50-metį mininti Vilniaus vargonų dirbtuvė prakalbino daug instrumentų, bet vertingiausio likimas tvyro nežinioje

1972-ųjų sausio 24 d. etnomuzikologas Rimantas Gučas įsteigė prie anuometinės Paminklų restauravimo valdybos vargonų restauravimo dirbtuvę, kuri nepriklausomybės metais buvo pervadinta Vilniaus vargonų dirbtuve.

Casparini vargonais R.Gučas pradėjo domėtis ir rūpintis dar studijų metais.<br> Lrytas.lt koliažas.
Casparini vargonais R.Gučas pradėjo domėtis ir rūpintis dar studijų metais.<br> Lrytas.lt koliažas.
R.Gučui vargonai visada buvo ne tik muzikos instrumentas, bet – platesnės kultūros dalis. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Gučui vargonai visada buvo ne tik muzikos instrumentas, bet – platesnės kultūros dalis. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Gučui vargonai visada buvo ne tik muzikos instrumentas, bet – platesnės kultūros dalis. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Gučui vargonai visada buvo ne tik muzikos instrumentas, bet – platesnės kultūros dalis. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 R.Gučas, 1973 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 R.Gučas, 1973 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
A.G.Casparini vargonai Šv.Dvasios bažnyčioje, 1973 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
A.G.Casparini vargonai Šv.Dvasios bažnyčioje, 1973 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Didieji Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonai –  reikšmingiausias Vilniaus vargonų dirbtuvės darbas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Didieji Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonai –  reikšmingiausias Vilniaus vargonų dirbtuvės darbas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 R.Gučas bando Casparini vargonus Šv.Dvasios bažnyčioje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 R.Gučas bando Casparini vargonus Šv.Dvasios bažnyčioje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 A.G.Casparini vargonai Šv.Dvasios bažnyčioje, 2013 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 A.G.Casparini vargonai Šv.Dvasios bažnyčioje, 2013 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 A.G.Casparini vargonai Šv.Dvasios bažnyčioje, 2013 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 A.G.Casparini vargonai Šv.Dvasios bažnyčioje, 2013 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Taip Casparini vargonai atrodo dabar, darbus perėmus VšĮ Vargonų paveldo centrui.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Taip Casparini vargonai atrodo dabar, darbus perėmus VšĮ Vargonų paveldo centrui.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Taip Casparini vargonai atrodo dabar, darbus perėmus VšĮ Vargonų paveldo centrui.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Taip Casparini vargonai atrodo dabar, darbus perėmus VšĮ Vargonų paveldo centrui.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Taip Casparini vargonai atrodo dabar, darbus perėmus VšĮ Vargonų paveldo centrui.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Taip Casparini vargonai atrodo dabar, darbus perėmus VšĮ Vargonų paveldo centrui.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Austė Radžiūnaitė

Jan 24, 2022, 9:13 AM, atnaujinta Jan 25, 2022, 9:40 PM

Čia restauruota ir pastatyta per 30 instrumentų, kurių reikšmingiausias – didieji Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonai.

Prieš savaitę prie šių didžiausių Lietuvos vargonų vėl sėdo jų inauguravimo iškilmėse 2000-aisiais vargonavę Bernardas Vasiliauskas, Gediminas Kviklys, Aušra ir Vidas Pinkevičiai, tik šįkart – Vilniaus vargonų dirbtuvės 50-mečio proga.

Pasak aštuntą dešimtį baigiančio R.Gučo, sovietmečiu tai buvo vienintelė tvarkingai veikusi dirbtuvė imperijoje. Joje dirbę „smetoniniai“ amatininkai gebėdavo ir sukonstruoti geras stakles, ir kirviu nutašyti lentą taip, kad obliuoti beveik nereikėdavo. Su šia dirbtuve susiję beveik visi dabar Lietuvoje dirbantys vargonų meistrai, kai kurie jų čia žengė pirmuosius žingsnius.

Paties R.Gučo vargonai nepaleidžia iki šiol.

 – Kas jus, diplomuotą etnomuzikologą, pastūmėjo į vargondirbystę? – paklausiau vargonų dirbtuvės įkūrėjo R.Gučo.

 – Vargonai patraukė kažkaip savaime, dar iki studijų, kaip ir etninė kultūra. Dalyvaudavau folkloro ekspedicijose, studijavau muzikos istorijos katedroje folklorą. Vargonai nuo seno buvo taip arti žmonių, kad tapo savotiška etninės kultūros dalimi.

Pati kukliausia piemens dūdelė ar skudučio vamzdelis tiek savo prigimtimi, tiek balsu yra toks pats, kaip ir vargonų. Vienas vienintelis vargonų vamzdis jau yra muzikos instrumentas. Paprasti nagingi žmonės gebėdavo padirbti nuostabiai skambančius vargonėlius. Europos kultūros šaknys glūdi kaimo bažnyčioje prie vargonų.

Mano studijų laikais Konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) buvo atkurta vargonų klasė. Tai – nepaneigiamas Leopoldo Digrio nuopelnas. Jis ir mane skatino domėtis vargonais – netgi turėjau leidimą gauti vargonų klasės raktą, galėdavau palytėti klavišus. Bendravau su vargonų meistrais, gastroliuojančiais atlikėjais, vargonų klasės studentais.

Kai po studijų atėjau dirbti į Teatro ir muzikos muziejų, man buvo leista į darbų sąrašą įtraukti ir vargonų temą: tyrinėjau muziejuje mūsų vargonų patriarchų fondus, Nepriklausomybės laikų kultūrinius ir muzikinius leidinius. Sovietizmo laikais tai buvo kitas pasaulis.

Kas vasarą po mėnesį praleisdavau lankydamas Lietuvos bažnyčių vargonus. Taip sukaupiau pakankamai duomenų paminklinių vargonų sąrašui. Iki tol kultūros paminklų sąrašuose būdavo tik meniški vargonų prospektai. 1971-aisiais patvirtinome pirmąjį paminklinių vargonų sąrašą.

Man vargonai visada atrodė ne vien muzikos instrumentas, bet – platesnės kultūros dalis. Todėl rūpinausi, kad sąraše būtų su mūsų kultūros raida, žymiais muzikais susiję ar kitaip pagarsėję vargonai. Pasistengiau į sąrašą įtraukti ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios instrumentus, į kuriuos anuomet daugelio žiūrėta iš aukšto, net su ironija, – suprask, dekadansas.

Laikas bėga labai greitai, kinta mūsų požiūriai ir skonis, kinta ir paminklo sąvoka. Šiandieninis kūrinys netruks įgyti paveldo vertę. Teisingiausia būtų laikytis nuostatos, kad visa, kas gerai padaryta, yra saugotina. Visais atžvilgiais naudingiausia su bet kuriais vargonais iš karto elgtis kaip su paveldu.

 – Kaip anuomet atrodė Lietuvos vargonų paveldas ir jo priežiūra?

 – Vargonų paveldosauga Europoje prasidėjo nuo jų architektūrinės dalies vertinimo ir apsaugos. Palyginus vėlai buvo tinkamai įvertintas svarbiausias dalykas – instrumentas. Lietuvoje taip pat pirmenybė vis dar teikiama architektūros paveldui. Kultūros paveldo departamente (KPD) iki šiol nesuprasta, kad vargonai – ypatingas objektas, kuriam restauruoti reikia specialių žinių ir specialios tvarkos.

Dauguma vargonų savininkų, vargonų meistrų ir vargonininkų restauravimu tebelaiko vien vargonų funkcijos ir prekinės vertės atstatymą. Todėl Lietuvos vargonų paveldas tebepatiria rimtų praradimų.

Pats nesuprantu, kaip anuomet, „planinio ūkio“ sąlygomis, pavyko dirbtuvę įsirengti taip, kad galėjome patys pasidaryti beveik visas reikalingas vargonų dalis. Kaip pastebėjo vienas vargonininkas iš Šveicarijos apie 1980 metus, toje šalyje mūsų dirbtuvė būtų laikoma gerai įrengta. Garbė ir laimė, kad su mumis kartu dirbo vargonininkas Bernardas Vasiliauskas, vargonus intonavęs, t.y. „įkvėpdavęs“ šaltiems vamzdžiams gyvybę.

Suktis „brandaus socializmo“ verpetuose reikėjo ypatingų pastangų. Vienas senas muziejininkas, nacių ir komunistų lagerių senbuvis, kadaise pamokė, kad į tai, kas dedasi toje aplinkoje, reikia žiūrėti kaip į operą.

Mūsų dirbtuvė buvo vienintelė tvarkingai oficialiai veikianti vargonų įmonė anuometinėje imperijoje. 1987 metais Kijeve įvyko vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos suvažiavimas. Jame maskviečių siaubui buvau išrinktas Sąjunginės draugijos pirmininku (drauge su prof. Jančenka).

Jau buvo „perestroikos“ laikai, todėl drąsiai prisistatinėjau kaip Reichsorgelsachverstündiger – Imperijos vargonų ekspertas. 1990-ųjų kovo 12 d. paskambinau į Maskvą ir pranešiau, kad, Lietuvai tapus suverenia valstybe, kaip užsienietis iš draugijos veiklos pasitraukiu.

 – Kiek instrumentų prikėlėte naujam gyvenimui? Kuriuos laikote savo dirbtuvės vizitine kortele?

 – Mūsų darbų sąraše – 32 restauruoti ir nauji vargonai, neskaičiuojant mažesnių remontų. Kad galėtum restauruoti vargonus, turi mokėti pagaminti bet kurią jų dalį, ir dar tokios pačios kokybės. Mes statėme ir restauravome vien mechaninius vargonus, nes pneumatiniams būtų reikėję specialių žinių ir sunkiau prieinamų medžiagų.

Malonu, kad visi mūsų nauji vargonai, net praėjus dešimtmečiams, neblogai veikia, moraliai nepaseno, pritapo prie vietos. Tai Kauno Liuteronų, Vytauto ir Švč. Trejybės, Kernavės, Nidos Liuteronų bažnyčių vargonai, keli mažesni. Paskutinis mūsų darbas – vargonai mano diedulio tėviškės Miroslavo bažnyčioje, pašventinti per jo vardadienį – Šv. Antaną.

Dirbtuvės restauruoti senieji vargonai – pavyzdžiui, Šešuolių, Dotnuvos, Adakavo, Kretingos – yra nuostabūs, įamžinti plokštelėse ir kompaktiniuose diskuose. Tačiau yra ir likusių be kvalifikuotos priežiūros, o šimtamečiams vargonams tai pražūtinga.

Svarbiausias mūsų darbas – Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonai. Iš esmės jų restauravimu prasidėjo ir pasibaigė mūsų dirbtuvės veikla. 2000 metais šie vargonai buvo pašventinti ir pristatyti Tarptautinės vargondirbių asociacijos ISO kongreso „Balticum 2000“ svečiams. Dalyvavo apie 100 žymiausių vargondirbių iš 18 šalių. Nebuvo gėda už savo vargonus.

 – Daug metų triūsėte ir prie Šv. Dvasios bažnyčios Adamo Gottlobo Casparini vargonų, bet jie tyli iki šiol. Kodėl nepabaigėte šio projekto?

 – Tai liūdniausias mūsų dirbtuvės veiklos puslapis. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonai – ypatingos vertės instrumentas. Juos garsus Karaliaučiaus meistras A.G.Casparini pastatė 1776 metais. Šio meistro pavardė minima visose vargondirbystės istorijos knygose.

Antrojo pasaulinio karo nusiaubtame Karaliaučiaus krašte neišliko nė vieno jo instrumento, bet pusantro liko Lietuvoje: vienas stovi Vilniuje, kitas – mažas 7 registrų pozityvas, spėjama, taip pat A.G.Casparini – Adakavo bažnyčioje netoli Kryžkalnio. Vilniaus vargonų kopiją Švedijos meistrai pastatė ir JAV, Ročesterio miesto katedroje.

Šiuo instrumentu susidomėjau dar studijų laikais. Tuo metu Vilniuje, Filharmonijoje ir Konservatorijoje naujus vargonus statė vokiečių meistrai iš Potsdamo. Įmonės vadovas autoritetingas restauruotojas Hansas Joachimas Schuke prie A.G.Casparini vargonų man suteikė pirmąsias vargonų paveldosaugos pamokas.

Nors mūsų dirbtuvė veikė nuo 1972 metų, prie šių vargonų prisilietėme tik po Kovo 11-osios. Neabejojau, kad imantis tokio svarbaus instrumento, būtina tartis su rimtais specialistais. Tarpininkaujant tuometiniam Kultūros paveldo departamentui, pavyko užmegzti dalykinius ryšius su žinomais Švedijos vargonų paveldosaugos specialistais ir restauruotojais.

Jie apsilankė Lietuvoje, surašėme pirmąją šių vargonų restauravmo programą, pradėjome dirbti. Finansavimas buvo varganas, todėl ieškojau ryšių su įvairiais užsienio fondais, kitais meistrais. Galiausiai pavyko šiems vargonams išprašyti lėšų iš Vyriausybės. Aišku, tada atsirado žinančių, kas ir kur tuos pinigus naudingiau panaudotų.

Mus išgelbėjo Kultūros ministerijos ir Geteborgo vargonų meno centro (GOArt‘o) pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, įtraukusi į projektą žymiausius to meto Europos vargonų žinovus iš Italijos, Vokietijos, Švedijos. Sutartyje buvo numatytas ir švietėjiškas darbas, svarstymai buvo vieši.

GOArt‘o specialistai atliko išsamius Casparini vargonų tyrimus ir sudarė restauravimo programą, kurią šie specialistai patvirtino. Dirbome su meistrais iš Latvijos ir Vokietijos: restauravome dumples, oro skirstymo dėžę, visus vožtuvus, atkūrėme vargonų klaviatūras ir visą mechaniką, sudėjome kelis registrus originalių vamzdžių, rekonstravome vieną liežuvėlinį registrą. Visi registrai skambėjo puikiai.

Taip sutelkus kelių šalių restauruotojus, pavyko atlikti pusę darbų. Pirmojo etapo darbai buvo viešai pristatyti 2006 metais. Tuomet koncerte vargonavęs žymus Europos vargonų ekspertas prof. Haraldas Vogelis pripažino, kad Casparini vargonų restauruotojai yra teisingame kelyje. Tą patvirtino ir kitas žinomas istorinių vargonų specialistas Martinas Rostas, įtraukęs savo įrašų šiais vargonais į Vokietijoje išleistą Lietuvos istorinių vargonų kompaktinį diską.

Darbus nutraukė 2008 metų krizė. Lėšų paieškos buvo bevaisės, KPD vargonais nesidomėjo, po bažnyčią pradėjo vaikščioti pašaliniai žmonės – tokiomis sąlygomis atsakyti už vertingą instrumentą negalėjau, todėl 2017 m. pasitraukiau iš projekto ir vargonus perdaviau Bažnyčiai.

 – Koks tolesnis šio instrumento likimas?

 – 2018 m. bažnyčioje buvo surengtas simpoziumas vargonų būklei aptarti. Jame dalyvavo penki žinomi užsienio specialistai, tarp jų – švedas Matsas Arvidssonas, su kuriuo prie šių vargonų dirbome nuo 1993 metų. Būtent jis padirbo vilniškių Casparini vargonų kopiją Jungtinėse Valstijose, tad pažįsta šiuos vargonus iki mažiausios vinies. Dalyvavo ir restauruotojas iš Drezdeno Kristijonas Wegscheideris, nemažai dirbęs su mumis pirmajame vargonų restauravimo etape, savo lėšomis atsiuntęs darbui į Vilnių porą savo meistrų.

Simpoziume buvo nutarta jokių darbų nevykdyti ir naujų sprendimų dėl vargonų nepriiminėti, kol nebus sudaryta tarptautinė specialistų komisija. Tačiau KPD sudarė savo darbo grupę, kuri savaip įvertino atliktus darbus. Buvo parengta nauja vargonų konservavimo ir restauravimo darbų programa. O tarptautinė komisija taip ir nebuvo sudaryta.

Po įtartinų „viešųjų pirkimų“ vargonai atiteko VšĮ Vargonų paveldo centrui, kuris pastaraisiais metais iš KPD gavo kelis darbus, bet nė vieno nepajėgė užpabaigti. Casparini vargonai buvo išardyti ir išvežti į šios įmonės dirbtuvę Daučionių kaime, 25 km už Vilniaus. Jau pats faktas, kad mikroklimato pokyčiams jautriausios dalys buvo atjungtos, iškeltos iš vargonų ir išvežtos į visai kitą aplinką, verčia suklusti.

 – Kaip į tai reagavote?

 – Ištuštintos vargonų spintos nuotraukas nusiunčiau keliems specialistams Vokietijoje, Švedijoje, Latvijoje, kartu dirbusiems pirmame darbų etape. Visų jų reakcija viena – skandalas!

Atsiliepė ir vienas žymiausių Europoje šios srities autoritetų prof. Ludgeris Lohmannas, beje, tris kartus vadovavęs M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso vertinimo komisijai. Jis išsiuntė raštą Kultūros ministrui, Kultūros paveldo departamentui, kitoms institucijoms, kuriame išreiškė susirūpinimą vargonų restauravimo eiga. Atsakymų nesulaukė.

Po daugybės laiškų ir straipsnių, kuriuos siunčiau į visas keturias puses, KPD vis dėlto sureagavo: surengė keliolikos žmonių – administratorių, vargonininkų, politikų – ekskursiją pažiūrėti, kaip vyksta darbai. Kad padėčiau jiems susiorientuoti, ką žiūrėti, nusiunčiau 13 klausimų, bet atsakymų negavau.

 – Kokią matytumėte išeitį iš susidariusios situacijos?

 – Pirmiausia visi restauravimo darbai turi būti atviri, prieinami besidomintiems. Restauruojant vargonus, kyla konceptualių klausimų, ir kartais galimi keli sprendimai. Todėl be konsultacijų su specialistais gerai dirbti sunku. Tokiu atveju restauruotojo kompetencija ir materialinė darbų pusė visiems būtų kaip ant delno. Deja, susidaro įspūdis, kad Departamentas tuo nėra suinteresuotas.

Viešieji pirkimai rengiami taip, kad beveik visi KPD užsakymai tektų vienam „dvaro rangovui“ – jis pats sau vienas priima sprendimus, pats sau rašo programas, paskui pats jų nepaiso. Šiuo metu beveik jokių KPD vykdomų vargonų restauravimo darbų pamatyti neįmanoma – jie įslaptinti.

Mūsų vargonų – vieno ryškiausių Europos kultūros simbolių – restauravimo darbai yra izoliuoti nuo kitų Europos šalių patirties, kitų šalių restauruotojai dalyvauti juose negali. Taip yra dėl to, kad dokumentai apie viešuosius pirkimus rengiami vien lietuvių kalba, o KPD „ekspertų“ iki šiol parengtos vargonų restauravimo programos tokios nemokšiškos, kad rimties Europos specialistams tegali kelti mefistofelišką juoką.

Visa tai kenkia ne tik mūsų, bet ir pasaulio kultūrai, nes dalis mūsų istorinių instrumentų yra pasaulinės vertės paminklai. Lietuvoje per mažai žmonių, išmanančių vargonų restauravimą. Todėl yra būtina bendradarbiauti su kitų, ypač kaimyninių šalių profesionalais.

Per nepriklausomybės dešimtmečius susiformavo ratas draugiškai mums nusiteikusių vargonų paminklosaugos ir restauravimo specialistų iš kaimyninių šalių, pasirengusių nesavanaudiškai padėti. Kodėl šios galimybės ignoruojamos, neaišku.

Žadėta, atsižvelgiant į restauruojamų vargonų unikalumą, kviesti konsultacijoms kompetentingus istorinių vargonų restauruotojus iš kitų Europos šalių. Kada? Kai šaukštai bus po pietų? Ekspertai turi būti kviečiami darbų pradžioje ir sekti jų eigą. Antraip bus panašiau į vargonų pakasynas.

***

Tokių atsakymų R.Gučas sulaukė iš meistrų, dalyvavusių Casparini vargonų projekto tyrimo ir restauravimo darbuose prieš pusantro dešimtmečio, nusiuntęs jiems Casparini instrumento dabartinių nuotraukų.

Jānis Kalniņis (https://www.ventasbalss.lv/zinas/novada/11421-ugales-ergelbuves-darbnicai-20), vargonų meistras ir restauruotojas, pastatęs ir restauravęs kelias dešimtis vargonų Latvijoje, Lietuvoje, Švedijoje, Šveicarijoje:

„Ši situacija man atrodo labai gėdinga. „Vox Humana“ (registro) rekonstrukcija buvo atlikta kaip „Truesound“ projekto dalis. Tyrimo darbuose bendradarbiavo Henkas van Eekenas, Marco Frati, Matsas Arvidssonas; žalvaris liežuvėliams buvo pagamintas pagal Ankonos ir Štutgarto universitetuose specialiai atliktus tyrimus; rezultatus per padidinamąjį stiklą apžiūrėjo keli vargonininkai, ekspertai ir kolegos. O dabar Povilionis (VšĮ „Vargonų paveldo centras“ įkūrėjas ir vadovas) tvirtina, kad viskas yra blogai!

Prisimenu ir dideles, kartais labai emocingas diskusijas apie oro skirstymo dėžių restauravimo metodus. Tada mes ieškojome labiausiai tausojančių technologijų. Dabar atrodo, kad visi turėsime eiti mokytis pas Povilionį...

Martinas Rostas (https://de.wikipedia.org/wiki/Martin_Rost_(Organist) , Pomeranijos vyskupijos vargonų ekspertas, Štralzundo katedros vargonininkas, išleidęs Lietuvos istorinių vargonų CD:

„Visa tai skandalas! Techniškai vargonai veikė nepriekaištingai, laikinai įdėtus ir ten suderintus registrus įrašiau į CD! Oro skirstymo dėžės buvo baigtos ir kokybiškai restauruotos, o naujai rekonstruotos klaviatūros ir „Vox humana“ yra rūpestingo, gero, brangaus ir išsamaus tarptautinio tyrimo rezultatas. Aš esu šokiruotas. Man susidaro įspūdis, kad norėta kuo daugiau (instrumento) išardyti ir išvežti, kad būtų neįmanoma sustabdyti (perimto) darbo“.

Tokį laišką Kultūros ministerijai, Seimui, VKPK ir KPD išsiuntė Prof. Dr. Ludgeris Lohmannas (https://en.wikipedia.org/wiki/Ludger_Lohmann):

„Su Casparini vargonais susipažinau per pirmąjį apsilankymą Vilniuje 1994 m., vėliau kelis kartus juos apržiūrėjau, kai tris kartus buvau Čiurlionio vargonininkų konkurso žiuri pirmininkas, taip pat ir per simpoziumą, kurį globojo Lietuvos vyriausybė, bendradarbiaudama su Geteborgo universitetu. Reikia pažymėti, kad šis instrumentas turi didžiausią istorinę vertę ir yra retas darbo pavyzdys vienos žymiausių baroko vargondirbių giminių, dirbusių daugiausia Silezijoje. Retas atvejis, kad išliktų tiek daug originalios medžiagos.

1994 m. Instrumentas buvo apgailėtinos būklės, juo buvo tik iš dalies įmanoma groti, bet jis vis tiek atskleidė savo pirminį žavesį ir muzikinį potencialą. Pirmieji Rimanto Gučo atlikti restauravimo žingsniai ir iniciatyvos po minėto simpoziumo sutvarkė kai kuriuos pagrindinius elementus, keletas vargonų registrų vėl pradėjo veikti. Tai buvo padaryta prižiūrint vargonų restauruotojui iš Drezdeno Kristianui Wegscheideriui, kuris yra labiausiai patyręs Centrinės Vokietijos baroko stiliaus vargonų restauravimo ekspertas. Stiliaus, iš kurio šaknų išaugo ir Casparini šeimos tradicija.

Dar reikia atlikti didesnę restauravimo darbų dalį. Taigi labai džiaugiausi sužinojęs, kad pagaliau šiai užduočiai buvo skirta lėšų. Tačiau pranešimai apie vykstančius darbus ir kelios nuotraukos kelia susirūpinimą. Matau, kad instrumentas buvo iš dalies išardytas, todėl restauravimo darbams, kuriuos atliko Gučas, Wegscheideris ir kiti, gali kilti pavojus. Daliai istorinės medžiagos gresia sunaikinimas.

Tokios milžiniškos istorinės ir meninės vertės instrumento atkūrimas turėtų būti patikėtas tik vargonų statytojui, sukaupusiam didelę darbo patirtį su panašaus stiliaus vargonais ir galinčiam įrodyti savo kompetenciją jau sėkmingai atliktais panašaus pobūdžio projektais. Žiūrėdamas į naujausias nuotraukas man kyla rimtų abejonių dėl tinkamos šiuo metu atlikto darbo kokybės.

Norėčiau paraginti visus atsakingus asmenis pasirūpinti, kad šis XVIII a. Europos vargonų statybos pavyzdys būtų restauruotas pagal aukščiausius tarptautinius vargonų statybos ir vargonų restauravimo standartu“.

Vargondirbio patirtis – ir leidiniuose

R.Gučas parašė daug straipsnių apie paveldosaugą ir vargonus.

2009 m. pasirodė jo parengtas katalogas „Lietuvos vargonai“ su plačia istorine apžvalga.

2013 m. išleistas R.Gučo sudarytas dvikalbis straipsnių rinkinys „Vargonų paminklosauga ir Adam Gottlob Casparini“.

2019 m. pasirodė R.Gučo enciklopedinis leidinys „Lietuvos paminkliniai vargonai“ su šalies vargondirbių sąrašu.

Muzikas taip pat parengė lietuviškus terminus Belgijoje išleistam daugiakalbiam „Vargonų žodynui“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.