevo procesą, nepavyko, liepė palikti ramybėje. Bausmės scena nufilmuota gana detaliai. Ji, žinoma, pribloškia bibliniu užmoju. Viskas vyksta Maidane, dabar tai – Nepriklausomybės aikštė, kadaise buvo Kalinino aikštė.
Matyti 1941-ųjų rugsėjį sovietų susprogdinto Kreščiatiko griuvėsiai. 200 tūkstančių žmonių, šioje scenoje užgožiančių griuvėsius, stulbina vaizduotę.
Nežinau, ar galima tai pavadinti juostos kulminacija. Greičiau tai post scriptum. Man rūpėjo baigti taip, kaip baigiau. Filmo finalas – tai, apie ką šis filmas.
– Apie užmarštį?
– Taip, apie užmarštį. Štai armijos patraukė ten, armijos patraukė čia, kažkas žuvo mūšyje, o po to kažkokią tautą tiesiog sunaikino, dabar toje vietoje pastatysime namus ir pradėsime naują gyvenimą. Tiesiog užmarštis.
Ir tai iš esmės taip pat modelis, tam tikra žmogaus gyvavimo struktūra. Mintis tuo baigiasi, o toliau jau istorija už kadro: apie sovietinių paminklų projektus, apie tai, kas dabar ten vyksta.
Parengė Milda Augulytė
