Bebaimės motinos saldų galingiausios pasaulyje mafijos gyvenimą pavertė karčiu pragaru Vieno nužudymo istorija sukrečia

Leidykla „Briedis“ išleido sukrečiančią Alexo Perry knygą apie Italijos mafiją „Bebaimės motinos. Galingiausią pasaulio mafiją parklupdžiusių moterų istorija“.

Tai prikaustanti istorija apie įtemptą ir pavojingą kovą, į kurią gelbėdama tautą nuo negailestingų mafiozų stoja išmintinga ir ryžtinga moteris.<br>Pixabay nuotr.
Tai prikaustanti istorija apie įtemptą ir pavojingą kovą, į kurią gelbėdama tautą nuo negailestingų mafiozų stoja išmintinga ir ryžtinga moteris.<br>Pixabay nuotr.
Tai prikaustanti istorija apie įtemptą ir pavojingą kovą, į kurią gelbėdama tautą nuo negailestingų mafiozų stoja išmintinga ir ryžtinga moteris.<br>Pixabay nuotr.
Tai prikaustanti istorija apie įtemptą ir pavojingą kovą, į kurią gelbėdama tautą nuo negailestingų mafiozų stoja išmintinga ir ryžtinga moteris.<br>Pixabay nuotr.
Leidėjų nuotr.
Leidėjų nuotr.
Tai prikaustanti istorija apie įtemptą ir pavojingą kovą, į kurią gelbėdama tautą nuo negailestingų mafiozų stoja išmintinga ir ryžtinga moteris.<br>Pixabay nuotr.
Tai prikaustanti istorija apie įtemptą ir pavojingą kovą, į kurią gelbėdama tautą nuo negailestingų mafiozų stoja išmintinga ir ryžtinga moteris.<br>Pixabay nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Knygos ištrauka

May 30, 2022, 10:18 PM

Tai prikaustanti istorija apie įtemptą ir pavojingą kovą, į kurią gelbėdama tautą nuo negailestingų, už savo būvį besigrumiančių mafiozų stoja išmintinga ir ryžtinga moteris. Įvykių sūkuryje atsiduria trys už savo vaikus ir gyvybę kovojančios moterys. Ne visos jų išgyvena.

Kalabrijos mafija, žinoma kaip „ʼNdrangheta“, yra vienas turtingiausių ir negailestingiausių nusikalstamų sindikatų pasaulyje, jo padaliniai driekiasi nuo Amerikos iki Australijos. Ji kontroliuoja 70 proc. kokaino ir heroino pasiūlos Europoje, valdo milijardus dolerių generuojančią turto prievartavimo veiklą, tarpininkauja sudarant neteisėtus ginklų sandėrius – tiekia ginklus nusikaltėliams ir teroristams – ir grobsto Italijos bei Europos Sąjungos iždus.

„ʼNdranghetos“ galia slypi mačistiniame smurto ir tylos – omertà – derinyje. Ji išlieka gaji dėl šeiminių ryšių: sindikate gimstama arba į jį patenkama per santuoką. Lojalumas – absoliutus. Kraujo praliejimas – garbinamas. Verčiau sėsti į kalėjimą, rinktis kapo duobę, šaltakraujiškai nužudyti savo tėvą, brolį, seserį ar motiną, negu išduoti Šeimą.

Kartu su pagarba tradicijoms ir istorijai „ʼNdranghetos“ vyrai pasižymi žiauria mizoginija. Į moteris žiūrima kaip į kilnojamąjį turtą, derybų įrankį, kuriuo siekiama sudaryti ir išlaikyti klano sąjungas, o fizinis smurtas – ir dar žiauresni dalykai – yra įprastinė praktika.

Kai 2009 m. viena skriaudžiama „ʼNdranghetos“ žmona buvo nužudyta už tai, kad išdavė saviškius ir davė parodymus valstybei, prokurorės Alessandros Cerreti neapleido daug žadanti galimybė: „ʼNdranghetos“ moterų diskriminacija gali būti didžiausia jos yda ir veiksmingiausias ginklas. Užmezgusi dialogą su dar dviem mafijos žmonomis, Alessandra įtikino jas liudyti mainais į naują savo ir savo vaikų ateitį.

Istoriją apie „bebaimes motinas“ bandė užgniaužti nepaprastai daug žmonių. Daugelis jų darė viską, kad žinia apie jas neišvystų dienos šviesos ir ši knyga nebūtų parašyta. Kaip ir atliekant bet kokį mafijos tyrimą, „ʼNdranghetos“ smurtinis omerta vykdymas užtikrino, kad daugelis pagrindinių veikėjų tapo nepasiekiami.

Kai A. Perry išgirdo šią istoriją, dvi iš trijų „bebaimių motinų“ – Lea Garofalo ir Maria Concetta Cacciola – buvo mirusios, nužudytos dėl savyje rastos drąsos pasipriešinti organizacijai; trečioji, Giuseppina Pesce, buvo nepasiekiama dėl liudytojų apsaugos. Dauguma mafijos atstovų ir jų įbaugintų asmenų taip pat nenorėjo kalbėti. Tais atvejais, kai subjektai prašnekdavo, jų atsakymuose į klausimus dažnai pasigirsdavo perspėjimų arba užmaskuotų grasinimų. Tai, kad ši knyga buvo išleista, yra vos saujelės drąsiausiųjų ir ryžtingiausiųjų nuopelnas.

2019 m. „Bebaimės motinos“ buvo nominuotos „Edgar“ apdovanojimui už geriausią dokumentinės kriminalinės literatūros kūrinį, o „CrimeReads“ paskelbta geriausia 2018 m. negrožine kriminaline knyga.

Pateikiame knygos ištrauką. 

* * *

Tačiau praėjus vos trims mėnesiams po Carlo nuteisimo, pasiekė žinia, kad jo organizacijai suduotas dar vienas smūgis žemiau juostos. 2012 m. birželio 21 d., 9 val. ryto, 70 policininkų būrys su riaušių malšinimo įranga atvyko į il fortino delle cosche adresu Viale Montello 6. Išlaužę duris, jie išvesdino 200 gyventojų, įskaitant kelias „ʼNdranghetos“ šeimas ir daugiau nei 50 kinų ir afrikiečių imigrantų šeimų. Mafijos 40 metų trukusi vieno iš istorinių Milano pastatų okupacija baigėsi per dvi valandas. Carlo operacijų bazė buvo sunaikinta.

Už uždarų durų išryškėjo ir kitų įtrūkimų Carlo imperijoje. Tirdami Leos mirtį, karabinieriai aptiko slaptą dienoraštį, kurį Lea rašė būdama su Carlu pirmaisiais jų santykių metais. „Nežinojau, kad jis egzistuoja, – prisipažino Denisė. – Ji rašė, kai laukėsi manęs. Skaitydama sužinojau, kad buvo labai įsimylėjusi mano tėvą.“ Motinos žodžiai suteikė Denisei naują perspektyvą. „Mūsų šeimos istorija – tai istorija apie drąsą, – sakė ji, – bet dar daugiau ji yra apie meilę. Viskas prasidėjo nuo mamos meilės mano tėvui.“ Denisės manymu, sprendžiant iš to, kaip motina rašė apie jos tėvą, Carlas turėjo jai atsakyti tuo pačiu. „Jis turėjo kitų motyvų ją vesti, – sakė ji. – Bet manau, kad jis ją mylėjo.“

Iki gyvos galvos kalėjime kalintys Carlo ʼndrina nariai patyrė panašių įvairialypių emocijų. 2012 m. liepos mėn. bylos prokuroras Marcellas Tatangelas gavo Carmino Venturino laišką. „Noriu prisipažinti, ką žinau apie Leos Garofalo nužudymą“, – rašė Carminas. Jis teigė, kad padėjo nužudyti Leą ir vėliau apie tai melavo. Jis pridūrė, kad, būdamas pavaldus Carlui, turėjo paklusti „Kalabrijoje galiojančiam įstatymui, kuris skiriasi nuo tų, kurie taikomi likusiame pasaulyje“. Advokatai buvo patikinę, kad jis bus išteisintas, nes be kūno nėra ir nužudymo.

Paaiškėjo, kad tai netiesa. Dėl to Carminas dabar vadovavosi savo nuovoka. Jis rašė, kad teismo procesas jį išmokė, jog „nesu gangsteris. Aš nesu pabaisa“. Jis neturėjo imuniteto kančiai, kaip kad Carlas ir kiti vyrai. Atvirkščiai, „skausmas dėl Denisės praradimo nepalieka kito pasirinkimo, – rašė jis. – Tai labai subtilus dalykas. Bet manau, kad visi norėtų sužinoti Leos dingimo faktus, ypač Denisė. Tai darau iš meilės jai. Ji drąsi. Ji yra pavyzdys man. Turiu atskleisti jums faktus, kas iš tikrųjų įvyko.“

Kai Carminas Venturinas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, jam buvo trisdešimt treji. Jis gimė 1978 m. lapkritį Krotonėje, lygumose, plytinčiose žemiau Paljarelio. Duodamas interviu Tatangelui 2012 m. vasarą ir rudenį jis pasakojo, kad vienas pirmųjų jo prisiminimų buvo apie tai, kad jo šeimos dėmesys ir meilė buvo sutelkti į brolį, kuris gimė neįgalus.

Carminas jų nekaltino. Savo šeimą jis apibūdino kaip „neturtingus, bet sąžiningus žmones“. Tačiau, anot jo, kaip ir dauguma kalabriečių, jo tėvai niekada nebūtų pagalvoję apie perėjimą į „ʼNdranghetos“ gretas. Kai Carminas ėmė sukiotis vaikėzų iš Paljarelio draugijoje ir pradėjo rūkyti hašišą, heroiną ir kokainą, jo šeima nesikišo. Jie neprieštaravo ir tada, kai 2006 m. rugsėjį, būdamas dvidešimt septynerių metų, jis persikėlė į Viale Montello Milane. Iš pradžių Carminas narkotikus tik vartojo.

Netrukus jis jais jau prekiavo, dirbdamas vienam iš Carlo pusbrolių. Po metų jis jau dirbo pas Carlą, kuris, išėjęs į laisvę, grįžo į Viale Montello. Už uždirbamus pinigus Carminas išsinuomojo butą. Vieną 2008 m. dieną Carlas pasirodė ant jo durų slenksčio su antklode ir pagalve rankose ir paklausė, ar gali pasilikti. „Jis taip ir neišėjo“, – pasakė Carminas. Spartus jo iškilimas nuo narkotikų vartotojo iki boso pavaduotojo didžiausioje Europos narkotikų mafijos organizacijoje, anot Carmino, buvo „saldus gyvenimas, po kurio laukė kartus pragaras“.

Carminas Paljarelyje buvo girdėjęs apie Leą Garofalo. „Apie tai kalbėjo visi, – sakė jis. – Visi žinojome, kad Carlas turėjo dėl jos išeiti ir kad dėl to jis norėjo ją nužudyti.“ Gyvendamas viename bute, kartą Carlas pasakė Carminui, kad Lea bandė iš jo atimti Denisę. Jis buvo susierzinęs, kad Denisė nemėgino labiau pasipriešinti savo motinai. Kol kas neišsidavė, kokie jo planai dėl Leos. „Bet vėlgi, – pasakė Carminas, – jam to daryti ir nereikėjo.“

Carlo šansai atkeršyti gerokai sustiprėjo 2009 m. pavasarį, kai Lea antrą kartą paliko liudytojų apsaugos programą. Per savo seserį Marisą ji nusiuntė žinutę Carlui ir klausė, ar ji su Denise galėtų grįžti į Kalabriją. Carlas turėjo rimtą pagrindą su tuo sutikti. Lea pati eina jam į rankas.

„Vieną balandžio dieną, – pasakojo Carminas, – pas mane į Milaną atvyko Vitas Coscas ir pasakė, kad Carlas nori pirkti keturis komplektus maskuojamosios karinės aprangos, keturias balaklavas ir keturias poras batų, davė man raštelį su dydžiais. Paklausiau, kam visi tie daiktai, o Vitas atsakė, kad jų reikės pagrobti ir nužudyti Leą.“ Carminas pridūrė, kad jau žinojo, kur viską nupirkti, nes ten buvo pirkęs slidinėjimo kaukes kitai žmogžudystei.

Carlas pasakė savo ʼndrina sėbrams, kad negali rizikuoti ir tiesiogiai dalyvauti organizuojant šį pasikėsinimą, kadangi jau buvo įtariamas bandymu nužudyti žmoną. Jis nurodė, kad Leą turės nužudyti Vitas, Carminas ir Rosario Curcio. Kaip sutarta, Carminas už grynuosius pinigus nupirko aprangą ir viską sukrovė į vogtą raudoną „Fiat“ furgoną kartu su automatu „Uzi“ su duslintuvu ir dviem dėtuvėmis, kuriuos pasiėmė iš Viale Montello, ir išsiruošė į kelionę Kalabrijos link. Tačiau planas žlugo, kai, atvykęs į Paljarelį išžvalgyti užpuolimo vietos, Carlas pamatė, kad Lea name, kuriame buvo apsistojusi, įsistatė naujas plienines duris, o lauke budėjo policijos automobilis.

Carlas grįžo į Milaną turėdamas naują planą. Pasikalbėjo su Denise, ji pasakė, kad nori baigti mokyklą Kampobase. Carlas jai ir Leai čia išnuomojo butą. „Tai buvo vieta, kur mes ketinome nužudyti Leą“, – sakė Carminas. Carlas nustatė Leos nužudymo datą – tai turėjo būti gegužės 5 d. Jis pasamdė kitą ʼndranghetistą, Massimą Sabatiną, turėjusį apsimesti skalbimo mašinų taisytoju ir taip patekti į butą. Sabatinas turėjo pagrobti Leą. Kiti lauke buvę vyrai būtų nuvežę ją į atokią vietą pietuose esančio Bario apylinkėse, kur ketino nužudyti ir atsikratyti kūnu.

Tačiau gegužės 3 d. Carminas padarė automobilio avariją. „Buvau girtas ir apsvaigęs nuo narkotikų, – sakė jis. – Buvau ne juokais persigandęs.“ Su dviem siūlėmis galvoje Carminas pasakė Carlui, kad jo savijauta prasta ir jis dalyvauti negali. Rosario Curcio taip pat paskutinę minutę pasitraukė paaiškindamas, kad negali palikti savo verslo be priežiūros.

„Geriau nekišk prie to nagų“, – patarė jis Carminui. Kai Carminas pasakė Vitui, kad negali atvykti, šis trenkė jam per veidą ir parbloškė ant žemės. Galiausiai Carlas išsiuntė Giuseppę, Vitą ir Massimą, kuris visiškai sužlugdė pagrobimą. Carlas buvo persiutęs. „Jūs visi niekam tikę! – riaumojo ant Vito. – Aš ką, turiu viską padaryti pats?!“

Akivaizdu, kad Carlas nusprendė, jog taip ir turėjo būti. Kai Lea ir Denisė atsikraustė į Paljarelį vasaros atostogoms ir apsistojo pas Leos močiutę, jis ir Carminas atvažiavo iš Milano. Carlas pradėjo reguliariai susitikinėti su Denise. Vieną vakarą jis ir Carminas nusivedė Denisę į naktinį klubą. Jie čia išbuvo iki 5 val. ryto. Denisės telefonas išsikrovė ir ji negalėjo paskambinti mamai pranešti, kad namo grįš vėlai. „Kai parvežėme Denisę į močiutės namus, Lea Denisei trenkė antausį, nes ėjo iš proto ir buvo išties susirūpinusi, – pasakojo Carminas. – Kai išvažiavome, Carlas atsisuko į mane ir pasakė: „To daryti visiškai nevertėjo. Ta kalė turi mirti.“

Kitą dieną Carlas paskambino ir pakvietė Vitą, Carminą ir Rosario Curcio. Pasakė, kad ketina nužudyti Leą nieko nelaukdamas, kai tik atsiras tinkama proga, ir turi naują planą, kaip tai padaryti. Carminas turėjo stebėti Leos močiutės butą. Kai tik Lea išeis atsinešti vandens iš aikštės, Carminas turės paskambinti Carlui nauju „vienkartinio naudojimo“ telefonu, kurį jam įdavė Vitas. Tada Carlas turės atvažiuoti Rosario motociklu ir, sėdėdamas gale, važiuodamas nušauti Leą; tada jis su Rosario iš karto nuvažiuos link pakrantės, kur išmes ginklą ir nusiplaus parako pėdsakus jūroje. Atėjus laikui, Carminas padarė, kaip lieptas, tačiau paaiškėjo, kad Lea nuėjo nusipirkti cigarečių kaimo parduotuvėje. Ji grįžo į butą anksčiau nei pasirodė Carlas ir Rosario.

Atrodė, kad Carlas tiesiog niekaip negali nužudyti Leos. Jis bandė jau tris kartus ir per penkis mėnesius triskart nepavyko. Dabar ši manija jį užvaldė nežabojamai. Gana daug žmonių „ʼNdranghetoje“ žinojo, ką jis planuoja, jei to nepavyktų padaryti, jis rizikuotų prarasti statusą. Tačiau rugpjūtį pakeitus rugsėjui, Carminą nustebino Carlo skleidžiama ramybė.

Vieną dieną Carlas jam prisipažino taip jaučiąsis dėl to, kad galiausiai sugalvojo, kaip nužudyti žmoną. Carlas sakė, kad Lea vėl pradėjo juo pasitikėti. Skambino jam ir rašė žinutes. „Carlas parodė man SMS žinutes, kuriose ji rašė, kad Nini – kaip ji vadino Denisę – nori broliuko, – pasakojo Carminas. – Tai buvo meilės žinutės. Buvau nustebęs. Vėliau jie net kartu išėjo į miestą valgyti ledų.“

Carlas numatė, kad jei galės prisivilioti žmoną vėlyvam pasimatymui Botričele, galės būti ramus ir neskubėti. Kuo ilgiau delsė, kuo patogiau Lea jautėsi, tuo turėjo būti lengviau. „Carlas buvo labai savimi patenkintas, – pasakojo Carminas. – Jis sakė, kad dabar bus tikrai paprasta ją nužudyti. Pasakė, kad Lea – jau spąstuose.“

2009 m. lapkritį Lea ir Denisė išvyko į Florenciją dalyvauti teisme. Iš pradžių Carlas manė, kad ten bandys nužudyti Leą. Tada jis Carminui pasakė, kad turi geresnę idėją. Įtikino Leą ir Denisę praleisti kelias dienas su juo Milane. Carlas sakė, kad jie nužudys Leą mieste, kuriame ji pirmą kartą jį išdavė. Toks „darnus“ Carlo planas jį džiugino. Jis norėjo, kad įsitrauktų visi jo vyrai.

„Kai Lea ir Denisė atvyko į Milaną, – tęsė Carminas, – mes Leą sekėme dieną ir naktį, visą laiką.“ Buvo planuojama, kaip ir Kampobase, sulaukti tinkamos akimirkos, tada Leą pagrobti, bandyti išsiaiškinti, ką ji papasakojo karabinieriams 1996 ir 2002 m., tada nužudyti ir atsikratyti kūnu tam, kad būtų galima įrodinėti, jog ji išvyko į Australiją.

Keturias dienas gauja žaidė katę ir pelę, sekiodami Leą Milano gatvėmis. Kartą Carminas pastebėjo, kaip Lea įeina į skalbyklą, ir sustojo pasiruošęs ją pagrobti, kai tik ji būtų išėjusi, bet paskutinę akimirką nusprendė, kad gatvėje per daug stebėjimo kamerų ir per daug veiksmo.

Kitą kartą Carlas nusivedė Leą vakarienės ir liepė savo vyrams ją čiupti, kai ji išeis į lauką parūkyti, bet buvo šalta ir Lea į lauką nėjo. Kitą vakarą Carlas vėl nusivedė Leą vakarienės ir liepė Carminui, Vitui ir Rosario laukti jųdviejų vienoje ramioje gatvelėje netoli požeminės perėjos ir būti pasiruošusiems, kai Carlas važiuos pro šalį, pastoti jiems kelią ir nužudyti ją vietoje. Tačiau pakeliui Carlas pravažiavo per raudoną šviesą ir jį sustabdė karabinierius, todėl planą teko atšaukti. Tą patį vakarą Carminas Leą sutiko pirmą kartą. Praėjus kelioms valandoms po to, kai turėjo ją nužudyti, Carlo prašymu jis nuvažiavo į Leos viešbutį ir padavė nedidelį paketą hašišo.

Carminas ir Rosario pradėjo manyti, kad Carlui bus sukliudyta ir vėl. Viena vertus, Rosario manė, kad Lea yra Carlo asmeninis reikalas, o ne tai, į ką turėtų veltis ʼndrina. Galbūt šį kartą Carlas ją nužudys. O gal ir ne. Dabar atrodė, kad jis su ja susitikinėja.

Kiekvienas ʼndranghetistas žinojo, kad klanas turi savo karštakošišką ir veržlią pusę, savo mačizmą. Tačiau jo veikla taip pat buvo pagrįsta šaltu apskaičiavimu, ypač kai reikėjo imtis tokių reikalų, kaip klano nario dukters nužudymas. Carlo planavimas buvo pernelyg chaotiškas. Jis dėjosi esąs ramus, bet buvo galima justi, kad jam tai kelia sumaištį. Tai galėjo juos visus paskandinti, sakė Rosario. Jam ir Carminui nevertėjo dalyvauti.

Visgi Carlas buvo atkaklus. Gauja paskutinį šansą turėjo lapkričio 24 d. Lea ir Denisė turėjo išvykti 23.30 val. traukiniu į Kalabriją. Carlas vyrams pasakė, kad sugalvojo dar vieną planą. Jis paprašė savo draugo Massimiliano Florealio paskolinti raktus nuo Florealio močiutės buto, esančio prie Prealpi skvero (Piazza Prealpi), Milano istorinio centro pakraštyje. Jis taip pat pasirūpino, kad Denisė vakarieniautų su savo pusbroliais, o jis su Lea galėtų vėl likti vieni. Netrukus po 18 val. Carlas paėmė Denisę prie Taikos arkos, esančios netoli Sempionės parko, ir nuvežė ją pas pusbrolius. Tada išvyko paimti Leos.

Maždaug tuo pačiu metu Carminas tą dieną pavogtu „Volkswagen Passat“ automobiliu nuvežė Vitą į Prealpi skvero butą. Jiems atvykus, Vitas įėjo į butą. Carminas turėjo likti lauke. Jei kas nors pakryptų netikėta linkme, jis turėjo signalizuoti įjungdamas avarinius žibintus. Kol laukė, Carminas paskambino Rosario susitarti dėl laiko ir vietos, kur jį pasiimti. Bet Rosario atsiliepęs pasakė, kad atvykti negali. Jis su savo mergina, o jai buvo viena tų kaprizingų nuotaikų. Rosario pasakė, kad negali ja atsikratyti. Buvo aišku, kad meluoja.

„Tu irgi turėtum į tai nesikišti“, – sakė jis Carminui.

Vos po 18.30 val. Carlas paėmė Leą iš Sempionės parko. Jai įlipus į „Chrysler“ automobilį, pasakė, kad turi trumpam užsukti į butą, esantį už kelių gatvių. Prieš pat 19.00 val. Carminas pastebėjo, kaip Carlo ir Leos „Chrysler“ sustoja Prealpi skvere. Pora pastatė automobilį ir išlipo. Carlas paspaudė buto skambutį. Suzvimbė durys, Vitas juos įleido. Į vidų įėjo Lea, paskui ją – Carlas.

Po 15 minučių, apie 19.15 val., Carminas pamatė Carlą išeinantį iš buto, greitai nuskubantį prie „Chrysler“ ir išvažiuojantį. „Jis neištarė nė žodžio“, – sakė Carminas. Po kelių sekundžių iš buto išėjo Vitas ir įlipo į Carmino automobilį „Passat“.

„Mes tai padarėme“, – patvirtino Vitas sunkiai kvėpuodamas. Vitas padavė Carminui mobilųjį telefoną. Pasakė, kad jis Leos. „Atsikratyk tuojau pat, kol niekas nepaskambino“, – nurodė Vitas. Tada jis nuėjo pėsčiomis.

Dabar Carlas ir Vitas turėjo susikurti alibi. Carlas taip pat turėjo bandyti įtikinti Denisę, kad Lea tiesiog pakilo ir išėjo. Carminas ir Rosario liko atsikratyti Leos kūnu.

Carminas išlipo iš automobilio, ištraukė iš Leos telefono SIM kortelę ir įmetė ją į kanalizaciją, o paskui ir telefono bateriją. Likusias dalis išmetė į šiukšlių dėžę. Grįžo į „Passat“ ir paskambino Rosario. Akivaizdu, kad Carlas per tą laiką Rosario jau buvo paskambinęs. Jis pasakė, kad vis dėlto padės, taigi Carminas nuvažiavo jo pasiimti.

Ketindami atsikratyti kūnu, abu vyrai sugaišo daugiau nei valandą, bandydami rasti raktus nuo draugui priklausančio sandėlio San Frutuose, Moncos priemiesčiuose, maždaug už pusvalandžio kelio automobiliu. Kai jų rasti nepavyko, grįžo į Prealpi skverą ir pakilo laiptais į butą. Carminas atidarė duris, įjungė šviesą, „ant žemės gulėjo Leos Garofalo kūnas, – sakė jis. – Ant jos buvo užstumta sofa“.

Carminas atkėlė sofą. Jis vos atpažino Leą. „Jos veidas buvo nusėtas mėlynėmis. Burna kruvina, tarsi būtų sutraiškyta. Kraujas ant nosies, kaklo ir grindų. Drabužiai ties krūtine suplėšyti. Aplink kaklą apvyniota žalia virvė, kuria ji buvo pasmaugta ir kuri taip giliai įsirėžė į kaklą, kad beveik jame pranyko. Aš atpažinau tą virvę. Ji buvo nuo mano buto užuolaidų.“

Jei Carminas ir Rosario kada nors ir puoselėjo kokias nors abejones, Leos nužudymo žiaurumas jas išsklaidė. Jie surišo kūną paklode, jei Lea būtų tik praradusi sąmonę. Tada įkėlė ją į didelę kartoninę dėžę, kurią atsinešė. Karštu vandeniu ir skudurais nušveitė grindis. Tada skudurus sumetė į dėžę, ją užklijavo lipnia juosta ir nunešė žemyn. Carminas su dėže laukė koridoriuje, o Rosario nuėjo atvairuoti „Passat“. Tada abu vyrai išnešė dėžę pro priekines daugiabučio duris ir gatve nunešė į automobilio bagažinę.

Neturėdami kur išmesti kūno, Carminas ir Rosario nuvažiavo į Florealio tėvų namus. Atidavė buto raktus, „Passat“ paliko užrakintą gatvėje ir grįžo namo persirengti. Po kelių valandų, beveik vidurnaktį, Carminas paskambino Florealiui ir paprašė susitikti su juo Prealpi skvero bute. Vyrams atvykus, Carminas atsiprašė Florealio, kad jo močiutės buto grindys liko šiek tiek nešvarios. Pastebėjęs ant grindų žalios virvės gabalą, Carminas nedelsdamas sudegino ją peleninėje. Tada pastebėjo kraujo dėmę ant sofos ir pasakė Florealiui, kad jiems reikėtų išmesti sofą į gatvę, ką jie ir padarė, padėdami ją šalia kelių šiukšlių konteinerių. Florealis neuždavė jokių klausimų.

Apie pusę dviejų nakties Carminas nuvyko susitikti su Carlu į restoraną „Green Dragon“. Carlas pasakė, kad Denisė miega Viale Montello. Carminas informavo Carlą, kaip su viskuo susitvarkė. Carlas pasakė, kad turi sandėlio raktus ir jis su Rosario turės nuvežti Leos kūną ryte. Tada Carlas ir Carminas nuvažiavo pas Carminą į butą. Prieš einant miegoti Carlas paprašė Carmino duoti jam antiseptinio kremo žaizdai ant piršto. Jis Carminui parodė žymę. „Čia Lea“, – nusišypsojo jis.

Kitą rytą, 2009 m. lapkričio 25 d., Vitas ir Rosario nuvežė Leos kūną „Passat“ automobiliu į sandėlį prie Moncos. Carminas čia atvažiavo atskiru mikroautobusu. Kai jis atvyko, Vitas jau buvo išvykęs į darbą statybų aikštelėje. Rosario ir Carminas nuvažiavo mikroautobusu prisipildyti benzinu dešimties litrų talpos kanistrą. Tada grįžo ir iš „Passat“ automobilio į sandėlį pernešė dėžę su Leos kūnu. „Sandėlyje paėmėme didelę metalinę dėžę, – pasakojo Carminas. – Atidarėme tą, kurioje buvo kūnas, ir jį įstūmėme į metalinę. Iš jos kyšojo batai. Kūną apšlakstėme benzinu ir padegėme. Užmetėme kartoninę dėžę ant viršaus.“

Carminas pasakojo, kad jis ir Rosario valandą stebėjo, kaip rusena Leos kūnas. Paminėjo, kad prastai degė. „Vienu metu Rosario pasvarstė, gal todėl, kad į vidų nepateko oro. Paėmiau kirvį ir dėžės apačioje išmušiau kelias skyles. Tačiau net ir tuomet kūnas degė labai vangiai.“

Carminas paliko Rosario ir nuėjo pasitarti su Vitu, ką daryti. Nelabai ką pešęs, grįžęs pamatė, kad Rosario buvo pastolių fragmentu iškėlęs kūną iš dėžės ir užmetęs ant medinių padėklų, ant viršaus uždėjęs dar medienos, o tada, užpylęs daugiau benzino, vėl viską uždegęs. „Dabar kūnas buvo daug labiau suniokotas, – sakė Carminas. – Galvos beveik nebelikę. Sūkuriavo daug dūmų, jautėsi stiprus degėsių kvapas. Šalia gyveno keli čigonai, tuo metu jie degino lapus. Kažkuriuo momentu vienas iš jų, moteris, priėjo prie tvoros ir paklausė, ar negalėtume duoti jai medinį padėklą jų laužui. Padaviau jiems vieną pro skylę tvoroje. Ji negalėjo nepajusti mėsos svilėsio kvapo, bet nieko neklausinėjo.“

Carminas ir Rosario praėjusią naktį buvo miegoję vos kelias minutes, tad 13 val. juos pradėjo kamuoti nenuvejamas nuovargis. „Prieš išvykdami tai, kas liko iš lavono, sumetėme į nedidelę duobę, kuri jau anksčiau buvo iškasta sandėlio teritorijoje. Buvo likę tik dalis jos krūtinės ir kojos. Tačiau daug kaulų fragmentų, kuriuos susėmėme kastuvu ir sumetėme į dėžę. Galiausiai kirviu susmulkinau tai, kas liko iš kūno. Čia buvo apanglėję kaulai ir kūno audiniai. Paskui užpylėme viską žemėmis ir uždengėme metaline skarda.“

Carminas ir Rosario išėjo kelioms valandoms numigti. Grįžo tą pačią popietę su Vitu, kuris nusiuntė Carminą nupirkti dar penkių litrų benzino. Tuomet visi trys vyrai sukasė tai, kas liko iš Leos kūno, supylė į metalinę dėžę, užkrovė papildomai malkų, užpylė benzinu ir dar kartą padegė. Stebėjo, kol viskas supleškėjo iki žarijų, o tai, kas liko, kastuvu sudaužė į smulkiausius gabalėlius ir išėjo.

Tą vakarą Carminas susitiko su Carlu „Green Dragon“, kur viską papasakojo. Ten buvo ir Denisė. Carminas pasakė Carlui, kad Leos kūno beveik neliko. Carlas papasakojo Carminui apie penkias valandas trukusį Denisės pokalbį su karabinieriais. Carminui jis pasakė, jog tai dar vienas jų galvos skausmas, kurį teks spręsti.

Kitą rytą Carminas ir Vitas grįžo į sandėlį paskutinį kartą. Į karutį sušlavė pelenus ir žarijas, nuplovė ir nušveitė metalinę dėžę ir visus likusius pėdsakus išmetė į netoliese esančią landą. Kitą dieną, lapkričio 27 d., norėdamas grąžinti raktus Carminas susitiko su draugu, kuriam priklausė sandėlis. „Baigta?“ – paklausė jo draugas. „Viskas baigta“, – patvirtino Carminas.

Apie tas tris dienas Carminas daugiau niekada nekalbėjo nei su Carlu, nei su kitais vyrais. Vienintelis kartas, kai Carlas apie tai užsiminė, buvo 2010 m. kovas, kai jis išgirdo, kad Denisė kalbėjosi su karabinieriais ir apkaltino jį nužudžius Leą. „Jei tai tiesa, – pasakė Carlas, – tuomet visi žinome, ką turime daryti.“

*

Tatangelo ir karabinierių kriminalistų komandai Carminas pasiūlė parodyti sandėlį. Buvo 2012 m. spalis, nuo Leos mirties praėję beveik treji metai. Kriminalistai iš sandėlio paėmė dulkių fragmentus ir buldozeriu kasdami dirvožemį pasiekė landą. Per kelias dienas jiems pavyko surinkti daugiau nei tris kilogramus tyrimo medžiagos, kurią nuvežė į laboratoriją Milane. Mėginių apdorojimas užtruko dar kelias dienas. Jau lapkričio pradžioje jie galėjo patvirtinti, kad aptiko 2 812 kaulų fragmentų, taip pat danties implanto sraigtą, kuris Leai buvo įsriegtas 2007 m., mikroskopines daleles nuo grandinėlės ir pintos baltojo bei geltonojo aukso apyrankės, kurią Carlas padovanojo Leai, kai jie pirmą kartą susitiko.

Pradžioje Denisė sielojosi dėl to, kad įsimylėjo vyrą, kuris atsikratė jos motinos kūno. Visgi dabar ją guodė jo atgaila. Kai Tatangelo sugrąžino Carminą ir kitus kaltinamuosius į teismą 2013 m. balandį, Denisė atidžiai išklausė jo parodymus. Carminas nepatausojo jos jausmų detaliai apibūdindamas tai, ką padarė su jos mamos kūnu. Tačiau buvo akivaizdu, kad jis yra vedamas atsidavimo jai. „Noriu pasakyti, kad ši diena man labai sunki“, – prabilo jis. Carminas sakė, kad kalėjime supratęs, jog šeima yra niekas be meilės ir kad meilė nugali bet kokios kitos išraiškos lojalumą.

„Nekaltinu kokio paprasto žmogelio ar to, kurio nepažįstu, tik kai kuriuos vienos šeimos veikėjus, su kuriais praleidau trejus savo gyvenimo metus. Šį pasirinkimą padariau iš meilės Denisei. Jos tėvas jos nemyli. Šeima jos nemyli. Bet ji pavergė mano širdį. Man bloga darosi pagalvojus, kad prisidedu prie jos skausmo, bet jos pavyzdžio paveiktas šiandieną esu čia.“

Carminas sakė suvokiantis, kad prabildamas apie visa tai pasirašo sau mirties nuosprendį. „Žinau, dabar esu patrankų mėsa, – kalbėjo jis. – Anksčiau ar vėliau Carlas mane nužudys.“ Vis dėlto jis pridūrė neturintis kito pasirinkimo. „Aš tikrai myliu“, – pasakė jis.

Carmino prisipažinimas pribloškė tiek dėl priežasčių, dėl kurių jis prakalbo, tiek dėl to, ką pasakė. Kodeksas pabrėžė disciplinos ir jausmų užgniaužimo svarbą. Kietaširdiškumu ʼndranghetistai įgydavo pranašumą. Pranokdami žudymais ir aršiau terorizuodami jie galėjo įveikti varžovus. Ir štai dabar atvirai, nes negalėjo sulaikyti savo jausmingumo, prakalbo Carminas – narkotikų prekeivis, dirbantis vienam iš „ʼNdranghetos“ kiečiausių vyrų. Net tamsiausiose „ʼNdranghetos“ gelmėse vis dar žibėjo silpna švieselė.

Kai buvusi Leos advokatė Annalisa Pisano perskaitė apie Carmino liudijimą laikraščiuose, ji nuščiuvo turėdama savų priežasčių. Trejus metus ji sapnavo sapną, kaip apsupta liepsnų kažkokiame sandėlyje Lea šaukia jos vardą. „Maniau, kad klystu, – pasakojo ji. – Nesu iš tų žmonių, kurie tiki panašiais dalykais, bet išgirdusi, kad jai šis gyvenimas baigėsi būtent taip, blogiausiu įmanomu būdu, žinoma, iš karto prisiminiau savo sapną.“

Iš pradžių Annalisą gąsdino tai, ką jos košmaras galėjo reikšti. Ar ji apleido Leą? Ar Lea mirė šaukdamasi jos pagalbos? Visgi, laikui bėgant, ji apie tai ėmė galvoti kitaip. Pagal Carmino liudijimą, Lea mirė gerokai anksčiau, nei ją prarijo liepsnos. Annalisa ėmė manyti, kad jei jos sapne ir buvo tiesos, ji bylojo apie ją ir jos klientę siejusį ryšį.

„Pamaniau, kad tam tikra prasme tai buvo savotiška paguoda, – pasakė ji. – Jei ji paskutines akimirkas iš tiesų praleido galvodama apie mane, tuomet galbūt ji žinojo, kad ją myliu.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.