Ne vieną dešimtmetį architektai stebėjosi, kodėl projektuotojai, projektuodami Politinio švietimo namus, tokio ideologiškai svarbaus pastato pačiame miesto centre fasado nepanoro atsukti į prestižinį Gedimino prospektą. Namas apgręžtas į ramią ir trumpą Kaštonų gatvę.
Juo labiau kad 1956 metais pastatyto pastato puošybai pinigų buvo negailėta: salės išpuoštos specialiai sukurtais lipdiniais su lietuviškomis gėlėmis – rūtomis ir ramunėmis.
Skirta partijos grietinėlei
Atsakymas paaiškėjo 1991 metais, kai į buvusius Politinio švietimo namus persikraustė Lietuvos medicinos biblioteka: pastato rūsyje darbuotojai rado įrengtą slėptuvę su dvigubomis gelžbetonio sienomis, dviem įėjimais ir tuneliu.
Tarpas tarp bunkerio sienų – pusantro metro.
Durys dvigubos ir geležinės. Jos svėrė po pusę tonos.
Ilgai nesvarstę Medicinos bibliotekos darbuotojai čia sunešė knygas, ir taip bunkeris tapo geriausiai įtvirtinta knygų saugykla Lietuvoje.
Nė viename Vilniaus archyve nėra jokių šio pastato projektavimo arba statybos dokumentų. Greičiausiai visi dokumentai buvo įslaptinti dar iki pastato statybos pradžios.
Tik numanoma, kam ši slėptuvė buvo skirta.
Juk maždaug 100 kvadratinių metrų patalpoje nebūtų galėję tilpti visi aukščiausi Komunistų partijos veikėjai.
Patalpoje įrengtas mažas kambarėlis galėjo būti skirtas keliems aukščiausiems šalies vadovams.
Tokią mintį patvirtina ir galinga ventiliacija, kurios angos tiesiai iš bunkerio išeina į salės sieną. Angos užmaskuotos ramunių raštais.
Nieko griauti nereikėjo
Pastatą projektavo ir statė architektė Vera Furman-Taurienė, atvykusi iš tuomečio Leningrado tuomečio vyriausiojo Vilniaus architekto Vladislovo Mikučianio kvietimu.
Ji projektavo ir gretimą sovietų Lietuvos komunistų partijos administracinį pastatą, kur dabar įsikūrusi Aplinkos ministerija.
Pastatas iš karto buvo statomas kaip vieta gelbėtis nuo didelio stiprumo sprogimo.
Beje, skirtingai nuo kitų atvykusių diegti Vilniuje socialistinio realizmo architektūros, V.Furman-Taurienei nereikėjo nieko griauti: toje vietoje joks pastatas nestovėjo. Kaštonų gatvė buvo aklagatvis.
Kur veda tuneliai?
Ekskursijas po šį pastatą vedanti Medicinos bibliotekos darbuotoja Beata Žukienė „Sostinei“ pasakojo apie legendas, kur veda tunelis už geležinių sriegiais pritvirtintų durų.
Viena jų teigia, kad išlįsti galima per kanalizacijos liuką Gedimino prospekte. Yra ir tai mačiusių liudininkų. Bet prieš keletą metų speleologai lyg ir bandė tuo tuneliu landžioti ir išlipo Kaštonų gatvės gale.
Tačiau labiausiai vilniečiai tiki legenda, kad į šią slėptuvę vedė tunelis tiesiai iš KGB pastato Gedimino prospekte.
Darbuojasi kino kūrėjai
Socrealizmo architektūros grynuolis, kaip jį praminė architektūros istorikai, iš pradžių neilgai veikė kaip Komunistų partijos biblioteka, netrukus čia įsikūrė Politinio švietimo namai ir veikė Marksizmo-leninizmo vakarinis universitetas.
Šioje salėje du kartus per metus būdavo rodomi užsienyje sukurti filmai žiūrovams su specialiais kvietimais.
Šiuo metu čia užsienio kūrėjai dažnai filmuoja savo filmus. Kuriuos – nežinia, nes sutartyje su filmų kūrėjais dažniausiai numatyta neviešinti filmų pavadinimų.
Iš viso Vilniuje galėjo būti įrengta apie 300 bunkerių. Šiuo metu civilinės saugos sistemoje jie nenaudojami ir yra laikomi civiliniais objektais.
Slėptuvėje nesilankė net direktorius
Signataras, buvęs Seimo narys, politikas ir žurnalistas 83 metų Česlovas Juršėnas pastate Kaštonų g. 7 sovietmečiu skaitė paskaitas, bet tikino nieko negirdėjęs ir nežinojęs apie jokią tame name įrengtą slėptuvę ir juo labiau joje nesilankė.
Signataras pasijuokė, kad kartais žurnalistai jį painioja su bendrapavardžiu ir jo viršininku Stasiu Juršėnu, tuometiniu Politinio švietimo namų direktoriumi.
Č.Juršėnas tik skaitė paskaitas Marksizmo-leninizmo universitete apie tarptautinę padėtį.
Č.Juršėno manymu, į tokią palyginti nedidelę patalpą karo atveju būtų buvę pakviesti tik Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriai ir keli skyrių vedėjai.
Č.Juršėnas nebuvo svarbiausias centro komiteto žmogus ir greičiausiai jam kvietimas į šią slėptuvę nepriklausė.
Č.Juršėnas praėjusią savaitę paklausė S.Juršėno apie buvusią slėptuvę ir išgirdo, kad jis žinojo, jog po pastatu yra rūsiai, o juose – slėptuvė, bet nė karto ten nebuvęs.
„Slėptuvėmis nomenklatūriniam elitui užsiėmė specialus padalinys, nenuostabu, kad mano bičiulis S.Juršėnas to nežinojo. Nežinojo, nes jam nepriklausė tai žinoti“, – sakė Č.Juršėnas.
