1945 m. rugpjūčio 6-oji giliai įsirėžė ne tik į karybos, bet ir į visos žmonijos istoriją. Tądien JAV karinių pajėgų lėktuvas B-29 „Enola Gay“ ant Japonijos miesto Hirošimos numetė atominę bombą, pramintą „Mažyliu“ („Little Boy“).
Vienu akimirksniu Hirošima, kurioje branduolinės atakos dieną galėjo būti apie pustrečio šimto tūkstančių gyventojų, virto miestu vaiduokliu. Apie šešiasdešimt tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų žuvo, šimtas tūkstančių buvo sužeisti. Žmonės degė gaisruose, mirė užversti pastatų griuvėsių, patyrė siaubingą radiacijos poveikį.
Šios knygos autorius J. Hersey, į Japoniją pasiųstas jaunas „The New Yorker“ žurnalistas, surinko sprogimą mačiusių ir pragaištingus jo padarinius patyrusių žmonių prisiminimus. Ne tik japonų, bet ir vokiečio katalikų misionieriaus. Iš pradžių „The New Yorker“ ketino paskelbti rašinių seriją, tačiau įkvėpimo akimirką leidinio redaktoriai suprato, kad šį pasakojimą reikia publikuoti kaip visumą, ir nusprendė skirti visą numerį įvykius Hirošimoje rekonstruojančiam J. Hersey šedevrui.
Dešimt dienų J. Hersey karštligiškai perrašinėjo ir gludino savo istoriją, dalimis įteikdavo ją spausdintojams, o iš „The New Yorker“ redakcijos neištrūko nė užuominos apie būsimą publikaciją. 1945 m. rugpjūčio 31 d. įprastu formatu pasirodė istorinis žurnalo numeris. Jis tapo sensacija amerikiečių žurnalistikos istorijoje: išspausdintas tiražas per keletą valandų buvo išparduotas. J. Hersey straipsnių seriją perspausdino kiti JAV bei užsienio leidiniai, o 1946 m. dienos šviesą išvydo knyga.
J. Hersey „Hirošima“ – ypatingas kūrinys. Čia pirmą sykį aprašytas ne mokslo triumfas, nauji elementai ir matematinės formulės, bet tai, ką padarė bomba išgyvenusiųjų akimis.
Pateikiame knygos fragmentą.
* * *
Kai ponas Tanimotas su dubeniu rankoje pasiekė parką, rado jį jau sausakimšą ir buvo nelengva atskirti gyvuosius nuo mirusiųjų, nes dauguma gulėjo nejudėdami, atmerktomis akimis. Tėvui Kleinzorgei, kilusiam iš Vakarų, tyla giraitėje prie upės, kur drauge kentė šimtai siaubingai sužeistų žmonių, atrodė bemaž baisiausia ir jį labiausiai sukrėtė iš visko, ką dabar patyrė.
Nukentėjusieji buvo tylūs; nė vienas neverkšleno, juo labiau neklykė iš skausmo; nė vienas nesiskundė; iš daugybės mirštančiųjų niekas nesukėlė triukšmo; neverkė net vaikai; net kalbėjo nedaugelis. Ir kai tėvas Kleinzorgė paduodavo vandens žmonėms, kurių veidus beveik ištrynė nudeginęs plyksnis, jie pagerdavo, paskui šiek tiek pasikeldavo ir lenkėsi jam dėkodami.
Pasisveikinęs su kunigais, ponas Tanimotas ėmė dairytis kitų pažįstamų. Jis pamatė ponią Macumoto, metodistų mokyklos direktoriaus žmoną, ir paklausė, ar nori gerti. Ji norėjo, tad jis nuėjo į vieną iš Asano parko akmenų sodų ir savo dubeniu pasėmė iš tvenkinio jai vandens. Paskui nusprendė mėginsiąs grįžti į savo bažnyčią. Ir patraukė į Noboričio tuo pačiu keliu, kuriuo gelbėdamiesi pabėgo kunigai, bet toli neprasibrovė; gaisras gatvėse liepsnojo taip smarkiai, kad teko pasukti atgal. Nuėjo prie upės ir ėmė ieškoti valties, kuria būtų galima perkelti sunkiausiai sužeistus žmones iš Asano parko kitapus, toliau nuo plintančios ugnies.
Netrukus rado ant kranto gana didelę plokščiadugnę iškylų valtį, bet joje ir aplink ją vaizdas buvo baisus: penketas negyvų vyrų, beveik nuogų, smarkiai apdegusių. Tikriausiai jie mirė beveik vienu metu, nes iš jų kūno pozų buvo panašu, kad visi drauge stengėsi nustumti valtį į upę. Ponas Tanimotas pakėlęs patraukė juos nuo valties. Jį apėmė siaubas, kad trikdo mirusiuosius – neleidžia jiems nuleisti laivelio į vandenį ir keliauti vaiduoklišku savo keliu, todėl jis garsiai ištarė: „Prašom atleisti, kad paimu šią valtį. Man reikia jos gelbėti kitiems, kurie liko gyvi.“
Laivelis buvo sunkus, bet visgi pavyko nustumti jį į vandenį. Irklų nesimatė, surado tik storą bambukinę kartį, kuria galėtų stumtis į priekį. Nuplukdė valtį prieš srovę iki labiausiai sausakimšos parko dalies ir pradėjo perkeldinėti sužeistuosius į kitą krantą. Vienu sykiu jis galėjo sutalpinti į valtį nuo dešimt iki dvylikos žmonių, bet upė viduryje buvo per daug gili, kad būtų galima atsispirti kartimi, ir teko ja irkluoti, todėl kiekvieną sykį užtrukdavo labai ilgai. Taip jis darbavosi kelias valandas.
Netrukus po vidurdienio gaisras pasiekė Asano parko miškus. Ponas Tanimotas apie gaisrą pirmiausia suprato iš to, kad grįždamas valtimi pamatė daugybę žmonių persikrausčius prie upės pakrantės. Priplaukęs prie kranto, jis išlipo ir nuėjo pažiūrėti, kas dedasi, o išvydęs ugnį sušuko: „Visi jauni vyrai, kurie nesate smarkiai sužeisti, eime su manimi!“
Tėvas Kleinzorgė nuvedė tėvą Šiferį ir tėvą Lasalą arčiau upės pakraščio ir paprašė ten esančių žmonių perkelti juodu per upę, jei gaisras per daug priartės, o paskui prisijungė prie Tanimoto savanorių. Ponas Tanimotas vienus pasiuntė ieškoti kibirų ir dubenų, kitiems liepė daužyti degantį pomiškį savo drabužiais; kai atsirado rykų, nuo vieno tvenkinio akmenų sode sustatė vyrus į grandinę, kad perdavinėtų vandens kibirus.
Komanda kovojo su ugnimi ilgiau kaip dvi valandas ir pamažu nugalėjo liepsnas. Kol pono Tanimoto vyrai darbavosi, įsibauginę žmonės spaudėsi vis arčiau upės ir galiausiai minia ėmė stumti į vandenį nelaimėlius, atsidūrusius prie pat kranto. Tarp tų, kurie nuskendo įstumti į upę, buvo ponia Macumoto iš metodistų mokyklos ir jos dukra.
Po gaisro gesinimo grįžęs atgal, tėvas Kleinzorgė aptiko, kad tėvas Šiferis vis dar kraujuoja ir yra baisiai išblyškęs. Aplink stovėjo keletas japonų ir spoksojo į jį, o tėvas Šiferis, nežymiai šypsodamasis, sušnibždėjo:
– Tarsi jau būčiau miręs.
– Dar ne, – atsakė tėvas Kleinzorgė.
Jis buvo pasiėmęs daktaro Fudžii duotą pirmosios pagalbos vaistinėlę ir anksčiau pastebėjo minioje daktarą Kandą, todėl susirado jį ir paprašė sutvarstyti tėvo Šiferio žaizdas. Daktaras Kanda matė negyvas žmoną ir dukrą savo ligoninės griuvėsiuose; dabar jis sėdėjo susiėmęs rankomis galvą. „Negaliu nieko daryti“, – ištarė jis. Tėvas Kleinzorgė apvyniojo daugiau tvarsčių aplink tėvo Šiferio galvą, perkėlė jį į statesnę vietą, įtaisė taip, kad galva būtų aukštai iškelta, ir netrukus ji apstojo kraujuoti.
Maždaug tuo pat metu pasigirdo artėjančių lėktuvų ūžesys. Kažkas minioje greta Nakamurų šeimos šūktelėjo: „Tai grumanai (amerikiečių bendrovės „Grumman“ gaminami naikintuvai – vert. past.) atskrenda mūsų atakuoti!“ Kepėjas vardu Nakašima atsistojęs sukomandavo: „Jei kas apsivilkę ką balta, nusirenkite.“ Ponia Nakamura nutraukė savo vaikams palaidines, išskleidė skėtį ir liepė lįsti po juo. Dauguma žmonių, net smarkiai apdegusių, nušliaužė į krūmus ir ten pasiliko, kol lėktuvų (matyt, žvalgybinių ar meteorologinių) gaudesys visai nutilo.
Netrukus pradėjo lyti. Ponia Nakamura laikė vaikus po skėčiu. Kai ėmė kristi neįprastai dideli lašai, kažkas riktelėjo: „Amerikiečiai laisto benziną. Jie ruošiasi mus padegti!“ (Ši panikos banga kilo dėl vienos iš parke plitusių teorijų, kodėl degė toks didelis Hirošimos plotas: esą vienui vienas lėktuvas benzinu išpurškė miestą, o tada kažkaip per akimirksnį jį visą padegė.) Bet aiškiai matėsi, kad tai vandens lašai, o vėjas lyjant vis stiprėjo. Ir staiga – tikriausiai dėl liepsnojančio miesto sukeltos milžiniškos konvekcijos – per parką praūžė viesulas. Jis vertė didžiulius medžius; mažuosius išrovęs skraidino į orą. O aukščiau pašėlusiu verpetu sukosi įvairiausi plokšti daiktai: geležinės stogo dangos lakštai, popieriai, durys, demblių gabalai.
Tėvas Kleinzorgė uždengė tėvui Šiferiui akis audeklo skiaute, kad nusilpęs žmogus nepamanytų einąs iš proto. Ponią Muratą, misijos namų šeimininkę, sėdinčią arti upės, įnirtingas vėjas nupūtė žemyn krantine į seklią, akmenuotą vietą ir ji išlipo sukruvintomis kojomis. Sūkurys persikėlė į upę, įsuko vandens viesulą ir galiausiai nurimo.
Po audros ponas Tanimotas vėl pradėjo plukdyti žmones į kitą krantą, o tėvas Kleinzorgė paprašė teologijos studento persikelti per upę ir nukeliauti į jėzuitų noviciatą Nagacukoje, maždaug trys mylios nuo miesto centro, kad pakviestų ten esančius kunigus pagelbėti tėvams Šiferiui bei Lasalui.
Studentas įsėdo į pono Tanimoto valtį ir išplaukė su juo. Tėvas Kleinzorgė pasiteiravo ponios Nakamuros, ar ji norėtų, atėjus kunigams, drauge su jais keliauti į Nagacuką. Ji atsakė turinti nemažai mantos, o jos vaikai serga – retkarčiais vis dar vemia, kaip ir ji pati, todėl bijo, kad neįstengs. Jis pasakė, kad tėvai, jo manymu, kitą dieną galėsią grįžti iš noviciato su vežimėliu jos paimti.
Pavakary valandėlei išlipęs į krantą, ponas Tanimotas, nuo kurio energijos ir iniciatyvos dabar priklausė daugelis, išgirdo žmones maldaujant maisto. Pasitarė su tėvu Kleinzorge ir jie nusprendė grįžti į miestą paimti ryžių iš savo slėptuvių – iš pono Tanimoto kaimynystės bendrijos ir iš jėzuitų misijos namų.
Kartu su jais išėjo tėvas Cyslikas ir dar pora ar trejetas žmonių. Iš pradžių, patekę tarp sugriautų namų eilių, jie nesuprato, kur atsidūrė; pokytis buvo staigus ir per daug netikėtas – nuo judraus miesto, rytą turėjusio du šimtus keturiasdešimt penkis tūkstančius gyventojų, iki vien beformių liekanų popietę. Gatvių asfaltas nuo gaisrų dar buvo toks minkštas ir karštas, kad juo eiti buvo nepatogu. Sutiko tik vieną moterį. Jiems praeinant, ji ištarė: „Mano vyras tuose pelenuose.“ Pasiekus misijos namų teritoriją, kur ponas Tanimotas paliko būrelį, tėvas Kleinzorgė nusiminė išvydęs, jog pastatas sudegęs iki pamatų.
Darže pakeliui į slėptuvę pastebėjo ant virkščios apskrudusį moliūgą. Jiedu su tėvu Cysliku paragavo – moliūgas buvo skanus. Stebėdamiesi, kad gerokai išalko, gana daug privalgė. Paskui ištraukė kelis maišus ryžių, surinko dar keletą tokių moliūgų, iškasė šiek tiek bulvių, gerai iškepusių po žeme, ir pasuko atgal.
Pakeliui prisijungė ponas Tanimotas. Vienas su juo einantis žmogus nešėsi virtuvės rakandų. Parke ponas Tanimotas subūrė nesunkiai sužeistas savo kaimynijos moteris gaminti valgio. Tėvas Kleinzorgė pasiūlė Nakamurų šeimai moliūgo, jie paragavo, bet skrandis nepriėmė. Ryžių užteko pamaitinti beveik šimtui žmonių.
Prieš pat sutemstant ponas Tanimotas sutiko gretimai gyvenusią kaimynę – dvidešimtmetę ponią Kamai. Ji tupėjo ant žemės ir laikė rankose dukrytės kūną. Buvo matyti, kad kūdikis jau visą dieną negyvas. Išvydusi poną Tanimotą, ponia Kamai pašoko ir ėmė maldauti:
– Pasistenkite surasti mano vyrą, labai prašau.
Ponas Tanimotas žinojo, kad kaip tik tos dienos išvakarėse jos vyrą pašaukė į kariuomenę; vakar popiet jiedu su ponia Tanimoto mėgino prablaškyti ponią Kamai, kad ši užsimirštų. Kamai prisistatė į Čiūgoku regioninį štabą – prie senovinės pilies miesto viduryje, kur dislokuoti apie keturi tūkstančiai karių. Spręsdamas iš to, kiek daug suluošintų kareivių regėjo per dieną, ponas Tanimotas spėjo, kad kareivinės smarkiai nukentėjo nuo Hirošimai suduoto smūgio, kad ir kas tai būtų buvę. Jis žinojo, kad neturi šansų surasti ponios Kamai vyrą, net jei jo ieškotų, bet norėjo padrąsinti ją.
– Pabandysiu, – tarė jis.
– Turite jį surasti, – atsakė ji. – Jis labai mylėjo mūsų mažylę. Noriu, kad dar kartą ją pamatytų.
